Bet šis jo prašymas yra nepagrįstas, paskelbė Vilniaus apygardos teismo teisėjas Arūnas Budrys.
H. Daktaro skundą išnagrinėjęs teisėjas pažymėjo, kad griežčiausia bausme nuteisto nusikaltėlio skunde nurodomi teiginiai buvo žinomi dar tuomet, kai Klaipėdos ir Vilniaus teisėjai nagrinėjo „Daktarų“ grupuotės bylą. Be to, teisėjas A. Bartkus pabrėžė, kad H. Daktaro skunde nurodyti teiginiai jau kartą buvo patikrinti prieš dvejus metus, kai tuometis generalinis prokuroras Evaldas Pašilis nutarė atsisakyti atnaujinti baudžiamąją bylą dėl esą naujai paaiškėjusių aplinkybių.
„Ši aplinkybė parodo nuteistojo siekį jo atmestus prašymus teikti kitam prokurorui tikintis kitokio ir jam palankaus tų pačių aplinkybių įvertinimo“, – pažymėjo teismas.
Generalinei prokurorei pateiktame prašyme atnaujinti baudžiamąją bylą H. Daktaras nurodė, kad nuo jam paskirtos bausmės atlikimo pradžios esą buvo gauta naujų duomenų, liečiančių baudžiamosios bylos esmę.
„Esu nekaltas ir neteisingai nuteistas dėl R. Ganusausko nužudymo“, – nurodė Kauno nusikalstamo pasaulio šulis.
Jis pažymėjo, kad buvęs R. Ganusausko bendraklasis, vėliau dirbęs policijos pareigūnu, dar praėjusių metų liepą kreipėsi į Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetą ir nurodė, jog Mongolą matė gyvą. Anot nuteistojo, jis buvo nuteistas už žmogaus, kuris buvo gyvas, nužudymą.
„Šio svarbaus liudytojo parodymai keičia visą man pateikto kaltinimo esmę ir aiškiai sudaro pagrindą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių“, – nurodė H. Daktaras.
Pravieniškių pataisos namuose įkalintas Hena taip pat pridūrė, kad nuo 1993 m., kai buvo nužudytas R. Ganusauskas, praėjo daug laiko ir didėja tikimybė, jog „neliks žmonių, žinančių svarbias aplinkybes“.
H. Daktaras taip pat nurodė daugiau aplinkybių, susijusių su R. Ganusausku – esą jis negalėjo būti nužudytas tokiomis aplinkybėmis, kokias įsiteisėjusiame nuosprendyje yra nurodę teisėjai. Ir tai esą patvirtina ne tik buvusio policijos pareigūno, kuris matė Mongolą, bet ir kitų asmenų liudijimai. Vienas tokių – sūnus, kuris po R. Ganusausko nužudymo, įvykdyto 1993 m. gruodžio 25 d., esą buvo susitikęs ir bendravo telefonu su savo tėvu.
Tuo metu generalinė prokurorė, atsisakydama atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, nurodė, kad H. Daktaras kreipėsi dėl jau anksčiau išnagrinėtų aplinkybių.
Pasak prokurorės, dar 2019 m. lapkritį H. Daktaro gynėjas buvo pateikęs pareiškimą, kuriame buvo pateiktas buvusio policijos pareigūno liudijimas – jis teigė, kad 1994 m. vasarą, vykdydamas tarnybine pareigas, matė R. Ganusauską.
Liudytojas teigė, kad 1994 m. birželį sustabdė automobilį šalia kelio Kaunas–Jonava, automobilio keleivio pusėje sėdėjo R. Ganususkas, kurį jis pakalbino, kadangi pažįsta kaip buvusį bendraklasį.
„O tai reiškia, kad jis su R. Ganusausku susitiko jau po tariamo pastarojo nužudymo“, – buvo teigiama prokuratūrai atsiųstame H. Daktaro advokato pareiškime.
Vis dėlto nurodytas aplinkybes ištyrę prokurorai nutarė atsisakyti atnaujinti H. Daktaro baudžiamąją bylą, o kai nuteistasis dar kartą paprašė į šį liudijimą atsižvelgti, prokuratūra pripažino, kad liudytojas jokių naujų, anksčiau nenagrinėtų aplinkybių nenurodė“.
Tokiai pozicijai pritarė ir Vilniaus apygardos teismas, pažymėjęs, kad dar prieš metus teismas buvo nusprendęs, jog buvusio policininko parodymai „negali būti pripažinti naujai paaiškėjusia aplinkybe, sudarančia pagrindą atnaujinti procesą“.
„Pakartotinis galutine ir neskundžiama teismo nutartimi jau įvertintų aplinkybių nagrinėjimas neatitinka bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių instituto tikslų“, – nurodė teisėjas A. Budrys.
Teisėjai: H. Daktaras yra pavojingas
Galutinis nuosprendis H. Daktaro byloje buvo paskelbtas dar 2016 m. balandį, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai nutarė atmesti ne tik H. Daktaro, bet ir jo bendro Egidijaus Abariaus bei Generalinės prokuratūros kasacinius skundus. Prokurorai siekė, kad H. Daktaras būtų pripažintas kaltu dėl verslininko Sigito Čiapo ir jo vairuotojo nužudymo bei kitų nusikaltimų, dėl kurių jis būtų išteisintas.
Teisėjų nepaveikė H. Daktaro ašaros – nagrinėjant skundą jis verkdamas atsiklaupė prieš teisėjus ir maldavo atleidimo.
„Ką aš blogo padariau Lietuvai? Ar aš vertas mirties bausmės? Gerbiamas teisme, esate paskutinė mano viltis – pagailėkite manęs, prašau mane išteisinti, nes esu nekaltas“, – liejo ašaras Kauno mafijos tėvas.
Tačiau, pasak teisėjų, ne kartą teisto H. Daktaro atgaila nėra nuoširdi, jis buvo ne kartą teistas, o nusikalstama veikla buvo jo gyvenimo būdas.
„H. Daktaras yra labai pavojingas visuomenei ir jo nusikalstamų polinkių pakeisti švelnesnės rūšies, t. y. terminuoto laisvės atėmimo, bausme yra neįmanoma“, – pažymėjo teismas.
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad H. Daktarui paskirta griežčiausios rūšies bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta, nes nenustatyta jokių aplinkybių, kurios rodytų H. Daktaro vidinį išgyvenimą, kritišką požiūrį į padarytas nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nužudymo.
Pasak teismo, nagrinėjant bylą H. Daktaras neigė kaltę dėl visų nusikalstamų veikų padarymo (išskyrus dėl disponavimo suklastotais dokumentais, kuriuos panaudojo slapstydamasis Bulgarijoje), o tai leidžia daryti išvadą, kad jam yra visiškai svetimas bendražmogiškų socialinių elgesio normų laikymasis, kritiškas savo elgesio vertinimas ir pagarba prigimtinei vertybei – žmogaus gyvybei.
„Įvertinus prezidento malonės instituto specifiką ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pripažįstamą valstybių vertinimo laisvę reglamentuojant laisvės atėmimo iki gyvos galvos sumažinimo galimybes, nėra pagrindo išvadai, jog prezidento malonės sistema neatitiktų Konvencijoje taikomų reikalavimų“, – pažymėjo teismas.
Nusikaltimai, kurie turėtų slėgti H. Daktaro sąžinę
Baudžiamąją bylą išnagrinėję teismai konstatavo, kad H. Daktaras ir jo bendrai 1990-1993 m. sukūrė ginkluotą šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis aprūpintą nusikalstamą susivienijimą, kurį vienijo vienas tikslas – daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus: tyčinius nužudymus, plėšimus, turto prievartavimus ir kt.
Šio susivienijimo veiklai vadovavo H. Daktaras ir E. Abarius.
„Daktarų“ grupuotės nariai nuo 1993 m. iki 2000 m. pradžios, kol egzistavo nusikalstamas susivienijimas, turėjo daug ginklų, sprogmenų ir šaudmenų – pistoletų, lygiavamzdžių pompinius šautuvų, pistoletų kulkosvaidžių, revolverių, medžioklinių šautuvų, rankinių granatų ir daugiau kaip 55 kg trotilo.
Grupuotės nariai rinkdavosi „Daktarų“ pamėgtame pramogų ir poilsio komplekse „Vilija“, pirtyje „Ubalda“, kur per pasitarimus buvo aptarinėjami nusikalstamo susivienijimo planai, konkretūs nusikaltimai, skirstomi nusikalstamo susivienijimo dalyvių vaidmenys nusikaltimų darymo metu, renkami 10 proc. nusikalstamu būdu įgytų lėšų į E. Abariaus laikomą ir tvarkomą bendrą pinigų fondą.
Šis fondas buvo skirtas pareigūnų papirkinėjimui, pagalbai sulaikytiems ir suimtiesiems nusikalstamo susivienijimo dalyviams, pasirengimui nusikaltimams (ryšio priemonių, šaunamųjų ginklų, šaudmenų ir sprogmenų įgijimui ir pan.), pasipelnymui iš nusikalstamos veiklos.
Be to, taip pat buvo skirstomos nusikalstamu būdu gautos lėšos, sprendžiami nesutarimai tarp Kauno mieste veikusių organizuotų nusikalstamų grupuočių bei nustatomi kontaktai su kitomis Lietuvos ir užsienio (Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos) gaujomis.
Tie grupuotės nariai, kurie nenorėdavo dalytis pelnu ir konkuruodavo dėl įtakos sferos nusikalstamame versle, būdavo pašalinami.
Nustatyta, kad H. Daktaras buvo sumąstęs pašalinti bene garsiausią mašinvagį Raimundą Petraitį, pravarde Mondė, ir Vladimirą Sinevskį, pravarde Turistas. Įrodyta, kad vyrai dar 1993 m. buvo iškviesti į „Viliją“, kur buvo suplanuotas jų nužudymas sporto salėje. Kai pirmasis atvyko R. Petraitis, į jį buvo paleisti šūviai, tačiau vyrui pavyko pabėgti ir pasislėpti viename daugiabutyje Varnių gatvėje.
Kai po kiek laiko į „Viliją“ atvyko V. Sinevskis, „Daktarų“ nariai jį nusivedė į sporto salę, kur H. Daktaras jam ant kaklo užmetė virvę ir užverždamas ją vyrą pasmaugė. Po to Turisto kūnas buvo išneštas iš „Vilijos“ ir automobiliu išvežtas į tyrimo nenustatytą vietą.
Po V. Sinevskio nužudymo gyvas likęs R. Petraitis pakluso H. Daktarui ir pradėjo dalytis pelnu, gautu iš nusikalstamo verslo.
Juoba kad Mongolas nenorėjo dalytis nusikalstamu pelnu ir konkuravo dėl įtakos sferų nusikalstamame versle bei buvo atsiskyręs nuo „Daktarų“ nusikalstamo susivienijimo.
Bylos duomenimis, laikotarpiu nuo 1993 m. spalio 8 iki spalio 16 d. R. Ganusauskas buvo iškviestas į „Viliją“, kur atvykęs buvo nuvestas į vadinamąjį Baltąjį kambarį. Čia jo laukęs H. Daktaras sudavė kelis smūgius pistoleto rankena per galvą, o po to iš pistoleto „PM“ iššovė R. Ganusauskui į galvą. Nesėkmingai – Mongolas stvėrė ranka už ginklo ir jam buvo peršauta tik rankos plaštaka.
Taip H. Daktaras pasikėsino tyčia nužudyti R. Ganusauską. Tačiau kerštingasis Hena nenurimo – gruodžio 25 d. H. Daktaras, E. Abarius ir kiti grupuotės nariai atvyko prie namo, kur slapstėsi R. Ganusauskas, ir šį išsivežė prie kelio Kaunas-Šėta-Truskava esantį miškelį. Čia jie buvo iš anksto iškasę duobę.
Pasak liudytojų, miškelyje E. Abarius iš pistoleto „TT“ mėgino iššauti R. Ganusauskui į galvą, tačiau ginklas užsikirto ir neiššovė. Kai bandydamas išsigelbėti Mongolas ėmė bėgti, ginklą išstraukė H. Daktaras – vyras krito nuo dviejų šūvių.
Mongolo lavonas buvo užkastas, tačiau iki šiol nerastas. Dėl to H. Daktaras visada neigė kaltę dėl šio nusikaltimo ir tvirtino, kad R. Ganusauskas yra gyvas ir esą slapstosi užsienyje.
Taip pat „Daktarų“ grupuotei buvo inkriminuojamas alkoholio prekyba užsiėmusio koncerno „Agora“ prezidento Sigito Čiapo ir jo vairuotojo Vinco Varno nužudymas. Dėl šio nusikaltimo Lietuvos apeliacinis teismas H. Daktarą ir E. Abarių išteisino, nors pirmosios instancijos teismas juos pripažino kaltais.
Ikiteisminio tyrimo metu prokurorai buvo nustatę, kad 1995 m. pabaigoje arba 1996 m. pradžioje H. Daktaras nutarė nužudyti S. Čiapą dėl to, kad jis bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis – tyrėjams davė parodymus apie H. Daktaro ir „Daktarų“ nusikalstamo susivienijimo vadovų ir dalyvių padarytus nusikaltimus, taip pat atsisakė kartu dalyvauti versle ir dalytis pelnu.
Pasak pareigūnų, organizuodamas nužudymą 1996 m. vasarį-kovą E. Abarius nurodė iš Baltarusijos iškviesti samdomą žudiką. Jam už verslininko nužudymą buvo pasiūlytas 50 tūkst. JAV dolerių atlygis.
S. Čiapas ilgą laiką buvo sekamas, „Daktarai“ specialiai nusipirko automobilį, mobiliojo ryšio telefonus, parūpino ginklų ir sporogmenų. S. Čiapas ir jo vairuotojas buvo nužudyti 1996 m. balandį, kai išėjo iš namų – į juos buvo šauta ne mažiau kaip 55 kartus.
„Daktarai“ taip pat buvo nuteisti dėl svetimo turto užvaldymo – turto prievartavimų, plėšimų, kurių metu prieš nukentėjusiuosius buvo naudojami šaunamieji ginklai, fizinis ir psichologinis smurtas.
„Iš grupuotės lyderio veiksmų matyti, kad nusikalstama veikla buvo H. Daktaro gyvenimo būdas. H. Daktaras – labai pavojingas visuomenei ir jo nusikalstamų polinkių pakeisti įprasta kriminaline bausme neįmanoma. Nagrinėtu laikotarpiu nusikalstama veikla taip pat buvo šio vyro gyvenimo būdas“, – anksčiau yra konstatavęs teismas.
Byloje dėl itin sunkių nusikaltimų buvo 16 kaltinamųjų. H. Daktaras dėl aštuonių nusikaltimų, iš kurių du kaltinimai nužudymu, padarymo Klaipėdos apygardos teismo buvo išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias veikas.
H. Daktaro ir jo grupuotės narių byla teisme nagrinėta nuo 2011 metų gegužės. Pirmąsyk už grotų jis atsidūrė būdamas 19 metų.
Suėmimą H. Daktarui teismas skyrė dar 2008 m. gruodžio 24 d., tačiau tada Hena pasislėpė. Jis sulaikytas Bulgarijoje, netoli Varnos miesto 2009-ųjų rugsėjį. Čia Hena gyveno prisidengdamas kita pavarde ir planavo numirti, nors, kaip yra prisipažinęs, visada svajojo grįžti į Lietuvą.
„Jau važiuodamas į Bulgariją galvojau, kaip man grįžti namo. Aš negaliu be šeimos. Čia tas pats, kaip seną medį išrauk ir pasodink. Jeigu būčiau vienas, neturėjęs nei žmonos, nei vaikų, tai manęs niekas nebūtų suradę. Kitaip negalėjau, aš – šeimos žmogus. Negalėjau be jų – būdavo, vakare saulė leidžiasi, o aš sėdžiu ir žiūriu į Lietuvos pusę, net pėsčiomis galėčiau iki jos nueiti. Tai buvo didžiulė kančia. Jau geriau kalėjime – nors žinau, kad žmona atvažiuos, nei kad ten slapstytis kaip zuikiui. Būdavo, šunys suloja, akis pakeli ir galvoji: tuoj pariš. Taip tik širdį ir nervus nuo slapstymosi sugadinsi“, – išskirtiniame interviu, kurį galite rasti prie susijusių straipsnių, DELFI yra sakęs H. Daktaras.
