Sukilimo metu paskelbta Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija, o Laikinoji vyriausybė siekė atkurti nepriklausomybę, tačiau tikslas liko neįgyvendintas nacių Vokietijai įvedus okupacinį režimą.

Apie Birželio sukilimo diskutuota Žinių radijo laidoje „Atviras pokalbis“.

Situacija buvo labai įtempta

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas Arūnas Bubnys pasakojo, kad tuo metu situacija buvo labai įtempta – ypač po 1941 m. birželio 14 dienos masinių trėmimų, kurie tęsėsi keletą dienų (faktiškai iki birželio 19 dienos, vos ne iki pačio nacių, sovietų karo).

„Buvo atvejų, kai, pavyzdžiui, Vilniuje sukilėliai atkabino keletą traukinių su vagonais, kurie dar nebuvo spėję išvažiuoti į Sibirą. Situacija buvo labai įtempta, vieni žmonės buvo įbauginti masinio trėmimo, kiti – supykę ir trokštantys atkeršyti bolševikams už trėmimus ir kitas represijas, kurias patyrė lietuviai ir kitų tautybių Lietuvos gyventojai, pradedant nuo 1940 m. birželio 15 dienos, nuo sovietinės okupacijos“, – pasakojo A. Bubnys.

Pasak Genocido centro vadovo, buvo noro ir priešintis. Birželio trėmimų metu įvairiose Lietuvos apskrityse, ypač Šiaurės-Rytų Lietuvoje, buvo atvejų, kai žmonės, būdami ginkluoti, išėjo į miškus dar iki nacių sovietų karo.

„Represijos ir įvairių gyvenimo sričių (pramonės, ekonomikos, kultūros) sovietizacija vyko ištisus metus. Sovietizacija ir represijos brandino dalies visuomenės norą pasipriešinti. Kai, kilus karui, atsirado proga tai padaryti, kilo ir visuotinis pasipriešinimas“, – pasakojo A. Bubnys.

Ėmė trūkinėti socialiniai ryšiai

Vilniaus universiteto istorikas Nerijus Šepetys atkreipė dėmesį, kad dažnai įsivaizduojama, kad Lietuvos visuomenė per devynis mėnesius sovietų valdžios išliko tokia, kokia buvo.

„Manau, kad taip nebuvo. Tai, kas įvyko per sovietų valdžios metus, devynis mėnesius, tai buvo ne tiek sovietizacija kaip kažkokio turinio įdėjimas, kiek pirmiausia sunaikinimas ryšio tarp žmonių. Žmonės žmonėmis nustojo pasitikėti, žmonės pradėjo žiauriai bijoti dalykų, kurie nežinia kokie vyksta.

Nes pirmos sovietų represijos buvo daugiau slaptos. Tai yra suėmimai, areštai ir visuomenės transformacija. Tai, kas buvo visiškame užribyje, staiga įgija kažkokią galią. Žmonės, kuriuos visi gerbė, buvo arba suimami, arba nustumiami“, – pasakojo N. Šepetys.

Pasak istorikai, tokių realių socialinių ryšių sutrūkinėjimas reiškė, kad nei giminės, nei kaimynai, nei artimieji, vieni kitais ėmė nebepasitikėti.

„Kai ant šito užėjo masiniai trėmimai, kai žmonės buvo nuo savo nuosavybės nuimami, tai mobilizavo žmonių pasiryžimą veikti. Jau iki tol buvo grupelės žmonių, kurie vieni kitais pasitiki, bet tai buvo daugiau mintis apie tai, kaip ruoštis metui, kada galėsime mėginti laisvę atkurti.

O per paskutinę savaitę iki karo pradžios atsirado labai daug žmonių, įtūžusių, viskuo nusivylusių, ir pasiryžusių veikti ir judėti“, – pasakojo N. Šepetys.

Pasak istoriko, tame procese buvo daug spontaniškumo. Vietose jis buvo susiorganizavęs, tačiau iš viršaus nevadovaujamas.

„Daugelyje Lietuvos vietų tas veiksmas vyko spontaniškai. Ir jis nebuvo pasipriešinimas kažkam, bet jis buvo už kažką“, – teigė N. Šepetys.

Kartu istorikas šio karo kontekste atkreipė dėmesį, kad sovietinė kariuomene buvo milžiniška jėga.

„Ji to karo pradžioje kažkokiu paslaptingu būdu pradeda byrėti, atsiranda nežmoniškas vakuumas. (…) Tai yra atskira istorija, kas su jais nutinka, bet tai, kad jie nekariauja, kad jie traukiasi, sudaro galimybę jiems duoti į skudurus, juos nuginkluoti, ir užimti vietą“, – sakė N. Šepetys.

Pasak istoriko, tokiu būdu atsiranda vieta mėginti atkurti nepriklausomybę.

Politinės atsakomybės ėmėsi Kauno štabas

Genocido centro vadovas papildė kolegą istoriką, kad sukilimo pradžioje buvo ir organizuotas, ir spontaniškas veikimas.

„Karo pradžioje šitie dalykai susiliejo vienas su kitu, ir gavosi toks didžiulis sprogimas. Kalbant apie organizuotą veikimą, mes žinome, kad buvo ir Kazio Škirpos įkurtas Berlyno LAF'as, 1941 m. spalį susikuria sukilimo štabas Kaune, panašus štabas susikuria Vilniuje. Reiškia, yra toks trikampis – trys sukilimo organizavimo centrai: Berlynas, Kaunas ir Vilnius.

Taip jau nutiko, kad NKVD 1941 m. pavasarį pavyko išaiškinti majoro Vytauto Bulvičiaus vadovaujamą Vilniaus štabą. Tada daugiau politinės iniciatyvos skelbti nepriklausomybę, Vyriausybės atstatymą, laikinosios Vyriausybės sukūrimą, ėmėsi Kauno štabas“, – pasakojo A. Bubnys.

Kalbant apie spontaniškumo ir organizuotumo santykį, pasak istoriko, esminis momentas buvo nepriklausomybės deklaravimas per Kauno radiofoną.

„Radiofonas paskelbė žinią visai Lietuvai. Tai buvo milžiniškas postūmis vystytis sukilimui visoje Lietuvoje“, – sakė A. Bubnys.

Realus priešas pradžioje atrodė baisesnis nei menamas

Kaip laidoje kalbėjo istorikas N. Šepetys, apie politinį savarankiškumą daugiau galvojo tie, kurie buvo miestuose, intelektualai, aukštesnieji karininkai, kurie labiau politiškai reikalais rūpinosi.

„Žmonės, kurie buvo vietose, turėjo realią situaciją: yra realus okupantas, ta priespauda yra sunkiai protu suvokiama, yra dar tie masiniai trėmimai, ir dar, jeigu yra karo pradžia, – kažkoks pusiau mitinis Hitleris. Ateina vokiečiai. Jie realiai – nesuvokiami.

Nemažai Lietuvos žydų ir lenkų toje situacijoje, kai yra visuotinės represijos, į karo pradžią irgi žiūri kaip į grėsmę, bet ir kaip į šansą, nes reali priespauda šiuo metu yra baisesnė. Paskui situacija pasikeičia – ypač žydams, bet taip pat ir lenkams“, – kalbėjo N. Šepetys.

Pasak istoriko, politiškai žiūrint galvota, kad pavyktų atkurti valstybę.

„Bet praktiškai, pirmiausia, žmonės žiūrėjo, kaip susigrąžinti savo valdžią, savo tvarką, atkurti tai, kas buvo. Nes sovietai taip pat sunaikino vietoje ir savivaldą, ir visuomenę“, – pasakojo N. Šepetys.

Aiškindamas situaciją istorikas grįžo prie klausimo, kas buvo Lietuva? Lietuva, pasak jo, pirmiausia, buvo įvairūs žmonių santykiai vietose. Žmonės tą jautė, ir tas buvo dingę. Jie ir imasi tą atkurti.

„Kai nelieka sovietų valdžios, žmonės mėgina grįžti į senas darbo vietas. Apylinkės tarybos pirmininkai, milicininkai – visi jie traktuojami kaip apsišaukėliai, uzurpatoriai, ir juos mėginama nuimti nuo pareigų, izoliuoti, areštuoti. Veiksmas prieš sovietų valdžią nėra, pirmiausia, prieš raudonąją armiją, (…) dažniausiai tai buvo sovietiniai aktyvistai ir valdžios rėmėjai, ir civilinės sovietų valdžios atstovai, prieš kuriuos nukreipti sukilimo veiksmai“, – sakė N. Šepetys.

Kas tas LAF'as?

LAF, kurio centrai buvo Berlyne, Kaune ir Vilniuje, pasak Genocido centro vadovo, buvo pagrindinis sukilimo organizatorius.

„Jeigu kalbėtume apie Berlyno LAF'ą, ten buvo daugiausiai įvairių Lietuvos partijų (ir tautininkų, ir krikdemų, ir socialdemokratų) atstovai, kurie tuo metu, 1940 m., pasitraukė dažniausiai iš Lietuvos nuo sovietų, apsistojo Berlyne. Tai buvo nedidelis keliasdešimties žmonių būrelis, kuriuos ėmė vienyti buvęs pasiuntinys Berlyne pulkininkas K. Škirpa“, – pasakojo A. Bubnys.

Kauno centre, pasak istoriko, daugiausiai veikė studentai ateitininkai, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytojai.

„Čia buvo daugiau akademinis sluoksnis, kuris organizavo Kauno LAF'o štabo (veiklą)“, – pasakojo A. Bubnys.

Vilniuje, pasak laidos pašnekovo, veikė daugiausiai kariškiai.

„Tai yra tie lietuvių karininkai, kurie tarnavo raudonosios armijos 29 teritoriniame šaulių korpuse, į kurį buvo įjungta buvusi Lietuvos kariuomenė“, – sakė A. Bubnys.

Pasak istoriko, kalbant nebe apie centrus, o apie provinciją, čia buvo labai svarbi buvusių šaulių iniciatyva.

„Šauliai išlaikė tarpusavio ryšius, kurie buvo ir nepriklausomos Lietuvos laikais. Jie nuslėpė (neatidavė sovietų valdžiai) dalį ginklų. Tai buvo branduoliai apskrityse ir valsčiuose, kurie organizavo pasipriešinimą provincijoje“, – pasakojo A. Bubnys.

Pasak istoriko, svarbiausias LAF'o veiklos tikslas buvo sukurti pogrindžio tinklą, kaupti ginklus, skleisti propagandą.

„Berlyno LAF'o užduotis buvo permesti į Lietuvą per savo kurjerius atsišaukimus, kurie buvo leidžiami Berlyne. Skirtingai nuo Kauno ir Vilniaus, kurie sąmoningai stengėsi palikti kuo mažiau rašytinių dokumentų, kad nepapultų sovietų saugumui į rankas“, – pasakojo A. Bubnys.

Sunku atsirinkti, kas buvo kas

Istorikas N. Šepetys sako, kad dabar, jau iš laiko perspektyvos, galima žiūrėti, kaip vertinti konkrečius veiksmus.

„Žinome, kad tie veiksmai, kurie nukreipti prieš bolševikus, – sukilimas. Tie grynai asmeniniai veiksmai, kurie žmonių nukreipti prieš kitus žmones, yra asmeninis kerštas, susidorojimas. Tie veiksmai, kurie nukreipti prieš žydus, arba tie veiksmai, kuriuos atlieka žmonės vokiečių klausomi, tai yra kolaborantų veiksmai“, – dėstė N. Šepetys

Tačiau, pasak istoriko, bėda yra ta, kad viskas vyksta labai panašiu metu, todėl nėra lengva susidaryti sukilimo paveikslą visoje Lietuvoje.

„Tuo metu žmonės, kurie dalyvavo įvykiuose, nebūtinai viską taip matė, kaip mes aiškiai suvokiame. Todėl aiškiausias dalykas yra Kaune, kur yra tam tikras politinis vadovavimas, štabas, kur žmonės aiškiai pasivadinę, ir atlieka veiksmus taip, kaip suplanuota. Ten tikrai galime sakyti, kad vyksta sukilimas.

Bet tai, kas vyksta Lietuvos provincijoje, – ar prieš paskelbiant per radiofoną nepriklausomos Lietuvos atstatymą ir laikinąją Vyriausybę, ar po, viskas priklausė nuo to, kokia situacija buvo vietoje. Tai yra, kokia ten buvo valdžia, ar atėjo vokiečiai, kokie vokiečiai atėjo, nes pasienyje atėjo ne tik kariuomenė, bet ir Tilžės gestapas ir SD, vadinamieji „juodieji“, (…) tai yra tie žmonės, kurie visai kitų tikslų čia karo pradžioje siekė. Jie užsiiminėjo provokacijomis ir ieškojo aukų parodomosioms žudynėms ir pogromams“, – sakė N. Šepetys.

Laikinoji Vyriausybė dirbo dvylipumo sąlygomis

Birželio 23 dienos nepriklausomybės atkūrimo deklaracija ir laikinosios Vyriausybės sudarymas, pasak istoriko A. Bubnio, buvo svarbiausias politinis žingsnis, nuo kurio seka tolimesnių struktūrų kūrimas.

„Netrukus buvo paskelbta, kad, pavyzdžiui, visi Lietuvos policijos pareigūnai, kurie tarnavo nepriklausomoje Lietuvoje, privalo grįžti į buvusias savo tarnybos vietas. Yra žinoma, kad jau pirmosiomis savaitėmis po karo pradžios apie 40 proc. buvusių policininkų sugrįžo į savo buvusias tarnybos vietas (į apskričių, valsčių, miestų policijos nuovadas). Buvo atkuriama ir Valstybės saugumo policija “, – pasakojo A. Bubnys.

Pasak istoriko, tai buvo skelbiama Lietuvos laikinosios Vyriausybės.

„Svarbus momentas, kad Trečiojo Reicho valdžia buvo pasipiktinusi, kad buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, ir kad Vyriausybei turėjo vadovauti K. Škirpa. Gestapas uždėjo namų areštą K. Škirpai, ir neleido jam grįžti į Lietuvą vykdyti premjero funkcijų. (…) Dėl to laikinai einančiu premjero pareigas tapo Juozas Ambrazevičius-Brazaitis“, – sakė A. Bubnys.

Istorikas minėjo, kad tuo metu buvo radijas ir spauda. Kauno LAF'o laikraštis „Į laisvę“ jau buvo legalus, kurį iš karto atėjusi perėmė vokiečių cenzūra.

„Tam tikri pareiškimai pirmosiomis dienomis buvo skelbiami „Į laisvę“ ir kituose lietuviškuose laikraščiuose. Tie pareiškimai buvo laikinosios Vyriausybės vardu“, – sakė A. Bubnys.

Pasak N. Šepečio, kol vokiečiai neperėmė spaudos, kol dar gali pasiekti informacija iš Kauno, tol galima kalbėti apie tą sukilimą kaip sąjūdį už nepriklausomos Lietuvos idėją, institucijų atkūrimą.

„Vokiečiai, susidūrę su tuo, pradžioje jį ignoruoja, kadangi tai yra karinė okupacija, bet, kai iš esmės karo veiksmai didžiąja dalimi iš Lietuvos teritorijos pasitraukia, jie imasi įvairių izoliacinių užkardymo veiksmų. Jie ima kontroliuoti spaudą, laikinąją Vyriausybę ignoruoja, bendrauja tik su tais žmonėmis, kurie turi realią galią, tai yra su vietos administracijos atstovais. Nuo tada Lietuvos mieli žmonės turi klausyti vietos administracijos atstovų, kuriems iš principo jau (sąlygas) diktuoja vokiečiai“, – komentavo istorikas.

Pasak jo, nuo birželio pabaigos atsiranda dvylipumas.

„Yra Vyriausybė, ji kažką priiminėja, bet jos priėmimai negali pasiekti vietos žmonių, nes realiai vietos valdininkai turi klausyti vokiečių. Tas neapibrėžtumas trunka iki liepos paskutinės savaitės, kada įvedama vokiečių civilinė valdžia ir jau realiai yra Lietuva, valdoma civilių vokiečių, ir Vyriausybė – jau tik laiko klausimas, kada pasitrauks arba pradės dirbti su vokiečiais, nes kitų variantų nebėra“, – sakė N. Šepetys.

Dauguma žmonių taikos tikėjosi iš kitur

Genocido centro vadovas svarstė, kad naciams buvo nepatogu iš karto suimti Vyriausybę kaip tarkime S. Banderos Vyriausybę Ukrainoje.

„Kažkuria prasme naciams buvo nepatogu iš karto užgniaužti Vyriausybę. Tai jie, vienas dalykas, jos nepripažino, atėmė iš jos automobilius, atjungė telefonus, kad ji neturėtų galimybės bendrauti su vietinės valdžios įstaigomis. Atėmė veikimo galimybes.

Paskui mato, kad jie vis tiek nenori išsisklaidyti, tada organizuoja valdemarininkų pučą prieš Vyriausybę, kad voldemarininkų rankomis sunaikintų Vyriausybę. Iš dalies tai buvo padaryta, nes jie užėmė svarbiausius postus: Kauno komendantą J. Bobelį, policijos viršininką pakeitė“, – pasakojo A. Bubnys.

Kaip apibendrino N. Šepetys, tuo metu vyko žmonių, kurie pasiryžę bendradarbiauti su vokiečiais, atėjimas vietoje tų, kurie nelabai nori bendradarbiauti.

„Laikinoji Vyriausybė kažkuria prasme jie buvo idealistai. Jie tikėjo, kad kažką galima padaryti. O voldemarininkai buvo realistai. Jie suprato, kad, kol vyksta karas, vokiečiai negalės nepriklausomybės Lietuvai ir Baltijos šalims apskritai duoti, „kol kas eikime su vokiečiais, o, jeigu gerai su jais bendradarbiausime, tai po vokiečių laimėto karo mes kažką gausime“, – aiškino A. Bubnys.

Genocido centro vadovas teigė, kad jiems buvo artima nacionalsocializmo ideologija, vado kultas, rasiniai dalykai, kad „lietuviai irgi yra arijų tauta“.

„Bet reikia pabrėžti, kad laikinojoje Vyriausybėje žmonės buvo labiau ideologizuoti. Ją sudarė dauguma žmonių, kurie tylomis buvo už Vakarų valstybių pergalę šitame kare, ir tikėjosi laisvę gauti kaip Pirmojo pasaulinio karo atveju. Jiems bendradarbiavimas su vokiečiais buvo toks, kad „mes pamėginkime jais pasinaudoti“, jis buvo nenuoširdus.

Tuo tarpu, Arūno paminėtų voldemarininkų atveju, bendradarbiavimas buvo nuoširdus. Jie tikėjosi, pirmiausia, sau malonių, bet kartu „eikime kartu ir darykime“. Jie tikėjo vokiečių ginklo pergale“, – aiškino N. Šepetys.

Pasak jo, žmonių, kurie tikėjo vokiečių ginklo pergale buvo mažai, bet jie noriausiai bendradarbiavo su vokiečiais.

„Dauguma žmonių skeptiškai žiūrėjo į vokiečių ginklo pergalę. Ir A. Smetonos laikų politinis elitas, ir pagrindinės demokratijos partijos, ir ypač Kauno intelektualai, jie visi, matydami mintyse Ameriką, anglosaksų pasaulį, tikėjo, kad karas baigsis, ir taika ateis iš ten, ir „būtent tada mes galėsime gauti laisvę“, – sakė N. Šepetys.

Sako, kad reikia kalbėti apie visą tikrovę

Istorikas N. Šepetys apibendrino, kad šitas žmonių aktyvumas karo pradžioje reiškė du dalykus.

„Vieną – parodyti Lietuvos visuomenės dalies, kurią užgriuvo sovietinė okupacija, valią nesutikti su ja ir jai pasipriešinti. Antras dalykas – parodė, kokią destruktyvią jėgą turi totalitarinis valdymas.

Sovietų valdžia padarė žmonėms didžiulę žalą – jų galvose ir jų širdyse atsirado labai daug pykčio, nepasitikėjimo, agresijos. Tai karo pradžioje prasismelkė. Taip pat ir sukilimo atveju labai sunku buvo vietos vadams sutramdyti žmonių norą keršyti, plėšti, grobti“, – sakė N. Šepetys.

Pasak istoriko, vienas liūdniausių dalykų, susijusių su sukilimu, kad nemažai vyrų, kurie išėjo su ginklu, to ginklo negrąžino, ir paskui ar kaip pagalbinės policijos nariai, ar kaip paprasti policininkai, ar kaip savanoriai, ar kaip mobilizuoti, ir toliau tęsė savo veiklą vokiečių okupacijos sąlygomis, vykdydami jau naujo okupanto nurodymus, tarp jų ir naikindami savo bendrapiliečius žydus.

„Šitas abejingumas, pirmiausia, nemastymas, inercija, aš sakyčiau, kad yra labai stiprus palikimas, kurio negalime nutylėti. Dėl to labai skeptiškai žiūriu į valstybinius minėjimus, nes juose bus tik heroizmas. (…) Manau, kad daug geriau yra ramesnės diskusijos ir aiškinimas apie visą tikrovę. Labai liūdna, kad daug žmonių, kurie ėjo už Lietuvos laisvę, ėjo prieš bolševikus, nematė skirtumo, nematė problemų paskui, kai jau prasidėjo žydų persekiojimas, ir įsijungė į dalyvavimą jame“, – sakė N. Šepetys.

Išskyrė laiko kontekstą

Genocido centro vadovas pastebėjo, kad jo kolega istorikas kalbėjo daugiau apie tuos negatyvius dalykus, kurie buvo jau pasibaigus sukilimui, įsitvirtinus nacių okupacijai.

„Jeigu kalbėtume tik apie patį sukilimą, aš vis tiek jį traktuoju kaip reikšmingą įvykį, kuris įsikomponuoja į lietuvių, lietuvių-lenkų sukilimų tradiciją už laisvę, prieš pavergimą, už savo valstybės atkūrimą. (…)

Šia prasme jis yra prasmingas įvykis, nepaisant to, kad ir sukilimo metu buvo nemažai smurto, net ne kitataučių, o daugiausiai lietuvių atžvilgiu. Sukilėliai tuos lietuvius, kurie kolaboravo su sovietų valdžia, ypač vietoje, provincijoje, suiminėjo, dažnai šaudė be jokių teismų nuosprendžių. Tokie revoliuciniai teismai arba žmonių sušaudymas be jokio teismo sprendimo, žinoma, yra blogi dalykai, bet tai būdinga visiems sukilimams, nesvarbu, kur jie vyko“, – kalbėjo A. Bubnys.