Knyga pasakoja apie kovą už gyvenimą, apie savanorystę ir atradimus pasaulinės grėsmės akivaizdoje. Gana didelį dėmesį autoriai skyrė į viruso suvaldymo gretas stojusiems savanoriams ir pilietinėms iniciatyvoms, o ypač – Lietuvos šaulių sąjungai ir jos nariams, prisidėjusiems beveik visose kovos su pandemija priemonėse: nuo oro uostų iki mobilių koronaviruso patikros punktų, nuo blokpostų ir karštosios linijos 1808 iki kovidinių skyrių ligoninėse.

Neatsitiktinai ir abu knygos autoriai yra šauliai, patys aktyviai dalyvavę aprašomuose įvykiuose ir matę viską savo akimis. Tačiau vertingiausia, pasak autorių, yra laiku surinkti dar karšti įspūdžiai iš dešimčių medikų ir savanorių, tik praūžus mirtį sėjančiai antrajai bangai. Tokio masto pandemijos ir situacijos ligoninėse, tokių sunkių ligonių ir tokios poreikio nuolat reorganizuotis į kovidinius skyrius nebuvo patyrę net visko matę intensyvios terapijos skyrių medikai. Žinoma, ligoninėse niekada nedirbę savanoriai susidūrė su dar didesniais psichologiniais iššūkiais. Jie atlaikė viską, tačiau išjautė daug.

Knygoje – net du epilogai, mat knyga buvo pradėta rašyti antrajai bangai besibaigiant, o tada užgriuvo trečioji – teko pildyti ir galiausiai užbaigti, taip ir nežinant, kuo viskas baigsis...

Bendraautorius parlamentaras P. Saudargas teigė: „Tai yra sunkiausiai kada nors mano rašytas tekstas: išverktas tiesiogine to žodžio prasme, į popierių guldant savo ir bendražygių išgyvenimus, transkribuojant medikų ir savanorių interviu, kur neretai pasakojama su ašaromis akyse. Tai, su kuo susidūrė stovėję priešakinėse fronto linijose – kovidiniuose ligoninių skyriuose, buvo netikėtai žiauri realybė, kuriai nepasiruošę buvo net visko matę RITS‘ų medikai, tačiau ji turi būti papasakota.“

Bendraautorė Goda Krukauskienė antrina: „Svarbu, kad ši sunkios kovos su pandemija patirtis nenugultų vien tik pirmose gretose kovojusiųjų atsiminimuose, bet būtų prieinama ir pažini net ir, atrodytų, nieko bendra neturėjusiems, bet vis dėlto norintiems sužinoti, kaip viskas iš tiesų atrodė ties fronto linija.“

Sunkiausias buvo susidūrimas su mirtimi

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, šaulys P. Saudargas pasakojo, kad per visą tą periodą jam sunkiausias dalykas buvo susidūrimas su mirtimi.

„Yra ir atskiras skyrius, jis taip ir vadinasi „Susidūrimas su mirtimi“. Nors tie žmonės yra nepažįstami, bet slaugant juos atsiranda ryšys, ir, kai jie išeina, yra skaudu. Tai yra bendras dalykas visiems. Net ir medicinos personalas, kurie yra patyrę, ir matę mirčių, bet sukrėsdavo tiesiog kiekis. Viena Antakalnio ligoninėje sutikta liftininkė sakė: „mano rekordas – dešimt per naktį“, ji tiek suvežiojo per vieną naktį. Kai buvo pats pikas, taip buvo viename korpuse, o kas darėsi visoje Lietuvoje tuo metu..“, - pasakojo P. Saudargas.

Jis nepyksta ant tų piktųjų komentatorių, kurie sako, kad „na, štai politikas pasireklamuoti norėjo“.

„Tuo metu kaip ir bet kuris kitas žmogus ėjome, kalbėjome garsiai, manėme, kad tai naudinga. Net pačios ligoninės sakė, kad tai yra labai naudinga, kad jūs į visuomenę išnešate žinią, kaip čia yra. Nes jie sakydavo, kad „mūsų pačių medikų gal tai ne tiek stebina, ir mes nekomunikuojame, tai nėra mūsų darbas. Galiausiai ir niekas tiek nekreips dėmesio, kad mes apie savo darbą pasakojame“.

Daug kas iš ligonių irgi sakė, kad „labai gerai, kad jūs išnešėte žinią į visuomenę, kokia yra padėtis kritiniu momentu, kad visi atsibustų, kad yra labai blogai. O tas labai blogai matėsi tik ligoninių viduje, išorėje žmonės ir toliau vaikščiojo po parkus, gyveno savo gyvenimus, ir nematė, kas vyksta už sienų. Dėl labai griežtos kontrolės net artimieji nematė vidaus“, - sakė P. Saudargas.

Jis tiki, kad pats žinios išnešimas į viešumą davė tam tikro pozityvo.

„O, kas nori vertinti negatyviai, tai yra žmogaus teisė“, - sakė P. Saudargas.

Ragino žmones skiepytis

Jis pats prieš savanoriaudamas buvo persirgęs kovidu.

„Tačiau iš mūsų buvo dalis, kurie nebuvo persirgę. Tuo metu buvo dar tik pradėti skiepyti medikai, ir apie savanoriams tuo metu dar niekas net nekalbėjo. Iš šešiasdešimties savanorių šeši susirgo, ačiū Dievui, laimingai“, - sakė P. Saudargas.

Parlamentaras ragino žmones skiepytis.

„Dabar jau visas pasaulis pamatė, kad virusą galima įveikti tik skiepais. Lietuva iš karto tai pajuto, galime palyginti, kokia buvo antra banga ir kokia trečia, kuri vos atėjo, ir palengva nuslūgo. Nepalyginsi su situacija, kuri buvo per antrą bangą, kai neturėjome skiepų“, - kalbėjo P. Saudargas.

Pasak pašnekovo, net ir naujų atmainų atveju skiepai padeda.

„Kad ir užsikrėsi, pasiskiepyjęs sirgsi lengvesne forma. Vienintelis išsigelbėjimas yra skiepai“, - sakė P. Saudargas.

Godos Čičinskienės piešinys . COVID-19
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Knygos prologe autoriai rašo:

„Tada kovidas atėjo pas mus. Visuomenė nustėro it menkas gyvulėlis, išvydęs kirsti pasiruošusią kobrą, išpirko kruopas ir sulindo į savo kiautus ir telefonus, desperatiškai sekdami naujienas. Įsivedėm ribojimus, pripratom prie kaukių, prie žodžio „karantinas“. Išbuvom. Tačiau, nors ekspertai ir signalizavo, niekas nesitikėjo, kad antrasis pandeminis „cunamis“, užgriūsiantis mus po nerūpestingos vasaros, bus kur kas, KUR KAS, grėsmingesnis. Niekas nesitikėjo, kad pavasariniai juodosios statistikos skaičiukai atrodys juokingi – mirčių skaičius per dieną viršys pirmosios bangos užsikrėtimų skaičių. Niekas nesitikėjo, kad ir pas mus vietoj jaukaus kalėdinio šurmulio girgždėdama lūžinės sveikatos sistema, o į iškritusio medicinos personalo vietas stos paskubom apmokyti savanoriai. Nesitikėjau, kad man pačiam teks misija organizuoti pagalbą centrinių Vilniaus miesto ligoninių kovidinėms „Raudonosioms zonoms“, kad teks žengti į nepažįstamą teritoriją ir mokytis pacientų slaugos iš esmės karo sąlygomis. Nesitikėjome, kad atsiurbinėsime gleives iš dūstančių pacientų trachėjų ir padėsime į maišus krauti pralaimėjusius kovą su klastingu virusu. Ši knyga ir yra apie netikėtą kovido frontą mano, kitų savanorių, šaulių ir pačių medikų akimis.“

Vėliau nuosekliai pasakojama apie viruso atsiradimą Kinijoje, apie lūžusią Italijos sveikatos sistemą, apie tai, kaip galiausiai virusas atkeliavo į Lietuvą. Pateikta ir mokslinių paaiškinimų apie tai, kas yra ir kaip veikia virusas, kokia ligos COVID-19 specifika, kaip veikia ir kuo skiriasi vakcinos. Kulminaciją intriga pasiekia su antrąja Lietuvą užgriuvusia pandemijos banga, kai 2020-ųjų gruodį pradėjo lūžinėti ir mūsų sveikatos apsaugos sistema. Štai tada į ligoninių kovidinius skyrius padėti medikams ir atėjo šauliai, o autoriams teko šį paramos projektą koordinuoti – betarpiškai prisiliesti prie visų šio proceso detalių. Toliau pateiksime kelias ištraukas iš šios knygos dalies:

Lovų netrūko – trūko personalo. Kaip pasakojo Santaros klinikų gydytojas Albinas Kalimavičius, „antros bangos tokios didelės iš tikrųjų nieks neprognozavo. Gruodžio pradžioje pamatėme, kad tikrai neišsiversime, kad iš tikrųjų trūksta labai daug pagalbinio personalo. O kodėl jo pritrūko – pasikeitė visa ligoninės logistika, atsirado nauji kovidiniai padaliniai – raudonos zonos. Savo etatiniais darbuotojais nebegalėjome užtikrinti pagalbos. <...>

Visų trūko. VMKL gydytojas Algirdas Pilvelis: „Antroji banga labai skyrėsi nuo pirmosios bangos. Pirmosios bangos metu buvo daugiausia tik nežinomybė – kas bus toliau? Visi, ir visuomenė, buvo labai susitelkusi, galbūt išsigandus šiek tiek tų vaizdų, kuriuos matė ne Lietuvoje. O antroji banga gąsdino ne tiek nežinomybe, kiek užplūdusia bangos galybe. Kai susirgo begalė pacientų, ligoninėse ėmė trūkti vietų, masiškai pradėjo sirgti personalas, tada ir buvo sunkiausia. Trūko darbo rankų, net ir nekvalifikuotų medicinoje darbo rankų: nebuvo net kam valyti patalpas, nešioti tyrimus, jau nekalbant apie specializuotus: slaugytojų trūko, gydytojų trūko, visų trūko. <...>Analogiškos COVID-19 infekcijos pandemijos mūsų karta nėra mačiusi.“

Godos Čičinskienės piešinys . COVID-19
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Aš noriu kurti istoriją. Gabrielius Liaudanskas: „Aš nenoriu skaityti apie tą istorinį laikotarpį, kuriame gyvenau, aš noriu pasakoti apie tą istorinį laikotarpį, kuriame gyvenau. Noriu dalyvauti įvykiuose ir turėti savo nuomonę, indėlį, o ne vakarais klausytis, kaip mano bičiuliai, draugai ar svetimi žmonės man pasakos, o aš galvosiu, kur aš buvau, kodėl aš nėjau padėti tada, kai to labiausiai reikėjo. Nenoriu sėdėti pasislėpęs krūmuose. Jei nusprendžiau būti šios valstybės dalimi, esu šios valstybės dalis, turiu joje būti visose situacijose, ne tik šventėse, paraduose ir uždirbdamas duonai ar realizuodamas savo svajones, bet lygiai taip pat, jei mano Tėvynei skauda ir ji serga, aš padedu.“

2020 m. gruodžio 19 d. Sunku žodžiais aprašyti įspūdžius po savanorystės pamainos Vilniaus miesto klinikinės ligoninės raudonojoje zonoje. Bet reikia, kad žinotume, kokie herojai yra tie, kurie čia dirba ne keturių, o dvylikos valandų pamainomis. Kokie herojai yra tie, kurie čia išdrįsta kas dieną įžengti apsaugoti TIK „skafandro“, nes man, jau persirgusiam kovidu ir turinčiam vidinę antikūnų apsaugą, didelės drąsos nereikėjo.


„Liftininko padėjėjas“ šiame pastate nejučia kelia asociacijas su Charonu – Stikso upės keltininku... Keliančiu liftu vienus – į gyvenimą, kitus – leidžiančiu į nežinomybę, vienus tik paplukdantis, kitus paliekantis jau kitame krante. „Mano „rekordas“ – dešimt per naktį...“ – linguodama galva sako senbuvė liftininkė. Dešimt išėjusių per vieną naktį vienoj ligoninėj... „Dar taip niekad nebuvo“, – priduria. Aprodžiusi retro liftų vairavimo subtilybes, užsimena apie norą pailsėti, bent valandą (kažin, kiek ji viena čia be pertraukos dirba). Žinoma, išleidžiu, ramindamas, kad susitvarkysiu. Mintyse bandau prisiminti visas instrukcijas ir skyrių pavadinimus...


Skambina: „Iš nefrourologinio į rentgeną!“ Gerai. Čia, berods, antras aukštas, bet kurio korpuso?.. Nesėkmingai dairausi nuorodų, užlekiu paklausti priėmime, parodo pirštu kryptį, lekiu, važiuojam. Važiuojam sunkiai, lova didelė, sunki ir nerangi, pakeliui vis bando nusitempti paskui save pakeleivingas kėdes ir spinteles, įsiręžęs vairuoju šį „keltą“. „Galiniai ratukai blogiau vairuojasi, o kojom į priekį gi neveši...“ – lyg atsiprašinėja slaugytoja. Šis „keltas“ – vis dar į viltį! Privairuojam po „rentgenu“. Rentgeno operatorė prašo nuleisti paciento galvą, o pakeltas lovos galvūgalis be elektros nesireguliuoja. Vairuojam atgal prie rozetės – sutvarkom.


„Iš neurologinio į reanimaciją!“ Kur šie skyriai – pavyko įsidėmėti. Važiuojam. Į liftą, iš lifto, per visą koridorių į kitą korpusą, vėl į liftą. Kartu slaugytojoms reikia gabentis kažkokį paltų kabyklos formos aparatą su žarnom ant važiuoklės ir tas į liftą greta lovos niekaip neįtelpa. Sugalvoju išeitį – sukdamas aparatą įvairuoju kojeles po vieną. Kylam. Pacientė sunkiai dūsauja, dejuoja, o veide įsirėžęs karštligiškas nerimas. „Jau tuoj atvažiuosim, tuoj bus lengviau“, – ramina pacientę slaugytojos. Sukamės kaip galima greičiau. Kelionė į reanimacijos skyrių, tai jau rimtas pasiplaukiojimas Stikso upe... Perkeliant į kitą lovą, pacientė stipriai užsikosti, niekaip nebegali sustoti, jos kosulys lydi mane atgal į liftą.“

Psichologiškai sunkiausia savanoriams, atsidūrusiems ligoninės darbo verpetuose, buvo susidūrimas su „gyvenimo ir mirties mėsmale“, kaip ją pavadino šaulys Tomas Adamonis, arba su tuo, kas susiję su žengimu į anapus.

COVID-19
Foto: Vidmantas Balkūnas

„Mes irgi žmonės. Du dešimtmečius Santaros reanimacijoje išdirbusi vyriausioji slaugytoja Ingrida Chramčenko pasakojo: „Visi visą laiką manęs klausia, ar galima priprasti prie mirties. Aš sakau: ne. Buvo toks atvejis. Kai pacientai iškeliauja Anapilin, tai jų daiktus paprastai sutvarko slaugytojų padėjėjos, sudeda viską į maišiuką, o aš, kaip slaugytoja, surašau, kas ten sudėta. Artimiesiems negalima lankyti pacientų, jie tik perduoda daiktus. Vienam pacientui mirus slaugytoja atidarė stalčių ir ištraukė laiškelį, o ten parašyta: „Brangus Tėti...“ Man to ir užteko. Galbūt atrodo, kad tu jau ir pripranti, tų mirčių tu matai daug, bet... Bet mes irgi žmonės. Kad ir kiek tu atrodytum stipri arba tik neparodytum, kad tave tai paliečia.

Mirties kelias.Kovidinės reanimacijos gydytojas Albinas Kalimavičius patvirtina, kad sunkiausia ištverti bejėgiškumą: „Sunkiausia yra ištverti tą, kaip mes vadiname, neigiamą dinamiką, kai daugybės pastangų dėka negauname norimo rezultato, kai liga yra stipresnė negu mūsų žinios, negu mūsų visos pastangos. Sunku su kažkuo palyginti, kai esi įdėjęs maksimalias pastangas, bet vis tiek viskas byra, krenta, su kiekviena diena liga progresuoja ir kiekvieną dieną pasiima savo gyvybės kąsnį. Tai yra sunkiausia ištverti psichologiškai tiek gydytojams, tiek slaugytojoms, tiek slaugytojų padėjėjoms. Kai nepaisant pastangų duobė vis gilėja ir ateina tas momentas, kai tenka atsisveikinti, ta duobė prasiveria ir praryja žmogų. Būna, kad prisiriši emociškai prie žmogaus, o jis vis gęsta, gęsta. Būna, kad ateina pamaina iš ryto į darbą ir žmogaus neberanda.

Sunkiausia yra mirtis. Tas lėtas ėjimas link to. Mirties kelias. Tas kritimas į duobę. Vieniems tas laikotarpis būna ilgesnis, kitiems staigesnis – tas kelias visiems būna skirtingas. Kartais mūsų pastangos pristabdo ir tas kelias pailgėja. Mes stabdom kasdien tą ėjimą link duobės, bet kartais liga būna stipresnė. Stengiamės apie tai negalvoti. Stengiamės tiesiog padaryti viską, kas įmanoma, kad jaustumės, jog padarėme viską. Bent šiek tiek atsverti emocines svarstykles. Jei jauti, kad viską padarei, tai šiek tiek kompensuoja tą liūdesį, kad netekome žmogaus.“

2021 m. sausio 20 d. Jie verkia. Verkia, nebyliai kęsdami mums nepažintą kančią. Jie nebegali kalbėti, nebegali judėti, nebegali patys šlapintis, jie net kvėpuoti patys nebegali. Bet jie vis dar gali verkti. Pusiau sąmoningi tracheostominės būklės kovido įkaitai periodiškai ima skęsti savo pačių gleivėse. Tuomet personalas organizuoja atsiurbimą iš trachėjos. Taip pat periodiškai keičiamas ir pats tracheostominis vamzdelis. Atjungus deguonies srauto žarnelę, pacientas pradeda dusti, todėl viskas daroma labai greitai. Matau, kaip pusiau sąmoningam vyrui po šios kraupios intervencijos skruostu nurieda ašara. Rankos pusiau išskėstos į šalis, lyg būtų prikaltas prie lovos. Žvilgsnis beldžiasi į pasaulį iš ilgalaikio streso ir vaistų sustiklintų akių. „Laikykis, viskas bus gerai“, – ištariu. Daugiau niekuo negaliu padėti. Jis akimis parodo, kad mane suprato. Nedidukas ryšio spindulėlis iš gilaus kampo, į kurį jį sugūžė likimas.


„Reikia apversti šią pacientę. Jūs imat čia, traukiam į mus, keliam, verčiam į jūsų pusę, jūs perimat“, – greitosiomis planą sustato slaugytoja. Apverčiant reikia nesupainioti ir nenutraukyti visų tų laidų ir žarnelių, prikaišiotų į žmogų. Tie laidai ir žarnelės – ligonio saitai su šiuo pasauliu. Ne tik gyvybės arterijos, bet ir komunikacijos kanalai. Jei nebegali kalbėti – už tave kalba parametrų rodmenys atvaizduojami ekrane: kraujo spaudimas ir pulsas, deguonies įsisavinimas ir temperatūra. Taip žmogus praneša, kaip jam sekasi. Kartais tik toks komunikacijos kanalas ir lieka. Kartais – dar akys... Jos akys buvo kruvinos. Nuo įtampos sutrūkinėjusios akies kraujagyslės užpylė raudoniu visą baltymą. Į šias akis net žiūrėti skaudėjo. Jos žvelgė į mus ieškodamos vilties. Iš jų sunkėsi ašaros...“


„Reikia parsivežti pacientą iš skyriaus“, – sukomanduoja reanimatologas. Važiuojam su lova jo parsigabenti. Lovos – ligoninės padalinių nuosavybė ir tarpusavy nemaišomos, todėl pacientas vieną kartą yra perkeliamas, o kažkuri lova keliauja pirmyn ir atgal. Pirmą kelionės pusę įveikdama su pacientu, o kitą – jau tuščia, arba atvirkščiai. Persikeliam vyresnio amžiaus, antsvorio ir krūvą gretutinių ligų turintį dėdulę. Kelias netrumpas – pajungiamas portatyvinis deguonies balionas bei elektrodai su gyvybinių parametrų ekranu. Ant reanimatologo pečių – gaivinimo įrangos kuprinė. Gaunamės lyg mobilus RITS‘as. Liftai, koridoriai, posūkiai. Ligoninės katakombų posūkius „išiminėjam“ beveik slystančiom padangom. Stebim parametrų monitorių – deguonis krenta. „Kalniukas – įsibėgėjam!“ – perspėja priekyje tempiantis gydytojas. Stumiu iš visų jėgų – lova lėtėdama įveikia rūsio koridoriaus įkalnę. Beveik „namie“. Įstumiam lovą į numatytą palatą.

Prasideda paciento pajungimas į RITS būvį. Elektrodai perjungiami į stacionarius monitorius, kur reikia sukišamos žarnelės, pajungiamas „hiflow“. Tada visi susidomėję stebi endoskopinės žarnos žvalgybinę misiją patologijų paieškose, vėliau centrinės venos kateterio įvedimą per kaklą. Stovim sulaikę kvėpavimą, laukdami komandos ką nors paduoti ar paimti.


Skafandro antveidis saugo tave ne tik nuo oro lašeliniu būdu plintančių negandų, bet kartu atriboja susigūžusią sąmonę. Empatijos srautas prisuktas lyg deguonis – palikta tiek, kiek reikia, ir ne daugiau. Savisaugos mechanizmas suveikia – lieki už stiklo. Negali su kiekvienu pasinerti į jo kančios baseiną. Dar labiau nei fizinė kančia pacientų akis paženklina Jos baimė. Balansuojantys ties trapia riba jau įžvelgia Jos vaiduoklišką pavidalą kojūgaly. Kiekvieną kartą prieidamas atlikti vieną ar kitą procedūrą personalas tą pamėklę vis nubaido. Taip ir sukamės ratu po palatą. Skubame su lova, tikėdamiesi, kad Ji nepavys. Didinam deguonies srautą, nupūsdami Jos vaiduokliškus pirštus nuo veido. Bet negailestingoji statistika savo atsiriekia. Kažkur mirtis prasmuko... Tyliai išvežam lovą tolėliau – nereikia blaškyti kitų gyvybės ir mirties dvikovų, kiekvienam – savas laikas. Atvyksta paskutinės kelionės palydovai. Padedam jiems perkelti maišą. Vieno gyvenimo istorija su visomis džiaugsmo ir skausmo ašaromis sandariai užsegama dviem užtrauktukais.


Ir tik daug vėliau, jau nusiprausus pamainos prakaitą, jos grįžta. Tos svetimos ašaros, išriedėjusios iš kančios ir baimės kupinų akių, sugrįžta gniužulu gerklėje.

Knyga baigiasi Epilogu nr.2, nes, kaip autoriai teigia, ją tiesiog reikėjo kažkurioje vietoje pabaigti, dar net šauliams „neišėjus“ iš ligoninių, dar tik prasidėjus trečiajai bangai, tačiau matant vakcinacijos dinamiką, matant ir šviesą tunelio gale.

Karolinos Savickytės nuotr. COVID-19
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Epilogas nr.2


„Mes jau daugiau kaip metai neinam atostogų, o taip norėčiau... Nebūtinai keliauti kur nors, tiesiog savaitę nieko neveikti...“ – pasiguodė man viena slaugytoja. Atvejų skaičius per parą vėl šoktelėjo per tūkstantį... Kiek dar nelaimingųjų iš šio skaičiaus po kelių dienų atsidurs čia, šioje technologijomis dekoruotoje skaistykloje, pavargusių medikų ir Dievo rankose? Peržvelgiu naujas žinutes telefone. Mūsų savanorių susirašinėjimo grupėje Simonas Aleksandravičius sarkastiškai klausia: „Šiąnakt į RITS paguldė naują pacientą: pensinio amžiaus, su labai žema saturacija, iškart į reanimaciją, nes dar žmogus dirbo su kovidu iki vakar vakaro. Galėjo būti paskiepytas, bet nesiskiepijo. Kas nors bandys atspėti profesiją ir iš kokio miesto?“ Vėliau patikslina profesiją ir miestą... Mes visi renkamės, kuo tikėti ir kaip gyventi. Tokie epizodai lyg peiliai į nugarą sminga į medikų ir savanorių kantrybę. Kiek dar viruso ar skiepų neigėjų atsidurs šiose lovose, kiek dar pakeliui jie užkrės atsitiktinių žmonių, besiveržiančių dirbti, pirkti, keliauti ir gyventi. Žinoma, karantinas negalės tęstis be galo, privalėsime išmokti gyventi su šia neganda. Privalėsime išmokti gyventi klastingame ir negailestingame kovido fronte. Nieko nebeprognozuoju ir nebesitikiu, atsivertę šią knygą skaitytojai jau žinos, kaip pavyko susitvarkyti su trečiąja banga, ar neužgriuvo ketvirtoji, ar buvo sukurtos vakcinos naujoms viruso mutacijoms pažaboti, ar medikai pagaliau išėjo atostogų. Kol kas kova prie nežinomybės vartų tęsiasi...“

Knygą „Kovido frontas“ jau galite įsigyti internetu knygos.lt bei patogupirkti.lt arba ieškoti jau kai kuriuose Vagos, Pegaso ar kituose knygynuose.