Koronavirusu persirgęs A. Budraitis pasakojo, kad vieną dieną atrodo, kad viskas yra gerai. Po gulėjimo ligoninėje, teigė jis, dar turėjo tris dienas saviizoliuotis.
„Po to išėjau pasivaikščioti ir galvojau, kad pirmas pasivaikščiojimas bus labai sunkus. Aš per vieną kartą nuėjau 7000 žingsnių ir pagalvojęs, kad per mažai, nuėjau dar 10 000. Tada jaučiausi kaip ir visai nieko ir galvojau, kad va, čia visiems po tris mėnesius prognozuoja, jog bus silpnumai, sunkumai ir panašūs dalykai, o man tai neegzistuoja.
Apskritai mano liga buvo turbūt kitokia, nes nei aš kvapo praradau (…), tik man labai greitai į plaučius ir kepenis persimetė ir t. t. Tačiau praėjus dar kokiai dienai ir kai (…) pradėjau grįžti į savo darbinį ritmą, tai tas nuovargis yra daug didesnis negu buvo.“
Jis pasakojo, kad neseniai turėjo labai įdomią dieną, kai anksti pabudo, nes turėjo ankstyvą pokalbį su reabilitologe.
„Visą dieną buvau „pusiau“ gyvas, bet vakare buvau futbole, laimėjo mano komanda ir aš to nuovargio nebejaučiau. Aš nežinau, kiek čia prisideda kovidas, ar ne“,– komentavo savo būseną sporto žurnalistas.
Jo teigimu, ir pati liga priminė amerikietiškus kalnelius, kadangi pajuto simptomus vieną trečiadienio naktį ir sekmadienį jau manė, kad nebereiks gerti vaistų, mat pradėjo jaustis gerai.
„Bet vakarais labai greitai „šokdavo“ temperatūra. Taigi, ir su dabartine mano būsena yra labai panašiai, kai atrodo viskas jau gerai, bet tai nėra. Vakar, pavyzdžiui, man buvo labai sunki diena, o šiandien kol kas lengvesnė. Tačiau šiandien manęs laukia ilgesnė darbo diena, todėl įsivaizduoju, kad vakare vėl jausiuosi „nekažką“, – paaiškino A. Budraitis.
K. Petrikonis teigė, kad pirmiausia reiktų pasakyti, jog kiekviena infekcija, ypač virusinė, gali palikti tam tikrą pėdsaką.
„Ilgesnį ar trumpesnį laiką jausime tokius įvairius simptomus. Turbūt čia nieko keisto ir turbūt ši infekcija, kuri yra nauja, (…) organizmas su tokia viruso išraiška nėra susidūręs, todėl gali signalizuoti įvairius simptomus.
Toks nuovargis arba fizinio krūvio netoleravimas turbūt yra vieni iš būdingesnių simptomų. Tačiau labai sunku kiekvieną tokį reiškinį pritaikyti kiekvienam žmogus, nes visi, kurie susirgo šia infekcija, turi savo gyvenimo ir ligų istoriją“, – sakė gydytojas.
Jis taip pat nurodė, kad dirba gydytoju neurologu ir mato labai sunkius pacientus, kurie serga įvairiomis ligomis. Todėl K. Petrikoniui būna sunku patikėti, kai tokie žmonės visai neblogai atlaiko koronaviruso infekciją.
„Jie visiškai sėkmingai ir išeina iš šios infekcijos. Aišku, yra ta grupė žmonių, kurie iki susirgimo buvo visiškai sveiki ir atsiranda tie simptomai, kuriuos išvardijo prelegentas ir dar krūva kitų simptomų.
Tada pradėti galvoti, galbūt atsirado simptomai, kurie yra būdingi kitoms ligoms. „Pokovidiniam“ sindromui vėlgi yra būtinybė paneigti arba kaip mes sakome „atmesti“ kitas ligas, kurios galėjo būti ir prieš susergant COVID-19.“
Pasak K. Petrikonio, tokie įvairūs deriniai gydytojams sukelia daug sumaišties ir reikia tam tikros patirties tiek šeimos gydytojams, tiek gydytojams specialistams.
„Sindromas yra simptomų derinys ir vėlgi, kai kalbame apie sindromą, turi būti ne vienas simptomas. Tada ir kyla sumaištis tuose apibrėžimuose. Taip pat priklauso ir kokios trukmės. Jeigu tas ilgasis sindromas, kuris tęsiasi nuo mėnesio iki trijų mėnesių, tai manoma, kad ne mažiau 20 proc. jaučia persirgusių.
Paskui jau po trijų mėnesių – ne mažiau 10 proc. Tačiau žiūrint į tyrimus, matomi įvairūs skaičiai – ir 50 proc. Vadinasi, tikrai priklauso, kokia grupė žmonių yra įtraukta į tyrimą. Aišku, būtų įdomi ir Lietuvos patirtis. (…) Vėlgi, turime galvoti, kad tas trečdalis yra tokia riba, kad galima apytiksliai galvoti, jog tokių pacientų atsiras, kurie po mėnesio arba daugiau turės simptomus. Aišku, su laiku jų mažės ir mes išeisime iš tos būklės.“
Anot gydytojo, kadangi dabar mastai yra didžiuliai ir Lietuvoje jau sergančių arba persirgusių daugiau nei 200 tūkst., todėl galima dar tikėtis, kiek plūstels pas įvairius sveikatos specialistus. „Žinių radijo“ klausytoja pasidalijo, kad neseniai persirgo koronavirusu, bet vis dar turi bėdų su fizinio krūvio tolerancija, o atsistatymas yra labai lėtas, taip pat užeina įkyraus kosulio priepuoliai.
K. Petrikonis, komentuodamas šį atvejį, sakė, kad tas slenkstis, kada žmogus jau nusprendžia kreiptis į gydytoją, kiekvienam yra skirtingas.
„Šioje vietoje galėtų būti keli matavimai – ar ta būklė yra blogėjanti. Jeigu taip yra, tuomet niekas netrukdo „prilipti“ kitai ligai (…). Jeigu blogyn, tuomet tikrai reikia kreiptis į gydytoją. Jeigu tie simptomai yra, iš tikrųjų, ribojantys kasdieninę veiklą, negali savimi pasirūpinti ir reikia kviesti kitą žmogų, tai turbūt irgi būtų slenkstis.
Taip pat yra labai svarbus požymis, jeigu tau kažkas pasako tai iš išorės, (…) kad blogai atrodai ar kažko nepadarai. Tai irgi tokia situacija, kai tikrai reiktų kreiptis, nes aplinkos žmonės gali būti šiek tiek objektyvesni.“
Kitas „Žinių radijo“ klausytojas Rimvydas tikino, kad persirgo kovidu dar praeitų metų vasarį, bet iki šiol varsto gydytojų kabinetų duris. Pasak vyro, kol kas pasekmės gana liūdnos, o praėjusi žiema buvo tragiška, mat kankino dusulys, oro trūkumas, o fizinis darbas beveik neįmanomas.
„Iškart jaučiu nuovargį – atsikeli jau pavargęs. „Duoduosi“ po gydytojus, darau plaučių tyrimus ir nieko apčiuopiamo neranda. Esu dar jaunas, neturiu ir 50-ies, o savijauta jau tokia kaip „dieduko. Atrodo, kai gyveni paprastą gyvenimą, nėra blogai, bet kadangi esu aktyvus ir noriu imtis fizinio darbo, iškart pradeda trūkti oro ir užpuola dusulys“.
K. Petrikonis sako, kad šis atvejis rodo, kad bus tam tikras procentas žmonių, kurie jau ilgalaikį koronaviruso ligos poveikį. Tuomet, pridūrė jis, bus tikrai darbo ir plaučių, ir kitų specialybių gydytojams.
„Nors ir neranda, bet savo darbą daro. Viena situacija yra iš tokių, kad šis virusas ir uždegimai pažeidžia ne tik tuos įprastus organus, bet ir raumenis, smulkius nervus ir inervacijos sutrikima atsiranda, kas jau yra mano sritis ir ką aš pastebėjau.
Tada tas fizinis nuovargis ir krūvio netoleravimas gali būti susijęs turbūt su kitų sistemų tam tikrų išsiderinimu. Jeigu nerandama konkreti liga, galbūt reikalinga (…) ir reabilitacija. Nepaisant to, kad aiški priežastis nerasta, kita vertus, gal ir džiugu, jog nerasta. Visada reikia reabilituotis ir tada daugiau yra vilties išėjus.“
Gydytojas neslėpė, kad kol kas nėra labai aišku, kaip gydyti „pokovidinį sindromą“ ir vadovaujamasi kitų ligų arba kitų patirčių rekomendacijomis.
„Taikome tą gydymą ir labai gerai, kad neretai jis būna sėkmingas. Aišku, naujų pasiekimų ir įžvalgų čia reikia.“
Dar vienam „Žinių radijo“ klausytojui Matui uoslę po sirgimo pavyko atgauti tik po trijų mėnesių ir, deja, kol kas ji atsistatė tik 20 proc., nors kitų liekamųjų reiškinių ir nejaučia.
„Vėlgi ta uoslės sutrikimų istorija atgimė šios infekcijos metu. Mes į tai vėl pradėjome atkreipti dėmesį, nes tarsi tokio gydymo ir nėra, išskyrus namines priemones, įvairias asociacijas, uostyti ir bandyti atspėti. (…) Nieko tokio efektyvaus nėra ir reikia kantrybės, gal net susitaikymo, kad ir kai kada liks deficitas, kurį bus galima kažkuo kompensuoti.
Vis tiek tie pagrindiniai jutimai yra kažkaip susiję ir jie yra yra suderinami, mat jeigu žmogus blogiau mato, tuomet geriau girdi ir atvirkščiai. (…) Šiuo atveju galiu tikrai tik palinkėti sėkmės ir kantrybės.“
K. Petrikonio teigimu, dabar svarbiausia nepanikuoti, kad gydymas būtų sėkmingas, o koronavirusas yra sunkiai prognozuojama liga, todėl skiepai suteiktų bent jau daugiau užtikrintumo, kaip gydyti.
