Kas ketverius metus Rusijoje ir Baltarusijoje rengiamos karinės pratybos „Zapad“ neatsitiktinai „alergizuoja“ Lietuvą: keisti pratybų scenarijai su išgalvotomis valstybėmis, kurių sienos sutampa su Lietuvos ar Lenkijos, klaidinantys oficialūs pratybų tikslai bei skaičiai, kai viena deklaruojama viešai, o visai kas kita matoma realybėje, – visa tai sukelia įvairių poveikio apraiškų.
Padidėjęs budrumas, dėmesys, viešas analizavimas, spėlionės, spekuliacijos, nerimas, o kartais ir isterija – tokių, kartais susipynusių, reakcijų jau teko patirti Lietuvai, ypač 2017-aisiais, paskutiniųjų pratybų „Zapad“ metu, o ypač išvakarėse. Regis, jei anuomet neišsipildė niūriausios prognozės, tai kodėl turėtų būti kas nors blogai šį kartą? Bet galima žvelgti ir atvirkščiai: jei prieš 4 metus vieni tikslai buvo įgyvendinti, kas gali užtikrinti, kad šį kartą viskas bus taip pat? Neatsitiktinai kariškiai ir kiti stebėtojai atkreipia dėmesį, kad tikrosios pratybos vyksta dar gerokai iki jų oficialiosios pražios rugsėjį.
Vien šią savaitę pristatytas pirmųjų rusų karinių dalinių atvykimas ir pasitikimas „su duona ir druska“ Baltarusijoje, prie Lenkijos sienos esančiame Bresto poligone, turi ne tik simbolinę, bet ir praktinę, ne visada plika akimi matomą prasmę.
Dalinių perkėlimas iš nuolatinių vietų į pratyboms skirtas erdves, jų sutelkimas, išskleidimas, manevravimas – visa tai yra sudėtingos ir atidžiai sekamos logistinės operacijos, daug svarbesnės nei šou elementai prieš stebėtojus poligonuose parodomųjų pratybų metu.
O kur dar šiuos veiksmus pridengiančios psichologinės, maskavimo operacijos, ypač svarbus ryšių patikrinimas ir kitos, regis, smulkmeniškos, tačiau labai aktualios detalės – taktinių bei strateginių staigmenų pastaraisiais metais negailintys Rusijos ir Baltarusijos režimai gali sudaryti vienų ketinimų įspūdį, bet geba kaimynes užklupti nepasiruošusias.
Vien ko vertas „dramblys kambaryje“ – šiemet Lietuvą netikėtai sukrėtusi migrantų krizė, kuri, nepaisant įvairių Lietuvoje rengtų pratybų, šalį užklupo nepasiruošusią, suskilusią ir vis dar be iniciatyvos, mėginančią kaip įmanoma labiau suvaldyti atvykėlių srautus. O migrantai toliau plūsta.
Ir padažnėjusių skrydžių iš Irako į Minską skaičius, ir galimai ginkluotų migrantų antplūdis, kuo grasino Aliaksandras Lukašenka, rodo, kad bent artimiausiu metu Rusijai permetant pajėgas pratyboms į Baltarusiją įtampų bei problemų pasienyje tik daugės.
Ir nors tiesiogiai sieti pratybų su migrantų krize kol kas Lietuvoje vengiama (ir taip pandemijos nuvarginta, vidinių kovų suskaldyta ir migrantų krizės įelektrinta visuomenė į dar vieną pratybų „Zapad“ „alergiją“ gali sureaguoti neadekvačiai), puse lūpų pripažįstama: kad ir kas kokius scenarijus su migrantais kurpė Lietuvai, jie gali susijungti ir su „Zapad“ scenarijumi.
Be to, jau 2017-ųjų pratybų „Zapad“ metu buvo panašių scenarijų su ginkluotais provokatoriais pasienyje, tad, nori ar nenori, bet paralelės su dabartine krize tiesiog stebėtinai aktyvuojamos realybėje. Tad rugpjūtį, tradiciškai minimą kaip Rusijos pamėgtą konfliktų mėnesį, laukia įtemptas ir karštas stebėsenos metas. Lietuvai dabar gali rūpėti keli svarbiausi klausimai ir problemos.
Migrantų krizė ir „Zapad“ – atsitiktinis sutapimas?
Pirmasis klausimas, o kartu ir problema, žinoma, yra jau minėtoji – migrantų krizė. Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, komentuodama migrantų krizę, netiesiogiai ją susiejo su
„Zapad“ – esą Baltarusijos režimo siekis įbauginti ir vykdyti spaudimą verčia šiuos veiksmus vertinti ypač rimtai. Be to, pasiruošimo ženklų, kalbant apie „Zapad“, būta jau migrantų krizės pradžioje – birželio pabaigoje pasienyje su Lietuva dislokavo priešlėktuvinės gynybos sistemas „S-300“.
Paradoksalu, kad tiek Lietuva, tiek Baltarusija (o kartu ir joje reikšmingą karinį vaidmenį vaidinanti Rusija) turi savų ir skirtingų stebėjimo sistemų, kuriomis visa migrantų krizė – kaip ant delno, tačiau visos pusės, tarp jų ir Lietuva su sąjungininkais, įrodymų pateikti vengia.
Jei Baltarusijos pusė, perkėlusi priešlėktuvinės gynybos sistemas, stebi Lietuvos oro erdvę, tai šioje esantys sąjungininkų žvalgybiniai orlaiviai – pirmiausia iš Šiaulių kylantys amerikiečių „RC-12X Guardrail“, o taip pat iš Vokietijos, Jungtinės Karalystės bei Italijos atskrendantys „RC-135“, „Global Hawk“, „E-8C JSTARS“ – stebi viską, kas vyksta Baltarusijoje, – nuo judėjimo sausumoje, ore iki signalų elektroninėje erdvėje.
Tai ne ypač paranku artėjančių pratybų „Zapad“ organizatoriams, turint omeny, kad pratybų metu vykdoma daug apsikeitimų ryšių kanalais, o išaugęs potencialių varžovų dėmesys pratybų dalyviams tik erzina.
Savo ruožtu savomis priemonėmis baltarusiai stebi, kas vyksta Lietuvoje, o ir Lietuvos žvalgybos tarnybos jau ne kartą užsiminė, kad nedeklaruotais žvalgybiniais pajėgumais surenka daug informacijos, – esą Lietuva net ir nuo 2017-ųjų smarkiai pažengė šioje srityje, o tokioje geroje padėtyje, kalbant apie informacijos kiekį ir kokybę šalis dar nėra buvusi. Tiesa, nedetalizuojama, kiek prie šio šuolio prisideda sąjungininkai ir kiek jis naudingas vykstant sprendimų priėmimo procesui, jei pati migrantų krizė užklupo netikėtai, o Lietuva, nepaisant skambių kaltinamųjų pareiškimų A. Lukašenkos adresu, viešai dar nepateikė daug įrodymų dėl režimo vaidmens per migrantų krizę.
Tačiau vien savaime stiprinama stebėsena pasienyje pasitelkus Lietuvos kariuomenę – nuo Krašto apsaugos savanorių, logistikos ir inžinerijos dalinių iki kontržvalgybininkų, VST Operatyvaus reagavimo kontratakos (ORKA) būrio pareigūnų – negali neatkreipti visą krizę išprovokavusios Baltarusijos dėmesio. Reakcijos laikai, priemonės, pajėgumai gaudant migrantus baltarusių specialiosioms tarnyboms gali būti naudinga informacija ieškant silpnų vietų, spragų, landų.
O kartu Lietuvos saugumo struktūrų reakcija galima pagrįsti ir savus veiksmus, kaip pernai į eilinę JAV karių rotaciją tulžingai sureagavęs A. Lukašenka paskelbė dalinių mobilizaciją, jų permetimą prie sienos su Lietuva, netikėtas karines pratybas. Tai, kad A. Lukašenka tiesiog trokšta provokacijų, gali rodyti ir jo režimo kurpiamos istorijos apie neva Lietuvos pareigūnų mušamus migrantus – esą jų ginti atvyks karingai nusiteikę ginkluoti musulmonai.
Atrodytų, jog tikintis išprovokuoti konfliktą pasienyje ir taip tokiu jautriu metu nebus geresnės progos nei prieš „Zapad“, – jei atvykę rusų kariai netyčia „pasiklystų pasienyje“ ir įsiveltų į provokaciją su lietuviais, būtų jau ne „Zapad“ pratybos, o realus susidūrimas.
Strateginė tyla ir nesidemonstravimas
Tačiau tokiai teorijai, kitaip nei 2017-aisiais, kai dar gerokai prieš pačias pratybas buvo skelbiami jų scenarijai, išgalvotos valstybės, regis, yra ir daugiau kontrargumentų nei informacinė tyla iš Rusijos ir Baltarusijos, kai kalbama apie „Zapad 2021“.
Išties, tvarkingi, lakoniški ir informatyvūs pareiškimai apie artėjančias pratybas gali gluminti, kaip ir deklaruojami skaičiai – kaip ir įprastai, jie neturėtų viršyti oficialiai numatytų 13 tūkst. Šis skaičius, tikėtina, bus viršytas, bet, šaltinių duomenimis, tik kelis kartus. Tad, lyginant su 2017-aisiais, kai tikrasis pratybų „Zapad“ dalyvių skaičius buvo nuo 40 tūkst. iki 60 tūkst. karių, šį kartą tikimasi mažesnių skaičių.
O dar svarbiau tai, kad bent jau oficialiai numatytos pratybų vietos yra gerokai toliau nuo Lietuvos. Ir nors neatmestina, kad dar likus laiko iki oficialiosios dalies į pasienyje su Lietuva esančius Hožos (Baltarusijoje, prie Gardino) bei Dobrovolskio poligonus (Rusija, Kaliningrado sritis) – klasikines Suvalkų koridoriaus „išeities žirkles“ – dar bus permesta karių su technika (Rusija pavasarį parodė, kad per kelias savaites gali sutelkti per 100 tūkst. karių prie Ukrainos), tai mažai tikėtina.
Oficialiomis pratybų vietomis Baltarusijoje nurodyti poligonai šalia Bresto bei Baranovičių (Lesnovsko poligonas) yra tolėliau nuo sienos su Lietuva, tad „žaliųjų žmogeliukų“ „pasiklydimo“ tikimybė menkesnė.
Lietuvos kariuomenė, o ir Krašto apsaugos ministerija (išskyrus nebent ypač aktyvų ministro Arvydo Anušausko komunikavimą feisbuke) tiek migrantų krizės metu, tiek pernai, kai A. Lukašenka ant kojų sukėlė kariuomenę ir permetė dalinius į pasienį su Lietuva, pasirinko budraus strateginio pasyvumo vaidmenį. Panašios tylėjimo laikysenos laikosi ir prezidentas, tačiau tai jau itin nestebina. O kariuomenės sprendimai užimti remiančios institucijos vaidmenį, patylėti, nepasiduoti A. Lukašenkos bandymams provokuoti, yra apgalvota ir pasirinkta strategija. Migrantų krizės akivaizdoje pažymima tik kariuomenės galimybė perjungti bėgius, „jeigu ką“.
Kitaip sakant, kol kas veiksmų iniciatyva atiduota Vidaus reikalų ministerijos žinion – net ir braškanti ši sistema sulaukia tiek tarptautinės, tiek vidaus pagalbos, o pasieniečiai, šauliai bei politinės valdžios atstovai, važinėjantys pasienyje, kol kas akcentuojami labiausiai. Netgi jie pirmiausia ir demonstruoja savo galią, ką parodė policijos pareigūnų, tarp jų ir gerai ginkluotų ARO kovotojų, apsilankymas migrantų sulaikymo vietose.
Pastaroji taktika, beje, labiau įprasta kariuomenei tarptautinių misijų metu. Karinės galios demonstracija, kariškiams su savo technika lankant jautrias teritorijas, bendraujant su vietos gyventojais, domintis jų nuotaikomis, bandant juos nuraminant, nuteikiant draugiškai, rodant dėmesį bei apsaugą lietuvių kariams, nėra svetima.
Ir atrodytų dabar, pasienyje susikaupus daug įtampos bei vietos gyventojams, dauguma kurių, be to, kad yra neigiamai nusiteikę prieš migrantus ir priklauso vienai tautinei bendrijai, dar ir yra kurstomi kai kurių A. Lukašenką atvirai remiančių Lietuvos politikų, kaip tik ir trūksta to užtikrinimo. Tačiau, kaip pasakė vienas patyręs ir tokiose operacijose dalyvavęs karininkas, tokia priemonė dar nėra taikytina. Dar.
Ruošiasi atsijungti nuo išorinio pasaulio
Tačiau viskas gali pasikeisti būtent „Zapad“ pratybų fone. Ir tai susiję ne tik tiesiogiai su migrantų krize, per kurią A. Lukašenkos režimo veiksmai gali būti ne visada derinami su Maskva.
Neišvengiamą dėmesį Lietuvoje bei kitose NATO šalyse gali prikaustyti pirmiausia Rusijos ir Baltarusijos karinių dalinių judėjimas bei ryšių ir kibernetinės operacijos.
Pastarosios, kaip spėjama, sudedamoji paruošiamųjų veiksmų „Zapad“ dalis jau atkreipė Lietuvos kibernetinio saugumo specialistų dėmesį – po pernai gruodžio, kai įvykdyta beprecedentė kibernetinė ataka prieš Lietuvos savivaldybes ir kitas institucijas, šiemet pasitaikė keli smulkesni kibernetiniai incidentai, sutapę su Baltarusijoje vykusiomis kibernetinėmis pratybomis.
Kibernetinis saugumas bei ryšiai jau dabar yra ir bus vienas svarbiausių pratybų „Zapad“ akcentų. Mat po dalinių permetimo į operacinius rajonus ir kitų logistinių operacijų būtent ryšiai imituojamo konflikto metu yra viena svarbiausių šiuolaikinio konflikto sudedamųjų dalių. Atkirtus vadavietes nuo karių, batalionai, brigados ir divizijos tėra chaotiškai judanti arba įstrigusi potencialaus metalo laužo krūva – taikinys priešininko artilerijai, antskrydžiams ar tiesioginės ugnies pasaloms.
Tad antrasis klausimas ir problema Lietuvai – kaip rusai su baltarusiais ruošiasi šiuolaikiniam karui? Vis dėlto „Zapad“ yra strateginio lygio pratybos, kuriose, ypač šiemet jau treniruojamasi ne šiaip pagal pratybų legendą numatytoms operacijoms, bet iš esmės totaliniam konfliktui.
Ir jei Ukraina, tikėtina, šiemet vėl kels triukšmą dėl „Zapad“, kaip priedangos invazijai į dar neokupuotas ukrainiečių teritorijas, dėl to ukrainiečiai įspėjo ir per ankstesnes dideles Rusijos karines pratybas, ir pavasarį, kai Rusija ėmė netikėtai telkti pajėgas, tai Lietuvai bei visai NATO turėtų daug didesnį galvos skausmą kelti tikrosios Rusijos užmačios.
Nuo birželio vidurio iki liepos vidurio Rusijoje vyko pratybos, kuriose, kaip teigiama, Rusijai pavyko sėkmingai atsijungti nuo interneto. Be to, Rusija jau anksčiau leido suprasti, kad yra pasirengusi dalyvauti kuriant Tarptautinių tarpbankinių finansinių atsiskaitymų organizacijos (SWIFT) tinklo alternatyvą tuo atveju, jei šalis būtų atjungta nuo SWIFT.
Tokią teorinę bausmę Rusijai jau nesyk buvo iškėlę ir ukrainiečiai, tačiau kol diskusijos dar tik vyko, Rusija jau atliko parengiamuosius bandymus atsijungti ir nuo SWIFT, ir nuo interneto, kuriant tik rusišką jo versiją, – pagrindinis testas numatomas būtent per „Zapad“ pratybas, kai, tikėtina, bus imituojamas branduolinis smūgis arba smūgiai, o šalis mokysis gyventi be XXI a. įprastų atributų kelias savaites.
Būtent todėl jau kelerius metus Rusijoje testuojama visa totalinės mobilizacijos sistema – nuo aukščiausios šalies vadovybės pratybų greitai evakuojantis į bunkerius iki valdininkų gebėjimų stiprinimo veikti totalinio konflikto sąlygomis.
Neatsakyti klausimai ir rusiškos staigmenos
Tokių pratybų fone bus svarbūs dar keli akcentai, kurie parodys, kam iš tikrųjų ruošiasi Rusija su Baltarusija. Pirmiausia iškalbingomis detalėmis gali tapti dar vienas Lietuvai aktualus Astravo klausimas. Pernai ten jau surengtos nedidelės pratybos, siekiant atremti „diversantų atakas“, o veikti pradėjusią atominę elektrinę saugo priešlėktuvinės gynybos sistemos.
Tačiau artėjant pratyboms „Zapad“ čia taip pat gali būti dislokuota įdomios technikos bei įrangos, o netoli Lietuvos sienos esantis strateginės svarbos objektas gali tapti įvairių provokacijų bei scenarijų taikiniu.
Dar vienas nežinomasis – kokios Rusijos pajėgos bus permestos į Baltarusiją. Pirmieji inžinerinių ir logistinių dalinių atvykimai, kaip ir kitų specializuotų vienetų iš Rusijos 20-osios armijos bei 1-osios tankų armijos, atrodo logiški ir neturėtų stebinti.
Kaip neturėtų stebinti ir tai, kad „Zapad“ vyks ne šiaip Baltarusijoje, bet ir pačios Rusijos poligonuose – konkrečiai Mulino poligone į Rytus nuo Maskvos, taip pat Pagonovo poligone, netoli Voronežo, kuris jau išgarsėjo pavasarinės krizės su Ukraina metu. Neturėtų stebinti ir tai, kad oficialiai nesiejant su „Zapad“ daliniai judės ir kituose poligonuose, o tariamai atskiros pratybos vyks ir Baltijos bei Barenco jūrose, galimai net ir prie Latvijos bei Estijos sienų.
Tačiau jei arčiau Baltijos šalių esančiuose poligonuose pasirodys balistinių raketų kompleksai „Iskander“, pavyzdžiui, Baltarusijoje arba imituojamose šūvių pozicijose Lugoje, iš kur atliks elektroninius raketų paleidimus, tai jau bus signalas.
Dar rimtesniu signalu gali tapti pirmą kartą pratybose dalyvausiančių Rusijos nacionalinės gvardijos – „Rosgvardijos“ – pasirodymas. Sukurta ir dosniai remiama institucija oficialiai skirta kovai su terorizmu, nusikalstamumu Rusijos sienų ribose.
Nuo įkūrimo vadovaujama buvusio Vladimiro Putino apsaugininko Viktoro Zolotovo ši struktūra suburia šimtus tūkstančių asmeniškai prezidentui atskaitingų pareigūnų, kurių reali užduotis – kova su partizaniniais judėjimais okupuotose teritorijose.
Tad jei dabar pratybose „Zaslon“ dalyvaujančios gvardijos kariai atvyks į Baltarusiją „palaikyti tvarkos“, tai kartu su pasiruošimo totaliniam karui veiksmais taip pat taps rimtu signalu, prieš ką nukreiptos šios pratybos, – NATO šalis bei rusiškos tvarkos įvedimą jose. Bet kuriuo atveju akylas pratybų stebėjimas net ir toliau nuo Lietuvos sienų vien jau savaime pareikalaus išteklių, o kasmetinėje Grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitoje šiemet jau buvo įvardyta, kad „Zapad“ padidins karinių incidentų riziką.
