Ne vienas laisvą dieną pirmadienį pasiėmęs arba „susirgęs“ ir taip ilgąjį savaitgalį prasitęsęs lietuvis liepos 6-ąją švęs. Vis dėlto – Valstybės diena, tad gal net iškels trispalvę, giedos tautišką giesmę, nors, kaip tikina A. Bumblauskas, šie simboliai neturi nieko bendro su Mindaugo karūnacija, tuometine 1253-ųjų Lietuva.
Bet šalyje, kuri iki šiol nesutaria, kas gali vadintis netgi šiuolaikinės valstybės vadovu, faktiškai vadovavusiu Lietuvai kritinėmis 1991-ųjų sausio dienomis, toks požiūris, anot istoriko, nestebina, mat prieš viduramžiais valstybės neturėjusius latvius ir estus nosis riečiančių lietuvių santykis su senąja Lietuva yra paradoksalus.
„Atrodo 1992 metais Vytautas Landsbergis sakė, kad Amerika dar nebuvo atrasta, o Lietuva jau buvo. Čia ir yra prasmė, – laidoje „Delfi tema“ kalbėjo A. Bumblauskas ir pripažino – lietuviams tiek su monarchijos vertinimu, tiek bendrai su senosios istorijos suvokimu yra „problemėlė“, – liepos 6-ąją trispalvės tiesimas ant Palangos tilto – mielieji, juk čia tokia abrakadabra, nes trispalvė neturi nieko bendro su senąja Lietuvos valstybe.
Tad norisi palinkėti, kad žmonės skirtų tą senąjį valstybingumą Lietuvos su senąja vėliava, Vyčiu. Naujoji Lietuva yra atšokusi nuo senosios, pastaroji yra mums yra kaip Čiurlionio karalių pasaka“.
Mindaugas ir Vytautas – kuris išties Didysis?
Vienas iki šiol vyraujantis požiūris į karalių Mindaugą yra susijęs ne tiek su juo pačiu, kiek su kitais Lietuvos valdovais. Esą juk ir Algirdas, ir Gediminas ir juo labiau Vytautas Didysis buvo karaliai –juk patys save taip vadino, o ir metraštininkai juos taip įvardydavo, ne kokiais didžiaisiais kunigaikščiais. Tai, kad krikščioniškoji Vakarų Europa teisėtu karaliumi laiko pasikrikštijusį ir popiežiaus karūnuotą valdovą neva nieko nereiškia – nėra popiežiaus raštelio, nebus ir karūnos.
„Esu bandęs sakyti, kad jei norime būti nemandagūs, tai laikykime karaliais visus, ne tik Mindaugą. Mandagumas šiuo atveju yra laukti pripažinimo, o jei jo nėra, pradedame nesuprast, koks yra Vytauto vaidmuo, ko jis siekė.
Jo valdymo metu atsirado Magnus Ducatus Lithuaniae (lotyn. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė), tada jis aiškiai suvokė, kad jis taps LDK karaliumi, tai jo valdymo prasmė.
Todėl nereikėtų džiaugsmingai sakyti, kad Algirdas, ir Gediminas buvo karaliai – taip, jie taip pasivadindavo, kai reikėdavo pristatyti save kitų šalių valdovams“, – pabrėžė istorikas.
A. Bumblausko manymu, jo mokytojui Edvardui Gudavičiui priskiriama frazė esą „Vytautas buvo šunsnukis, bet savas šunsnukis“ tiktų ir Mindaugui, kurį kai kurie istorijos vertintojai, ypač žemaičiai vadina suktu niekšeliu, nors Livonijos metraščiuose Mindaugas vadintas „išmintinguoju“.
„Mindaugą reikėtų vadinti dviveidžiu, nes jam ir su tais, ir su tais reikia lošti. Nelaikyčiau jo prastu valdovu, per Rygos vienuolį Kristijoną jis sugebėjo susivokti, kas yra Vakarai, kas yra popiežius, kas yra imperatorius, kokius reikia įjungti veikimo mechanizmus. O ir pats jis netikėtai gavo daugiau, nei buvo galima laukti – iš esmės dinastijos galimybę. Jis suprato, kad iš Vakarų eina didžiosios bangos, ko, beje, Vytautui pritrūko“, – priminė A. Bumblauskas.
Mat nors kiekvienas mokinukas gali išpyškinti Žalgirio mūšio datą ir išdidžiai pasakyti, kad tai Vytautas laimėjo prieš kryžiuočius, dažnai pamirštama, jog 1410-ųjų karinės kampanijos pagrindinis tikslas – strategiškai svarbios kryžiuočių sostinės Marienburgo paėmimas nebuvo pasiektas. Be to, pats Vytautas nusigręžė nuo Baltijos jūros link Konstantinopolio.
Tuo metu Mindaugą galima vadinti toliaregiu valdovu, kuris „buvo skaidresnio, vakarietiško mąstymo pavyzdys, liepos 6-ąją Lietuvą atgręžęs į Vakarus“, kurių dalis šiandien yra Lietuva.
Šiuolaikinius kalbininkus mautų ant kuolo?
„Mums reikia apmąstyti jo vaidmenį, Konstantinas Jablonskis sakė: „neapkenčiu Mindaugo“. Bet tai visi ankstyvieji valstybių kūrėjai, grubiai sakant, yra niekšeliai – jie turi kažkam nusukti galvas, nes jei nenusuks, tai ir jų nebus – ir Vytautas, ir Mindaugas tai darė“,– viduramžių žaidimo taisykles kovoje dėl valdžios priminė A. Bumblauskas. Jis taip pat priminė, kad Mindaugą ir Vytautą reikia atskirti nuo šių laikų vertinimo, ko neleidžia mūsų istorinė savimonė.
Anot A. Bumblausko, simbolišku tokio nesupratimo pavyzdžiu galima laikyti ne tik trispalvę švenčiant Mindaugo karūnavimą, bet ir paminklą Vytautui Didžiajam Vištytyje -viršuje Vytautas, o iš šonų – Antano Smetonos ir Jono Basanavičiaus bronziniai bareljefai. Vytautas Didysis, pasak istoriko, turėtų ką pasakyti ir apie šių laikų kalbininkų išvedžiojimus kai kurių raidžių tema. Arba nesakytų nieko prieš W raidę nepailstamą karą kariaujantiems „kalbos gynėjams“.
„Vytautą mes per mažai suprantame. Jei jis prisikeltų, tai sugebėtų ant kuolo pamauti daug lietuvių, nes jo varde vien W raidė du kartus minima (senovės vokiečių kalboje Vytautas rašomas Wythaws arba Wythawt, rusėnų – Witowt)“,– teigė A. Bumblauskas, priminęs, kad senojoje Lietuvoje teritoriją plėtę šalies valdovai turėjo remtis pavaldiniais, naudojusiais kanceliarinę rusėnų kalbą (arba lotynų, vėliau lenkų), o lietuviškai nėra nė sakinio, tad „kalbininkų išvedžiojimai yra niekai“.
Atsilikusi ir neraštinga aplinka
Kita vertus, A. Bumblauskas pažymėjo ir tai, kad Mindaugo Lietuvos laikais karaliaus aplinka vis dar buvo pernelyg atsilikusi, kaip ir visa šalis.
„Jei jau yra karaliaus krikštas, tai su juo turi krikštytis ir jo aplinka, kurti vyskupiją. O jei taip, tai tada atsiranda ir bažnyčios. Čia kita problemėlė – mūsų valstybėlė striuka – užteko Treniotai pakurstyti Daumantą, o tas nudobė Mindaugą.
Mes buvome atsilikę! Atkreipkite dėmesį, kad net lyginant su Lenkija, Kijevu, Danija, Polocku, mes krikštijamės 4 šimtmečiais vėliau. O mūsų mitologija tebėra tokia pati – pradedame dainuoti, kad mes paskutiniai pagonys. Mielieji, pagonybė yra beraštė, o rašto neturėjimas yra didžiulis atsilikimas, ir nieko čia nepadarysi.
Ta prasme Mindaugo pavėlavimas yra su visa Lietuva, bet jo nėra kuo kaltinti. Savo laiku suspėjome bent į kažkokias vėžes ir to užtenka, nes prasidėjo normali Lietuvos istorija“, – teigė istorikas. Jis leidosi išprovokuojamas ir mokslinės fantastikos srities pasvarstymui.
Jeigu gruodžio 8-ąją, kai juokais minima keliautojų laiku diena, pas profesorių Bumblauską užsukęs ir rimtu veidu pasiūlęs laiko mašina nusikelti į Mindaugo laikus, tiesiai į karaliaus dvarą, kokį klausimą ar patarimą tuometiniam Lietuvos valdovui pateiktų istorikas?
„Baisus klausimas, tiesą sakant nežinau ko paklausti. Lietuviškai – be šansų. Vytauto ir Jogailos laikais vos vos išlavinome – iš pradžių per Prahos kolegiją, vėliau per Krokuvos universitetą, net nelietuviškai, o rašyti mokančius žmones, tad raštingumo siekis yra gerbtinas ir prašytinas.
Sakyčiau, net maldaučiau:„Mindaugai, kurk parapinių mokyklų krikščionišką sistemą!„
O paklausčiau tai kas ten vis dėlto įvyko – kodėl rusų metraščiai sako, jog Mindaugo krikštas buvo tariamas? Sėdėtume prie stalo ir bandytume pasiaiškinti“, – įsivaizduojamo pokalbio pradžią bandė perteikti A. Bumblauskas.
