„Aš manau, kad tas rezultatas yra natūralus, greičiausiai toks būtų kiekvienais metais, jeigu būtų tai tikrinama. Tai yra sisteminė problema, kuri kartojasi metai iš metų ir tik būtent šiuo laikotarpiu sukuria papildomą erdvę nuotolinis mokymas viso to proceso.“
Maksimalų įvertinimą gavo vos 1 proc. iš visų abiturientų, kurie pasirinko laikyti matematikos egzaminą. Paklausus direktoriaus, ar tai yra normalu, jis atsakė, kad vis dėl to mokinių matematikos žinios nėra labai geros.
„Visada yra kitas klausimas iškyla, kokio lygio buvo tie uždaviniai ir kaip jie buvo orientuoti į programą, kiek atitiko tą bendrą lygį. Kadangi visą laiką uždaviniai, kaip ir klausimai, bet kurio mokomo dalyko gali būti labai įvairūs.“
Vis dėlto, ar gali būti, kad per tikrąjį brandos egzaminą bus dar prastesni rezultatai, jeigu bandomajame nebuvo įtrauktų tam tikrų uždavinių?
„Nebuvo įtraukta tikrai viena brandos egzamino dalis t. y. sunkiausia, nes dabar buvo tik klausimai su pasirenkamais variantais ir trumpo sprendimo klausimai. Jeigu brandos egzaminas išlaikytų tam tikrą įsivaizduojamą Lietuvos matematikos lygį, tai tie rezultatai greičiausiai būtų panašūs kaip ir pernai, o galbūt kai kuriais aspektais ir dar blogesni.“
Paklaustas, kokia yra pagrindinė problema dėl matematikos egzamino laikymo, ar jis iš tikrųjų yra toks sunkiai įveikiamas, ar yra kokia nors kita priežastis, S. Jurkevičius komentavo, jog problema yra daugialypė ir daugiaprasmė.
„Aš manau, kad pirmiausia turbūt matematikos mokymo programa yra peržiūrėtina ir turbūt reikėtų kompetentingai įvertinti, ko vaikai yra mokomi būtent Lietuvos mokyklose. Taip pat, kiek matematikos reikalavimai atitinka šiuo metu egzistuojančią realybę, kiek atitinka tam tikrą laikmetį ir apskritai, ar reikalinga išmokti, kas šiuo metu yra mokoma.
(…) Gal ta programa dar likusi nuo sovietinių laikų, kuri nesikeitė dar trisdešimt metų t. y. kaip mokė sovietiniais laikais, tai galbūt ir tęsiama ta pati tradicija, įsivaizduojamos matematikos reikalavimai. Manau, tai yra labai rimta problema, apie kurią nenori ir niekada nekalba patys matematikos atstovai. Jie tik sako, kad abiturientai turi išmokti tiek ir tiek tos matematikos, o kodėl tiek ir tiek, (…) klausimas lieka pakankamai atviras.“
Vilniaus Licėjaus direktoriaus nuomone, žmonių Lietuvoje, kurie aiškiai pasakytų matematikos mokymo turinį, yra nelabai daug, o kaip iš tiesų turėtų būti jos mokoma, tai tokių žmonių skaičius dar mažesnis.
„Aš manau, kad tai jau yra tik toks netikras procesas. Jeigu matematikos norima išmokti pagal Lietuvos įsivaizduojamą lygį, reikia mokytis, kaip sakoma, nuosekliai ir sistemiškai. Aišku, jeigu tas dalykas nebuvo atliekamas, tie pinigai (konsultacijų abiturientams – „Delfi“) yra skiriami tik tam, kad greičiausiai, kai bus valstybiniai brandos egzamino rezultatai, bus galima pasakyti, jog mes padarėme viską.
Pirma, kvietėme abiturientus į papildomas konsultacijas, antra, mokėjome papildomus pinigus ir darėme viską, ką tik įmanoma padaryti, bet situacija yra tokia, kad nuotolinis mokymas greičiausiai nulėmė tą faktorių, kad tos žinios nepakilo. Taigi, bus ieškoma daug visokių argumentų ir jeigu bus labai blogi rezultatai, bus galima keisti egzamino išlaikymo kartelę ir bus stengiamasi sumažinti, kiek įmanoma, tas politines įtampas, kurios atsiranda kiekvienais metais po valstybinių brandos egzaminų.“
Pasak S. Jurkevičiaus, nors ir kiekvienais metais kalbama apie krentantį matematikos žinių lygį, bet sisteminės problemos vis dar nėra sprendžiamos.
„Jos yra tikrai kompleksinės – ir pačios programos mokymas, ir mokymo kontekstas, ir užduoties parengimo lygis, ir pats įsivaizduojamas matematikos uždavinių lygmuo. Jeigu dar Lietuva sugebėtų sutelkti visas įmanomas pajėgas – ir galbūt universitetus, ir instituto žmones (…).
Apskritai, man susidaro klausimas, kaip turėtų būti pateikta ta matematikos programa, taip pat ir lietuvių kalbos programa, kaip ir daugelio kitų mokyklinių programų. Klausimas lieka atviras ir mes esame labai praradę tam tikrus atskaitos taškus ir manyčiau čia yra problema. Dabar gaivališkai Lietuva bando kabintis į ugdymo turinio kaitą, bet tam neužtenka nei jėgų, nei sutelktų tam tikrų pastangų, kad kažkaip būtų padėti atskaitos taškai, aiškios mokymosi linijos (…).“
Jis mano, kad problema vis dar liks ir nebus artimiausiu metu kvalifikuotai išspręsta. Vis dėlto S. Jurkevičius pastebėjo, kad tendencija dejavimo, verkšlenimo yra persidavusi ne tik mokiniams, bet ir išeina iš valdančiųjų konteksto.
„Jie irgi vis ieško, kaip kažką palengvinti, kaip kažką padaryti ir manyčiau, tai jau toks abipusis verkšlenimo kontekstas. (…) Nuolatinis verkšlenimas vyksta švietime, ne paslaptis, verkšlena ir mokytojai.“
