„Neketinu pernelyg išsiplėsti, išsakydamas kažkokias nuomones. Tiesiog pasakysiu, kad visi suprastumėte: jeigu europiečiai dėl tų sankcijų nori sau prisidaryti problemų, tai ir prisidarys. Daugiau neturiu, ką pridurti“, – dar gegužės pradžioje reaguodamas į ES sankcijas pareiškė neteisėtas Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka.
ES keliais etapais pritaikė sankcijų aukšto rango Baltarusijos valdininkams, prezidentą palaikančioms bendrovėms ir verslininkams. Sąraše atsidūrė ir pats A. Lukašenka, taip pat jo sūnus Viktoras. Ir nors tai tebuvo kompromisinis sprendimas, praktiškai daugelį sankcijų numatant taikyti tik ateityje, A. Lukašenka akivaizdžiai siuto ir ėmėsi grasinimų įgyvendinimo.
Iš pradžių gegužės pabaigoje Minske buvo priverstinai nutupdytas oro bendrovės „Ryanair“ laineris, skridęs iš Atėnų į Vilnių, o šiuo lėktuvu skridusį baltarusių opozicijos tinklaraštininką Ramaną Pratasevičių ir jo draugę – Vilniuje studijuojančią Rusijos pilietę Sofiją Sapegą režimo pareigūnai pagrobė, o tada, į dar griežtesnes Vakarų sankcijas A. Lukašenka reagavo tyčiniu migrantų srautų nukreipimu į Lietuvą, dėl ko kilo migrantų krizė.
Vis dėlto tai, kad tokie grasinimai bei veiksmai turi savo kainą pagaliau ima pripažinti ir pats A. Lukašenka. Jau birželį jis įspėjo, kad šalies dėl sankcijų gali laukti ekonominis nuosmukis, o atsakant į tai esą gali būti įvesta net karo padėtis.
Liepos 13-ąją A. Lukašenka dėl sankcijų jau skundėsi pačiam Rusijos prezidentui – atvykęs į Sankt Peterburgą neteisėtas Baltarusijos lyderis tradiciškai skėsčiojo rankomis prieš kameras, guodėsi „žiauriu vakarų elgesiu“, drąsinosi, kad kartu sankcijas jie esą atlaikys, o Vladimiras Putinas tik linkčiojo galva. Bet nepaisant paviešintų detalių dėl esą palankiai Baltarusijai sutartų kainų už dujas 2022-siems bei eilinio finansinio kredito iš Rusijos režimui pratempti dar metus, panašu, kad nauji A. Lukašenkos manevrai rodo režimo desperaciją.
Minsko suktybės ir silpnumas
Vienu ryškesnių ženklų, kad migrantų krizę sukėlęs Baltarusijos režimas ne tik pasyviai stebi Lietuvos ir kitų šalių reakcijas tapo antradienį paviešintos žinutės.
Pirmoji – A. Lukašenkos interviu televizijai „Sky News Arabia“. Neatsitiktinai pasirinktas ir arabų kalba transliuojantis kanalas, kuris rodomas ir Irake, iš kur lėktuvais į Baltarusiją, o iš ten į Lietuvą plūsta daugiausiai migrantų. Neatsitiktinai A. Lukašenka be tradicinių kaltinimų Vakarams, kad jie, o konkrečiai įvardytos Lietuva, Lenkija ir Vokietija smaugia „jo šalį“, ėmėsi gudrauti.
„Jie mums įvedė sankcijas; jie ėmėsi smaugti mano šalį, mano tautą. Aš – šios tautos prezidentas. Privalau, įvertinęs padėtį, imtis tam tikrų veiksmų, kad tautos neuždusintų, kad šalies nesunaikintų. Imdamiesi tokių veiksmų jie nori, kad juos gintume esant tokiai padėčiai?
Paklausykite – mažų mažiausiai tai keista“, – teigė rinkimus suklastojęs, opoziciją užsmaugęs ir tūkstančius žmonių į kalėjimą sužalojusio bei į kalėjimus sugrūdusio režimo vadovas. Ir tada „ištiesė pagalbos ranką“ Lietuvai.
„Jeigu norite, kad jums šiuo atžvilgiu padėtų, neužmeskite mums ant kaklo kilpos. Jeigu jiems bus reikalinga pagalba, mes jiems tą pagalbą suteiksime – tačiau jau ne neatlygintinai“, – teigė A. Lukašenka. Į tai Lietuvos diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis atsakė lakoniškai.
„Tai nėra pagalba, tai šantažas. Iš teroristinio režimo kitko ir nesitikime. Atsakymas paprastas – jeigu Minskas nesustos ir toliau gabens migrantus, tai Lietuva siūlys naujas sankcijas“, – teigė G. Landsbergis.
Vis dėlto A. Lukašenkos kalboje buvo ir kita suktybė – esą tai Lietuvoje nusikalstamų grupuočių, susijusių su migrantų gabenimu. Iš tokios režimo reakcijos išsišaipęs Lietuvos Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas savo paskyroje pabrėžė, kad A. Lukašenka „mėgina pridengti savo aplinkos žmones ar pareigūnus su kurių žinia bei tiesioginiu dalyvavimu ir vyksta nelegalų gabenimas į Lietuvą.
„Mums tai visada buvo akivaizdu, o įrodymų dabar jau apstu“, – pažymėjo ministras. Tiesa, kol kas Lietuva daug įrodymų taip pat nepateikė – akivaizdžiausiu jų galima laikyti nebent VSAT paviešintą įrašą, kuriame matoma, kaip baltarusių pasieniečiai neteisėto sienos kirtimo vietoje mėgina paslėpti migrantų pėdsakus.
Desperatiški bandymai gelbėtis
Kas ir kokios būtų Baltarusijos režimo įsitraukimo į migrantų gabenimo schemas detalės, akivaizdu, kad A. Lukašenka neatsitiktinai ištiesė tariamą pagalbos ranką Lietuvai, nors pats nuo pernai rugpjūčio suklastotų rinkimų kėlė vieną krizę po kitos. Interviu televizijai „Sky News Arabia“ jis pažymėjo kitą svarbų momentą – dėl sankcijų Baltarusijos ekonomika jau smuko 3,5 proc., palyginus su pernai.
O tai yra daug, turint omeny, kad pernai Baltarusijos ekonomika smuko dar labiau – nuvarginta koronaviruso pandemijos, iš kurios A. Lukašenka iš pradžių šaipėsi ir jos nepripažino, vėliau patyrė daugiau sukrėtimų, kai prasidėjo masiniai streikai, o iš šalies ėmė bėgti IT specialistai ir kiti aukštos kvalifikacijos darbuotojai.
Neatsitiktinai trečiadienį ant kilimėlio į Minską buvo iškviesti visi režimui dar lojaliais išlikę šios šalies ambasadoriai, reziduojantys kitose valstybėse. Susitikimas buvo anonsuotas paties premjero
Vladzimiro Makejaus, kuris pažymėjo, kad nauja strategija orientuota „į Azijos, Afrikos šalis“, o pritraukti naudos iš tų šalių turės Baltarusijos diplomatai – esą kiekvienas turės teikti kruopščią ataskaitą ir bus asmeniškai atsakingas už rezultatus.
Jau susitikime A. Lukašenka pats pripažino, kad užsienio politikoje esą reikia „strategijos korekcijų“. Diplomatams iškeltos kelios užduotys: pirmiausiai jie turi aiškinti apie „baltarusių tautos genocidą, lenkų okupaciją“ ir kitus „faktus“, kuriuos iki šiol nutylėdavo. Tai esą taps puikiu atsaku į sankcijas. „Reikia mušti priešininką jo paties ginklu. Mūsų pusėje – teisybė ir mūsų protėvių narsa“, – kiek suglumusiems diplomatams pirmąją užduotį aiškino A. Lukašenka.
„Mes šiame laukia turime kaip gatvėje rugpjūtį-rugsėjį visus tuos, kurie kreivai žiūri į mūsų šalį ir griebiasi ekonominio ginklo, pastatyti į vietą“, – pridūrė jis.
Antroji užduotis – jau anksčiau suformuluota: ieškoti naujų rinkų, investicijų, žodžiu trūks-plyš reikia iš kur nori ištraukti pinigų, kurių režimui trūksta.
„Be eksporto mes neišgyvensime. Tegu jie mūsų nebaugina tomis vadinamomis sektorinėmis sankcijomis. Mūsų prekėms visada bus paklausa. Tereikia dėti šiek tiek daugiau pastangų – parduosime daugiau savo produkcijos – išspręsime sankcijų klausimą“, – vienu sakiniu sankcijų žalą ir neigė, ir pripažino A. Lukašenka. Nepateisinusius vilčių ar atsisakiusius jis prigrasino, kad „ceremonijų nebus“ – bus nušalinti ir ne tik. Dar pernai po A. Lukašenkos „perrinkimo“ keli baltarusių diplomatai protestuodami paliko pareigas – juos paliko be diplomatinio rango ir darbo.
Būdas prispausti Lukašenką
Tokie pareiškimai – ne šiaip parodomasis eilinis A. Lukašenkos šou. Neatsitiktinai liaupsių jis sulaukė tik iš politologu prisistatančio „Ruskij mir“ bei Suvorovo instituto“ organizacijų atstovo Austrijoje Patricko Poppelio. Rusijos imperijos ir agresyvias nacionalistines nuostatas puoselėjantis austras šlovino A. Lukašenką, kaip „stiprų nacionalinį lyderį, gebantį ginti savo šalies interesus“.
Bet net Rusijos žiniasklaidoje vėl šaipomasi iš A. Lukašenkos, kuris, regis, taip ir nesugebėjo dėl nieko susitarti su V. Putinu Sankt Peterburge liepos 13-ąją. Šį kartą naujas kreditas patvirtintas Rusijai palankiomis sąlygomis, o kaina už dujas liko nepakitusi.
Dar pernai pavasarį A. Lukašenka tikėjosi išsiderėti bent 100 dolerių už 100 tūkst,. kubinių metrų dujų kainą, bet nepavyko – toliau mokės 128,5 dolerius už 100 tūkst,. kubinių metrų dujų. Baltarusijai reikia 18 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. Vegetuojančiai ir naujų sankcijų į skaičiavimus neįtraukusiai Baltarusijos ekonomikai tai jau yra didelė našta.
Tad dabar A. Lukašenkos grasinimus reikėtų panaudoti prieš jį patį. Bent jau tuo įsitikinęs Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas Marius Laurinavičius. Jo manymu, ES įvestos sankcijos neveiksnios vien jau todėl, kad didžioji žala numatyta ateityje. O spausti A. Lukašenką reikia jau dabar.
„Pradėti nuo mažų dalykų – jei jų vežėjai negauna vizų ir jiems skauda, tai galima nepraleist vežėjų pro sieną. O tada geležinkeliai, uostas – visa tai yra ekspertų grupės prie vyriausybės skaičiavimai, peržiūrint tariamą ekonominį bendradarbiavimą su Baltarusija“, – teigė M. Laurinavičius. Jo manymu tulžingi A. Lukašenkos grasinimai į tai atsakyti dar kuo nors gal ir rizikingi, bet esą nėra jokių garantijų, kad ir be to režimas nesugalvos ko nors daugiau, už migrantų krizę.
„Ekonomiškai mums tai kainuotų, kad ir dabartinių kalio trąšų krovinių sustabdymas, bet jam kainuotų brangiau. Kitas dalykas – po kelerių metų vis tiek neturėsime tų krovinių maršrutų, nes juos per savo uostus perims Rusija, o mes tam nesiruošiame, kaip ir krizėms“, – pažymėjo M. Laurinavičius. Jo manymu, Rusija jau yra parodžiusi grubų pavyzdį kaip baudžiant Lietuvą už „Mažeikių naftos“ pardavimą staiga „sugenda vamzdžiai“, o ir Lietuva yra išardžiusi geležinkelį į Latvijos pusę. Tačiau teisininkai esą gali sugalvoti įmantresnių priemonių, kaip bausti A. Lukašenką.
„Kad ir koks neprognozuojamas jis būtų, jis skaičiuoja elementariai: tol, kol siūlytas krovinių nukreipimas per Latviją neapsimokėjo, tol jis grasinimų neįgyvendino. Bet galiausiai Rusija jį prispaus ir mes turime spausti jau dabar. Gal jis ir nepasakys „pasiduodu“, bet jam skaudės, pradės skaičiuoti“, – teigė ekspertas.
Jo manymu, tikrieji A. Lukašenkos ir V. Putino pokalbiai yra apie Baltarusijos lyderio ateitį ir artėjantį režimo saulėlydį – trauktis neišvengiamai teks, o dabar deramasi dėl detalių.
Tad net jei vietoje A. Lukašenkos Lietuva pasienyje beveik neišvengiamai sulauks kito, dar lojalesnio Kremliaus statytinio, padėtis gali stabilizuotis. Mat jei dar kas tikėjosi, kad kritus A. Lukašenkos režimui Baltarusijoje sužydės demokratija, tai to dabar, Europai pernai neparodžius didelio dėmesio jau nebeverta. Bet prieš tai esą reikia padaryti viską, kad pagrindo po kojomis stabilumą dar jaučiantis A. Lukašenka dar labiau sudrebėtų.
