Atsakymus į šiuos klausimus turi Italijos žemųjų parlamento rūmų deputatas Alessandro Zan. Šiuo metu tai vienas labiausiai užsienio žiniasklaidą dominančių Romos politikų. Demokratų partijos („partito democratico“) atstovas sukūrė vieną griežčiausių Europoje įstatymų, kuriuo būtų įteisintos piniginės ir laisvės atėmimo bausmės homofobijos, transfobijos, lesbofobijos kurstytojams.

Praėjusių metų lapkričio mėnesį Italijos deputatų rūmai balsavo dėl „legge Zan“ (it. Zan įstatymas) ir balsų dauguma jam pritarė. Projektas buvo pateiktas šalies senatui, tačiau aukštuosiuose parlamento rūmuose svarstymai užstrigo.

Iš mirties taško homofobų nusikaltimus ir bausmes nagrinėjančias teisines normas keistomis aplinkybėmis išjudino garsus Italijos reperis Fedez. Koncerto metu, kurį tiesiogiai transliavo valstybinė RAI televizija, jis ėmė pasakoti apie politikus, kurie viešai skatina susidoroti su homoseksualiais asmenimis. A. Zan įstatymo projektas atsidūrė visuomenės dėmesio centre.

Kokia naujo įstatymo esmė? A. Zan praplėtė jau galiojančio „legge Mancino“ įstatymo, kuriuo baudžiami „frazės, gestai, veiksmai, šūkiai, kurių tikslas – neapykantos, prievartos, diskriminacijos kurstymas dėl rasinių, etninių, religinių, nacionalinių motyvų“, lauką. Baudžiamojo kodekso 601 bis straipsnis bus papildytas laisvės atėmimo bausme nuo 6 mėnesių iki 4 metų, nustačius diskriminacinius veiksmus, nukreiptus prieš lytį, lytinę tapatybę, lytinę orientaciją, neįgalumą.

Parlamento deputatas A. Zan tikisi, kad senatui pritarus jo projektui, šokiruojantys sakiniai apie sudegintus gėjus sulauktų bausmės. „Tokių dalykų paprasčiausiai nebus galima viešai kalbėti. Man atrodo, kad tai anaiptol nebūtų jokia cenzūra. Tai būtų pilietiškumo dalykas“, – sako politikas.

Vis tik „legge Zan“ Italijoje ir užsienyje jau sulaukė kritikos, nes galimai apriboja nuomonės bei žodžio laisvę. Įstatymo projekto autorius su šiais teiginiais nesutinka: „Nuomonės reiškimo laisvė niekaip negali būti ribojama, mūsų konstitucijos 21 straipsnis tai labai aiškiai patvirtina. Įvairūs ginčai, polemika dažniausiai kyla tada, kai prasideda diskusijos: kas yra nuomonės laisvė ir kas yra neapykantos kurstymas. Kai asmuo sako, kad sudegins savo sūnų gėjų, tai jau nebe nuomonės laisvė. Tai neapykantos ir prievartos kurstymas.“

Alessandro Zan
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

A. Zan teigia, kad nuomonės laisvė baigiasi tada, kai viešai išsakomi dalykai, kurie kėsinasi į žmogaus orumą arba sukelia pavojų jo gyvybei. Paklaustas, ar toks, pavyzdžiui, sakinys – „tam tikros pakraipos asmenys man kelia pasišlykštėjimą“ – būtų nuomonė ar baudžiamojo kodekso straipsnių objektas, politikas atsakė: „Ne. Manau, kad tai nebūtų neapykantos kurstymas. Tai – asmeninė nuomonė. Kita vertus, daug kas priklauso nuo to, kokiame kontekste ji pareiškiama – namuose ar, tarkime, viešuose televizijos debatuose“.

Sunkinančių aplinkybių už homotransfobijos kurstymą įtvirtinimas baudžiamajame kodekse Italijoje susilaukė didžiulio visuomenės dėmesio. Vyksta karštos diskusijos, politinės partijos, visuomeniniai judėjimai reiškia prieštaringas nuomones. A. Zan pripažįsta: „Taip, mano įstatymui nepritaria, pavyzdžiui, žinomos šalies feministės. Deja, kai kurios šio moterų judėjimo grupės vadovaujasi kraštutinės dešinės idealais ir religiniu fanatizmu“.

Dešiniosios Italijos partijos taip pat pateikė savo įstatymo projekto variantą, tačiau Alessandro Zan įsitikinęs, kad tai apmaudus žingsnis atgal: „Italijoje jau turime įstatymą, kuris rasistinio pobūdžio neapykantos nusikaltimus traktuoja kaip sunkinančią aplinkybę. Bausmė už tokio pobūdžio nusikaltimus didinama 50 proc. įprastinio baudžiamajame kodekse numatytos bausmės dydžiu. Dešinieji sumanė grįžti atgal – mažinti sunkinančios aplinkybės taikymą rasistiniams nusikaltimams“.

A. Zan prieštarauja ir dėl siūlymo atsisakyti translyčių asmenų apsaugos programos. „Tai seniai rusenanti ideologinė diskusija... Esą translytės moterys nėra tikros moterys... Tai nepriimtina, nes translyčiai asmenys – viena labiausiai diskriminuojamų visuomenės grupių. Pagal translyčių asmenų žmogžudysčių skaičių Italija, deja, yra pirmoje vietoje ES“.

Politikas įsitikinęs: „Mums reikia įstatymo apsaugančio pažeidžiamus asmenis, nes jiems, deja, tenka gyventi itin priešiškame socialiniame kontekste, kuriame jų skirtingumas nuolat stigmatizuojamas“.

Paulius Jurkevičius
Foto: Asmeninins albumas

„Išsivaduokite iš patriarchalinės kultūros!“

„Stambulo konvenciją Roma ratifikavo prieš 8 metus. Ar kažkas esmingai jūsų šalyje pasikeitė?“ – Italijos parlamentaro pasiteiravo „Delfi“ žurnalistas.

Stambulo konvencijos ratifikavimas mūsų šalyje buvo reikšmingas, nes pakito kultūrinis klimatas LGBT atžvilgiu. 2016 metais mes įteisinome civilinės partnerystės įstatymą, kuriuo tos pačios lyties asmenys pagaliau gavo teisiškai aptartą galimybę sudaryti partnerystės sutartį. Žinoma, šis įstatymas anaiptol nėra tobulas, tai tik pusiaukelė, nes galutinis tikslas būtų šis – įteisinti vienodą, egalitarinį santuokos institutą. Tada nebeliktų A klasės piliečių ir B klasės piliečių.
Kokią įtaką konvencija turėjo šalies teisėkūrai?

Stambulo konvencija mums svarbi tuo, kad aiškiai nurodo būtinumą akcentuoti politikos priemones neapykantai ir prievartai stabdyti. Ji įteisina antidiskriminacinį lytinės tapatybės konceptą ir siūlo papildyti baudžiamąjį kodeksą tapatybės sąvoka bei išplėsti asmenų, nukentėjusių nuo transfobijos ar mizoginijos, apsaugą.

Ar matote ryšį tarp pandemijos, karantino ir transfobijos bei moterų orumo pažeidimų?

Taip, transfobinė neapykanta, mizoginija šiandien dėl pandemijos pasiekė aukščiausią tašką. Turime nemažai duomenų iš ISTAT (Italijos statistikos institutas), iš Milano universiteto, jie kalba aiškiai: paniekos, moterų orumo pažeidimų internete kiekis labai išaugo ir tai daro įtaką jų karjerai, privačiam gyvenimui.

Ruošdamas įstatymo dėl neapykantos nusikaltimų projektą turbūt domėjotės kitų šalių patirtimi?

Lytinės tapatybės tema įstatymų leidyboje nagrinėjama Prancūzijoje, Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje, daugiau ar mažiau visose ES valstybėse. Išskyrus, žinoma, tokias šalis kaip Lenkija, Vengrija. Ten vyriausybių veiksmai nukreipti priešinga kryptimi: Lenkijoje netgi įkurtos uždaros zonos, kuriose LGBT veikla draudžiama. Neseniai vienas Prancūzijos ministrų kabineto narys, beje, homoseksualumo neslepiantis vyras, panoro aplankyti šias teritorijas, tačiau nebuvo įleistas. Ką visa tai reiškia? Kad vieną kartą iškovotos teisės neišlieka visam laikui, dėl jų reikia nuolat kovoti. Na, o tos iniciatyvos, kurių dabar ėmėsi Italija, susilaukė atgarsio, ES valstybės seka mūsų pavyzdžiu.

Jūs užsimenate apie lytinės tapatybės stereotipus. Paaiškinkite plačiau.

Tam tikra patriarchalinio tipo kultūra suformavo schemas, tapatybės stereotipus, kurie vėliau sulipdo pamatą tapatybės neapykantai. Jeigu mes mokykloje aiškiname, kad mama privalo rūpintis namais, skalbti ir lyginti, o tėtis – dirbti tam, kad parneštų algą į namus, vadinasi, mes mokome socialinių lyties tapatybės stereotipų. Jeigu paliksime vaikams laisvę rinktis patiems, su kokiais žaislais žaisti, kokius rūbus dėvėti, kokias spalvas pamėgti, kitaip tariant, paliksime jiems saviraiškos galimybę, jie neužsidarys tapatybės stereotipų narve.

Turbūt jau žinote, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje tam tikra visuomenės dalis jaučia nerimą dėl Stambulo konvencijos, dėl tradicinės šeimos vertybių, dėl LGBT įtakos. Koks būtų jūsų patarimas Lietuvai?

Aš manau, kad tai būtent ir yra jau minėtos patriarchalinės kultūros įtaka, kurią per ilgą laiką sustiprino religija. Susiformavo specifinės kultūrinės schemos; kol tu jų neperžengi – viskas gerai, tačiau bet koks bandymas iš jų ištrūkti baigiasi tuo, kad tave paskelbia „abbiato“ (išvertus iš italų kalbos – niekingas, nepilnavertis). Manau, kad yra priešingai: LGBT teisių plėtra visiškai nesikėsina sugriauti tradicinę šeimą.

Kita vertus, kas šiais laikais yra tradicinė šeima? Galima gimti absoliučiai tradicinėje šeimoje, bet vėliau tėvai galbūt išsiskirs, vienas iš tėvų galbūt susituoks su kitos išsiskyrusios šeimos vyru ar žmona, atsiras kraujo ryšiais nesusijusi giminystė su netikrais šeimos broliais, seserimis. Šeima gali keistis, patirti evoliuciją, būtent todėl būtų teisinga kalbėti ne apie šeimą, o apie šeimas – daugiskaita.

Koks šeimos modelis, jūsų nuomone, būtų teisingas?

Šeima, kurioje viešpatauja meilė, nuoširdūs tarpusavio jausmai, šeima, kurioje kiekvienas jos narys gali vystyti savo gabumus, pasirinkti labiausiai jam tinkamą gyvenimo kelią.

Priešingas atvejis – šeima, kurioje nurodinėjama: „šitai yra teisinga, o tai – klaidinga“, tokiose šeimose bet koks nukrypimas nuo suformuotų vertybinių kanonų baigiasi tuo, kad jos atsižada savo homoseksualių vaikų. Mes matome jaunimo savižudybių statistiką, vaikinai ir merginos renkasi mirtį, nes šeimos jų atsisako.

Taigi: tradicinės šeimos gali būti toksiškos, skatinančios atskirtį, o ne bendrystę. Žinau, kad tokio pobūdžio problemos dažnos Centrinėje ir Rytų Europoje. Bet mes matome pokyčius. Tragiška Gdansko mero mirtis – drąsos, modernių pokyčių emblema.