Jeigu nemažai aistrų, nerimo, nepamatuotų lūkesčių sukėlęs, o galiausiai ir nedaug apčiuopiamų rezultatų davęs JAV ir Rusijos lyderių susitikimas birželio 16-ąją atrodė lyg žvalgomasis, tai pastarųjų savaičių įvykiai rodo, kad Kremlius nusiteikęs tęsti žvalgybą mūšiu.

Po to, kai Ženevoje Joe Bidenas ir Vladimiras Putinas pareiškė, jog „branduolinis karas negali ir neturi būti kariaujamas“, tai atrodė vienintelis aiškus dvišalių santykių ateičiai vilties teikiantis pareiškimas. Sutarti dėl to, kad yra nesutarimų, ieškoti sąlyčio taškų ir pamėginti būti prognozuojamoms, bendradarbiauti nesišvaistant karine galia abejoms branduolinėms galybėms atrodytų logiška, priimtina, net jei ir abstraktu ir neįpareigoja konkretiems veiksmams.

Bet pastaruoju metu ramybe bei prognozuojamumu Vakarų ir Rusijos santykiuose toliau nedvelkia: po incidento Juodojoje jūroje prie Krymo, kai britai pasišaipė iš Kremliaus teritorinių pretenzijų šiam pusiasaliui, kurį 2014-siais nuo Ukrainos neteisėtai atplėšė Rusija, įtampa tik toliau auga.

Joe Bidenas, Vladimiras Putinas
Foto: Itar-Tass / Scanpix

Toje pačioje Juodojoje jūroje prasideda NATO ir šalių partnerių pratybos „Sea Breeze“, kurias, telkdama savo pajėgumus seka Rusija. Ir ne tik seka – Rusijos laivynas skirtinguose pasaulio taškuose ėmė demonstruoti, kad yra pajėgus mesti iššūkį bet kam ir bet kur – nuo Šiaurės ir Barenco iki Baltijos ir Viduržemio jūrų sujudę rusų karo laivai pradėjo manevrus net ten, kur iš viso nebuvo – prie JAV priklausančių Havajų salų. Tokią XIX a. laivyno galia paremtą diplomatiją Kremlius ėmė stiprinti ir kitomis priemonėmis: priešininkų skaldymu bei sąjungininkų paieška. Ir jei Vakarų stiprybė yra vienybės jausmas, tai jis jau akivaizdžiai eižėja. O Rusijos spaudimas tik prasideda.

Rusijos laiškų diplomatija

Po J. Bideno kelionės po Europą bei JAV patikinimų, kad amerikiečiai sugrįžo ir tebėra patikimi partneriai Senajame žemyne savo ėjimą žengė Kremlius. Pirmiausiai laišku-straipsniu į Vokietiją kreipėsi V. Putinas, kuris dėl visų saugumo problemų kaltę suvertė JAV, NATO plėtrai ir paragino kartu spręsti kilusius iššūkius – „būti atviriems, nepaisant praeities“.

Tada dar ilgesnį laišką birželio 28-ąją parašė ilgametis Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Rusų kalba leidinyje „Kommersant“ ir angliškai – anglakalbei auditorijai skirtame „Russia in Global Affairs“ S. Lavrovas postringavo apie „Teisę, teises ir taisykles“.

Jei V. Putinas savo kreipimesi daugiau skundėsi dėl tariamai nesąžiningo JAV elgesio ir kvietė Vakarus, pirmiausiai Vokietiją bendradarbiauti, tai S. Lavrovas buvo griežtesnis ir be absurdiškų kaltinimų Vakarams, esą tai šie pažeidinėja tarptautinę teisę, pateikė kone ultimatumų pluoštą. Jame šalies diplomatijos vadovas suformulavo „rusiškąjį“ tarptautinės teisės ir pasaulinės tvarkos suvokimą – esą ne Vakarams nustatinėti taisykles.

„Šių Vakarų taisyklių grožis yra jų turinio trūkume. Kai kas nors veikia ne pagal Vakarų valią, pasigirsta nepagrįstas teiginys, kad „buvo pažeistos taisyklės“ nesivarginant pateikti įrodymų ir deklaruojant, kad „kaltieji bus atsakingi“.

Blaivūs Europos ir Amerikos politikai supranta, kad ši politika niekur neveda, jie supranta, kad pasaulyje yra daugiau, nei viena civilizacija, pradeda pripažinti, kad Rusija, Kinija ir kitos galybės turi tūkstančio metų istoriją, tradicijas, vertybes ir gyvenimo būdą“, – rašė tarptautinius ir dvišalius susitarimus pasirašiusios šalies diplomatijos vadovas.

S. Lavrovas taip pat pabrėžė rusų išskirtinumą bei nežinia kodėl pažymėjo, kad žodžiai teisė ir valdyti rusų kalboje turi tą pačią šaknį.

O valdyti arba kitaip „spręsti tarptautinius reikalus“ pagal Rusijos pripažįstamus teisės principus, anot S. Lavrovo, galėtų 20 galingiausiųjų pasaulio šalių (G20) lyderiai. Iš G8 pašalintos Rusijos vadovas esą netgi pasiūlė surengti „JTO 5 nuolatinių saugumo tarybos narių susitikimą Maskvoje, kur būtų sprendžiami aktualūs pasaulinio stabilumo klausimai“.

Vladimiras Putinas
Foto: AP / Scanpix

Tokiais siūlymai laiškais spręsti problemas galėjo suvilioti nebent naiviausius – ES neseniai pratęsė sankcijas Rusijai, kurios įvestos po Krymo okupacijos, o JAV, nepaisant dalies sankcijų atšaukimo dėl dujotiekio „Nord Stream 2“, toliau prieštarauja šiam energetinę priklausomybę nuo Rusijos įtvirtinančiam projektui. Vis dėlto naivumo apraiškų sulaukta, kai Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai ES susitikime netikėtai į darbotvarkę įtraukė siūlymą atkurti ES santykius su Kremliumi.

Nepavykus ES lygiu patvirtinti tokio sprendimo kilo ir nepasitenkinimo banga, o Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė neatsisakanti šios minties – esą su Kremliumi geriau kalbėtis, strateginiu lygiu, kaip daro JAV prezidentas J. Bidenas, nei iš viso nesikalbėti su kaimyne.

S. Lavrovas lyg tyčia savo laiške pagyrė A. Merkel ir Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną už pastangas ir išpeikė bei išjuokė pasiūlymą atkurti ES ir Rusijos santykius sužlugdžiusias Baltijos šalis bei Lenkiją. Esą tai jos priešinasi taikai pasaulyje.

Bet kol S. Lavrovas, panašiai kaip ir žmogus, prieš daugiau nei 8 dešimtmečius užėmęs tas pačias pareigas Užsienio reikalų ministerijoje – Viačeslavas Molotovas 1939-siais viliojo savo kalbomis apie Kremliaus meilę taikai, pagarbą tarptautinei teisei, paraleliai vyko mažiau taikingi dalykai.

Po sparnais – aiškus signalas

Iš pradžių besibaigiančiose Vakarų šalių pratybose BALTOPS-21 Baltijos jūroje buvo pastebėtas Rusijos karo aviacijos suaktyvėjimas – nuo žvalgybinių orlaivių iki naikintuvų ir bombonešių skrydžių. Tačiau stebėtojams užkliuvo ne tokie jau, regis, įprasti rusų veiksmai, savotiškai „sveikinant“ NATO bei sąjungininkų pratybas Baltijos jūroje, bet tai, kad rusų orlaiviai buvo ginkluoti priešlaivinėmis raketomis Ch-25.

Toks pat braižas pastebėtas ir Viduržemio jūroje, kur skirtingų Rusijos laivynų pajėgos pradėjo „priešlėktuvinės ir priešlaivinės kovos pratybas“. Jų metu mokytasi atremti priešininko aviacijos antskrydžius, „smogti priešininkų grupuotei jūroje“.

Po tokiomis frazėmis paprastai nelabai ką ir bepaslėpsi – vieninteliai realią grėsmę Viduržemio jūroje Rusijai gali kelti tik NATO šalių laivai – pirmiausiai Jungtinės Karalystės.

Neatsitiktinai Rusiją prie Krymo pažeminęs „HMS Defender“ priklauso Karališkojo Laivyno flagmano „HMS Queen Elizabeth“ lėktuvnešio apsaugos grupei, kuri pastaruoju metu patruliuoja netoli Sirijos krantų – nuo lėktuvnešio kylantys britų ir amerikiečių naikintuvai F-35B vykdo operacijas prieš „Islamo valstybę“.

O tuo metu savo pratybas greta sumanę surengti rusai, regis, pasiuntė aiškią žinią – netoli Sirijos krantų pasirodė strateginė Rusijos aviacija: naikintuvų lydimi bombonešiai Tu-22M3 su demonstratyviai prie sparnų prikabintomis priešlaivinėmis raketomis Ch-22/Ch-32 (AS-4 Kitchen pagal NATO klasifikaciją), sukurtomis vieninteliam tikslui – iš didelio atstumo, t. y. iš tūkst. km naikinti priešininkų lėktuvnešius, pralaužiant jų priešlėktuvinę ir priešraketinę gynybą.

Tai, kad rusų aviacija skraido ginkluota priešlaivinėmis raketomis pirmiausiai yra aiškus signalas, kad žaidimo taisyklės pasikeitė. Jei anksčiau Rusijos orlaiviams buvo įprasta prašvilpti pro NATO šalių laivus nedideliame aukštyje, taip juos provokuojant ir sukeliant susidūrimų ar kitokių incidentų riziką, buvo atkreipiamas dėmesys, kad rusų lėktuvo nebuvo ginkluoti. Be to, pirmą sykį po Chmeimino bazės Sirijoje modernizacijos Rusija čia dislokavo tolimojo nuotolio aviaciją – naikintuvus-perėmėjus Mig-31K.

Naujos modifikacijos naikintuvai pritaikyti vienam tikslui – gabenti ir, prireikus, paleisti hipergarsinę balistinę raketą „Kinžal“, kuri gali nuskrieti kelis tūkst. km iki taikinio, pavyzdžiui, didelio laivo ar sausumos bazės ir juos sunaikinti.

Priešlaivinių ir naujų hipergarsinių raketų naudojimas yra vienas ženklų, kad Rusijos aviacija pasiruošusi situacijoms, kuriose varžovai gali nežinoti – ar tai bus eilinis rusų bauginimas, ar vis dėlto bus duotas įsakymas paleisti raketą. O tokia padėtis didina incidentų riziką – net konvencinės priešlaivinių raketų galvutės gali padaryti milžinišką žalą ir taip išprovokuoti rimtesnį konfliktą.

Tokias pratybas dar būtų galima laikyti rusų atsaku britams, tačiau akivaizdu, kad planas permesti rusų naikintuvus bei bombonešius į Sirija priimtas dar prieš birželio 23-osios incidentą šalia Krymo. Be to, paraleliai Rusija surengė virtinę naujų precedento neturinčių provokacijų.

Nuo Havajų iki Baltijos jūros

Birželio bradžioje, dar prieš J. Bideno ir V. Putino vizitą į Ramųjį vandenyną išplaukė Rusijos karo laivų flotilė.

Galiausiai birželio 19-ąją ji pasirodė vos už keliasdešimt kilometrų nuo Havajų salų ir būtent čia sugalvojo surengti pratybas. Vėlgi, kreiserio „Variag“ vedamas naikintojas „Maršalas Šapošnikovas“ bei trys „Stereguščyj“ klasės korvetės bei povandeniniai laivai surengė pratybas, kuriose imituotas „priešininko lėktuvnešio grupės sunaikinimas“.

JAV neturėjo jokių pretenzijų Rusijai, mat pratybos vyko tarptautiniuose vandenyse – JAV nuolat rengia panašias pratybas arčiau Rusijos krantų tarptautiniuose vandenyse. Tačiau toks rusų aktyvumas bei artumas buvo išties neįprastas.

Net Šaltojo karo laikais sovietų laivynas nedrįsdavo artintis artyn Havajų, kuriuose 1941-ųjų gruodį JAV patyrė pažeminimą per Pearl Harboro ataką. Šį kartą rusų flotilę amerikiečiai akylai sekė laivais bei orlaiviais, kuriems dar teko gaudyti rusų povandeninį laivą bei ilgojo nuotolio aviacijos orlaivių Tu-142MZ Bear-F porą.

Ir tai tėra pradžia, mat liepą Rusija ketina permesti pajėgiausio savo Šiaurės laivyno laivų flotilę į Barenco, Šiaurės, o galiausiai ir Baltijos jūras – iš pradžių tradicinei laivyno dienai, o vėliau – rugsėjį prasidėsiančioms pratyboms „Zapad 2021“.

Agresyvesnis Rusijos laivyno bei aviacijos elgesys be užuolankų demonstruojant, į ką taikomasi pratybose nepalieka didelių vilčių ilgalaikei taikai ir bendradarbiavimui dvišaliuose santykiuose. Ir nors tai tėra pratybos – kovoti prieš lygiaverčius priešininkus treniruojasi ir NATO šalių laivynai, Rusijos noras didinti statymus jūriniame žaidime istoriškai rodo ambicijų siekį. Juo labiau, kad Ramusis vandenynas tradiciškai laikomas pirmiausiai JAV ir Kinijos galimų konfliktų erdve.

Rusijos karo laivai Viduržemio jūroje atakavo taikinius Sirijoje sparnuotosiomis raketomis
Foto: Sputnik / Scanpix

Kremliaus sprendimas didinti įtampą šiame regione, taip rodant, kad Rusija, nepaisant savo technologinio atsilikimo, korupcijos, ribotų galimybių, išteklių ir kitų objektyviai veiksmų laisvę varžančių veiksnių vis dar tebėra bauginti ir globalią grėsmę galinti karinė jėga taip pat yra ženklas Vakarų šalių planuotojams bei sprendimų priėmėjams.

Tiek Rusija, tiek Vakarai gali puikiai suprasti, koks ribotas gali būti jėgos demonstravimas, tačiau jei Rusiją galima supykdyti, kaip tai padarė britai, tai dalį Vakarų, ypač Europoje galima įbauginti.

Jei Rusija gali vienu metu į kelias jūras išvesti laivų flotiles, kurios turi nemenką smogiamąją galią, pageidavimų verčiau taikiai kalbėtis su Kremliumi, nei konfliktuoti valią jau išreiškusių Vakarų šalių argumentai įgauna daugiau svorio: kam žengti pavojingu ir rizikingu konfrontacijos keliu, jei galima kalbėtis, juo labiau, kad norą tam rodo pats Kremlius?

Tokia logika jau aiškiai matoma Berlyne ir Paryžiuje, o vieši nesutarimai ES bei NATO šalių viduje dėl to, kaip elgtis su Maskva tik dar labiau išryškina takoskyras, kurias Kremlius gali pamėginti dar labiau išminti. Ir jei kol kas besilaikanti, bet jau braškanti Vakarų vienybė patirs dar daugiau išbandymų iš Kremliaus, kuris remsis jėga, ne vien laiškais, teks spręsti dar sudėtingesnes problemas.