„Konflikto spektras šiandien nėra nei linijinis, nei nuspėjamas. Mes turime atsižvelgti į galimybę, kad konfliktas lems sąlygas, kurios žaibiškai gali priversti priešininką pasirinkti branduolinių ginklų panaudojimą kaip mažiausią blogybę“, – tokia žinutė antradienį išplatinta JAV Strateginių pajėgų, kurios valdo šalies branduolinį arsenalą – per 1,5 tūkst. panaudoti paruoštų branduolinių galvučių, „Twitter“ paskyroje. Nieko stebėtino, jei toks grėsmingai skambantis pranešimas suglumino ne vieną. Ypač dėl pasirinkto tono bei laiko.


Rusija jau kurį laiką telkia pajėgas prie Ukrainos, o šiuos procesus akylai seka JAV žvalgybiniai orlaiviai, nuolat sukantys ratus virš Ukrainos ir Juodojoje jūroje. Papildomai prie įtampos prisideda Vašingtono paskelbtos sankcijos Kremliui už kišimąsi į JAV prezidento rinkimus beprecedentė diplomatinių santykių krizė – abiejų šalių ambasadoriai atšaukti.


Ir jei prieš kelias savaites JAV strateginių pajėgų vadavietės „Twitter“ paskyros administratoriai galėjo raudonuoti iš gėdos už netyčia per „svečių dieną“ vieno iš karininkų vaiko išleistą nieko nereiškiančią žinutę “;l;;gmlxzssaw,“, tai dabar niekas nejuokavo. Bet ir nepaaiškino, ką toks įspėjimas reiškia. Ar tai strateginis ir įspėjamasis signalas Rusijai? O gal nevykęs bandymas labai netinkamu metu ištransliuoti visai kitą žinią?

JAV Strateginės vadavietės žinutė
Foto: Twitter nuotr.

Kad ir kas tai buvo, įtampos tai nesumažino: Kremlius jau šaltai reaguoja į JAV prezidento raginimus deeskaluoti situaciją ir netgi surengti dvišalį susitikimą – tokį pasiūlymą Joe Bidenas pateikė praėjusią savaitę. Tačiau pastaruoju metu Rusijos santykiai su Vakarais toliau blogėja, ir ne savaitėmis, o dienomis – metų pradžioje Maskvą su gerais ketinimais aplankęs ir ten pažemintas ES diplomatijos vadovas Josepas Borrellis dabar jau įspėja apie tai, kad prie Ukrainos sienų sutelktas didžiausias kada nors regėtas Rusijos karių skaičius – apie 150 tūkst., tačiau ir toliau tik skėsčioja rankomis bei randa progų, kaip iš naujo panaudoti „gilaus susirūpinimo“ frazes.

O viena palankesnių šalių Rusijai laikyta Čekija pastaruoju metu sudavė skaudų smūgį Kremliui, konkrečiai šio žvalgybos tarnyboms surengus sprogdinimą šalyje dar 2014-ųjų spalį. Tarp įtariamųjų – suklastotomis tapatybėmis prisidengę būsimieji „turistai“ Jungtinėje Karalystėje – Aleksandras Miškinas ir Anatolijus Čepiga, dalyvavę Rusijos Užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) bei karinės žvalgybos agentūros GRU operacijoje apnuodijant Sergejų Skripalį 2018-aisiais.

Josepas Borrellis ir Sergejus Lavrovas

Ar tokie Rusijos siautėjimai Vakaruose ir toliau sulauks tik ribotų sankcijų bei diplomatinių bausmių? Ir kas bus, jei eskaluodama situaciją Rusija žengs dar toliau, pavyzdžiui, Vladimiras Putinas metinėje savo kalboje balandžio 21-ąją griebsis ultimatumų kalbos?

Raudonas linijas stumdė, kaip norėjo

„Santykiai nuosekliai žemyn rieda nuo kokių 2008, nuo konflikto Gruzijoje, ir nepaisant bandymų juos „perkrauti“ jie neįgavo jokios pozityvesnės išraiškos“, – laidoje „Delfi tema“ priminė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Laurynas Jonavičius bei pažymėjo, kad, be matomų ir žinomų veiksmų, dar yra ir mažiau pastebimų niuansų, tačiau Rusijai pagal jos supratimą tokia realybė esą yra adekvati ir ji linkusi prie to prisitaikyti.

„Iš Rusijos režimo pusės požiūris ir supratimas yra toks, kad Vakarai bando neleisti Rusijai tapti reikšminga, įtakinga valstybe, kokia ji turi būti, primesti savo valią Rusijos dominuojamoms sferoms ir pačiai Rusijai, pakeisti jos režimą revoliucijomis“, – Rusijos logiką aiškino politologas.

Toks radikalus požiūris į pasaulį, anot jo, ir neleidžia rasti santykių šiltėjimo taškų bei, atvirkščiai, – Šaltasis karas pastaruoju metu įgauna vis daugiau akivaizdžių formų. Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala pažymėjo, kad Vakarai iki šiol neturi bendros strategijos Rusijos atžvilgiu – priimami tik taktinio lygio sprendimai, reaguojant į eilines Kremliaus eskalacijas, o tokia reagavimo politika, nors ir nepasiteisino, bet nesugebėjo nulemti naujos; vieningos ir strateginės nesitikima net ir artimiausiu metu, ypač kalbant apie Europą.

Joe Bidenas
Foto: JAV ambasados nuotr.

Tad net kai J. Bidenas pavadina V. Putiną žudiku, o Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis Rusiją – valstybe, kuri remia terorizmą, kai buvęs Estijos prezidentas „išmuša visus saugiklius“ Kremliaus ruporams ir siūlo uždrausti rusams įvažiuoti į ES, viskas galiausiai baigiasi eilinėmis derybomis ir nuolaidžiavimais. Net sankcijos Rusijai nebedaro įspūdžio – nepaisant eilinių sankcijų iš JAV ar ES, Rusija toliau svaidosi tūžmingais grasinimais, netgi imasi Azovo jūros blokados bei riboti susisiekimą oru virš Juodosios jūros.

„Nesu tikras, ar Kremliui visiškai nusispjauti. Dar 2014-aisiais svarstyta, kur baigsis okupuotos teritorijos Rytų Ukrainoje riba, spekuliuota, kad gal bus bandoma eiti iki Kijevo, nes Vakarai nieko nedaro, bet kai reakcija buvo, kad ir kokia ribota, su išlygomis, šiokį tokį stabilumą pavyko pasiekti. Tai panašiai ir dabar – Rusija elgiasi, kaip mano esant racionalu, bet ir nesielgia taip, kaip galėtų, jei nebūtų jokio atsako ir grėsmių, pavyzdžiui, jei sankcijos apimtų bankinių mokėjimų sistemą SWIFT ar paliestų oligarchų turtus Vakaruose“, – teigė L. Kojala.

Pesimistiškiau nusiteikęs L. Jonavičius tikino, kad Europos atsakas vis dar yra neadekvatus, per švelnus į Rusijos veiksmus – dalinės sankcijos tėra nepatogios, erzinančios ir neatgrasinančios.

„Iš Rusijos vertinimas toks: Europa negali adekvačiai atsakyti, vadinasi, tas raudonas linijas galima bandyti toliau“, – niūrių nuotaikų neslėpė pašnekovas.

Kas jungia Čekiją, Juodkrantę ir Berlyną?

Tai, kad Čekija išsiuntė diplomatus už 2014-ųjų sprogdinimą, gali būti iškalbingas faktas ir Lietuvai. Dar 2016-ųjų bendrame VSD ir AOTD Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo dokumente minimi „nelegalūs prasiskverbimai į Lietuvos teritoriją“ Juodkrantėje „anksčiau nei 2015 metais“.

Numanomi Rusijos operacijos tikslai Lietuvos pajūryje
Foto: DELFI

Tuomet tai vertinta kaip galimas testas – kaip NATO šalys reaguoja, jei jų šalyse Rusija nelegaliai naudoja savo specialiųjų operacijų arba žvalgybos pajėgas. Bet po bandymo nunuodyti Skripalius, Aleksejų Navalną, po bandymo šnipinėti Cheminio ginklo draudimo organizaciją Nyderlanduose, po Zelimchano Changošvilio nužudymo Berlyne atsibudo ir Vakarų šalys – kur yra tolerancijos riba, leidžiant Kremliui elgtis, kaip nori?

„Tai sunkus filosofinis klausimas. Po 2000-ųjų Putino aplinkos mąstymas ir logika pagrįsta tuo, kad reikia sėti chaosą, kurti vidines problemas Vakaruose, jog jie negalėtų skirti dėmesio kovai su Rusija. Kur ta raudona riba? Kiekvienos valstybės atsakymas būtų skirtingas. Lietuvos požiūriu tos ribos jau senokai peržengtos, kitoms šalims jos dar neperžengtos, ir tai problema, kai skirtingi interesai, skirtingas supratimas, kas yra Rusija ir kokią grėsmę ji kelia, neleidžia nubrėžti bendros raudonos linijos“, – pažymėjo L. Jonavičius.

„Akivaizdu, kad tų raudonų linijų peržengta labai daug. Atrodytų, nebėra daug, ką dar galima padaryti, kad santykiai pablogėtų, nes jie ir taip blogi, bet Vakaruose išties yra ta tendencija, jog negalima užverti durų ir bandyti atsieti nuo platesnės Rusijos visuomenės ir galimos politinės alternatyvos: galbūt kada nors leis pradėti konstruktyvesnį dialogą. Akivaizdu, kad ši tendencija nesikeis“, – pridūrė L. Kojala.

Ką lems JAV atsakas

Vis dėlto abu pašnekovai sutiko, kad kol kas realiausiai Rusiją stabdo būtent griežti ir ryžtingi sąjungininkų veiksmai, ypač iš JAV pusės: be sankcijų, amerikiečiai jau įsiutino Kremlių, priėmę sprendimą Europoje dislokuoti pajėgas, kurių atitikmuo dar Šaltojo karo laikais Maskvoje kėlė ir baimę. Be to, šią savaitę būtent JAV iš Jungtinės Karalystės į Lenkiją, arčiau sienos su Rusija, permetė visą eskadrilę – 24 naikintuvus „F-15“ ir „F-16“.

Rusijos pajėgos prie Ukrainos sienos
Foto: Twitter nuotr.

Oficialiai į kelių savaičių pratybas atvykę amerikiečiai šiuo metu dislokuoti Lasko oro pajėgų bazėje, Lenkijos centrinėje dalyje, maždaug už 350 km į Vakarus nuo Baltarusijos, kur valdžią laiko Rusijos remiamas Aliaksandro Lukašenkos režimas.

Kartu su JAV Strateginės vadavietės signalais bei Vašingtono užuominomis, kad Rusija gali būti atkirsta nuo skolinimosi rinkos, Maskvai tai gali tapti paskutiniu signalu, jog sąjungininkai ne tik stebi situaciją, bet ir pasiruošę imtis dar neregėtų priemonių prieš Kremlių.

„Tai jau adekvatesnis atsakas į tai, ką daro Rusija, – ji tai galbūt geriau suprastų nei bandymus būti sunerimusiems ir ribotas sankcijas, nes tokie veiksmai yra akivaizdus parodymas, kad oponentai mato, ką daro Rusija, ir adekvačiai reaguoja“, – pažymėjo L. Jonavičius. Jo manymu, galima tikėtis, kad toks elgesys sustabdys Rusiją nuo radikalesnių bandymų kurti problemas, bet dar klausimas, ar tai atgrasys nuo bandymų atkurti kontrolę buvusio sovietinio bloko valstybėse.

„Žvelgiant į ilgalaikes tendencijas, tai yra rimtesnis atsakas, nei būdavo iki šiol“, – pridūrė jis. O jei balandžio 21-ąją V. Putino kalboje nuskambės ultimatumų, atsakas, anot pašnekovo, priklausys ne nuo to, kas bus sakoma, o nuo to, kas bus daroma. Bet kuriuo atveju tikėtis įprastinės Vakarų nuolaidžiavimo taktikos galima bus mažiau.

„Miuncheno suokalbio nebus, nes Rusija, deja, jau atskleidė savo tikrąsias spalvas net ir toms sostinėms, kurios buvo linkusios į dialogą su ja“, – teigė L. Kojala.