Šia tema „Žinių radijo“ laidoje „Dienos tema“ diskutavo Vilniaus meras Remigijus Šimašius, aktyvus vilnietis Giedrius Šniukas, advokatas Dominykas Vanhara.

R. Šimašius, paklaustas nuomonės, ar bus įmanoma įvykdyti devynerių metų atnaujinimo planą, kai jo paties kadencija yra ribota, komentavo, kad planas yra suskirstytas į tris etapus.

„Vienas jau yra pradėtas, nes daugybė dalykų daroma su gatvėmis ir su kiemais. (…) Kitas, dvejų metų, jau kadencijos pabaiga, o trečias etapas yra devyneri metai ir kiekvienam etapui, jo pabaigai turime savo rodiklius, kuriuos labai norime pasiekti kartu su vilniečiais.“

Vis dėlto reaguodamas į pastabas, kad gal bus bandoma kai ką ne tik atnaujinti, bet ir griauti, Vilniaus meras labai nenorėjo šio dalyko eskalavimo.

„Sakykime, yra kai kur tokių pakazūchinių kvartalų, kur griaunama žemyn ir statoma iš naujo. Tačiau to, gink, Dieve, nesiruošiame daryti jokiu būdu. Bet pradedant nuo pradžių, kas yra svarbiausia ir apie ką tas planas, taip pat, kodėl sakome, kad tas sovietinis modernizmas nepasiteisino, tai todėl, kad moderniame mieste (…) reikia aiškios skirties tarp viešųjų erdvių, pavyzdžiui, gatvių ir privačių erdvių, pavyzdžiui, kiemų.“

R. Šimašiaus teigimu, sovietiniuose rajonuose nėra nei normalių gatvių, nei normalių kiemų ir vietoje gatvių yra keliai, palei kuriuos, šiek tiek atitraukus, eina gyvenamieji namai.

„O kad kiemų nėra, geriausia iliustracija, jog sovietiniuose rajonuose (…) nesame girdėję posakio kaip įėjimas į kiemą arba kaip įeitį į kiemą. Galima tik įvažiuoti į stovėjimo aikštelę kieme, o į normalų kiemą galima įeiti, bet ne sovietiniuose rajonuose.“

Vis dėlto jis pripažino, kad Vilniuje yra apie 30-40 namų, kur žmonės turi pareigą tvarkytis kartu su savo bendrijų administratoriais, o jeigu to nedaro, namas tampa pavojingas gyvybei.

„Tokiu atveju, ką mes tikrai sakome, kad mes neskirsime mokesčių mokėtojų pinigų tokiems namams remontuoti už gyventojus, jei jie sau nenori padėti. Bet jeigu namas yra beviltiškai nusidėvėjęs ir patys gyventojai juo nesirūpina, tai mes pasirūpinsime, kad jie turėtų kur laikinai apsigyventi ir tokį de facto sugriuvusį namą galima sulyginti su žeme, o ten pastatyti naujus namus ir atgal grąžinti gyventojus“, – tikino meras.

Įžvelgia keletą grėsmių

Vilnietis G. Šniukas tikino, kad projekto pristatymą priima kaip kvietimą visiems diskutuoti ir kai kurioms idėjoms pritaria. Pavyzdžiui, kad kiekvienas mikrorajonas privalo turėti savo identitetą ir tam tikrus traukos centrus.

„Norėjau pakalbėti apie idėją praplėsti butus balkonais, mat ši idėja kaip ir būtų graži. Bet jeigu turi kokį 65 kv. m. butą, o balkonas kokių 5-6 kv. m., tai prasiplėtei, atrodo, turi daugiau erdvės ir viskas tvarkoje. Tačiau ne taip, mat čia slypi velnias detalėse. Atvirai sakant, teko nukentėti nuo tokių dalykų.

Kaimynai viename name buvo pasidarę tokį daiktą, bet tokiu būdu absoliučiai išbalansuojama šildymo sistema. Paprastai sakant, padidinus plotą, reikia ir didesnio šildymo. Tuomet statomi didesni radiatoriai, bet klausimas, ar namo sistema tą atlaikytų? Dar vienas dalykas, kad išorinė namo siena yra bendra nuosavybė ir turi būti viso namo sutarimas.“

Advokatas D. Varhara sakė, kad reikia atkreipti dėmesį po šio projekto pristatymo į du dalykus.

„Viena vertus, tai sovietinės statybos daugiabučiai turi ribotą techninį, eksploatacinį periodą, kuris kai kuriais atvejais, ko gero, eina į pabaigą. Tačiau yra kita problema – mūsų konstitucinis reglamentavimas (…) labai aiškiai sako, kad nuosavybė yra neliečiama. To reglamentavimo išimtys yra pakankamai siauros. Priešingai savininko valiai nuosavybę galima paimti tik visuomenės poreikiams, tik įstatymų nustatyta tvarka ir tik teisingai atlyginant.“

Pasak jo, tai reiškia, kad tas visuomenės poreikis turi labai viršyti savininko teisių apsaugą.

„Jeigu yra planas griauti sovietinius daugiabučius, man iškart kyla klausimas, kokiu teisiniu mechanizmu tas klausimas bus išspręstas. Akivaizdu, kad bent dalis gyventojų su tuo nesutiks.“

Jis sako, kad atnaujinimo planas pasiteisintų, jeigu savininkai būtų įpareigoti mokėti už tam tikrus atnaujinimus iš savo kišenės, jeigu nesutiktų kažko keisti, bet politikai turbūt nedrįstų įvesti tokių mechanizmų.

Kaip suderinti naują miestą su senu?

Vilniaus vyr. architektas Mindaugas Pakalnis sakė, kad sovietinių daugiabučių gyventojų problema, kad jie nesupranta, kodėl reikia tvarkyti bendras erdves.

Vis dėlto vilnietis G. Šniukas išsakė pastabą, kad turbūt galima pasiginčyti, ar sovietinė statyba nebuvo palankesnė žmonių gyvenimui, kai dabar nauji namai yra statomi be atodairos ten, kur galėjo būti žaliosios erdvės ir vieni prie kitų.

„Dar vienas klausimas dėl sutankinimo. Jeigu aš neklystu, buvo sumažinti atstumai tarp automobilių stovėjimo aikštelių ir namų, todėl klausimais, kaip tai koreliuoja. Vienas dalykas, kai kalbame apie senus namus, kaip ten viską atgaivinti, bet gyvenimas nestovi vietoje, vyksta daug naujų statybų ir visas miestas turi sugyventi, kad nauja derėtų su sena.“

„Manau, kad čia viskas labai dramatiškai užlenkta, nes nežinau nei vieno parko ar skvero, kuris buvo užstatytas ir sugadintas. Bet iš esmės tai, ką gerbiamas Giedrius kalbėjo, mums, kaip savivaldybei, yra didelė problema. Realiai tie sovietiniai rajonai pakliuvo į rėžinių kaimų teritoriją ir teismų sprendimais ten buvo grąžinta žemė buvusiems savininkams.

Tai čia nei savivaldybė, nei meras, nei vyr. architektas nieko negalėjo padaryti. Mes turime bendro plano sprendinius, kur numatyta gyvenamoji teritorija. Turime teismo sprendimą, kad toje vietoje būtina grąžinti buvusiems savininkams nuosavybę, o jie ieško būdų ten pastatyti pastatą.“

Jis pripažino, kad tokia atsitiktinė restitucija pridarė miestui nemažai problemų.