Baudžiamąją bylą neviešuose teismo posėdžiuose išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė, kad Panevėžio apygardos teismas pagrįstai panevėžietę, kurios asmens duomenys yra neskelbtini, pripažino kalta dėl vaiko palikimo bei šio sveikatos sutrikdymo ir už tai skyrė laisvės apribojimo 2 metams bausmę. Be to, motina įpareigota 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti elgesio pataisos programoje, lankyti psichologo konsultacijas, per metus neatlygintinai išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Nuteistoji taip pat per visą laisvės apribojimo laikotarpį privalės dirbti, o jeigu neteks darbo, užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje bei savo vaikeliui sumokėti 5 tūkst. Eur neturtinei žalai atlyginti.

„Nuteistajai paskirta bausmė yra teisinga ir atitinkanti jos įvykdytos veikos pavojingumą“, – apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad griežtinti bausmę bei vaikelio gyvybei pavojų sukėlusią motiną izoliuoti nuo visuomenės nėra pagrindo.

Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad pirmą kūdikį moteris pagimdė dar praėjusių metų birželio 15-osios naktį ir jį paliko vieno Panevėžio Vilties gatvėje esančio daugiabučio namo antrojo aukšto laiptinėje. Kūdikį aptiko vienas namo gyventojas, kuris iš karto iškvietė pagalbą – vaikeliui buvo nustatytas bendras kūno atvėsimas, sukėlęs gyvybei pavojingą būseną.

Anot prokurorų, naujagimio motina paliko negalintį savimi pasirūpinti naujagimį be būtinos priežiūros, norėdama juo atsikratyti bei tyčia sunkiai sutrikdė mažamečio, bejėgiškos būklės, šeimos nario – savo naujagimio sūnaus sveikatą.

Vaikelio motiną policijos pareigūnai nustatė praėjus parai po jo suradimo. Šiuo metu mažylis yra perduotas globėjams, tačiau motina, supratusi, ką padarė, stengiasi jį lankyti ir galbūt ateityje pati auginti.

Tačiau tuo abejoja vaikelio globėjai, kurie nesutiko su motinai skirta švelnesne, nei numato baudžiamasis įstatymas, bausme – apeliacinės instancijos teismui apskundę motinai priimtą nuosprendį jie pažymėjo, kad bausmės švelninimas gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, kurios rodytų, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Asociatyvi nuotrauka
„Motinai turėtų būti paskirta bausmė, susijusi su laisvės atėmimu, nukentėjusiojo sveikatos būklė tik prastėja, jo raida pagal atskiras kategorijas atsilieka maždaug 2-3 mėnesius, šiuo metu yra renkami dokumentai vaiko neįgalumui nustatyti“, – apeliaciniame skunde buvo pažymima, kad net ir dabar motina savo vaiku rūpinasi nepakankamai, nesupranta jo sveikatos būklės ir nesugeba jo tinkamai prižiūrėti.

Pasak globėjų, po motinos vizitų ir susitikimų su vaiku, šio būklė prastėja, yra rekomenduojama vaiką saugoti nuo stiprių fizinių ir emocinių dirgiklių.

„Manome, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nuteistoji nuoširdžiai gailisi padariusi nusikalstamas veikas“, – skunde pažymima, jog nuteistoji motina apie savo padarytus nusikaltimus kalba be emocijų, neįžvelgia jų pavojingumo, liekamųjų pasekmių vaikui, jo negaili.

„Formalus pasakymas, kad gailisi, negali būti vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė“, – buvo teigiama Lietuvos apeliaciniam teismui įteiktame globėjų skunde. Nors nuosprendžio neskundė, bet vaikelio globėjus palaikė ir valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė Dainora Miliūtė.

Bet su tokia pozicija nesutiko nuteista motina, kuri pažymėjo, jog niekaip negali sutikti su vaikelio globėjų pozicija, kad ji nesigaili padariusi nusikalstamą veiką, nes kalbėdama apie šią veiką nerodo emocijų.

„Aš augau be tėvų, buvau socialiai apleista, todėl nuo vaikystės įpratau nerodyti emocijų ir slėpti jas nuo aplinkinių, tačiau tai nereiškia, kad aš nesigailiu dėl padaryto nusikaltimo, – atsiliepime į globėjų skundą nurodė nuteistoji. – Neturėdama tinkamo šeimos pavyzdžio ir nepatyrusi tėvų meilės, maniau, kad niekada nebūsiu gera mama. Dėl šios priežasties dar būdama nėščia aš bijojau gimdyti, neturėjau su kuo pasitarti. Taip, aš pripažįstu, kad pasielgiau neapgalvotai, palikdama sūnų daugiabučio namo antrame aukšte, tačiau aš negalėjau numatyti tokių sunkių jo sveikatai pasekmių. Tuo momentu buvau įsitikinusi, kad vaikas bus saugus, nesušals, nes jis buvo įsuktas į šiltą pledą, paliktas antrame aukšte toliau nuo laiptinės durų, kur grindys išklotos linoleumu. Aš bijojau eiti į ligoninę, manau, man pačiai yra reikalinga psichologo pagalba.“

Moteris taip pat nurodė, kad turi nuolatinį darbą, todėl galės ne tik atlyginti sūnui priteistą žalą, bet ir toliau teikti jam išlaikymą. Tiesa, anot jos, tik tokiu atveju, jeigu būtų neįkalinta: „Priešingu atveju negalėčiau dirbti ir neturėčiau pajamų nei save išlaikyti, nei teikti išlaikymą sūnui.“

Ji taip pat pabrėžė, kad bando stotis ant kojų – jau dabar vykdo pagalbos sudarytą planą, lanko sūnų, bendrauja su psichologe, socialine darbuotoja, globos centru, taip pat savanoriauja vienoje įstaigoje.

„Manau, kad ir taip jau esu labai griežtai nubausta dėl savo neapgalvoto poelgio – juk pati esu kalta, kad mano sūnui yra sunkiai sutrikdyta sveikata“, – sakė nuteistoji.

Teisėja Vitalija Norkūnaitė
Į motinos argumentus atsižvelgę apeliacinės instancijos teismo teisėjai pabrėžė, kad nusikaltimą padariusiam asmeniui skirta bausmė turi būti teisinga, tačiau bausmės teisingumo kaip vieno pamatinių baudžiamosios teisės principų esmė yra ta, jog teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, pažymėjo teismas, nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi, todėl bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi.

„Bausmės, kaip baudžiamosios atsakomybės sudedamosios dalies, paskirtis taip pat neapsiriboja vien tik nubaudimo ir prevencijos tikslais, ne mažiau svarbūs yra nuteistųjų socialinės reabilitacijos ir resocializacijos tikslai“, – pažymėjo teisėjos Vitalijos Norkūnaitės pirmininkaujama kolegija.

Anot teisėjų, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistoji savo kaltę pripažino visiškai, viso proceso metu nuosekliai ir iš esmės vienodai nurodė esmines įvykio aplinkybes, savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu.

„Aiškindama savo veiksmų paskatas, nuteistoji teigė, kad nuo pat pradžių, kai suprato, jog laukiasi, neketino pati auginti vaiko, planavo pagimdžiusi jį palikti, nes nenorėjo, kad jos šeimoje būtų taip, kaip buvo jos šeimoje, kurioje augo, – nurodė teismas. – Ji prisipažino, kad bijojo kitų reakcijos, apkalbų, jog yra vieniša motina. Taigi, kaip matyti, nuteistosios asmeninė neigiama patirtis santykiuose su šeima (tėvais) ir kad ji nematė darnios šeimos pavyzdžio bei neturėjo aplinkos, kuri ugdytų tinkamą suvokimą apie artimuosius, šeimą, rūpinimąsi jais, nulėmė tai, kad ji nepasirinko tinkamo sprendimo būdo atsiradusiai problemai išspręsti.“

Byloje apklausti liudytojai nurodė, kad abu nuteistosios tėvai girtaudavo, konfliktuodavo, namuose tarp jų kildavo muštynės, ji nuolat matė tėvo mušamą motiną, be to, ir pati yra patyrusi tėvo smurtą. Nuteistosios bendradarbė teisme pasakojo, kad moteris buvo uždaro būdo, su niekuo nenorėjo bendrauti, dėl prastos asmens higienos iš kitų bendradarbių patyrė patyčias, psichologinį smurtą. O socialinė darbuotoja aiškino, kad susitikimų su vaiku metu motina yra susikausčiusi, nedrąsi, nepasitikinti savimi.

„Byloje nustatyta, kad nusikalstamų veikų padarymo metu nuteistoji neturėjo artimųjų, kurie galėtų jai padėti susiklosčiusioje situacijoje (santykiai su motina ir seserimi nėra labai artimi), su vaiko tėvu santykius nutraukė iki vaikui gimstant, bijodama būti pasmerkta ir atstumta pati pagalbos nei šeimos narių ar giminių, nei bendradarbių, nei valstybės įstaigų nesiprašė, o iš valstybės institucijos, kuri yra įgaliota teikti asmenims socialines paslaugas ir pagalbą, taip pat nebuvo savalaikės ir tinkamos reakcijos“, – teisėjos V. Norkūnaitės pirmininkaujama kolegija pabrėžė, kad nuteistosios bendradarbiai buvo pranešę apie moters slepiamą nėštumą, tačiau valstybės institucijų darbuotojai jai taip ir nesuteikė jokios pagalbos.

Asociatyvi nuotrauka
Atsakydami į vaikelio globėjų apeliacinio skundo argumentus, kad motina esą nuoširdžiai nesigaili dėl savo poelgio, kai bejėgiškos būklės naujagimį paliko daugiabučio laiptinėje, teisėjai pabrėžė, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius.

„Teismo posėdyje nuteistoji nurodė, kad gailisi dėl savo veiksmų, aiškino, jog galėjo kam nors atiduoti į rankas vaikutį ir supranta savo kaltinimo sunkumą, šiuo metu su sūnumi bendrauja, lanko jį globos centre, nueina kelis kartus per mėnesį, su vaiku atsiranda ryšys, jai sūnus dabar reiškia „viską“, naktimis jį sapnuoja, planuoja jį auginti pati ateityje, globoti, mokyti, suprato, kad pasielgė blogai, dabar domisi kaip gyvena vienišos mamos, bendrauja su socialine darbuotoja ir priima jos pagalbą“, – teisėjų teigimu, šias aplinkybes patvirtino ir centro darbuotojai, o teismo sprendimu nuteistoji yra oficialiai pripažinta savo sūnaus motina.

Be to, pasak teisėjų, laiptinėje paliktas vaikas buvo suvyniotas į minkštą audeklą, o tai parodo, kad motina, nors ir paliko naujagimį be būtinos priežiūros ir norėdama atsikratyti, tačiau nebuvo visiškai abejinga jo likimui: „Kaip nurodė pati nuteistoji teisiamojo posėdžio metu, ji norėjo, kad vaikelis būtų surastas geresnių žmonių, nenorėjo kad jį aptiktų šunys, būtent todėl jį nunešė į antrą aukštą, tikėjosi, kad jis nesušals, nes vasaros naktis buvo šilta, be to, jis buvo suvyniotas į pledą, norėjo paskambinti kam nors į duris, tačiau pasimetė ir palikusi vaiką išėjo.“

Pasak teisėjų, nuteistoji, tiek kiek jai leidžia dabartinės gyvenimiškos aplinkybės (susirastas gyvenamasis būstas, darbas ir gaunamas užmokestis) bei pačios įgyti socialiniai įgūdžiai, teikia ir materialinę pagalbą savo sūnui, ir stengiasi užmegzti su juo ryšį.

Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad po nusikalstamos veikos padarymo motina stengiasi spręsti problemas: lankėsi pas psichologą, psichiatrą, jai teikiamos socialinės paslaugos, sudarytas individualus pagalbos planas, o kaip nurodo su ja dirbantys specialistai, ji noriai bendrauja ir bendradarbiauja su socialiniais darbuotojais, vykdo visus plane numatytus įpareigojimus, nuosekliai lanko psichologo konsultacijas, pozityvios tėvystės kursus, taip pat bando kurti ryšį su vaiku – eina su juo į susitikimus, bendrauja per vaiko globėją, socialinius darbuotojus.

„Galima pagrįstai konstatuoti, jog nuteistoji iš tikrųjų savo nusikalstamus veiksmus vertina kritiškai, dėl jų padarymo nuoširdžiai gailisi ir pasižada pasitaisyti“, – nusprendė teismas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (58)