Gegužės 23 d. „Ryanair“ lėktuvas, kuriuo skrido vienas iš buvusių „Nexta“ redaktorių Ramanas Pratasevičius, buvo įžūliai priverstas tūpti Minske, o pats aktyvistas suimtas ir dabar galimai kankinamas vietinių saugumo struktūrų. Kol kas jo likimas nėra aiškus, bet saugumiečių metodai naikinant opoziciją, profesoriaus teigimu, greičiausiai mažai pasikeitė.

Jis „Delfi“ papasakojo daugiau, kokia situacija jau ilgą laiką vystėsi šioje šalyje ir kokie Baltarusijos KGB veiksmai politologui atrodo kaip iš fantastikos srities.

Liko sovietiniai ir tuo didžiavosi

G. Mažeikio teigimu, labiau domėtis Baltarusijos vidaus reikalais jis pradėjo kažkur apie 2000 m., mat nuo to laikotarpio ten prasidėjo aktyvesnis pilietinis ir politinis judėjimas. Dabar dažnai susirašo su vietiniais opozicijos veikėjais.

„Kažkur apie 2002 m. tapo aišku, kad susidūrėme su dar vienu augančiu autoritariniu režimu. Tai, kad Baltarusija pasuko tuo keliu, kaip ir buvo aišku Lukašenkai atėjus į valdžią dar 1994 m., tačiau tuo metu tai buvo lyg ir kontrrevoliucija vykstant posovietinių šalių išsivadavimui.

Žmonės tuo metu buvo išgąsdinti vykstančių reformų, bet tikrai nebuvo galvojama, kad atėjus Lukašenkai tos reformos bus ir baigtos. Taigi, kai jis buvo 1994 m. išrinktas, tai tikrai tie rinkimai buvo demokratiniai ir vyko su dideliu žmonių pakilimu.“

Foto: DELFI / Rafael Achmedov

Deja, sako jis, bėgant laikui pradėjo ryškėti, kad kažkokių didelių pokyčių vis mažiau vilčių tikėtis.

„Dar buvo gyvas Leonidas Donskis ir tada jau išryškėjo kaltinimai Lukašenkos režimui kai kurių opozicionierių žudymais. Taip pat buvo ir mesti kaltinimai, kad jis vis labiau uzurpuoja valdžią ir aplink save kuria paklusnių žmonių ratą. Sakykime, buvo tokia genezė. Tiesa, 2002 m. šį procesą dar buvo galima sustabdyti.“

Paklaustas, ar Baltarusijos gyventojai nekėlė klausimų, kodėl vis dar nepanaikinta arba nereformuota sovietiniu pavadinimu išlikusi saugumo struktūra KGB, jis sakė, kad tai buvo bandoma daryti Rusijoje.

„Ten KGB pavertė FSB arba Federaline saugumo tarnyba ir netgi nuėmė Felikso Dzeržinskio paminklą, kas buvo labai simbolinis veiksmas. Viskas juk ir prasidėjo nuo ČK, kuriai pirmasis vadovavo šis veikėjas.

Tokiu būdu neva turėjo prasidėti atsinaujinimas, bet dešimtojo dešimtmečio pabaigoje šios saugumo tarnybos vadovu tapo Vladimiras Putinas ir pamažu viskas ėmė keistis. Visos tos reformos, kurios buvo padarytos Rusijos saugumo, buvo grąžintos atgal“, – teigė profesorius.

Taip pat nurodė, kad tam bandė priešintis daug saugumiečių.

„Per tą dešimtmetį karinės žvalgybos ir saugumo bendradarbių, informatorių tinklas buvo demaskuotas, daug jų pabėgo ir reikėjo šioje struktūroje įvesti vėl discipliną. Tai padarė Putinas, o po jo – ir Patruševas, kuris įvykdė radikalias reformas.

Dabar jis laikomas Rusijoje kone antruoju po Putino žmogumi. Tada Rusijos saugumas pasuko atgal senuoju keliu, o Baltarusijos KGB niekada nepatyrė tokios vidinės destrukcijos. Turbūt 1991-1994 m. kažkas ten prasidėjo, bet atėjęs į valdžią Lukašenka pradėjo minėtas kontrreformas, nukreiptas prieš Jelciną ir Sovietų Sąjungos žlugimą.“

Profesoriaus teigimu, tuo metu Aliaksandras Lukašenka save įsivaizdavo netgi kaip galimą buvusios Sovietų Sąjungos vadovą ir kad tai būtų galima įgyvendinti, Rusija su Baltarusija turėjo būti vėl sujungtos.

„Tai vyko dar Jelcino laikais ir todėl Baltarusijos KGB manė, kad jie yra Rusijos KGB centras arba pagrindas. Taip pat, kad visas Rusijos saugumas turi remtis jų patirtimi, mat Baltarusijos KGB liko „sovietiniai“ ir tuo didžiavosi.“

Tačiau, pridūrė politologas, šios Baltarusijos „haliucinacijos“ buvo išsklaidytos valdžią į savo rankas perėmus V. Putinui, kuris nenorėjo pataikauti šiai valstybei.

„Fantastų klubo nariai“

Pasak G. Mažeikio, kurį laiką vyravo konkurencija tarp Rusijos FSB ir Baltarusijos KGB, bet antrieji ją pralaimėjo. Dabar, sako jis, turime jau situaciją, kai Baltarusijos KGB stengiasi demonstruoti, kad yra žiauresnė, aktyvesnė ir mažiau paisanti įstatymų nei Rusijos saugumas.

„Baltarusijos KGB, kadangi veikiausiai turi labai mažai pasiekimų ir sprendžiant iš tų pranešimų, kuriuos pateikia Lukašenkai apie įvykius šalyje ir pasaulyje, yra fantastų klubo nariai.“

Jis tai grindė tuo, kad kiekvieną kartą jie prišneka neįmanomų dalykų ir nežiūrint to, kad jie pasiklauso pokalbio, bet girdi tai, ką nori.

„Pavyzdžiui, pasiklauso Vokietijos slaptųjų tarnybų pokalbio ir pasako, kad Lukašenka pavadinamas „kietu riešutėliu“, nors anglų kalboje tokio termino nėra. Gerai žinomo filmo toks pavadinimas yra vertinys iš rusų kalbos ir tai buvo pirmas akibrokštas, kad KGB fantazuoja pagal kažkokius kino filmus, o ne kad moka užsienio kalbą ir supranta, ką šneka. “

Aliaksandras Lukašenka

Antras pavyzdys, kuris, anot profesoriaus, parodė Baltarusijos saugumo haliucinacijų maksimumą, yra dokumento pateikimas, kad teroristinė organizacija HAMAS prigrasino Minskui, jog virš Vilniaus susprogdins lėktuvą, jeigu nebus nutrauktas karas tarp Palestinos ir Izraelio.

„Tačiau net nebuvo atsižvelgta, kad iki įsivaizduojamo laiško atsiuntimo jau buvo praėjusios dvi dienos, kai buvo paskelbtos paliaubos. Vadinasi, taip fantazavo, kad net nepasidomėjo, jog jos jau yra pasirašytos.“

Tai rodo, sako G. Mažeikis, kad ten dirbantys žmonės nemoka gerai anglų kalbos, verčiasi iš rusų į anglų ir atgal, o HAMAS jiems turbūt irgi rašo rusiškai.

„Noriu pasakyti, kad eilinis dešimtokas geriau parašo rašinėlį fantastine tema negu tai, ką Baltarusijos KGB pateikia Lukašenkai ir jo administracijai. Valdžia šias haliucinacijas paskui perskaito visam pasauliui.“

Pasak jo, tai sukelia labai didelį pavojų, nes režimas gali imtis neadekvačių, bet labai pavojingų veiksmų.

Kankinimo metodai patobulėjo

Kalbėdamas apie dabar apklausų metu taikomus sulaikytiesiems kankinimo metodus ir spręsdamas iš gulaguose kalėjusių asmenų prisiminimų, sako, kad jie tapo tik labiau žiauresni.

„Ko gero, yra grąžintos visos tos patirtys, buvusios dar gulago laikais. Vienintelis skirtumas, kurį man teko keletoje konferencijų išgirsti, tarp buvusios komunistinės Jugoslavijos ir Sovietų Sąjungos, kad pastarojoje buvo mažiau taikomi psichoanalaizės metodai. Sovietų Sąjunga jos nepripažino ir mažai naudojo.“

Profesoriaus teigimu, mažiau rėmėsi psichologinio šantažo, žeminimo ir kitomis priemonėmis. Daugiau pasikliovė fiziniu smurtu, prievarta arba kalinį laikydavo šaltyje ir neleisdavo miegoti.

„Štai buvusioje Jugaslavijoje, ypač Josifo Broz Tito laikais, buvo taikoma labai daug tokių kankinimo metodų, kuriuos mes šiandien sietume su psichologiniu smurtu arba mobingu. Buvo taikoma kalėjimo aplinkoje ir tai buvo labai sofistikuoti ir žiaurūs metodai.

Man žiūrint ir skaitant, kokius dabar metodus taiko Baltarusijos KGB, įspūdis toks, kad vis dėlto jie šiuo atžvilgiu pasistūmėjo į priekį ir pradėjo naudoti daug psichologinių priemonių.“

Pasiteiravus, kokį smurtą, psichologinį ar fizinį, sulaikytajam sunkiau atlaikyti, tikino, kad kiekvienam asmeniui yra skirtingai.

„Aš įsivaizduoju, kad Cichanouskajai akivaizdžiai nebuvo taikomas fizinis smurtas, bet buvo naudojamos labai stiprios psichologinės priemonės. Spėjama iš liudininkų, kad paprastai šantažuojama artimaisiais, vaikais ar mylimaisiais. Grasinama, kad jie bus nužudyti, sugriauti jų gyvenimai arba žiauriai nukankinti.“

Ramanas Pratasevičius
Foto: Stopkadras

Kita vertus, pridūrė G. Mažeikis, jis nemano, kad Baltarusijos KGB yra labai kompetentinga, bet naudojasi ribotu techninių priemonių sąrašu.

„Tiesa, tos priemonės vis tiek yra žiaurios. Pavyzdžiui, merginos akivaizdžiai yra prievartaujamos arba grasinama, kad išprievartaus. Taip pat gąsdinama, kad vyrai bus išprievartauti. Tokie, sakyčiau, sovietinės kariuomenės arba kalėjimo tipo grasinimai.“

„Prisipažinimai“ – propagandos įrankis

Mušimas ir vėliau mėlynėmis nusėtas opozicionierių kūnas, sako, yra ta fizinio smurto priemonė, kuria turbūt jau sunku ką nors nustebinti.

„Paprastai mušama ne šiaip sau, bet kitų akivaizdoje žmogus išrenginėjamas, kitaip žeminamas ir naudojamos dar kokios nors priemonės, kurios dažnai susijusios su seksualine prievarta. Tai irgi metodas, perimtas greičiausiai iš nusikaltėlių pasaulio.“

Vieši sulaikytųjų „prisipažinimai“, anot G. Mažeikio, daromi ne dėl paties kaltinamojo, o tam, kad būtų paveikta visuomenė ir tam tikros jos dalys.

„Reikia pastebėti, kad veikiausiai tai dar yra pakankamai efektyvu, nes gana didelis kiekis žmonių žiūri tik televiziją ir tik valdžios kontroliuojamą, todėl jie turbūt ir pasitiki tais pasakojimais. Tiesiog čia jiems, visų pirma, ir kuriama ta istorija.“

Pasak G. Mažeikio, visada atsiras tam tikras procentas žmonių, kuriems šis spektaklis ir yra skiriamas.

„Taigi, visa tai daroma tik propagandiniais tikslais ir svarbiausia, kai, pavyzdžiui, pasklinda gandai apie Pratasevičiaus, Navalno kančias ar nužudymą, paprastai saugumas stengiasi šiuos plačiai paplitusius gandus paneigti ir tam būna skirta ta vaizdo medžiaga.“

Jis pastebėjo, kad taip daroma ir Šiaurės Korėjoje, kai pagrobiamas vienas ar kitas užsienio pilietis, kuris paskui pripumpuojamas vaistų, storu grimo sluoksniu užtepamas jo veidas ir keliolikai minučių jis pastatomas kalbėti prieš kameras. Vis dėlto profesorius pridūrė, kad dažniausiai gerai žinomų ir psichiškai stipresnių, labiau patyrusių politinių veikėjų neverčia dalyvauti šiame spektaklyje ir toks pavyzdys galėtų būti Aleksejus Navalnas.

„Ta „prisipažinimų“ semantika yra labai paprasta. KGB nori parodyti „draugiškesnį“ veidą, o žmogui, kuris yra rodomas, tai yra vienintelis šansas per kažkokį kodą pranešti pasauliui, kad ne viskas taip yra. Tada bandoma juos sugalvoti, nors tai ir nėra labai sėkminga aplinka.

Tiesa, tai yra labai sudėtinga, nes mes juos bandydami „iškoduoti“, galime padaryti ir klaidų. Čia žaidžia abi pusės ir reikia išsiaiškinti kuri pusė meluoja. Tas cigarečių pakelis gali būti ir tiesa, kad pats asmuo jį pasidėjo, bet niuansas tas, kad kai KGB mums kuria tą vaizdą, ji kontroliuoja kiekvieną detalę.“

Sofija Sapega
Foto: DELFI montažas / Scanpix

G. Mažeikio teigimu, ten nėra jokių atsitiktinių elementų ir kompozicija labai griežta ir jeigu cigarečių pakelis padėtas, vadinasi, taip padaryta dėl įpročio arba instrukcijos.

„Tada reikia tikrinti, ar asmuo apskritai rūko, ar rūko tokias cigaretes. Pavyzdžiui, pasak Pratasevičiaus tėvo, jis tokių nerūko. Tada supranti, kad viskas tame vaizdo įraše yra iliuzija: ir cigaretės, ir veidas, kurį matome, ir šneka, ir skaitymas. Viskas čia yra melas, todėl šiame fone ieškome mikrodetalių, kurios pasakytų bent kruopelę tiesos“, – apibendrino jis.