Sutramdyti šio vyro kol kas nepavyko nei tikintiesiems, nei kunigams, nei policijos pareigūnams, todėl šis ir toliau demonstruoja savo drąsą – kone kasdien, o kartais net kelis kartus per dieną ateina į Šventovę ir reikalaudamas išmaldos terorizuoja čia esančius tikinčiuosius.

„Jo agresija tik didėja, jau nebežinome ką ir daryti“, – neslėpė nuolat Dievo Gailestingumo Šventovę lankanti vilnietė Raimonda Eičinaitė-Lingienė, kuriai ne kartą asmeniškai teko susidurti su maldos namuose siautėjančiu benamiu – kartą agresyviai nusiteikęs vyras moterį apstumdė ir kitų tikinčiųjų akivaizdoje iškoliojo įvairiausiais necenzūriniais žodžiais.

Šis benamis – netrukus 38 metų sulauksiantis Žilvinas Puklevičius, gimęs Šiauliuose, nevedęs, pagrindinio išsilavinimo, oficialiai registruotas Užimtumo tarnyboje, teistas 8 kartus, dar viena jam iškelta baudžiamoji byla šiuo metu yra tiriama policijoje, o kita – nagrinėjama teisme. Tačiau nei policijos pareigūnų, nei teisėjų Ž. Puklevičius nebijo – nors jau ne kartą turėjo praleisti už grotų, tačiau išėjęs į laisvę jis toliau tęsia savo „veiklą“; nors ne kartą buvo išvarytas iš bažnyčios, tačiau čia ir vėl apsilanko – Dievo namai juk yra atviri visiems.

Dievo Gailestingumo šventovės rektorius kunigas Povilas Narijauskas neslepia, kad su Ž. Puklevičiumi ne kartą bandė kalbėtis, jam net buvo teikiama parama, tačiau nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis vyras savo elgesio nekeitė ir net mišių metu eidavo prie tikinčiųjų ir reikalaudavo išmaldos. O kai negaudavo, jį sušelpti atsisakančius žmones palydėdavo rusiškų keiksmažodžių lavina.

Tokių kaip Ž. Puklevičius yra ir daugiau, tačiau, anot kunigo, šis vyras elgiasi įžūliausiai – vienų mišių metu, kurios buvo transliuojamos per Marijos radiją ir „YouTube“, benamis ne tik keikėsi, bet ir konfliktavo su tikinčiaisiais, o paskui nuvertė ir sulaužė religinių apeigų žvakę, apgadino jos postamento padą bei murmurinių laiptų pakopą. O dar kitą kartą pagrasino su kunigu P. Narijausku susidoroti – sakė, kad šį čia pat Šventovėje nužudys, o paskui ir pats nusižudys.

Žilvinas Puklevičius
Kad tokie benamio grasinimai gali būti realūs, patvirtina ir ankstesni įvykiai – prieš ketverius metus Vilniaus Aušros Vartų g. esančioje Šv. Teresės parapijos bažnyčioje Ž. Puklevičius ne tik necenzūriniais keiksmažodžiais iškoliojo, bet ir sužalojo bažnyčios rezidentą Vytautą Brilių, o zakristijonui Arūnui Gerasioniui suplėšė liturginius rūbus – kamžą ir švarką.

Šis incidentas maldos namuose įvyko, kai vos ant kojų pastovintis Ž. Puklevičius atėjo į bažnyčią ir pristojęs prie vienos tikinčiosios ėmė reikalauti pinigų. Kai dvasininkas elgetaujantį vyrą įspėjo, kad taip bažnyčioje elgtis nedera ir paprašė išeiti iš maldos namų, Ž. Puklevičius kunigą rezidentą ėmė keikti necenzūriniais žodžiais, o paskui ėmė muštis ir ranka perdrėskė veidą. Išgirdęs triukšmą ir pamatęs kruviną dvasininką į pagalbą atskubėjo zakristijonas A. Gerasionis, bet ir šis buvo iškeiktas įvairiais keiksmažodžiais, jam buvo grasinama, o galop benamis jį apstumdė ir suplėšė liturginius rūbus.

Benamio agresija yra gerai žinoma ir Vilniaus Senamiestyje veikiančių barų ir restoranų darbuotojams bei lankytojams – kartą, kai vienos kavinės administratorius Ž. Puklevičių, kuris iš klientų įžūliai reikalavo išmaldos, paprašė išeiti, šis iš krepšio išsitraukė alaus butelį ir ėmė grasinti, kad jį sudaužys ir administratorių nužudys.

„Sudaužysiu butelį ir papjausiu tave, užmušiu“, – klientų akivaizdoje šaukė Ž. Puklevičius.

O dar kitos kavinės lankytojai, kurie atsisakė benamį sušelpti, realiai patyrė šio smurtą – Ž. Puklevičius iš plastikinio maišo išsitraukė butelį ir jį metė vyrui į kaktą. Nuo smūgio butelis atšoko ir pataikė į šalia sėdinčios moters kaklą.

„Mes tada iškvietėme policiją, o kol laukėme pareigūnų, jis išsitraukė dar vieną butelį, juo mojavo ir grasino, kad tuoj šį butelį sudaužys ir mane papjaus, – pasakojo nuo benamio nukentėjęs vilnietis. – Ir iš tikrųjų jis pabandė butelį sudaužyti į asfaltą, bet spėjau jį nuspirti, todėl jis mane puolė ir sudavė į žandikaulį, apdraskė rankas.“

Šie išpuoliai tik patvirtina, kad Ž. Puklevičius gali būti neprognozuojamas, todėl Dievo Gailestingumo Šventovės dvasininkai ir tikintieji stengiasi vyro vengti ir į jį nekreipti dėmesio, tačiau tai problemos neišsprendžia – vis daugiau garbaus amžiaus tikinčiųjų užsimena, kad vakarais bijo ateiti į bažnyčią.

Dėl to kunigas P. Narijauskas net paragino maldininkus kreiptis į policiją – kreipimąsi dėl agresyvaus neblaivių išmaldos prašytojų elgesio pasirašė apie 200 maldininkų.

Povilas Narijauskas
„Jau kurį laiką galėjome stebėti, kaip Šventovėje išmaldos prašančiųjų elgesys įžūlėja, kaip jie iškeikia ir grasina Šventovėje besilankantiems, kaip ne kartą yra trikdę pamaldas; daug kartų buvo bandyta ir kalbėtis su jais ir kviesti pagalbos 112 numeriu, tačiau situacija tik blogėjo“, – į tikinčiuosius kreipėsi dvasininkas.

Rašte policijos vadovybei maldininkai prašė padėti palaikyti viešąją tvarką ir apsaugoti nuo chuliganiškų išpuolių: „Prie šios bažnyčios dažnai sėdi išmaldos prašantys nuo kvaišalų apsvaigę jauni vyrai. Jie įžūliai reikalauja pinigų ne tik gatvėje, bet ir Šventovėje pamaldų metu, Santuokos ar Krikšto Sakramentų ceremonijose, to reikalaudami ir iš viduje besimeldžiančių parapijiečių, svečių ir užsienio piligrimų bei turistų. Ne kartą yra tekę Šventovėje patarnaujančioms vienuolėms juos drausminti ir raminti. Negavę pinigų jie keikiasi, grasina. Neblaivūs ypač triukšmauja Šv. Mišių metu, kai tikintieji meldžiasi, net sukelia grumtynes gatvėje prie Šventovės.“

Pasak P. Narijausko, bažnyčios bendruomenė ilgą laiką iškilusią problemą bandė spręsti savo jėgomis – benamiams siūlė maistą, juos drausmino, bet šie savo elgesio nekeitė.

„Šventovėje yra saugomas visame pasaulyje garsus paveikslas, kurį dailininkas Eugenijus Kazimierovskis nutapė pagal Šv. Faustinos apreiškimus; Šventovė veikia ištisą parą ir yra gerai žinoma bei lankoma ne tik Lietuvos, bet ir kitų pasaulio šalių tikinčiųjų ir turistų“, – policijos buvo prašoma organizuoti pareigūnų reguliarų patruliavimą ir taip užtikrinti Šventovę lankančių žmonių ramybę ir saugumą.

– Noriu pasakyti, kad ši problema egzistuoja ne tik šioje, bet ir kitose bažnyčiose, – tie žmonės ateina negerbdami vietos, elgiasi kaip nori, nesiskaitydami su kitais žmonėmis, nesiskaitydami su apeigomis, – Delfi.lt sakė kunigas P. Narijauskas. – Dėl jų agresyvaus elgesio, grasinimų ir pats, ir bendruomenės nariai ne kartą kvietėme policijos pareigūnus. Keletą kartų net teko nutraukti apeigas, nes dėl triukšmo nebuvo įmanoma toliau jų vesti. Kai kurie žmonės pradėjo bijoti ateiti į Šventovę, ypatingai vakarais, nes, jeigu praeini pro šalį ir tavęs prašo pinigų, o tu neduodi, tave palydi keliais aukštais įvairiausiais keiksmažodžiais, o kartais ir grasinimais. Natūralu, kad dėl to vyresnio amžiaus žmonės pradeda bijoti ir skųstis, jog jaučiasi nesaugiai.

– Iš tikinčiųjų teko girdėti, kad į Šventovę nuolat ateinantis benamis ne tik įžūliai reikalauja išmaldos, bet ir grasina, trukdo atlikti religines apeigas...

– Vienas iš paskutiniųjų didžiųjų įvykių buvo, kai sulaukėme ir grasinimų, taip pat buvo bandymų apstumdyti. Tai įvyko prieš penkias šešias savaites, kai jis eilinį kartą atėjo neblaivus į bažnyčią, atėjo ne vienas, – paskutiniu metu atsivesdavo savo draugę, mišių metu jie sėdėdavo tarsi kino teatre, glėbesčiuodavosi ir garsiai šnekėdavosi. bet tą kartą jis draugę paliko sėdėti Šventovės gale, o pats atėjo ir atsisėdo po sakykla. Tuo metu dar buvo karantino metas, o jis sėdėjo neblaivus, nebuvo aišku, ką jis darys – puls, nepuls, nes iš jo visko galima sulaukti.

Ir, taip, jis mišių pabaigoje pradėjo kažką garsiai kalbėti, – kadangi buvo pati pabaiga, stengiausi nekreipti dėmesio, kad galėčiau pabaigti apeigas, skirdamas dėmesį Dievui, o ne jam, ir po apeigų išėjau iš Šventovės, nes kiekvienas bandymas jį sutramdyti visą laiką susilaukia didžiausio triukšmo ir trukdymo besimeldžiantiems. Tada bendruomenės nariai priėjo prie jo ir paprašė išeiti, bet jis nesutiko, kol galiausiai bendruomenės vyrai atėjo jį pakelti ir išvesti. Besipriešindamas jis nuvertė ir sudaužė Velykinę žvakę, marmurinius stovus, be to, krisdamamas apdaužė laiptus. Bažnyčiai buvo padaryta 4 tūkstančių 896 eurų žala. Mums tai – didžiulė žala.

Aišku, jis po to pabėgo, policija jo ieškojo. O paskui vyko teismas – tokia žala padaryta ir niekas iš nukentėjusiojo pusės net nebuvo pakviestas. Taip, mes buvome apklausti policijoje, bet jeigu byla perduodama į teismą ir sudaroma galimybė pasisakyti tam, kuris padarė žalą, kuris kenkė, tad kodėl tada nėra pakviečiama pusė, kuri yra nukentėjusi? Nes pasakyti, ar jis tikrai sako tiesą, ar taip ir buvo, mes neturime galimybės.

Teisme jis pasižadėjo atlyginti žalą ir daugiau mūsų nebetrukdyti, bet kitą dieną mišių metu vėl jis kėlė didžiausią triukšmą, bendruomenės nariai dar kartą iškvietė policiją. Aš tą pačią dieną parašiau, kad nesutinku su teismo sprendimu, kai buvo patikėta jo garbės žodžiu.

Bet po tokio teismo sprendimo jis dar labiau pradėjo kabinėtis, įvairiais būdais grasinti. Vienų mišių metu per vaizdo stebėjimo kameras pamačiau, kaip jis kabinėjosi prie žmonių, todėl nuėjau ir paėmęs už pečių jį išlydėjau iš bažnyčios ir nebeįleidau į vidų – dėl to, kad kelia triukšmą ir trukdo bendruomenės nariams. O tada jis pradėjo prie liudininkų grasinti – pirmiausiai su buteliais, esančiais pas jį maiše, sakė, tau čia dabar trenksiu, o po to grasino atsinešti peilį ir susidoroti su manimi, o tada – ir su savimi, sakė, esą čia bus mano kaltė.

– Kaip į tokius išpuolius reaguoja policija?

– Policija yra nuolat kviečiama, ji atvažiuoja – greičiau ar lėčiau, čia jau kitas klausimas, bet per tuos porą metų net nežinau, kiek kartų ji buvo kviesta. Kartais po tris keturis kartus per savaitę kviečiame, bet ir patys suprantame, ką policija gali padaryti. Na, išveža, palaiko ir paleidžia, o jis kitą dieną vėl prisistato. Jam – jokio skirtumo. Ir matome, kad, deja, teismai neišsprendžia šio dalyko – kaip galima žmogų, kuris sėdėjęs už smurtinius nusikaltimus ir prie liudininkų grasina, taip elgiasi ne tik šioje vietoje, imti ir paleisti pasitikint garbės žodžiu, net neišgirdus nukentėjusiojo pusės.

Šią problemą bandėme spręsti kartu su visa bendruomene – kvietėme žmones daryti gailestingumo darbus, nes daryti meilės darbus yra svarbu, bet kvietėme suprasti, kad ne kiekvienas darbas, kuris jausmiškai atrodo kaip meilės darbas, iš tiesų yra meilės darbas. Sakome, yra Hospisas, Betanija, Caritas, taip pat yra įvairiausios tarnystės mūsų Šventovėje, yra kitų vietų, kur galite investuoti savo laiką ir talentus, kur galite paaukoti savo pinigų, kurie tikrai neš naudą. O tiems žmonėms, kurie sėdi prie bažnyčios ir labai gražiai šypsosi, kai duoda, o kai neduoda pradeda visaip jus keikti, grasinti ir siųsti ir t. t., pinigų davimas reiškia, kad mes sutinkame su jūsų elgesiu. Ir tas jų elgesys, jeigu žiūrėsime per šiuos dvejus metus, tik blogėjo – jie yra ir prisisioję, ir privėmę bažnyčioje, kartą net buvo išspardę ir išlaužę aukų dėžutę. Ir tie agresijos išpuoliai tik didėja.

Neslėpsiu, tikrai pusantrų metų bandžiau su žmogumi elgtis rodydamas jam, kad jis yra svarbus ir norima juo pasirūpinti, duoti maisto. Kai būdavo šalta, tai ir karštu gėrimu vaišindavome, bet jis visa tai priėmė kaip jo netinkamo elgesio paskatinimą. Ir tada supranti, kad kaip ir su anoniminiais alkoholikais, turi vieną dieną dėti tašką ir taikyti jokios toleracijos principą. Ir šis principas bent jau kol kas veikia. Nes labai aiškiai bendruomenė parodė, kad nesutinka su tokiu elgesiu. Kaip bus toliau, nežinau.

– Bet jis vis tiek kone kiekvieną dieną ateina...

– Taip, kiekvieną dieną ateina, kartais net kelis kartus. Prieš kiekvienas mišia arba – vidury jų. Tokie žmonės yra puikūs psichologai, jie ieško būdų, kaip gauti tai, ko jie nori: bando gražiuoju, neišeina, tada piktuoju, o jei nepavyksta piktuoju, tuomet bando sugraudinti. Reikia suprasti, kad tai yra žmonės, kurie manipuliuoja, kurie nuolat skundžiasi.

Šiuo metu vieni sako, kad didėja bedarbystė, kiti sako, kad nėra, kas dirba, tai, brangieji, jeigu jūs tikrai norite, eikite dirbti, o ne reikalaukite ir vos ne muštynes kelkite prie Šventovės.

– Kokia būtų išeitis iš šios situacijos – ką daryti, nes tai, ką jūs kalbate, atrodo, kad tai būtų lyg iš kitos planetos.

– Tiesa pasakius, manau, kad visų pirma reikia žmonių sąmoningumo. Tie žmonės, kurie pradeda dirbti su tam tikra grupe benamių, pradeda suprasti, kad tai, kas atrodo iš pirmo žvilgsnio, kas atrodo jausmiškai, tikrai nėra tai, kas yra iš tiesų. Kad tai yra vaidyba ir tai, kaip jie elgiasi, yra visiška manipuliacija. Ta dalis žmonių, jų yra apie penketą, terorizuoja tikrai ne vien tik šitą bažnyčią – pasikalbame su kitais kunigais, jie irgi turi panašių problemų. Tai yra žmonės, kurie čia jaučiasi karaliai ir nebaudžiami. Jie oficialaus turto neturi, gyvenamojo adreso taip pat, – ką jie man, sako, padarys. Jie labai aiškiai kalba: nu ką, mane pasodins, aš nebijau, ir ką – aš grįšiu ir vėl tą patį darysiu.

Nežinau, ką daryti, bet, manau, šį klausimą reikėtų spręsti jau aukštesnėse instancijose, nes tai yra problema. Tai – žmonės, kurie gauna kažkokias pašalpas ir dar susirenka pinigų, jiems jų užtenka. Jie nenori kitaip gyventi ir tai yra problema, kuri, manau, nėra sprendžiama.

– O Jūs pats nebijote eiti į bažnyčią? Jūsų kolega jau yra patyręs benamio smurtą...

– Ar aš visą laiką jaučiuosi saugus ateidamas į Šventovę? Savaime aišku, kad ne. Bet ar galiu tam pasiduoti? Jis gali ką nors padaryti, juk jis tiesiogiai prie liudininkų grasino – ar ir kada išpildys tą grasinimą, nežinau.

Kartais kalbant su bendruomenės nariais, kurie ne visą laiką ateina arba atėję pamato jį tiesiog sėdintį, išgirstu, kaip jie sako, kad, kunige, reikia turėti gailestingumo. Bet kai pradedi pasakoti, kas vyksta, tada keli klausimą: „Ko reikia, kad mes kažką pradėtume daryti – kad peilį suvarytų į paširdžius? Kad kažką nužudytų ir tada mes imsimės veiksmų, sakysime ajajai, kaip mes blogai padarėme, kad laiku nesureagavome.“ Manau, kad reikia imtis priemonių, kol dar nėra per vėlu, kol dar nėra tų pasekmių, kurių nebus galima atitaisyti.

– Viena tikinčioji minėjo, kaip benamiai, įsiveržę į bažnyčią, net išsidrėbia prie altoriaus ir jaučiasi kaip miške....

Žilvinas Puklevičius
– Taip elgiasi vienas iš tų, apie kurį kalbame, ypatingai apie Žilviną (Puklevičių – Delfi.lt), kuris ateina svirduliuodamas, su savo maišais ir išsidrėbia ant laiptų prie sakyklos, kur nematai, bet kartais kvapą jauti net prie altoriaus, jis ten pradeda šūkauti... Todėl nei žmonės, nei kunigai tuo metu negali jaustis saugūs, tas yra tiesa.

– Kas gali bažnyčiai padėti?

– Na, gal turėčiau viltį, kad pareigūnai kaskart patruliuotų ir pravažiuotų, nes vis dėlto policija turi savo galią. Ir teismai gal turėtų atsakingiau šiuo atveju žiūrėti, nes vien ta situacija, kai teismas be mūsų žinios išnagrinėjo bylą, kurioje Šventovė nukentėjo, rodo, kad tas žmogus nesitaiso ir nežada taisytis, jis ir toliau elgiasi taip, kaip elgėsi prieš tai. Todėl noriu, kad teismas peržiūrėtų tą nutartį ir priimtų kitą sprendimą.

– Bet jo laukia dar ne viena byla...

– Yra dar bent kelios bylos dėl apeigų nutraukimo – tai tie atvejai, kai jau tikrai nebuvo įmanoma jų tęsti. Kiek kartų buvo tokių atvejų, kai apeigas pristabdydavome arba žmonės tiesiog jį išprašydavo... Yra byla ir dėl grasinimų susidoroti. Šios bylos teismams turėtų parodyti, kad šis žmogus agresyviai, netinkamai ir destruktyviai veikia bendruomenėje, visuomenėje. Ir tikrai tai nėra vienintelė vieta, kur jis taip elgiasi.

Jis eina ir prie kitų bažnyčių, jis žino visus laikus, kada ir kur vyksta mišios, kada geriausiai ateiti. Taip jie visi keliauja per bažnyčias – tai yra penki asmenys, kurie čia nuolat sukasi. Yra tokių, kurie, nesvarbu, kas vyktų, ateina į bažnyčią ir agresyviai reikalauja pinigų, o jeigu jiems neduoda, grasina. Tai yra problema ne viename Žilvine. Jis yra agresyviausias, bet tai nėra vieno žmogaus problema, tai yra problema situacijos, žmonių grupės ir greičiausiai valstybės požiūrio šiuo atveju.

Atsisakė maisto: ar aš koks ubagas?

Nuolat Dievo Gailestingumo Šventovėje siautėjantis Ž. Puklevičius gerai žinomas ir maldos namų tikinčiajai R. Eičinaitei-Lingienei, kuri vienoje baudžiamojoje byloje yra pripažinta nukentėjusiąja. Incidentas bažnyčioje įvyko, kai benamis karantino metu bandė patekti į Šventovę – agresyviai veržėsi į maldos namus, grasino ir rodė nepadorius gestus, sukėlė triukšmą ir sąmyšį, dėl ko kunigas Gabrielius Satkauskas buvo priverstas nutraukti apeigas.

– Įvykių Šventovėje buvo labai daug, nes Žilvinas čia ateina gana dažnai – jis yra nedirbantis ir, sakyčiau tiesiai šviesiai, veltėdžiaujantis, – Delfi.lt sakė R. Eičinaitė-Lingienė. – Ir jis, ir į jį panašūs žmonės ateina į Šventovę du tris kartus per dieną.

Raimonda Eičinaitė-Lingienė
Viskas prasidėjo praėjusių metų pavasarį. Galvojome, kad jis yra vargšas žmogus, jam reikia pagalbos ir tikrai bandėme ir rūbais, ir maistu padėti, bet jis... Kartą viena mergina jam padėjo vaišių prie jo kojų ir pamačiau, kaip jis visa tai metė į gatvę ir garsiai pasakė: „Ar aš koks ubagas, kad man maistą duodate?“

Mes tai galėtume priimti, jeigu Žilvinas nesiardytų ir neįžūlautų, bet jis tiesiog pradėjo labai dažnai ateiti į mišias. Iš pradžių jis sėdėdavo prie bažnyčios durų – agresyviai lįsdavo prie žmonių, sakydavo, aš jūsų neišleisiu, jeigu neduosite man pinigų.

Jis trukdydavo vesti mišias, ne kartą buvo kviesti policijos ekipažai – kvietė ir rektorius, ir šventovėje budinčios vienuolės, ir vargonininkai, ir pati esu kelis kartus kvietusi, ir kiti žmonės kvietė. Manau, kad nuo praėjusių metų gegužės mėnesio gal apie 50 kartų buvo kviesta policija. O kiek kartų nekvietėme...

– O kodėl jis Jus užpuolė?

– Tai nebuvo vienintelis atvejis. Kartą jis priėjo ir sako, duok pinigų, paremk vargšą, – tada jis manęs nepažino. Bet aš pažinau – sakiau, Žilvinai, tu negražiai elgiesi bažnyčioje, todėl mes tavęs daugiau neremsime. Tai buvo prieš metus, nes mes tada jį dar remdavome – ir pinigais, ir daiktais, košių nešėme, galvojome, kad jam reikia tokios pagalbos. Kai pasakiau, kad neduosiu pinigų, jis pradėjo mane visaip rusiškai siuntinėti, spyrė į mašiną ir pasakė, kad manęs kažkur palauks tarpuvarty ir man kažką padarys. Aš apie tai pasakiau kunigui Povilui, kunigai tai viešino per mišias, sakydami, kad neremkime šių žmonių, nes jie yra piktavališki veltėdžiai.

Kai buvo karantinas, patekimas į bažnyčią buvo ribojamas, tuo metu stovėjau prie durų ir žiūrėjau, kaip aukojamos mišios. Ir tada atėjo tas benamis Žilvinas, durys buvo praviros, pamačiau, kaip jis jau į vidų eina, sakau, neikite, bažnyčia yra užpildyta, nes yra karantinas, o jis mane pastūmė ir veržėsi į priekį. Sakiau, Žilvinai, tau išvis čia negalima, nes tu esi pažeidėjas, kunigas yra tave įspėjęs. Jeigu ne žmonės, gal jis fiziškai mane būtų puolęs, nes pozyva buvo agresyvi, o kunigas, kuris aukojo, Gabrielius, turėjo nutraukti mišias, nes per triukšmą nieko nesigirdėjo. Ir tada vėl kreipėmės į policiją.

Būna dienų, kai benamiai ramiai sėdi, o būna – labai triukšmigi. Galbūt natūralu, nes jie yra be gyvenamosios vietos, yra nuskriausti ar pavartoję kažkokių toksikantų, nežinau – mes nesekame jų gyvenimo, bet jie kartais būna labai agresyvūs. Viena sesuo vienuolė pasakojo, kad benamiai ją vakare vaikėsi po bažnyčią, kol galop ji pabėgo ir užsidarė. O kitos sesutės skambindavo ir šaukdavosi pagalbos – jos bijojo būti Šventovėje.

Rudenį jų agresija augo, aštrėjo, jie pradėjo eiti į mišias ir tiesiog atsisėsdavo maždaug 30 cm nuo altoriaus. Ne, ne atsisėdavo, o išsidrėbdavo. Jeigu mes, tikintieji, melsdavomės ir sėdime suoluose, jie atsirėmia, išsidrėbia į altorių, ir kaip kokiame miškelyje... Prie ko tai prives, tai didžiulė nepagarba.

Ir tada bendruomenė parašė raštą į trečiąjį policijos komisariatą, nuo bendruomenės surinkome 196 parašus ir atidavėme policijos viršininkui, prašydami pagalbos, užtikrinti mūsų saugumą ir galimybę melstis ramiai. Bet jokių pokyčių nebuvo, mes net nepastebėjome, kad policija būtų dažniau atvažiavusi.

– Bet įvykus incidentui vis tiek skambindavote policijai?

– Taip, bet policija atvažiuodavo neypatingai greitai – kartais tekdavo laukti ir po 40 minučių, tai per šį laiką galėjo įvykti ir kažkas negero. Mes nežinome, ką daryti, kaip apsaugoti žmones, juk Šventovėje lankosi daugybė vienišų žmonių.

Tie žmonės, kuriuos mes vadiname benamiais ir jie yra veltėdžiaujantys, jų tikrai nereikia remti pinigais, nes jie yra kaip vaikai – pinigus naudoja neatsakingai, dažnai prisiperka kvaišalų. Ir kunigai po mišių ir pamokslų sakydavo, kad jeigu norite juos paremti, tuomet kvieskite, išmaudykite, vaišinkite maistu, bet neremkite pinigais bažnyčioje, nes kyla triukšmas, riaušės.

Bet Žilvinas ir toliau puldinėja, jis tapo dar agresyvesnis, dabar jis dažnai atsisėda prie altoriaus, atsineša krūvą nešvarių daiktų, didžiulius maišus... Mačiau, kaip jis kiemuose renka šiukšles iš šiukšliadėžių ir paskui ateina su tais maišais į bažnyčią.

– Jis visą laiką taip elgiasi?

– Būna dienų, kai jis ramus, bet šį pavasarį jo agresyvumas padidėjo. Jis visą laiką per mišias visus užpuldinėdavo, net kunigus. Per daugybę mišių. Kartais mes kviesdavome policiją, o kartais bandydavome gražiuoju būdu triukšmą numalšinti, jį išvesti. Dalis mūsų bendruomenės vyrų net ryžosi stovėti prie durų, bet juk jie – ne apsauginiai.

Jis dabar dar įžūliau eina į bažnyčią, lipa ant laiptų, ant altoriaus, kur niekas, net vaikai nelipa, ir jeigu kunigas jį bando sutramdyti, jis ignoruoja, nekreipia dėmesio. Nesuprantu, kaip galima taip leisti. Tai yra mūsų maldos namai, tai mūsų namai – jeigu būtų šeimos šventė, mes neleistume, kad atėjęs svetimas žmogus taip elgtųsi, o jis atėjęs taip bažnyčioje elgiasi – savavalisškai, grubiai, žeminančiai ir trukdančiai.

Net gatvėje, kai jį drausmini, įvyksta priešiškumo priepuoliai – pasipila lavina žeminančių ir grasinančių žodžių, kaip jis sukvies visus veltėdžius, kaip jie keršys. Ir jis visa šių žodžių lavina šaukia gatvėje kokia 15-20 minučių.

Kiek kunigui teko išklausyti visokių žeminančių žodžių! Visa tai mes girdėjome, vėl kvietėme policijos ekipžus, nes jis kunigui šaukė, kad aš tave nužudysiu, dar kažką padarysiu, – tai jau pasikėsinimas į asmenį.

– Nejaugi nėra jokios išeities, kaip jį sutramdyti?

– Mes nežinome, ką daryti. Ši situacija rodo visišką mūsų visuomenės nesaugumą. Mums sakė, kad samdykite apsaugos bendrovę, bet juk ji kainuoja labai brangiai.

– Kodėl Žilvinas eina į šią bažnyčią?

– Po to įvykio, kai šis veltėdis užpuolė kunigą, policija mus kelias dienas apklausinėjo, sakė, kad jo neranda, bet tuomet vyrai jį pamatė prie Aušros Vartų, paskambinop policijai ir jį sulaikė. Bet jis vėl buvo paleistas į laisvę. Jis ir toliau lankosi Šventovėje. Kodėl? Šventovė yra pačiame centre, mūsų Šventovėje lankėsi ir prezidentas su žmona. Juk tai pats Vilniaus centras, čia yra daug turistų ir tie veltėdžiai iš jų susirenka dideles sumas pinigų.

Bažnyčioje kalbasi su Dievu

Tuo metu pats Ž. Puklevičius pareigūnams ne kartą aiškino, kad nuolat vartoja alkoholį, tačiau narkotinėmis medžiagomis esą nesisvaigina. Benamis net prisipažino, kad su savimi visą laiką nešiojasi peilį, tačiau esą tik dėl to, jog galėtų susipjaustyti maistą.

Žilvinas Puklevičius
„Aš neturiu pastovios gyvenamosios vietos, nakvoju gatvėje, o kai šalta – nakvynės namuose“, – aiškino jis.

Kodėl benamis nuolat lankosi bažnyčioje, jis nepanoro atsakyti, o kartą, kai viena moteris jį bandė nuraminti Šventovėje, nes šis vienas garsiai kalbėjo, pareiškė, kad jis „kalbasi su Dievu“.

Delfi Ž. Puklevičių surado Dievo Gailestingumo Šventovėje, į kurią jis atėjo su dideliu plastikiniu prekybos centro maišu. Tąkart bažnyčioje jis elgėsi ramiai – išklausęs mišias išėjo iš maldos namų, bet pasikalbėti apie savo gyvenimą ir siautėjimą Šventovėje nesutiko.

Policija: mes negalime uždrausti lankytis bažnyčioje

„2021 m. Vilniaus policijoje buvo gauti 24 pranešimų iš Dominikonų g. esančios Šventovės, – Delfi.lt nurodė policijos atstovė Julija Samorokovskaja. – Dėl to buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai – dėl viešosios tvarkos pažeidimo (byla perduota į teismą) ir dėl grasinimų susidoroti arba nužudyti (tyrimas šiuo metu dar atliekamas). Taip pat asmeniui buvo surašyti 6 administracinių nusižengimų protokolai.

Dauguma pranešimų susiję su tuo pačiu asmeniu (neturinčiu nuolatinės gyvenamosios vietos), policijos pareigūnai ne kartą bendravo su juo, pravedė prevencinį pokalbį, tačiau asmuo teigia, kad tokiu būdu meldžiasi, o žmonių aukoti pinigai, tai yra jo pragyvenimo šaltinis.

Policijos pareigūnai pastebi, kad tai socialinė problema, tačiau policija negali uždrausti asmeniui lankytis bažnyčioje.“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (844)