Subombarduoti namai, gatvėse sproginėjančios sviedinių ir raketų skeveldros, aukų – vyrų, moterų, vaikų lavonai griuvėsiuose. Tik nedidelė dalis lietuvių žino, ką iš tikrųjų reiškia miesto apšaudymas. Tokių baisybių Lietuva nematė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Bene geriausiai tai šiais laikais žino Lietuvos ambasados Izraelyje darbuotojai: jiems, kaip ir kitų šalių atstovybėse dirbantiems žmonėms pastarosiomis dienomis jau ne kartą teko slėptis specialiai įrengtoje slėptuvėje, rūsyje arba pastato centre esančioje laiptinėje.

Instruktažas aiškus: vos tik sukaukia sirenos, civiliai Tel Avive turi 90 sekundžių pasiekti artimiausią saugią patalpą.

Ir tai yra didelė prabanga beveik pasienyje su Gazos ruožu esančio Aškelono miesto gyventojams – gavę įspėjimą apie raketų ataką jie teturi 15 sekundžių ieškoti priedangos. Per tiek laiko miestą pasiekia šimtai raketų, pastarosiomis dienomis leidžiamų iš Gazos.

Ir atvirkščiai – palestiniečių civiliai Gazoje dažniausiai nežino, kada į jų namą atlėks iš Izraelio karo lėktuvo paleista bomba – ji bus nutaikyta į teroristinės organizacijos „Hamas“ vadeivas, kurie dažniausiai ir dangstosi civiliais.

Po 7 metų pertraukos atsinaujinęs konfliktas abejose pusėse jau pareikalavo dešimčių aukų, o šie skaičiai toliau auga. Tai ne pirmas kartas, kai, regis, smulkus vietinės reikšmės incidentas Jeruzalėje įžiebia riaušes, o tada perauga į rimtą apsišaudymą ir galiausiai – į dar vieną kruviną karą.


Tačiau jis jau dabar atidžiai analizuojamas – ne tiek dėl konflikto priežasčių, mat tai yra platesnio Izraelio ir palestiniečių santykių konteksto dalis, kai abi pusės ir jų rėmėjai tik ir kaltina vieni kitus, permesdami atsakomybę, kiek dėl pamokų, kurias tenka išmokti kariaujančioms pusėms. Jos vertingos ne tik izraeliečiams ar palestiniečiams, bet ir lietuviams. Tik kaip?

Neišsprendžiamas konfliktas

Iš pirmo žvilgsnio konfliktas tarp Izraelio ir palestiniečių atrodo tarsi užprogramuotas ir niekaip neišsprendžiamas jokiomis paliaubomis ar taikos susitarimais: nuo pat Izraelio valstybės įkūrimo 1948-siais kova dėl nedidelio žemės lopinėlio buvo ir tebėra arši.

Ir palestiniečiams, ir izraeliečiams tai yra jų žemė – savo teritorijas plečiantys žydų naujakuriai vadinami okupantais, o pastaraisiais metais vidaus politikos krizių purtomam Izraeliui ir vis didesnį vaidmenį jame vaidinantiems radikaliems nacionalistams palestiniečiai neretai tampa kliuviniu, kurį galima pašalinti imantis vienašališkų sprendimų, pavyzdžiui, žmonių iškeldinimo. Ir žinoma, aršiausiu nesutarimų židiniu dažniausiai tampa Jeruzalės miestas, šventas abiem pusėms.

Būtent toks naujojo konflikto mikrokosminiu pavyzdžiu vadinamas susidūrimas musulmonų dominuojamame Šeich Džaros rajone, Rytų Jeruzalėje ir tapo ta sniego gniūžte: gegužės 6-ąją Izraelio aukščiausiasis teismas nusprendė, kad kelios palestiniečių šeimos turi būti iškeldintos iš Šeich Džaros, atlaisvinant vietą naujakuriams, kurie argumentavo prieštaringai vertinamais Osmanų imperijos laikų nuosavybės teisės dokumentais.

Izraelyje nesiliauja smurtas tarp kariuomenės ir palestiniečių pajėgų

Ir visa tai – šventojo musulmonų Ramadano mėnesio metu, tad nenuostabu, kad Jeruzalėje kilo riaušės, o Izraelio policija prie Al Aksos mečetės susirėmė su arabais. Riaušės kartojosi, išplito Vakarų Krante ir peraugo į etninius susidūrimus – nuo palestiniečių neatsiliko ir žydų nacionalistai, užpuolę arabus, beje, Izraelio piliečius. Ne veltui prabilta apie pilietinio karo tikimybę. O tada neramia padėtimi pasinaudojo konflikto pastaraisiais metais tik ir siekusi „Hamas“.

Teroristų kontroliuojama teritorija

Ši formaliai politinė organizacija yra toli nuo Šeich Džaros ir Jeruzalės – nuo 2005-ųjų paliaubų „Hamas“ įsitvirtino Gazos ruože. Tačiau už Palestinos nepriklausomybę neva kovojanti organizacija iš tikrųjų tėra teroristinė grupuotė – taip ją traktuoja ne tik Izraelis, bet ir JAV bei Europos Sąjunga, taigi ir Lietuva. Vien tai, kad teroristinė grupuotė (formaliai karinis šios organizacijos sparnas – „Al Quassamo brigados“) kontroliuoja žemės ruožą yra savaime iškalbinga.

„Hamas“, kaip ir kita – Sirijoje įkurta teroristinė grupuotė „Islamic Jihad“ yra pagarsėjusios tiek raketų apšaudymais tyčia taikantis į civilius, tiek bombų ir savižudžių atakomis, o Gazos ruože savo vadavietes, ginkluotės sandėlius bei raketų paleidimo įrenginius „Hamas“ įrenginėja civilių objektuose: gyvenamuosiuose pastatuose, ligoninėse, mečetėse.

Izraelio gynybos pajėgų plakatas
Foto: IDF

Tačiau dėl savo autoritarinio valdymo būdo bei viešųjų ryšių akcijų, tokių, kaip labdaros kampanijų, „Hamas“ turi tvirtą bent dalies taikių palestiniečių paramą, net jei pastarieji ir kenčia, paversti gyvaisiais skydais.

Būtent „Hamas“ dangstymasis civiliais dažniausiai ir lemia nekaltų žmonių aukas Gazoje per Izraelio aviacijos antskrydžius bei apšaudymus – taikantis į raketų paleidimo įrenginius arba žinomas „Hamas“ vadeivų slėptuves vien per pastarąsias dienas galėjo žūti dešimtys palestiniečių civilių, tarp jų ir vaikai.

Patikimų duomenų iš Gazos tikėtis sunku: „Hamas“ remiančios neva nepriklausomos stebėtojų organizacijos neretai tyčia išpučia taikių civilių aukų skaičius ir retai pripažįsta savo tikruosius nuostolius.

Šimtai raketų – į Izraelio miestus

Tuo metu nuostoliai auga ir, tikėtina, augs, jei konfliktas tęsis. Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu jau leido suprasti, kad būtent taip ir bus – juk tai ne pirmas kartas: ir 2008 ir 2014 metais tradiciškai „Hamas“ pradėdavo didesnio masto konfliktą, o tada susilaukdavo Izraelio karinio atsako – pirmiausiai antskrydžių, o tada ir sausumos invazijos. Toks kas 6-7 vykstantis savotiškas garo, o tiksliau kraujo nuleidimas kas kartą pareikalauja šimtų žmonių aukų.

Tačiau naujasis konfliktas yra išskirtinis savo ypatybėmis. Kiekvieną kartą, kai per pastaruosius keliolika metų atsinaujindavo „Hamas“ ir Izraelio susidūrimai, į pastarąjį skriedavo vis daugiau raketų.

Dažniausiai tai yra primityvios, nevaldomos, balistine trajektorija į didelius taikinius – izraeliečių miestus paleidžiamos 107 mm, 122 mm kalibro raketos.

Perdirbtos iš salvinės ugnies sistemų arba savadarbės jos leidžiamos po vieną, kelias arba masiškai – po kelias dešimtis vienu metu. Jų šūvio nuotolis siekia iki 40 km, o taiklumas – apgailėtinas, tačiau jos gali būti mirtinos atviroje arba neapsaugotoje vietovėje atsidūrusiems žmonėms.

Tuo įsitikina visiškai šalia Gazos Ruožo esančiame Sderoto mieste, kur atskriejusi raketa pataikė į gyvenamojo namo miegamąjį ir užmušė 6 metų berniuką. Tai buvo viena iš mažiau nei dešimties izraeliečių aukų – dar viena raketa užmušė slaugę iš Indijos, kuri prižiūrėjo 80 senolę slaugos namuose ir kartu nespėjo pasiekti slėptuvės.

Kitas jų privalumas – gamybos kaštai, kurie yra nedideli: vienos savadarbės raketos kaina siekia apie 300-600 dolerių ir jos gali būti pagamintos ir vamzdžių.

Vis dėlto per pastaruosius metus „Hamas“, nepaisant neva griežtai kontroliuojamos sienos su Egiptu sukaupė vis daugiau galingesnių balistinių raketų, galinčių pasiekti taikinius už 180 km. Dauguma jų – gautos kontrabanda iš Sirijos ir ypač iš Irano, kuris yra mirtinas Izraelio priešininkas.

Ir jei per ankstesnius konfliktus „Hamas“ yra sunaudojusi tūkstančius raketų, dažniausiai tai būdavo nekoordinuoti, pavieniai šūviai. Per pastarąją savaitę iš Gazos Ruožo jau atskriejo apie 2 tūkst. raketų – po šimtą ar net kelis per dieną, masiškai apšaudant Izraelį.

Atkreiptinas dėmesys, kad „Hamas“ taikosi ne tik į Izraelio miestus, bet ir strateginius objektus – karines bazes, oro uostus, uostos, naftos perdirbimo įmones.

Penkiolika sekundžių tarp gyvybės ir mirties

Tad pirmoji gynybos linija yra puikiai koordinuota, patyrusi, tradicinėmis ir išmaniomis technologijomis aprūpinta civilinės saugos sistema – nuo įprastų sirenų iki mobiliųjų programėlių, nuolatinių pratybų, patikrinimų.

Tokie dalykai, kai trečiadienį Lietuvoje kaukė sirenos ir vyko civilinės saugos pratybos, bet ne visi girdėjo sirenas (nes ne visos veikia) ir ne visi gavo trumpąsias žinutes Izraelyje neįsivaizduojama. Juo labiau neįsivaizduojama atmestina vietos gyventojų reakcija išgirdus sirenos gausmą – abejingi žvilgsniai, šypsenos arba tiesiog dėmesio nekreipimas į pratybas, kuriose imituota branduolinė avarija Astravo AE.

Pavojingos zonos praėjus 3 valandoms po nelaimės Astravo AE
Foto: lt.72.lt

Manoma, kad itin nepalankiai susiklosčius aplinkybėms – Baltarusijai slepiant informaciją apie rimtą incidentą ir vėjo krypčiai į Vakarų pusę nešant radiacijos debesį, pastarasis Vilnių pasiektų per tris valandas, nekalbant jau apie pasienio gyvenvietes, kurios pirmosios atsidurtų pavojingoje zonoje. Iki šiol nedaugelis Lietuvos gyventojų žino, ką daryti tokiu atveju, o tinklapis lt72.lt vis dar nedaug kam girdėtas.

Tačiau kai nuo pavojaus signalo iki grėsmės, t. y. Izraelio atveju – tiesioginio raketos pataikymo skiria keliolika sekundžių, laiko juokauti ar galvoti jau nėra. Kai krenta dešimtys ar šimtai raketų, galinčių pramušti daugiabučių namų sienas ir stogus, belieka tikėtis, kad jos nepataikys. Arba bus numuštos.

„Geležinis kupolas“ ir jo skylės

Būtent tokie, lyg iš fantastinių filmų vaizdai pastarąją savaitę fiksuojami Izraelyje, kuris turi moderniausią pasaulyje priešraketinės gynybos sistemą „Geležinis kupolas“ („Iron dome“). Atskrendančias teroristų balistines raketas fiksuoja radarai, automatiškai apskaičiuoja taikinių trajektorijas, o tada pakyla raketos-perėmėjos.

Iron Dome

Dešimtys, šimtai jų šiomis naktimis reguliariai nušviečia dangų – jei „Hamas“ raketos įprastai skrieja aukšta balistine trajektorija, tai „Geležinio kupolo“ raketos „Tamir“ zigzagais skrieja link taikinių, gaudamos naujausią informaciją, siekiant maksimaliai užtikrinti pataikymą. Priartėjusios prie taikinių „Tamir“ detonuoja, o skeveldros numuša arba sunaikina teroristų raketą. Neaptikusi taikinio arba į jį nepataikiusi pati „Namir“ susinaikina ir nekelia grėsmės nukritusi ant žemės.

Tai ne tik teorija, bet ir praktika, o nuolat modernizuojamo „Geležinio kupolo“ efektyvumas siekia daugiau nei 85-90 proc. Vis dėlto tai reiškia, kad dėl techninių sistemos klaidų ar nepataikymų likę procentai reiškia dešimtis, o šiomis dienomis – šimtus raketų, kurios, vis dėlto pasiekia taikinius Izraelyje. Dar daugiau, „Hamas“ raketas leidžia iš pat pasienio, žemesne trajektorija, taip apsunkinant galimybes „Geležiniam kupolui“ jas numušti.

Pagal 2014-ųjų planą Izraelis turėjo turėti mažiausiai 15 „Geležinio kupolo“ baterijų. Vienoje baterijoje – nuo 3 iki 4 paleidimo įrenginių po 20 raketų kiekviename. Tad teoriškai „Geležinis kupolas“ gali susidoroti su šimtais atskriejančių „Hamas“ raketų. Tačiau „Geležinis kupolas“ baterijos nėra išdėstytos vien palei sieną su Gazos Ruožu, mat kita teroristinė organizacija „Hezbollah“, įsitvirtinusi Libane, taip pat laido raketas į Izraelį.

O ir kaip bet kuri sistema, „Geležinis kupolas“ neapsaugota nuo techninių nesklandumų, klaidų. Be to, „Hamas“ naujausiame konflikte ėmė naudoti masinių paleidimų taktiką, stengiantis mase pralaužti priešraketinės gynybos skydą.

Dar daugiau, įtariama, kad kol kas „Hamas“ laido savadarbes ir kitas mažiausiai vertingas savo raketas – tam, kad būtų išeikvotas Izraelio „Geležinio kupolo“ raketų rezervas, o gautas iš Irano taupo naujoms atakoms.

Ir viena, ir kita pusė turi tą pačią silpnybę – ribotas raketų atsargas. Izraelis ne veltui kas kelerius metus stengiasi antskrydžiais riboti „Hamas“ raketų atsargas, tačiau ir pats išnaudoja nemažai, stengiantis apsiginti.

Tad šiuo metu vyksta ne tik psichologinė, bet ir logistinė kova – kuriai pusei raketos baigsis pirmiausiai. Juo labiau, kad lyginant su kelių šimtų dolerių vertės „Hamas“ raketomis viena „Tamir“ kainuoja apie 50 tūkst. dolerių.

Kai civiliai tampa gyvuoju skydu

Žinoma, Izraelis nesėdi rankų sudėjęs: šalies karo aviacija nuolat bombarduoja taikinius, kur, pagal žvalgybinę informaciją yra „Hamas“ vadeivos, ginkluotės ir amunicijos sandėliai, raketų paleidimo aikštelės, dėl ko ir susilaukia kritikos iš kai kurių pasaulio valstybių bei organizacijų.

Problema nėra nauja: civiliuose objektuose raketas slepiantys ir iš ten Izraelį apšaudantys „Hamas“ teroristai puikiai supranta, kad bet kuris atsakomasis Izraelio aviacijos smūgis gali lemti dešimtis civilių – gyvųjų skydų aukų. O tai esą tik sustiprins tarptautinės bendruomenės spaudimą Izraeliui ir privers jį nutraukti savo karinę kampaniją.

Ši logika per ankstesnius Izraelio ir „Hamas“ konfliktus pasiteisino tik iš dalies, mat Izraelis nuolat motyvuoja savo antskrydžius būtinybe gintis ir atakuoti teroristus ten, kur jie slepiasi.

Be to, izraeliečiai ėmėsi veiksmų, siekiant išvengti civilių aukų – jau ne vienerius metus naudojama „beldimo į stogą“ taktika: prieš tikrą antskrydį pastatui, kuriame slepiasi „Hamas“ teroristai, bet gali būti ir civilių suduodamas smūgis nedidelės galios raketa arba bomba be sprogmenų. Tai būna ženklas, kad kitas smūgis bus neišvengiamas ir tikras – po bombardavimų griūvančių pastatų vaizdai pastarosiomis dienomis jau tapo to įrodymu.

Izraelio aviacija naudoja ne tik įprastas išmaniąsias bombas, kurios pramuša perdangas ir detonuoja prie pamatų arba „Hamas“ išraustuose tuneliuose, bet ir mažo galingumo GBU-39 mažo skersmens bombas – 110 kg svorio jos vis dar yra galingos, bet ne tokios, kaip įprastinės 225 ar 500 kg bombos, anksčiau naudotos prieš tuos pačius objektus Gazos Ruože.

Tad jei „Hamas“ taikosi daugiausiai į miestus, stengdamiesi terorizuoti izraeliečius, Izraelis kruopščiai atrenka taikinius ir jiems smogia tiksliai. Bet kare, kaip kare – net ir tiksliausio bombardavimo metu niekas 100 proc. neapsaugo civilių nuo žūties.

Ir jei Gazoje specialios slėptuvės, bunkeriai bei tunelių sistemos skirtos išskirtinai „Hamas“ teroristams, o civiliai turi tenkintis nebent JTO patalpomis, tai Izraelyje situacija yra unikaliai priešinga.

Palestiniečių slėptuvė JTO mokykloje

Kur Lietuvoje slėptis nuo „Grad“?

Ir tai yra kita, universali pamoka, kuri gali būti pritaikoma Lietuvoje, kuri neturi nei Izraelio karo aviacijos, nei priešraketinės gynybos pajėgumų: valstybės bei jos gyventojų pasiruošimas netikėčiausiam, bet siaubingam scenarijui yra realus, ne imitacinis ir ilgalaikis, tobulinamas procesas, kur svarbu ne gerai pasirodyti pratybose ir biurokratinėse ataskaitose pažymėti varnelę, o žmonių gyvybių apsaugojimas. Tai yra viena priežasčių, kodėl per Izraelio bombardavimus Gazoje žūva daugiau žmonių, o Izraelyje aukos skaičiuojamos vienetais.

Izraelyje naujos statybos namuose slėptuvės yra privalomos, o daugelis pasienio miestų gyvenamosiose patalpose privalo turėti gelžbetoniu apsaugotą patalpą pastato centre, kur būtų galima pasislėpti jie ne nuo tiesioginio pataikymo, tai bent nuo skeveldrų. Daugelis turi sukaupę bent minimalias maisto, vandens atsargas, jei slėptuvėje tektų prabūti kurį laiką.

Izraeliečių slėptuvė
Foto: Xinhua / Scanpix

Lietuvoje apie rimtesnį atsargų kaupimą praktiškai pradėta kalbėti tik prasidėjus koronaviruso pandemijai, bet viskas daugeliu atveju baigėsi masiniais grikių pirkimais bei pasišaipymais iš tokios „nereikalingos panikos“. Tuo metu viešų slėptuvių padėtis arba kalbos apie privačiuose namuose, daugiabučiuose esančias slėptuves jau ne vienerius metus yra apgailėtina – jų beveik neliko, neįrenginėjama ir net nėra aiškių reikalavimų, tik kas kelerius metus besikartojantys padūsavimai.

Žinoma, Lietuva – ne Izraelis. Vilniui, regis, negresia teroristų raketų apšaudymas iš Kaliningrado ar Baltarusijos. Tačiau panašiai įsivaizdavo ir ukrainiečiai iki 2014-ųjų. Jei Lietuvos gyventojai nori pamatyti, kaip atrodo beveik tokie patys ar identiški sovietinės statybos daugiabučiai po salvinių ugnies sistemų „Grad“ apšaudymo (naudoja tas pačias 122 mm raketas, kaip ir „Hamas“ teroristai), tereikia pažvelgti į fronto linija virtusius miestus Donbase ir ne tik.

Pavyzdžiui, netoli fronto linijos atsidūręs Mariupolio miestas taip ir nepateko Maskvos remiamiems separatistams į rankas – iš ten jie buvo išvaryti. Tačiau Mariupolis, ypač rytinė jo dalis, gyveno tiek ukrainiečių, tiek rusų tautybės žmonės, patyrė, ką reiškia apšaudymas iš „Gradų“ ir kitų salvinės ugnies sistemų.

Foto: AP/Scanpix

Palyginimui – šimtus raketų turintys „Hamas“ teroristai jas laido po kelias vienu metu iš vienos vietos. Vienas „Grad“ gali per 20 sekundžių paleisti 40 raketų keliasdešimties kilometrų atstumu. Vienas „Grad“ batalionas per tą patį laiką gali paleisti 720 raketų. Vien Rusija turi apie tūkstantį tokių „Grad“ sistemų, kuriomis griuvėsiais pavertė ištisus miestus Ukrainoje, Čečėnijoje. Vos kelių šimtų „Grad“ koncentruota ugnis yra misija neįveikiama net pažangiausiai priešraketinei gynybai.

Ir net jei Rusija šiandien nėra sutelkusi „Grad“ ar panašių sistemų, nutaikytų į Vilnių, agresyvėjanti Kremliaus retorika, patirtis tyčia bombarduojant civilių objektus, konfrontacija su Vakarais bei nedraugiškiausių valstybių sąrašai, į kuriuos patenka ir Lietuva, verčia svarstyti ir tokius scenarijus: o kas, jeigu tokia ataka pasikartotų Lietuvoje?

Juk būtent Rusiją teroristine valstybe kadaise pavadinusi Lietuvos prezidentė nepaminėjo vieno svarbaus fakto: opozicinius judėjimus ekstremistams prilyginusi Rusija ne tik nėra įtraukusi „Hamas“ į teroristinių organizacijų sąrašus, bet ir bičiuliaujasi su „Hamas“ vadovybe, kviečia į susitikimus Maskvoje.

Nuo 2006-ųjų „Hamas“ lyderiai Maskvoje Kremliaus kvietimu lankėsi 8 kartus. Pernai „Hamas“ rankose jau atsidūrė ne tik rusiškos „Grad“ raketos, bet ir prieštankinės „Kornet“, kurias teroristams Kremlius padėjo įsigyti per Irano ir Sirijos režimus.