„Normaliai jaučiuosi, viskas gerai“, – telefonu sakė A. Ručinskis, vykdamas namo iš sostinės, kur jam penktadienį už nuopelnus tėvystei ir globai, už atsakingumą, pasiaukojimą, įkvepiantį pavyzdį savo bendruomenei ir visai visuomenei prezidentas Gitanas Nausėda įteikė valstybinį apdovanojimą.
Ir apie savo gyvenimą kuklus pašnekovas pasakojo, tarsi nieko tokio ypatingo nebūtų padaręs, tarsi viskas normaliai.
„Įsimintiniausia, kai likau su vaikais vienas. O taip tai, žinote, aš jokių žygdarbių nepadariau, nebuvo jokios progos jų padaryti. Gyvenau taip, kaip visi gyvena. Tik, ačiū Dievui, vaikai mano geri, neužsiminėjo negerais dalykais, dabar visi sukūrė šeimas, normaliai gyvena“, – sakė A. Ručinskis.
Kai liko vienas, jauniausiai dukrai buvo vos šešeri
Kalbėdamas apie savo gyvenimą, vyras nedaugžodžiavo.
„Nėra čia ką daug pasakoti, baigiau jūreivystės mokyklą. Sukūriau šeimą. Aš „vaikščiojau“ į jūrą, žmona vaikus augino. Vaikus žiūrėjo, o savęs neprižiūrėjo. Sulaukus 44 metų jai buvo insultas, ir numirė. Ir aš likau, jauniausiai dukrai buvo šešeri metukai“, – pasakojo A. Ručinskis.
Būtent tas laikotarpis, kai liko be žmonos, pašnekovui labiausiai ir įsiminė.
„Jėzau, kaip išgyvenau. Turėjau kolektyvinį sodą, pardaviau. Ne iki sodo tada buvo, likt vienam. Galvojau: Jėzau, kaip čia bus? Bet po truputį išsilingavom ir lingavom iš inercijos. Atrodo, kad į šonus nenulingavome“, – kalbėjo ponas Antanas.
Vyras daugiau šeimos nesukūrė.
„Buvo moteris, kuri laikinai padėjo auginti. Paskui jau ir didieji paaugo. Tarybiniais metais buvo toks žvejų kolūkis „Baltija“. Perėjau dirbti ten. Čia būdavo išeini – kelios dienos jūroje, kelios dienos namuose. Uždarbis buvo geras, dažnai būdavau namuose, galėjau prižiūrėti vaikus. Taip ir užaugo“, – pasakojo A. Ručinskis.
Vyras nesibaidė jokių ūkio darbų: moka ir valgyt padaryt, ir apskalbti, ir namus tvarkyti. Vaikai namų ruošoje padėjo.
„Žinote, kol raudonas gaidys nestukteli, tai ir nereikia nieko. O, kai atsiranda bėda, tai visko išmoksti. Aišku, kažkokių super patiekalų nemoku daryt, bet pavalgydavom“, – sakė A. Ručinskis.
Auklėdamas vaikus, kad šunkeliais nenueitų, jis prisiminė savo paties tėvų pamokymus.
„Mane tėvai mokė, kad negalima vogti, negalima svetimo imti. Kad mokytis reikia. Visi tėvai taip daro. O taip tai viskas normaliai, kaip ir visi. Dabar man jau labai puiku, kad mano vaikai tokie geri yra“, – kalbėjo A. Ručinskis.
Dabar jau pono Antano vyriausiam sūnui 53 metai , jauniausiai dukrai greitai bus 35 . Jis turi aštuonis anūkus. Vienas anūkas yra Airijoje, visi kiti Klaipėdoje.
Pašnekovas mastė, kad dabar jauniems žmonėms sunkiausia įsigyti būstą, ir čia labiausiai valstybės pagalbos reikėtų.
„O taip tai, jeigu žmogus dirbantis, tai išgyvens, išsimaitins. Jeigu nenorėtų dirbti, tai jau būtų blogai“, – mąstė A. Ručinskis.
Mėgsta grybauti ir žaisti šachmatais
Šiuo metu vyras nedirba, laisvu laiku labai mėgsta grybauti, visas miško gėrybes ruošia savo sukurtais receptais, vaikus taip pat išmokė grybauti. Ponas Antanas domisi bei žaidžia šachmatais, mėgsta spręsti kryžiažodžius, užsispyręs bei siekiantis tikslo.
Antanas didžiuojasi visais savo vaikais bei anūkais. Visus savo vaikus Antanas išauklėjo gerais, dorais žmonėmis, puoselėjančiais šeimą bei gerbiančiais tėvą, pažymėjo jam apdovanojimą skyrusi Prezidentūra.
Antanas turi 8 anūkus. Su visais anūkais ir vaikais glaudžiai bendrauja, visi susitinka pagal galimybes bei kartu švenčia šventes.
Valstybinės šventės šeimoje labai svarbios, visada jos minimos, visi mėgsta dalyvauti šventei skirtuose renginiuose. Šeimos tradicija kartu švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną vasario 16 d., nes vasario 17 d. yra tėvo A. Ručinskio gimtadienis, tai dviguba šeimos šventė. Visi vaikai rūpestingi rūpinasi tėvu bei vieni kitais. Visada vienas kitam suteikia pagalbą, paramą bei palaikymą.
A. Ručinskiui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos teikimu nuo 2018 m. balandžio 1 d. yra skirta Lietuvos Respublikos antrojo laipsnio valstybinė pensija.
