A. Galento teigimu, žmonių noras atrodyti gražiau ir sveikiau yra natūralus gamtoje reiškinys ir tai nėra nieko smerktino. Jis prisipažino, kad pats sportuoja dėl to, jog nenori atsidurti ligoninėje. Vis dėlto gydytojui teko susidurti ir su atvejais, kai šeimos gydytojo patarti žmonės pradėjo beatodairiškai sportuoti ir tik dar labiau pablogino savo savijautą.

„Iki šiol prisimenu vienoje kardiologų konferencijoje matytą skaidruolę, kad vyrų 45 – 50 m. amžiaus (…) yra labai padidėjęs mirtingumas. Tas momentas, kad galbūt laukia kažkoks pasimatymas, nori pasirodyti, kaip kažkada buvo jauni ir stiprūs, ir tuomet padaro klaidų. Pagrindinė klaida, kad jis nežino savo galimybių ribos.“

Jis pabrėžė, kad jeigu kalbama apie širdį ir kraujagysles, tuomet sporto salėje reiktų žinoti savo „raudoną zoną“.

„Svarbu žinoti aerobinį ir anaerobinį krūvio lygmenį, kada mes galime laisvai kvėpuoti. Pavyzdžiui, jeigu žmogus sportuodamas gali kalbėti su kaimynu, tuomet jis dar yra aerobiniame lygmenyje. (…) Mano, kaip praktikuojančio gydytojo ir dirbančio sportiniame segmente, yra kitokios galimybės. Aš galiu nustatyti tam tikrais aparatiniais metodais krūvio slenkstį per veloergometrinę ar velospiro testą. Su kauke sodiname ant dviračio ir taip ruošiamas krūvio mėginys.“

Gydytojo teigimu, tokiu būdu organizmas yra išbandomas ekstremalioje situacijoje. Vis dėlto, jeigu kalbama apie pradedantį sportuoti žmogų, tuomet galima remtis ir paprastesniais parametrais: pulso ir kraujo spaudimo matavimais.

„Tačiau tai reikia stebėti krūvio metu, mat pulso parametras mums duoda galimybę pasakyti, kada mes esame gerame, labai gerame arba per dideliame intensyvume, kurį jau reikėtų mažinti. (…) Tiesa, ne visi gali mokėti už aparatinius tyrimus, todėl remdamiesi tam tikromis lentelėmis, jau galėtų žinoti, kad būdami tam tikro amžiaus negali viršyti tam tikros pulso ribos“, - sakė jis.

A. Galentas nurodė, kad idealus pulsas yra 120/80 ir intensyviai sportuojant būtų gerai, kad diastolinis arba apatinis skaičius liktų toks pat arba netgi sumažėtų. Pasak jo, tai rodo gerą prisitaikymą prie krūvio.

„Tuomet viršutinis padidėja nedaug, išeina pulsinė banga ir tas kraujo didesnis patekimas ne tik yra užkėlimas sistolinio spaudimo, bet ir nusileidimas apatinio. Taip mes išgelbėjame širdį ir ji nepatiria pasipriešinimo.“

Taip pat, aiškino jis, padidėjęs spaudimas ne visada reiškia blogus dalykus, bet reikia žinoti tam tikrą pulso lygmens tašką, kad nebūtų per daug apkrautas organizmas. Todėl pas gydytoją su aparatais atliekamas fizinio krūvio mėginys geriausiai nustatytų žmogaus galimybių ribas. Kita vertus, sporto salėse yra bendros lentelės, kur galima pasitikrinti, ko nereiktų viršyti pagal amžių, bet problema ta, sakė A. Galentas, kad to paties amžiaus žmonių gyvenimo būdas gali labai skirtis, todėl ir tas parametras ne visiems tiks.

„Tai vadinu dideliu kompromisu, bet jeigu mes gyvename sveikai, galėtume pagal tai orientuotis ir, kaip aš sakiau, tai labiausiai tinka pradedantiems sportuoti. Kai jau būsime ilgiau sportavę, galbūt ir pusę metų ar metus, tuomet mums vėl atsiras klausimų, ar teisingai viską darome. Pavyzdžiui, po sporto pavargstame, o vakare ir kokį raumenį „paspaudžia“, galbūt ir kokie traukuliai atsiranda.“

Asociatyvi nuotr.
Foto: Shutterstock

Gydytojas akcentavo ir kraujo tyrimą, kuris būtų ne tas, kurį paprastai atlieka šeimos gydytojas, bet tai būtų išplėstinis biocheminis kraujo tyrimas.

„Mes turime tokį algoritmą, nesunkiai galima parašyti nukreipimą tam išplėstiniam tyrimui ir tada jau galime pamatyti, kiek sporto metu išsenkame.“

Vis dėlto pasiteiravus, ką daryti, kai žmonės yra pripratę gyventi su nugaros skausmu, o vėliau su juo ateina ir į sporto salę, A. Galentas tikino, kad apskritai tai yra plati tema.

„Jeigu mūsų tema yra sporto salė ir kalbėtume apie senėjimo kriterijus, tai pirmiausia yra širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai. Antras kriterijus būtų muskuloskeletinė arba sąnarių paslankumo sistemos sutrikimai. Mūsų nugara ir mūsų stuburas yra sąnarių sistema. Jos lankstumas dėl skausmo mažėja. (…) Reikėtų įsivaizduoti, kad skausmas, jeigu jis jau yra nugaros srityje ir kenčiamas, o ne gydomas, mus sendina. Mūsų rigidiškumas didės, jeigu mes ilgiau kentėsime.“

Medicinos specialistas nurodė, kad jis tokius žmones vadina kareiviais ir dėl to jie kartais negali net batų ramiai užsirišti. Vadinasi, šaukštą dar pakelia, bet tas pasilenkimas yra ir skausmingas, ir nemalonus.

„Būtina aktyviai gydyti kiekvieną uždegimą ir pirmasis nugaros gydymo etapas būtų medikamentinis. Daug kas tai ignoruoja ir net tarp sportininkų yra toks kareivių tipas, kurie nusprendžia kentėti. Mat tas, kuris kreipiasi į gydytojus, seniau buvo laikomas slabaku. Aišku, dabar jau ateina nauja trenerių karta ir jie truputį kitaip žiūri į treniruotės ir reabilitacijos po jos procesą.“

Taigi, A. Galentas pabrėžė, kad pirmiausia nugaros skausmą turėtume gydyti medikamentais, o vaistus turėtų išrašyti gydytojas-neurologas arba gydytojas-reabilitologas.

„Jis turėtų apžiūrėti nugarą, raumeninius „volelius“ ir išsiaiškinti, ar tuo momentu nėra uždegiminio taško. Jeigu yra uždegiminis taškas, mes negalime eiti į salę arba nuėję tikėtis, kad ištreniruosime tą tašką. Aišku, būna stebuklų, jeigu nedidelis uždegimas, bet kaip gydytojas atsakingai sakau, kad pirmas etapas yra medikamentinis.“

Antras etapas, pažymėjo jis, kad šalia medikamentinio gydymo turi atsirasti fizioterapinės priemonės. Jo teigimu, vien vaistai neveikia, todėl nereiktų skubėti į sporto salę, reiktų kreiptis į specialistus, kurie padėtų specialiomis priemonėmis atstatyti įsitempusius raumenis ir su tam tikrais pratimais juos „prajudintų“.