„Ši istorija įrodė, kad tiesai nustatyti kartais reikia labai daug pastangų ir lėšų, o išaiškinti tiesą dar sunkiau, kai oponentas yra valstybės pareigūnas, galimai turintis savanaudiškų kėslų, besinaudojantis savo tarnybiniais įgaliojimais“, – net nebandė slėpti į neįtikėtiną istoriją patekusį Artūrą Š. gynusi garsi Vilniaus advokatė Egidija Belevičienė.

Advokatė Artūro Š. byloje prisimena net mažiausias smulkmenas – per tuos dvejus metus, kol vyrą persekiojo teisėsauga, ji surinko daugybę savo ginamojo kaltę paneigiančių duomenų, tačiau į juos atsižvelgė tik baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėję Vilniaus apygardos teismo teisėjai. Jie Artūrą Š. išteisino dėl viešosios tvarkos pažeidimo, kai šis automobilyje sėdinčiai policininkei esą kartą ranka sudavė į veidą.

„Artūras Š. yra išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių“, – iš karto nuo paskelbimo įsiteisėjusiame nuosprendyje nurodė teisėjos Nidos Vigelienės pirmininkaujama kolegija.

Nors baudžiamojon atsakomybėn patrauktą Artūrą Š. gynusi advokatė E. Belevičienė teismo prašė apie nukentėjusiąja pripažintos policininkės elgesį, kai ji esą melagingai apkaltino nekaltą žmogų, pranešti prokuratūrai, tačiau teisėjai išteisinamajame nuosprendyje apie tai net neužsiminė.

„Manau, kad įsiteisėjus teismo nuosprendžiui policijos vadovybė turėtų imtis priemonių, jog teismui meluojantys ir bandantys pasipinigauti pareigūnai toliau neterštų policijos garbės, o jei policijos vadovybė to nedarys, būsime priversti kreiptis mes ir inicijuoti procesą dėl melagingų parodymų davimo“, – sakė į neįtikėtiną situaciją, kokią buvo matęs tik filmuose, patekęs Artūras Š.

Taip jis kalbėjo apie Vilniaus apskrities policijoje tyrėja dirbančią Živilę Ch., kuri baudžiamojoje byloje buvo pripažinta nukentėjusiąja. Pati pareigūnė šios situacijos Delfi nenorėjo komentuoti.

„Ar tau pirštai neužsilenkia, kad tu juos man nuolat rodai?“

Incidentas, dėl kurio Artūras Š. buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, įvyko lygiai prieš dvejus metus – gegužės 14 d. rytą, apie 9.50 val., Rinktinės g. Tąryt šioje vietoje buvo susidariusi automobilių spūstis, automobiliai judėjo labai lėtai, o Artūras Š. į šią gatvę įvažiavo iš šalutinės Turgaus g. ir taip užkirto kelią Živilės Ch. vairuojamam automobiliui.

Asociatyvi nuotrauka

Kai tik vyras įsuko į Rinktinės g. ir užstojo kelią policininkės vairuojamai transporto priemonei, kilo tikras emocijų karas – Artūras Š. teigė, kad moteris ėmė signalizuoti ir rodyti nepadorius gestus abiem rankomis. Ir tai, anot vyro, buvo ne kartą, todėl neiškentęs jis išlipo iš savo automobilio ir nuėjo iki Živilės Ch. vairuojamos transporto priemonės. Beje, tik tada jis suprato, kad nepadorius gestus jam rodė moteris – iki to laiko jis tik matė rankas su nepadoriais gestais.

„Ar tau pirštai neužsilenkia, kad tu juos man nuolat rodai?“ – pro atvirą langą piktai moteriai pasakė Artūras Š.

Anot jo, tuo metu vairuotoja buvo nusisukusi, todėl šis jos veido nematė, bet kai moteris atsisuko, vyras net atsitraukė: „Jos elgsena ir povyza buvo be galo įtūžusi, atrodė, kad mane galėtų sudraskyti į gabalus, per sukastus dantis kažką sušvokštė, bet kai atsisuko, mane išgąsdino: nesitikėjau tokio vaizdo – jos veidas buvo raudonas, lyg išbertas, aš net atšokau ir apsisukęs nuėjau į savo automobilį.“

Artūrui Š. atrodė, kad šis nemalonus rytinis incidentas tuo ir baigėsi, bet jis klydo – dar tą patį vakarą į šalia Vilniaus sodų bendrijoje esančius jo namus atvažiavo policijos pareigūnai. Dėl ko, nepaaiškino, tik užsiminė, kad „nereikia pyktis su pareigūnais“, ir liepė kartu važiuoti į policijos komisariatą.

„Paklausiau, kas atitiko, kokios bėdos, gal galiu plačiau sužinoti, bet pareigūnai pasakė, jog daug daiktų nesiimčiau, nereikia pyktis su policininkais, patarė pasirūpinti advokatu, nes patekau į rimtą bėdą, – vėliau apie netikėtą sulaikymą kalbėjo Artūras Š. – Susiruošiau į tą jų kviečiamą kelionę, važiuodamas iš pareigūnų sužinojau, kad turiu bėdų dėl ryte įvykusio konflikto, – jie atvažiavo ir mane areštavo, nes neva nukentėjęs žmogus yra policijos pareigūnė. Tada jie dar kartą man pakartotinai pasiūlė susirasti advokatą, nes areštinėje atims telefoną ir jau niekam negalėsiu paskambinti. Nesupratau, kas vyksta, – galvojau, kuo čia dėtas tas advokatas, juk tai mažmožis, nieko baisaus ryte neįvyko, tik išlipau iš automobilio ir pasikalbėjau su vairuotoja. Labai nustebau – pareigūnai tik susižvalgė ir pasakė, jog aš jos nepažįstu. Tada nesupratau, ką jie kalba, bet vis dėlto paskambinau žmonai ir paprašiau surasti gynėją.“

Artūras Š. neslėpė, kad tuomet buvo ištiktas šoko, – bandė pareigūnų klausti, kas yra ta moteris, gal ji užima kokias nors aukštas pareigas, kad dėl tokios smulkmenos jie atvažiavo vakare į namus ir nutarė sulaikyti. Bet policininkai į kalbas nesileido.

„Tik vėliau, kai man buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, supratau, kad vis dėlto tie pareigūnai mane norėjo įspėti, jog Živilė Ch. yra toks žmogus, kuris tikrai skausmingai nubaus, o gal net ir stengsis pasipelnyti iš visos šios situacijos“, – kalbėjo vyras.

Asociatyvi nuotrauka
Foto: DELFI / Dainius Sinkevičius

Į policiją nuvežtas niekada reikalų su teisėsauga neturėjęs Artūras Š. naktį buvo priverstas praleisti areštinėje – kaip didžiausias nusikaltėlis. O, kaip vėliau paaiškėjo, tokį jį ir bandė padaryti – policijos tyrėja pareiškė, kad prie jos automobilio priėjęs vyras sudavė smūgį į veidą ir pasišalino iš įvykio vietos.

„Buvau moteris, važiuojanti pas gydytoją, nebuvau pareigūnė“

Apie tai, kad patyrė smurtą, Živilė Ch. Bendrojo pagalbos centro darbuotojams pranešė telefonu ir paprašė į įvykio vietą atvykti ne tik policijos pareigūnus, bet ir medikus.

„Tą rytą buvau atsiprašiusi iš darbo ir važiavau pas gydytoją savo asmeniniu automobiliu, – per apklausą kalbėjo moteris. – Važiuojant link Mindaugo Karaliaus tilto kito automobilio vairuotojas, važiavęs šalutine gatve, įžūliai spaudė mane savo automobiliu, kad aš jį užleisčiau. Kadangi važiavau pagrindiniu keliu, be to, skubėjau, to automobilio nesutikau užleisti, ir atsargiai važiavau pagrindiniu keliu toliau. Bet sukėlęs avarinę situaciją vairuotojas vis tiek užlindo prieš mano automobilį ir tyčia staigiai sustabdė savąjį, greičiausiai tikėdamasis, kad aš atsitrenksiu į jį. Dėl tokio neadekvataus vairavimo aš taip pat buvau priversta staigiai stabdyti savo automobilį. O tada to automobilio vairuotojas išlipo iš savo automobilio ir garsiai šaukdamas bei keikdamasis artinosi link manęs. Prasivėriau savo automobilio langą, nes iš pradžių pamaniau, kad galbūt dėl staigaus stabdymo atsitrenkiau į jo automobilį, pakėliau rankas, nesuprasdama kas vyksta. Tada tas vyras, priėjęs prie manęs, pro atidarytą langą kažką pasakė – kad mane sulaužys ar sudaužys, tada ranka sudavė man į veidą.“

Moters teigimu, šį incidentą matė daugybė žmonių – esą veiksmas įvyko tiesiog sankryžoje, prie pat pėsčiųjų perėjos, per ją ėję žmonės pradėjo šaukti ant vyro, o keliu važiuojantys automobiliai garsiai signalizavo.

„Sudavęs smūgį į veidą vyras sėdo atgal į savo automobilį ir nuvažiavo, o aš paskambinau tel. 112, tačiau dėl patirto streso nesugebėjau net kalbėti, man stipriai skaudėjo veidą bei visą galvą, laikinai praradau orientaciją, bet dar spėjau nufotografuoti nuvažiuojantį to užpuoliko automobilį“, – apklausos metu kalbėjo ji.

Po medikų apžiūros Živilė Ch. iš karto buvo paleista iš gydymo įstaigos.

„Buvau patyrusi tokį didžiulį stresą, kad išėjus iš klinikos manęs vos nepartrenkė automobilis“, – aiškino ji ir pridūrė, kad tą rytą ji „buvo moteris, važiuojanti pas gydytoją, tada nebuvo pareigūnė“.

Neįtikėtina – tyrimą pradėjo policininkės kolegė

Šioje byloje daugiau liudytojų nebuvo, o vietoje, kur įvyko incidentas, nebuvo įrengtos vaizdo kameros. Apie tai Artūras Š. teigė nežinojęs ir iš karto, vos tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, policijos net prašęs peržiūrėti vaizdo įrašus. Kad šių įrašų nėra ir negali būti, patvirtino dar tą pačią dieną įvykio vietą apžiūrėjusi ikiteisminį tyrimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo pradėjusi tyrėja. O ši tyrėja – Živilės Ch. kolegė.

„Nukentėjusiąja pripažinta Živilė Ch. įvykio metu dirbo ir dabar dar dirba policijos padalinyje, kuris pradeda ikiteisminius tyrimus, – sakė Artūro Š. advokatė E. Belevičienė. – Po ikiteisminio tyrimo pradėjimo ji kartu su tyrimą atliekančia savo kolege dalyvavo apžiūrint įvykio vietą ir greičiausiai įsitikino, kad toje vietoje nėra vaizdo kamerų.“

Advokatė neslėpė, kad ši byla nuo pat Artūrto Š. sulaikymo iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio „buvo išties keista“.

Egidija Belevičienė

„Lyg ir elementari situacija – dviejų vairuotojų konfliktas kelyje dėl praleisto ar nepraleisto automobilio: vienas vairuotojas, esant transporto spūsčiai, bando įvažiuoti į pagrindinį kelią, o kita vairuotoja nenori jo praleisti, rodo jam necenzūrinius, įžeidžiančius gestus, dėl ko įsižeidęs dėl tokių gestų Artūras Š. nueina prie jos automobilio duoti pastabos, – teisme kalbėjo advokatė. – Tuo konfliktas turėtų baigtis – Artūras Š. grįžo į automobilį ir nuvažiavo. Tačiau įvyksta priešingai – nuo tada šis konfliktas žaibišku greičiu tapo baudžiamąja byla, o Artūras Š. – nusikaltėliu.

Živilė Ch., ko gero, įsižeidė ir nėra pratusi, kad kažkas sudrausmina policininkę, kad kažkas sureaguoja į jos necenzūrinius gestus, nors ji, kaip pareigūnė, puikiai žino, jog nepadorių gestų rodymas užtraukia administracinę atsakomybę. Todėl ji nutarė vairuotoją pamokyti rimčiau: paskambino policijai, nurodė, jog jai vairuotojas sudavė smūgį, tada nedelsiant pradedamas ikiteisminis tyrimas, Živilė Ch. žaibišku greičiu tampa nukentėjusiąja, ikiteisminį tyrimą pradeda skyrius, kuriame ji pati dirba, ji su kolege apžiūri įvykio vietą. Kitaip tariant, ji pati tampa savo bylos tyrėja ir pasitikrina, ar įvykio vietoje nėra vaizdo kamerų. Ir kai supranta, kad jų nėra, jos kolegos nedelsdami su Artūro Š. nuotrauka jau vaikšto po sodus, kuriuose šis gyvena, ir klausinėja kaimynų, kur rasti Artūrą Š., – tą, kuris, anot pareigūnų, sumušė moterį.“

Pasak advokatės, tą patį vakarą Artūras Š. mažamečių vaikų akivaizdoje buvo sulaikytas ir išvežtas į areštinę, nors sulaikyti jo nebuvo jokio pagrindo.

„Kaip žinia, sulaikyti asmenį galima tik dviem atvejais: kai asmuo užkluptas darant nusikaltimą ir kai yra pagrindas asmenį suimti, – sakė E. Belevičienė. – Šiuo atveju jau po „nusikaltimo“ padarymo buvo parėję apie 11 valandų, Artūras Š. nebuvo užkluptas. Akivaizdu, kad nė vieno pagrindo nebuvo, ir dėl tokių „nusikaltimų“ niekada su teisėsauga jokių susidūrimų neturėjusio asmens niekas nebūtų sulaikęs, juo labiau nebūtų mestos tokios policijos pajėgos, kad su nuotrauka vaikščiotų po sodus ir ieškotų „nusikaltėlio“. Pareigūnams buvo žinoma Artūro Š. tapatybė, nebuvo jokių kliūčių jam įteikti šaukimą atvykti į apklausą policijoje. Bet, kaip pasirodo, galiojantis Baudžiamojo proceso kodeksas ne visada galioja.“

Po pusantrų metų prisiminė, kad matė kraują

Prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą Živilė Ch. nurodė, kad Artūras Š., suduodamas smūgį į veidą, jai sukėlė fizinį skausmą, taip pat pažymėjo, jog medikai jai nustatė veido sumušimą. Praėjus daugiau kaip mėnesiui pareigūnė patikslino aplinkybes – vakare patino žandas, dėl to kitą dieną gydytoja išdavė nedarbingumo pažymėjimą. Neįtikėtina, bet tik antrosios apklausos metu pareigūnė prisiminė, kad tuo metu, kai esą jai buvo smogta į veidą, ji į burną buvo įsidėjusi dantų ortodontinę plokštelę.

„Smūgio metu išgirdau garsą žandikaulio srityje, pajutau stiprų fizinį skausmą ir pagalvojau, kad lūžo žandikaulis, nuo smūgio lūžo dantų plokštelė“, – nurodė Živilė Ch., prieš tai net apie 7 metus besigydžiusi žandikaulio problemas.

Be to, ji nurodė ir kitas smūgio pasekmes: sumažėjo išsižiojimo amplitudė (esą tai nustatė chirurgas kitą dieną po įvykio), žandikaulis žiojantis krypsta į kairę pusę, jaučia skausmą kairio sąnario srityje.

Asociatyvi nuotrauka
Foto: DELFI / Valdas Kopūstas

O bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jai į pagalbą atskubėjo pareigūnai, kurie, gavę iškvietimą apie sumuštą policininkę, atvyko į įvykio vietą. Nors jų tarnybiniai pranešimai apie įvykį buvo identiški, praėjus pusantrų metų po įvykio pareigūnai pateikė papildomų duomenų, kuriais esą turėtų būti grindžiama Artūro Š. kaltė.

„Kai atvykome, pareiškėja buvo susijaudinusi, verkė, bėgo ašaros, kalbėjimas toks nerišlus buvo, kaip švepluojant, padrikas, nenuoseklus situacijos aiškinimas, – sakė vienas pareigūnų. – Išoriškai kraujo kaip ir nebuvo matyti ant jos veido, bet kai ji kalbėjo, matėsi, kad dantys tai parausta, tai vėl pasidaro balti, – supratau, kad ten yra kažkoks pažeidimas ir dėl to buvo iškviesti medikai.“

Paklaustas, kodėl tarnybiniame pranešime nenurodė aplinkybių apie kraują, pareigūnas teisinosi, kad tam „nesuteikė tiek svarbos“.

„Moteris buvo susijaudinusi, verkė, kairysis skruostas buvo paraudęs, atrodė toks kaip paburkimas, lūpų kamputyje buvo matyti šiek tiek kraujo pėdsakų“, – nurodė kitas pareigūnas.

Gydytojas: tai – subjektyvūs nusiskundimai

Tačiau nei kraujo pėdsakų, nei sumušimo nenustatė gydytojas, kuris netrukus po įvykio apžiūrėjo policijos pareigūnę. Jis teisme nurodė, kad kraujas galėjo būti tik tuo atveju, jei būtų buvęs sužalojimas.

Asociatyvi nuotrauka
Foto: DELFI / Valdas Kopūstas

Teisme apklaustas gydytojas nepatvirtino, kad įvykio dieną policijos pareigūnei galėjo būti suduotas smūgis į veidą.

Apeliacine tvarka bylą nagrinėjęs teismas pažymėjo, kad tiek gydytojo, tiek eksperto, tiek vykusių į įvykio vietą pareigūnų parodymus sugretinus tarpusavyje matyti, jog užfiksuotas nukentėjusiosios veido sumušimas ir skausmas yra tik iš pačios nukentėjusiosios žodžių.

„Kaip patvirtino teismo medicinos ekspertas, objektyvių duomenų, pagrindžiančių nukentėjusiosios sumušimą, nėra“, – teismas nurodė, kad, nors į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nurodė, jog nukentėjusiosios veidas buvo paraudęs, tačiau tai nei paneigia, nei patvirtina smurto fakto, nes, anot gydytojo, „veido paraudimas galimas dėl įvairių priežasčių: streso, smūgio sudavimo ar verkimo“.

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka paaiškėjo ir daugiau detalių – nors nukentėjusiąja pripažinta policijos pareigūnė aiškino, kad nuo jai esą suduoto smūgio lūžo ortodontinė plokštelė, tačiau teisme apklausta specialistė nurodė, kad nuo smūgio delnu į veidą plokštelė negali sulūžti.

Įdomus faktas – tai, jog neva nuo smūgio lūžo plokštelė, Živilė Ch. prisiminė tik po pusantro mėnesio po konflikto su Artūru Š. Iš karto po menamo nusikaltimo, pati būdama policijos tyrėja, apie tai niekam net neužsiminė – nei savo kolegei, kuri ją apklausė, nei medikams, kurie ją apžiūrėjo. Be to, dantų plokštelė, kurią neva įvykio metu dėvėjo Živilė Ch., buvo skirta nakčiai, o konfliktas su Artūru Š. įvyko 10 val. ryto.

„Ji yra burnos viduje, įstatyta į gomurį, o smūgio metu lūžta dantys arba žandikaulis“, – cituodamas liudytojos parodymus teismas pažymėjo, kad neabejotinai nustatyta, jog tokiomis aplinkybėmis, kokias nurodė nukentėjusioji, dantų plokštelė sulūžti negalėjo. O tai, teismo teigimu, kelia pagrįstų abejonių nukentėjusiosios parodymais.

Vilniaus apygardos teismas Artūrą Š. dėl jam pateiktų kaltinimų išteisino: „Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą ir iš naujo įvertinęs visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje jame nurodytu būdu Artūras Š. sukėlė Živilei Ch. fizinį skausmą ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.“

Dvigubas nusivylimas

Pirmosios instancijos teismas buvo priėmęs Artūrui Š. nepalankų nuosprendį – aklai patikėjęs nukentėjusiąja pripažinta policininke, vyrui skyrė 5 mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Be to, teismas nurodė nukentėjusiajai atlyginti padarytą žalą.

Egidija Belevičienė

„Gegužės 14 d. bus lygiai dveji metai po šio įvykio – tiek laiko reikėjo, kad teisingumas pagaliau būtų pasiektas, – sakė advokatė E. Belevičienė. – Žmogus buvo labai nusivylęs, ypač po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nes buvo įsitikinęs, kad pavyks įrodyti, jog nukentėjusiąja pripažinta policininkė meluoja. Dvigubas nusivylimas, kai meluoja pareigūnė ir meluodama dar bando pasipelnyti. Juk ji iš Artūro Š. reikalavo didelių sumų (5 tūkst. Eur neturtinei ir beveik tūkstančio turtinei žalai atlyginti bei 1,5 tūkst. Eur atstovavimo išlaidų).“

Pasak advokatės, žvelgiant į bylos eigą ir joje paaiškėjusią informaciją, gali susidaryti įspūdis, kad policijos tyrėja Živilė Ch. norėjo pasipelnyti iš Artūro Š., nes į civilinį ieškinį buvo įtrauktos net paslaugos, kurių Živilė Ch. negalėjo konkretizuoti.

„Kad Artūras Š. sudavė smūgį ir sužalojo Živilę Ch. taip, jog, jos žodžiais tariant, jai net galva persisuko, nukentėjusioji bandė įrodyti ir jai išduotu nedarbingumo pažymėjimu, tačiau paaiškėjo, jog nedarbingumo pažymėjimas buvo išduotas dėl išskirtinai subjektyvių nusiskundimų, nes objektyviai jokie sužalojimai nenustatyti, be to, nedarbingumo pažymėjimas išduotas ir dėl kitų priežasčių, niekaip nesusijusių su smūgio sudavimu“, – sakė gynėja.

Pasak jos, šioje situacijoje turbūt negalima pasakyti, kad melo kojos trumpos, nes „kad nukentėjusiosios melas išlįstų į dienos šviesą, prireikė beveik dvejų metų“.

„Būdamas tikras, kad jo parodymus patvirtins vaizdo kamerų įrašai, Artūras Š. nedelsdamas, kad įrašai nebūtų sunaikinti, pateikė ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams prašymą tuos įrašus gauti, – sakė E. Belevičienė. – Deja, buvo gautas atsakymas, kad aplink esančios vaizdo kameros incidento neužfiksavo. Jeigu tikrai kaltinamasis būtų trenkęs nukentėjusiajai, neturėtų jokio tikslo gauti minėtų vaizdo kamerų įrašų: jie tik pablogintų jo padėtį. Be to, jis buvo pateikęs prašymą patikrinti jį poligrafu, bet ir šis prašymas buvo atmestas, o apylinkės teismo teisėja jo parodymus be jokių motyvų šabloniškai pavadino „gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės“. Galbūt teisėjai buvo sunku patikėti, kad meluoja ne šiaip liudytojas, o nukentėjusiąja pripažinta policijos pareigūnė, davusi priesaiką valstybei, bet, norėdama pasipinigauti, pasiryš duoti melagingus parodymus ir iš kaltinamojo sieks prisiteisti dalį daugybę metų gydyto žandikaulio išlaidų.“

Dėl konflikto, kuriame dalyvavo Artūras Š. ir Živilė Ch., taip pat buvo pradėtas dar vienas tyrimas – Artūras Š. siekė nubausti policininkę, kuri, anot jo, rodė jam įžeidžiančius necenzūrinius gestus – ištiestus abiejų rankų viduriniuosius pirštus. Vis dėlto apylinkės teismas nutarė policininkės nebausti ir bylą nutraukė, nes nebuvo nustatyta kitų įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių abiejų nurodytas aplinkybes.