Kai dar pavasarį Rusijos valstybinė naujienų agentūra TASS „įpareigotai pranešė“, kad Rusija sukurs naują 5-os kartos naikintuvą, tai galėjo pasirodyti eilinė pagyrūniška žinutė – tokių ambicingų pareiškimų ir planų Rusijoje netrūksta, tačiau didelė dalis jų tiesiog subliūkšta: pompastiškai su maketais parodose pristatyti „analogų pasaulyje neturintys“ projektai galiausiai taip ir negauna finansavimo arba dar blogiau – sulaukia milijardinių injekcijų, o tada paaiškėja, kad niekam sukurto rusiško stebuklo nereikia, net pačioms Rusijos ginkluotosioms pajėgoms.
Tačiau liepos 13-ąją dar kartą pasirodžiusią TASS žinutę lydėjo ir kai kas netikėto: lyg vasarinio Holivudo filmo anonsas Jungtinės lėktuvų statybos korporacijos (OAK) puslapyje pasirodė intriguojantis vaizdo įrašas. Simbolika persmelktas vos pusės minutės įrašas nepalieka abejonių – Rusija tuoj atskleis savo naują naikintuvą ir netgi yra numačiusi, kam jis bus skirtas.
Neatsitiktinai įraše rodomi Jungtinių Arabų Emyratų (JAE), Vietnamo, Argentinos, Indijos karo lakūnai, skubantys pirmieji išvysti naują, 5-os kartos vieno variklio naikintuvą. Jis vaizdo įraše neparodytas – taip siekiama sukurti ne tik intrigą, bet ir išlaikyti paslaptį iki pat tarptautinės aviacijos parodos MAKS-2021, kuri kasmet rengiama Žukovskio oro uoste. Neatsitiktinai šiemet naikintuvą kurianti korporacija „Rostec“ išsiuntinėjo kvietimus 120 delegacijų iš 65 šalių.
Tačiau intriga kurstyta toliau – iš Žukovskio oro uosto pasirodė „netyčia“ ant pakilimo tako atsidūrusio ir tamsia medžiaga aptraukto naikintuvo paparacinės nuotraukos. Toks efektas ypač pamėgtas Kinijoje, iš kur taip pat pasirodo „atsitiktinai“ ar „slapta“ padarytos šios šalies karo pramonės stebuklų nuotraukos.
Pamaskvėje esančio ir lietuvių statytame oro uoste naujasis naikintuvas buvo strategiškai pastatytas priešais didelį angarą, ant kurio užrašytas ir vaizdo įraše pasikartojantys šachmatų motyvai: užrašas „šachas ir matas“ bei žirgo figūra.
Per socialinius tinklus pasklidęs susidomėjimas naujuoju naikintuvu turėtų pasiekti aukščiausią laipsnį liepos 20-25 dienomis, kai Žukovskio oro uoste vyksiančioje MAKS-2021 turėtų būti parodytas pats orlaivis, pristatytas jo pavadinimas. O kas tada? Tada prasidės tikrasis žaidimas, kuriame Rusija turi ne tik galimybių, bet ir daug problemų.
Nesiseka su vienu, pavyks su antru?
Pirmoji problema yra tradiciškai rusiška: kam reikės šito orlaivio? Kitaip, nei pastarųjų kelių dešimtmečių praktika gaminti dviejų variklių naikintuvus, naujasis modelis, kaip ir jo tiesioginiu konkurentu įvardijamas JAV bei sąjungininkų sukurtas bei naudojamas F-35, regis, akivaizdžiai turės tik vieną variklį.
Vienas variklis reiškia mažesnę orlaivio kainą, mažesnes išlaikymo, remonto ir kitas sąnaudas, tokį lėktuvą dažniausiai paprasčiau valdyti, jis lengvesnis. Tiesa, dviejų variklių naikintuvai įprastai yra saugesni – jei vienas variklis sugenda, antruoju dar galima nutupdyti orlaivį. Be to, dviejų variklių naikintuvai įprastai yra galingesni, gali nuskristi toliau, gabenti daugiau ginkluotės. Tačiau galiausiai 5-os kartos naikintuvo bent jau teoriniai pranašumai atsveria trūkumus.
Pirmiausiai, bent jau teoriškai susidomėjimą turėtų išreikšti Rusijos karinės oro pajėgos, kurios turi poreikių ateityje pakeisti sparčiai senstančius, vis dažniau dūžtančius ar kitų techninių problemų patiriančius naikintuvus Mig-29, kurių turi apie 250.
Rusijos naikintuvų branduolį sudaro senesni Su-27, juos keičiantys Su-30 ir Su-35. Tačiau visi šie 4-os kartos naikintuvai, kad ir kokie įspūdingi būtų aviacijos švenčių pasirodymų metu, šiuolaikiniame, o juo labiau netolimos ateities konfliktuose, kur didžiausią reikšmę turi tolimojo nuotolio raketos, jutikliai bei spartus dalijimasis duomenimis, jau gali būti beviltiškai pasenę.
5-os kartos orlaiviai, kurie gali atitikti minėtus reikalavimus – be slapiųjų technologijų naudojimo, leidžiančių naikintuvams ilgiau išvengti aptikimo radarais naudoja įvairius jutiklius, keitimosi duomenimis ir komandomis technologijas, į toli esančius taikinius nukreipia raketas ar kitą ginkluotę, Rusijai yra neišvengiamai būtini.
Tačiau daugiau nei dešimtmetį vykdoma Rusijos ginkluotųjų pajėgų reforma suryja daug pinigų – daugiau, nei manyta, o investicijų reikia ir armijai, ir laivynui, ir ypač strateginėms pajėgoms. Be to, investicijos į naujos kartos naikintuvų kūrimą, nepaisant skambių pažadų, planų ir vizijų, susiduria su skaudžia realybe.
Pavyzdžiui, dar 2010-siais pirmą kartą į orą pakilęs tuomet PAK-FA vadintas Rusijos 5-os kartos naikintuvas taip pat buvo sutiktas su didele pompa: žadėta, kad pavadinimą Su-57 gavęs dviejų variklių naikintuvas greitai bus gaminamas šimtais ir šį „analogų pasaulyje neturintį“ stebuklą gaus tiek Rusijos, tiek jo kūrime dalyvavusios Indijos karinės oro pajėgos, o orlaivis bus skirtas ir eksporto rinkoms.
Tačiau praėjus 11 metų iki šiol tėra pagaminta vos 12 modelių (du iš kurių jau sudužo), nors turėjo būti pagaminta apie 150. Serijinė gamyba turėjo būti pradėta dar 2016, bet buvo nuolat atidėliojama, keičiant būsimų užsakymų skaičius bei datas. Rusijos karinės oro pajėgos netgi viešai suabejojo tokio nepakankamai išbandyto, daug problemų su slapiosiomis technologijomis, avionika ir varikliais turėjusio naikintuvo ateitimi.
Tik po 2019-ųjų, kai į žlungančią naikintuvo programą asmeniškai įsikišo Vladimiras Putinas, pradėta serijinė gamyba. Šiuo metu gaminami 76 modeliai, tačiau neaišku, kad dėl atidėliojimų, techninio broko, būtinų modifikacijų nauji serijiniai modeliai pasieks Rusijos karines oro pajėgas.
Juo labiau, kad naujiesiems modeliams Rusija atseikėjo tik 2,63 mlrd. dolerių.
„Tai nėra daug ir greičiausiai padengs tik pirmąją partiją, o likusiems 76 užbaigti reikės sukrapštyti pinigų iš Rusijos karinės modernizacijos biudžeto“, – dar pernai spalį pažymėjo britų Karališkojo jungtinių pajėgų instituto ekspertas, tiriantis oro pajėgas Justinas Bronkas.
Palyginimui, JAV, nepaisant vėlavimų, išaugusių kaštų, techninių problemų, galiausiai išjudino savo naikintuvo F-35 programą iš mirties taško: šiuo metu vien JAV oro pajėgos turi 283 skraidančius naikintuvus F-35. Ir tai – tik A modelio naikintuvai, dešimtis C ir B modelio naudoja JAV laivynas bei Jūrų pėstininkai, o kelis šimtus įvairių modelių F-35 jau naudoja JAV sąjungininkai.
Tad jei Rusija nesugeba užbaigti savo pirmojo naujos kartos naikintuvo projekto, jei jam trūksta lėšų, tai kokia tikimybė, kad pasiseks su antruoju?
Antroji problema: rusai nėra vieni
Gali pasirodyti, kad Rusija šią problemą išsprendė, apie ką tarsi ir galima suprasti iš naujo, paslaptingojo naikintuvo pristatymo detalių. Slapukavimas, erzinantys vaizdo įrašai, netgi laikmatis – tai ne šiaip intriga, bet ir ne visai subtiliais simboliais apkaišiota reklaminė kampanija.
Reklaminiame vaizdo įraše neatsitiktinai rodomi JAE, Vietnamo, Argentinos, Indijos karo lakūnai, skubantys pirmieji išvysti naują rusišką naikintuvą. Tai akivaizdi užuomina, kokioms rinkoms gali būti skirtas naujasis orlaivis.
Pirmiausiai JAE ir kitos turtingos regiono šalys ginkluotės bei technikos rinkose šluoja viską iš eilės, nepaisant logistinių košmarų savo karinėms pajėgoms – skirtingų šalių, gamintojų, galimybių technika tarpusavyje gali būti nesuderinama, bet svarbu, kad naujas daiktas.
Vietnamas yra tradicinė rusiškos technikos ir ginkluotės rinka, kur būtų poreikis keisti senus Mig-29. Argentina – savotiški vartai į Pietų Amerikos žemyną, kur yra daugiau potencialių ir esamų (tik pinigų neturinčių) pirkėjų, o Argentina jau daug metų nėra turėjusi padoraus ir modernaus naikintuvo savo oro erdvei saugoti.
Indija – išskirtinis atvejis: tradicinė rusiškos ginkluotės ir technikos rinka pastaruosius kelis dešimtmečius, tačiau vis dažniau nusisukanti nuo nekokybiškos produkcijos iš Rusijos. Garsiausias pavyzdys – tas pats Su-57, kurio projekte Indija dalyvavo, bet galiausiai prarado kantrybę ir ėmė kurti savus naikintuvus bei dairytis į kitų šalių rinkas.
Ir nors Indijos naikintuvų įsigijimo sandoriai yra liūdnai pagarsėję savo epinės korupcijos mastais bei verti atskirų tyrimų, vien pats Indijos noras kurti savo naikintuvus yra iškalbingas.
Tai yra antroji problema Rusijai: iš pirmo žvilgsnio naujas, 5-os kartos naikintuvas gali būti patrauklus savo kaina bei galimybėmis. Tačiau, Rusija jau senokai nebėra viena nedaugelio alternatyvų, iš kur šalys gali įsigyti vis brangiau kainuojančius orlaivius.
Tai, kad pati Indija ne tik pasitraukė iš PAK-FA programos, bet ir vysto savo 5-os kartos naikintuvų programas – HAL TEDBF ir HAL AMCA rodo šios šalies ambicijas vis aršesnėje konkurencinėje kovoje, kur gali būti ankšta: nedidelių, prieinamų naikintuvų tiek Vietnamui, tiek Argentinai gali arba galės pasiūlyti Pietų Korėja, kuri sėkmingai gamina T-50 Golden Eagle naikintuvus, ketina gaminti KF-21 „Boramae“, tiek netgi Turkija, kuriai Rusija jau siūlė savuosius Su-57, tačiau turkai kuria savo 5-os kartos naikintuvą, kurio programa vadinasi TAI TF-X.
O be JAV iki šiol siūlomų naujausių modelių, pasiteisinusių, patikimus variklius bei operacinę patirtį turinčių naikintuvų F-16, didžiausias dramblys kambaryje lieka Kinija. Pastaroji šalis jau sukūrė ir sparčiai plečia savo 5-os kartos naikintuvų parką, kuriame yra ne tik sunkiasvoris J-20, bet ir kol kas eksperimentiniu tebevadinamas FC-31.
Bet kuriuo atveju Rusijai tektų varžytis su šalimis, į kurias dar neseniai žiūrėjo skeptiškai, iš aukšto, pasipūtėliškai arba pašaipiai. Esą rusiška technika ir ginkluotė nepralenkiama, be to – pigesnė. O jei Indija, Pietų Korėja, netgi Turkija, ką jau kalbėti apie Kiniją, sugebės įrodyti, kad jų produkcija atitinka visus šiuos kriterijus ir ją gali pagaminti greitai, kokybiškai bei padėti prižiūrėti?
Ar galima tikėti Rusijos pažadais?
Ir su tuo susijusi trečioji, svarbiausioji Rusijos problema. Net jei būtų tikras, o ne tik parodinis susidomėjimas naujuoju naikintuvo modeliu, net jeigu būtų suderėta dėl užsakymų, Rusijai dar tektų įrodinėti, kad ji gali įvykdyti įsipareigojimus.
O tuo Rusija per pastaruosius du dešimtmečius nesyk leido suabejoti – korupcijos, aplaidumo, kokybinio broko persmelkta „Rostec“ korporacija bei jai pavaldžios šimtai bendrovių neatsitiktinai nesugebėjo išjudinti naikintuvo Su-57 projekto, kad šis pateisintų investicijas bei viltis.
Stringanti gamybos linija, procedūrų nesilaikymas, lėšų grobstymas, netinkama kokybės kontrolė – tai tik dalis bėdų, kurios kamuoja Rusiją. Viena yra girtis būsimaisiais Rusijos karinių oro pajėgų užsakymais ir kasmet juos nukėlinėti dar kitiems metas. Visai kas kita yra tavo produkciją užsisakiusiems užsienio partneriams meluoti į akis, žadėti „kitais metais“ ir galiausiai sulaukti priekaištų dėl patikimumo ar menkesnių galimybių, nei kad gyrėsi rusai.
Taip nutiko Indijai su pristatytais naikintuvais Mig-29, kurių tik nedidelė dalis skraido, taip nutiko ir su naikintuvais Su-30, kurių užsisakė Alžyras bei Venesuela. Taip nutiko ir su Su-57, kuriuos Alžyras jau neva buvo užsisakęs 2019-siais, tačiau apie tai ištrimitavę Kremliaus propagandiniai kanalai turėjo pritilti – jos sandoris taip ir neįvyko.
Užsitarnavę nepatikimų partnerių reputaciją Rusijos gamintojai konkurencinėje aplinkoje gali greitai patirti, kad vieną dieną vienas po kito buvę partneriai pasakys „ne, ačiū“.
Rusijos pajėgumai bei gebėjimai laiku pagaminti reikiamą kiekį kokybiškos produkcijos daug metų buvo paremti sovietinių laikų ekspertiniu išmanymu, įgūdžiais, patikimų specialistų kompetencijomis. Per pastaruosius metus Rusija visą šį įvaizdį smarkiai pablogino, o nesėkmės tik dar labiau padidintų skeptišką požiūrį į Rusijos aviacijos ateitį.
