Lietuva apsisprendė nuo sienos grąžinti migrantus atgal. Šis sprendimas jau yra vykdomas. Vien per naktį į antradienį iš viso į Baltarusiją buvo grąžinta daugiau nei 100 neteisėtai sieną kirsti bandžiusių migrantų. Nepatvirtintomis žiniomis, spec. priemonių pareigūnams naudoti neprireikė.

Vidaus reikalų viceministras Arnoldas Abramavičius interviu LRT radijui aiškino, kad veiksmai, kurių imsis pareigūnai, ir yra, visų pirma, psichologiniai ir nurodomieji.

„Pirmiausia, migrantams turbūt nurodoma, kad jie pasiklydo. Kad atvyko į puikiąją šalį Baltarusiją, grožėjosi jos gamta ir pasiklydo vietovėje ir kad jie gali turistinį maršrutą tęsti Baltarusijos Respublikoje toliau“, – ironizavo viceministras.

Ar gali būti panaudota jėga, pasak viceministro, priklauso „nuo tam tikrų aplinkybių, kiek agresyviai elgiasi tie piliečiai“. Kartu jis pažymėjo, kad migrantai galės pasiprašyti prieglobsčio pasienio kontrolės punktuose arba diplomatinėse atstovybėse.

Žvelgiant iš teisės perspektyvos, kyla klaustukų

Lyra Jakulevičienė
Foto: Milda Adomaitienė


Žvelgiant iš tarptautinės teisės požiūrio taško, toks valstybės pasirinkimas kelia daug klausimų. Visų pirma, kaip paaiškino MRU profesorė L. Jakulevičienė, toks migrantų apgręžimas teisiškai yra vadinamas kolektyviniu grąžinimu.

„Europos žmogaus teisių konvencijos ketvirtasis protokolas numato, kad kolektyvinis užsieniečių išsiuntimas yra negalimas. O Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) ne vienoje byloje (paskutinė liepos 8 dienos byla buvo prieš Vengriją) yra išaiškinęs, kad toks atstūmimas nuo sienos taip pat apima kolektyvinio išsiuntimo sąvoką. Tai reiškia, kad nėra visiškai būtina, jog toks asmuo būtų jau valstybės teritorijoje“, – sakė L. Jakulevičienė.

Prieglobsčio teisės specialistei yra suprantama, kodėl, kalbėdami apie sprendimą, Lietuvos pareigūnai pažymi, kad migrantai vis dėlto galės pasiprašyti prieglobsčio sienos kirtimo punktuose, konsulate.

„Yra precendentai. EŽTT byloje prieš Ispaniją konkrečiu atveju nepripažino tokio kolektyvinio išsiuntimo pažeidimu dėl kelių sąlygų. Viena jų buvo ta, kad asmenys turėjo galimybių kreiptis teisėtais būdais. Bet sunku pasakyti, ar visiškai kitokioje situacijoje Teismas bus tos pačios nuomonės“, – teigė L. Jakulevičienė.

Kartu, pasak teisininkės, Lietuvos institucijų sprendimus reikia vertinti ir kontekste ES teisės, kuri apibrėžia ir pareigas, ir prieglobsčio procedūras.

„Tokie dalykai nėra labai pateisinami. Šiandien sunku komentuoti, kai pačios valstybės institucijos priima sprendimą tokius veiksmus atlikti“, – sakė L. Jakulevičienė.

Klausimas: o kas toliau?

Dar daugiau – profesorė nesupranta, kokios yra tolesnės priimto sprendimo perspektyvos.

„Jeigu dabar sakome, kad tie žmonės tiesiog pasiklydo, ir paaiškiname, kur yra sienos kirtimo punktai, kur jie galėtų kreiptis, tai neatmestina, kad tie visi žmonės ir eis per tuos punktus. O kokie tada veiksmai? Tada – kaip? Jėga stabdysime? Kol kas iš to pristatyto plano nelabai matyti ilgalaikis sprendimas“, – sakė L. Jakulevičienė.

Profesorei taip pat atrodo neaišku, kodėl Lietuva viena su šita situacija dorojasi.

„Tai yra išorinė Europos Sąjungos siena. Jeigu sakome, kad tai mums nepakeliama, yra įvairių procedūrų ir mechanizmų, kaip kviestis pagalbos. Nežinau, ar keli „Frontex“ pareigūnai mūsų pasienyje gali būti veiksminga, bet sunku suprasti, kodėl pagalbos nėra prašoma.

O galbūt jos prašoma, bet tada sunku suprasti, kodėl iki šiol pasienyje nėra nei Europos prieglobsčio paramos biuro atstovų, nei daugiau „Frontex“ atstovų, nei tarptautinių organizacijų, kurių kiekviena turi savo vaidmenį“, – kalbėjo L. Jakulevičienė.

Teisininkės įsitikinimu, daugybę darbo, kurį atlieka pareigūnai, galėtų daryti būtent visos tos organizacijos.

„Ar savanoriškus grąžinimus dėlioti, ar dar kokių nors veiksmų imtis. Pagaliau atskirti, koks tai yra žmogus – kuris yra prieglobsčio prašytojas, kuris tiesiog turistas, kuris asmuo, turintis lėšų ir galintis grįžti, bet tiesiog suklaidintas. Nematyti viso to komplekso priemonių, kurių paprastai imamasi ištikus tokioms krizėms“, – sakė L. Jakulevičienė.

Profesorė neatmeta, kad galbūt visa tai daroma.

„Bet kol kas kalbama tik apie kolektyvinį atstūmimą nuo sienos. Tą mes matome ir tai galime komentuoti. Toliau tik galime gūžčioti pečiais. Nes yra asmenų, kurie jau teritorijoje. Su jais irgi reikia tvarkytis, ir tai daryti greitai“, – sakė L. Jakulevičienė.

Paprastai tokiais dalykais valstybės garsiai nesigiria

Profesorė pastebėjo, kad apskritai apie tokius dalykus, kaip migrantų išsiuntimas atgal, valstybės paprastai garsiai nekalba.

„Kai pasieniečiai savo iniciatyva arba kieno nors patarti paima ir apgręžia migrantus (kaip kartais pasitaikydavo, turėjome ir tokią bylą – 2018 m. EŽTT sprendimą čečėnų byloje, kai pasieniečiai nesuprato rusų kalba pateikto prašymo), tada tai yra vienas dalykas. Bet kitas dalykas, kai mes oficialiai visur skelbiame, kad užsiimame kolektyviniu grąžinimu“, – komentavo L. Jakulevičienė.

Teisės profesorės teigimu, sunku suprasti, kaip tikimasi, kad į tai nebus atkreiptas dėmesys, jog Lietuva oficialiai tokią politiką vykdo.

„Net ir Graikija, kuri kartais kokį migrantą išstumia per upę, kur yra siena su Turkija, apie tai garsiai nekalba“, – sakė L. Jakulevičienė.

Pašnekovės nuomone, naivu tikėtis, kad dabartiniai sprendimai ką nors pakeis arba kad niekas nereaguos.

„Nesiečiau to tik su kažkokiomis individualiomis bylomis, jos nepasirodys per savaitę, bet taip yra demonstruojama oficiali valstybės pozicija, kuri kelia klausimų. Tačiau valstybės institucijos pačios sprendžia ir renkasi. Tai yra jų pasirinkimas, ir, matyt, jos atsakomybę už tai prisiima“, – sakė L. Jakulevičienė.

Hibridinis karas teisiškai situacijos nesprendžia

Lietuvos politikų argumentai, kad prieš Lietuvą vykdomas hibridinis karas, profesorės nuomone, šioje situacijoje negelbsti.

„Hibridinis karas tarptautinėje teisėje nėra niekaip reglamentuotas. Yra agresijos aktai. Tai nėra agresijos aktas, būtų labai sudėtinga jį taip kvalifikuoti. Tokio teisinio pagrindo, kad būtų galima pateisinti, jog čia buvo būtent tai, nėra.

Bet kiekvienu konkrečiu atveju, jeigu kalbėtume apie tarptautinius teismus, sprendžiama atsižvelgiant į visas individualias aplinkybes. Prognozuoti teisminį bylinėjimąsi labai sudėtinga šiuo atveju“, – sakė L. Jakulevičienė.

Profesorės manymu, valstybės institucijos greičiausiai įvertino, kad tai yra ilgalaikiai dalykai.

„O jiems reikia sprendimo čia ir dabar. Tik klausimas, ar šis sprendimas duos tą norimą efektą, nes problemos gali būti dar gilesnės.

Tie žmonės gali tiesiog pradėti eiti per postus. Tuomet galbūt būtų galima kažkiek geriau valdyti srautus. Kitas dalykas, – jeigu jie pradės kauptis pasienyje. Pasakyti, kad „mes tada naudosime jėgą“, nelabai kompleksinis sprendimas ir nelabai ilgalaikis“, – sakė L. Jakulevičienė.