„Teisininkai, kurie yra uzurpavę šią instituciją (joje nėra ne teisininkų), akcentuoja žodį „teismas“. Bet tai, ką daro dabartinis Konstitucinis Teismas, dažnai būna smarkiai nutolę nuo siaurų teisminių klausimų <…>. Teisininkai, kurie paprastai net nėra mokęsi ekonomikos, priima sprendimus, neturėdami pakankamų žinių. Kitaip tariant, jie priima sprendimus smegenų chirurgijos klausimais, nors yra teisininkai“, – svarsto „Delfi“ pašnekovas.

– Kodėl Europos Sąjunga (ES), būdama turtinga ir pažangi, skirdama daug dėmesio visokeriopai žmonių gerovei, skiepijimo tempais smarkiai atsilieka nuo JAV, Jungtinės Karalystės, Izraelio, kai kurių arabų valstybių?

– Kad ir kaip apmaudu būtų mums, europiečiams, Europos ekonominis ir politinis svoris pasaulyje jau kurį laiką mąžta.

Priminsiu, kad 2008 m. pasaulinė finansų krizė prasidėjo ne Europoje, o JAV, bet būtent Europa sugebėjo nuo jos kone labiausiai nukentėti. Maža to, Europa turėjo net dvi krizes – 2011–2013 m. ji patyrė visiškai unikalią antrąją krizę. Deja, tenka pripažinti objektyvią realybę: Europos vaidmuo dėl to yra santykinai sumažėjęs, palyginti su JAV, besivystančia Azija, visu pasauliu.

Kad ir kaip apmaudu būtų mums, europiečiams, Europos ekonominis ir politinis svoris pasaulyje jau kurį laiką mąžta.


– Kas lemia šį vaidmens mažėjimą? Ar ES daro klaidų, kurių galima būtų išvengti?

– Didžiausia klaida – nepripažinti problemos. Eurobiurokratinis elitas, mano galva, tuo pasižymi. Jis užsidaręs intelektualiniame burbule, kuris neleidžia objektyviai įvertinti situacijos ir dabartinio ekonominės valdysenos modelio krizės.

Socialiniai psichologai galbūt galėtų paaiškinti ir kitą perspektyvą – tai, kad grupinis mąstymas, santykinis imunitetas ne minėtame burbule atsiradusioms idėjoms, tokioms, kaip neortodoksinės ekonomikos idėjos, virsta viena iš intelektualinės stagnacijos priežasčių.

– Ar ši intelektualinė stagnacija – pagrindinė problema? Galbūt galite nurodyti konkrečias politines ir ekonomines klaidas, kurias daro visa ES arba / ir jos įtakingesnės narės?

– Minties stagnacija natūraliai veda prie veiksmo stagnacijos. Jei kritiniam mąstymui atviras politikas mato, kad pradedama atsilikti nuo kitų pasaulio regionų, tarkime, pagal BVP vienam gyventojui augimo tempus, jei mato, kad dar nesibaigė prieš 13 metų prasidėjusi ekonominė krizė, tai jis ieško gilesnių viso to priežasčių. Bet tokių pastangų, deja, Europos politinėse viršūnėse nematyti. Jiems atrodo, kad viskas gerai, tik gal labiau reikėtų laikytis esamų taisyklių.

Foto: Zuma Press / Scanpix

Tačiau reiktų pažvelgti į egzistuojantį makroekonominės valdysenos ir politikos mechanizmą ir palyginti su tuo, ką gerai daro kitos šalys, tokios, kaip Japonija, sugebanti išlaikyti visišką užimtumą, arba JAV, sugebančios per daug nesukti galvos dėl biudžeto deficito, valstybės skolų ir prieš pat COVID-19 protrūkį priartėjusios prie visiško užimtumo.

Tam, kad Europa pradėtų eiti šiuo keliu, ji pirmiausia turėtų iš pagrindų perkratyti savo sielą. Bet ji to nedaro.

– Tarp gerųjų pavyzdžių paminėjote Japoniją. Kaip tik ketinau klausti, ar Europos problemos nesusijusios pirmiausia su demografija – visuomenės senėjimu. Bet Japonijos visuomenė juk irgi nėra jauna. Vis dėlto jos ekonominės perspektyvos jums atrodo geresnės?

– Dažnai kalbu apie socialiniuose moksluose naudojamą skirtumų skirtumo metodą: jei bandote prisipaišyti sau kokią nors ligą ir ja paaiškinti savo atsilikimą, turite būtinai pasižiūrėti, ar kiti kartais neserga – galbūt net sunkiau už jus – ta pačia liga. Teisingai paminėjote Japoniją. Šiame kontekste dar galima būtų paminėti Kiniją, ilgą laiką taikiusią vieno vaiko politiką.

Demografiniu aspektu šių valstybių padėtis neatrodo geresnė už Europos. Suprantu politikų norą ieškoti pasiteisinimų, kai kas nors nepavyksta, bet tokie pasiteisinimai dažnai tėra būdas pridengti tikrąsias, gilumines nesėkmių priežastis.

– Kodėl teigiate, kad Europoje vis dar nesibaigė 2008 m. finansų krizė? Įprasta manyti, kad ji seniai įveikta.

– Europos bėda ta, kad joje tikrasis nedarbo lygis daug metų svyruoja apie 15 proc., ir tai – milžiniškos nesėkmės ženklas. Vertinant laimės ekonomikos kriterijais, nedarbas žmogui yra viena svarbiausių traumų, savo emociniu poveikių prilygstanti šeimos iširimui.

Europos bėda ta, kad joje tikrasis nedarbo lygis daug metų svyruoja apie 15 proc., ir tai – milžiniškos nesėkmės ženklas. Vertinant laimės ekonomikos kriterijais, nedarbas žmogui yra viena svarbiausių traumų, savo emociniu poveikių prilygstanti šeimos iširimui.


Nedarbo įveikimas Europai turėtų būti prioritetas, bet ši sritis – „niekieno“. Europos centrinis bankas – pamišęs dėl infliacijos. Jam atrodo baisi tragedija, kad infliacija sudaro ne 2 proc., o 1,5 proc. Europos Komisija – pamišusi dėl biudžetų deficitų ir skolų. O kas Europoje pamišęs dėl nedarbo? Niekas.

Tai – dar viena iliustracija, kad tinkamai sudėliotų prioritetų neturėjimas lemia, jog institucijos užsiima antrinės svarbos – vertinant žmonių gerovės kategorijomis – uždaviniais.

– Kaip paaiškinti šį reiškinį: viena vertus, teigiama, kad Europoje trūksta darbo jėgos, kita vertus, turime tokį aukštą nedarbo lygį?

– Nuo to ir prasidėjo nelemta kontrrevoliucija ekonomikos moksle: maždaug 1966–1968 m. tokie neoliberalai, kaip Miltonas Friedmanas, sugalvojo „struktūrinio nedarbo“ sąvoką. Ši sąvoka gan sparčiai išplito tarp ekonominės politikos vykdytojų. Bet tai – tik figos lapas, skirtas pridengti nesėkmėms kovoje su nedarbu.

Asociatyvi nuotr.
Foto: Shutterstock

Galiu iliustruoti baisiu pavyzdžiu. Europos Komisija rimtu veidu teigė, kad vadinamasis struktūrinis nedarbas kur nors Ispanijoje prieš krizę buvo 5–6 proc., o 2010 m. – jau 20 proc. Akivaizdu, kad šioje šalyje struktūriškai niekas nepakito, išskyrus tai, jog paklausos lygis tapo per mažas tam, kad būtų galima tuos žmones įdarbinti.

Bet Europos biurokratai vis dar dangstosi struktūrinio nedarbo sąvoka ir ją naudoja kasdienėje ekonominėje politikoje. O JAV Federalinis rezervo bankas prieš metus atsisakė šios sąvokos ir pasirinko visai kitokį režimą. Jie dabar mano, kad reikia siekti maksimalaus užimtumo, – to reikalauja ne tik laimės ekonomika, bet ir elementarus padorumas.

O Europa iki šiol vartoja „struktūrinio nedarbo“ sąvoką ir nepanašu, kad ketintų jos atsisakyti. Jei kurioje nors šalyje išaugs nedarbas, po kiek laiko bus sakoma, jog tai – struktūrinis fenomenas.

Vienas žymus ekonomistas – Britanijos lordas Adairas Turneris – yra sakęs, kad „struktūrinės reformos“ sąvokos vartojimą Europoje reiktų uždrausti. Nes ja dangstoma paklausos stoka ir makroekonominės politikos nesėkmės.

– Galbūt prastą Europos statistiką lemia pietų valstybės su jų įsisenėjusiomis problemomis ir požiūriu į darbą? Anot kai kurių ekonomistų, pietiečiai, paprastai kalbant, nori mažai dirbti ir daug uždirbti.

– Ne paslaptis, kad Europoje egzistuoja šiaurės ir pietų dichotomija. Taip, tokios šalys, kaip Italija, gan smarkiai nukentėjo nuo globalizacijos, jos dabar varžosi rinkose, kuriose ypač sunku konkuruoti. Senieji santykiniai pranašumai – tekstilė, avalynė – nyksta, nes daug kas tuos dalykus išmoko gaminti (ypač Kinija su jos pramoniniu šnipinėjimu ir gaminių padirbinėjimu).

Žinoma, Europos šalių likimai – labai nevienodi. Bet ekonominė politika irgi nemenkai prisidėjo prie Pietų Europos vargų. Pažiūrėkime į Graikijos situaciją: šią šalį bandyta gelbėti neoklasikinės ekonominės politikos priemonėmis ir padariniai buvo liūdni. Ši šalis atkrito atgal dešimtmečiais.

Tokios rekomendacijos, kaip algų mažinimas siekiant atkurti konkurencingumą, baigėsi tuo, kad tiek, kiek mažėjo algos, krito ir šalies ekonominis produktas. Apie ką, beje, iškart įspėjo neortodoksiniai ekonomistai, jie pabrėžia, kad algos yra ne tik kaštų, bet ir paklausos dalis.

– Jei vadovausimės prielaida, kad dėl Pietų Europos valstybių sudėtingos situacijos jos pačios beveik nekaltos, tai koks būtų pagrindinis jų atsilikimo paaiškinimas? Kalta – aplinka?

– Niekas ir neteigė, kad nėra Pietų Europos šalių kaltės, tačiau diagnostika turėtų būti tiksli. Pavyzdžiui, tos šalys prieš didžiąją krizę turėjo gan didelius prekybos deficitus.

Neoliberalams tai – tariamo šalies nekonkurencingumo požymis. Neortodoksams tai – pirminis faktas, rodantis, kad kažkas negerai su finansų sistema, kad per greitai auga kreditas. Nes būtent kreditas įgalina visuomenę kaip visumą vartoti daugiau, nei ta visuomenė pagamina.

Lygiai tą pačią situaciją matėme Lietuvoje 2004–2007 m. Bankinė sistema greitai didino kreditą, žmonės už jį pradėjo pirkti užsienyje pagamintas prekes, prekybos deficitas pasiekė dviženklius skaičius. Bet tai nebuvo šalies nekonkurencingumo ženklas – mūsų prekybos deficitas 2008–2009 m. išnyko tuojau pat, kai bankai nustojo taip gausiai dalinti paskolas.

Foto: K. Cemnolonskio nuotr.

Konkurencingumą lemia du dalykai: tai, kiek galite eksportuoti prekių vienetų, ir tai, kokią kainą už tuos eksportuojamus vienetus galite gauti. Kitaip tariant, šalies išsivystymą lems jos eksportas, o prekybos deficitas atspindi per didelę paklausą. Jei Donaldas Trumpas tai būtų supratęs, atsakas į JAV deficitą būtų buvęs kitoks – būtų pasižiūrėta į tai, ką išdarinėja jų pačių bankų sistema.

Politika, kuri, tarkime, buvo primesta Graikijai, skelbė, kad jai reikia mažintis algas, užuot pristabdžius kredito augimą. O tai – labai skirtingos politikos su labai smarkiai besiskiriančiais ekonominiais ir socialiniais padariniais.

– Pokalbio pradžioje minėjote valdysenos problemas. Europos verslus, valstybių vidaus gyvenimus varžo perteklinės taisyklės. Kiekviename žingsnyje susiduriame su smulkmenišku ir neretai žalingu reglamentavimu, kuris grindžiamas, tarkime, skaidrumo reikalavimais. Paisant mažiausios kainos kriterijaus, viešaisiais pirkimais įsigyjamas koks nors šlamštas; gąsdinant interesų konfliktais, „nugrybaujama“ iki absurdiškų kaltinimų ir suvaržymų etc. Kodėl Europoje taip daug smulkmeniško reglamentavimo?

– Į šiuos klausimus atsako dvi disciplinos – matavimo ekonomika ir teisės ekonomika. Jos abi pabrėžia vieną svarbų dalyką: egzistuoja pakeičiamumas tarp moralės ir reglamentavimo detalumo bei reglamentuojamųjų cinizmo lygio. Detalesnis reglamentavimas dažnai lemia cinišką reguliuojamųjų elgesį, nes jie ieško ir randa naujų būdų, kaip apeiti vis detalesnį reguliavimą.

Todėl galėtume investuoti kita kryptimi: į moralę ir nepakantumą nesąžiningai gudraujantiems – be detalaus reglamentavimo. Jei taisyklės, kaip Lietuvoje dažnai kalbama, skirtos tam, kad jas apeitume, tai kad ir koks detalus būtų reglamentavimas, kelių, leidžiančių apeiti visur sustatytus stulpelius ir tvoreles, vis tiek bus daug. Todėl pabrėžti reikėtų bendruosius principus ir išaiškinimą, kodėl, net nesant detalaus reglamentavimo, būtų gerai visiems laikytis sutartų principų.

Ką reiškia jų laikytis arba nesilaikyti? Organizacijose dažnai matome bandymus detaliai išmatuoti, tarkime, darbuotojų sėkmę įgyvendinant kuriuos nors tikslus. Tai irgi veda cinizmo link: darbuotojai tuomet renkasi lengviausią kelią pasiekti reikiamų reikšmių. Jie pradeda lipti per galvas tų, kuriems svarbi ne tiek individuali sėkmė, kiek bendra organizacijos sėkmė etc. Taip vėl prieiname prie klausimo – reglamentavimo detalumas vs vertybės ir kultūra.

Yra kalbamą dalyką iliustruojantis pavyzdys iš teisės ekonomikos. JAV septintajame dešimtmetyje buvo iškilęs klausimas – kaip apibrėžti, kur baigiasi nepadorumas ir prasideda pornografija? Ir vienas protingas Aukščiausiojo Teismo teisėjas pavartojo genialią frazę – „I know it when I see it“ („žinosiu, kai pamatysiu“). Projektuodami šią išmintingą analogiją į mūsų ekonominį ir politinį gyvenimą, galėtume vadovautis būtent tokiu požiūriu, užuot reikalavę visur detalaus reglamentavimo.

Žmonės paprastai jaučia intuityviai, kad reikalai nėra geri, jiems nereikia detalaus mato. Ir jie daug lengviau sutaria dėl to, kas yra negerai, nei dėl to, kas yra gerai. Detalus reglamentavimas, provokuojantis mintis, kaip jį geriau apeiti, nėra gera kryptis. Geriau investuoti į moralės principus ir nepakantumą tiems, kurie jų nesilaiko.

JAV septintajame dešimtmetyje buvo iškilęs klausimas – kaip apibrėžti, kur baigiasi nepadorumas ir prasideda pornografija? Ir vienas protingas Aukščiausiojo Teismo teisėjas pavartojo genialią frazę: „I know it when I see it“ (žinosiu, kai pamatysiu).


Sociologas Davidas Graeberis, knygos „Bullshit Jobs“ autorius, priėjo prie panašių išvadų per antropologinę bei sociologinę prieigą ir pateikė Japonijos pavyzdį, kurioje teisininkų yra daug kartų mažiau nei Vakarų šalyse. Nes ten puoselėjama kita – garbės žodžio ir jo laikymosi – kultūra, leidžianti išvengti detalių kontraktų, kuriais apipintos gyvena Vakarų visuomenės. Žinoma, už tai brangiai mokėdamos teisininkams, įvairiems kontrolieriams. Galima eiti japonišku keliu, išvengiant apsisunkinimo tais šlamštiniais darbais.

– Kaip iš kiniško biurokratijos kelio, kuriuo, ko gero, eina ES, mums peršokti į tą japonišką kelią? Lietuvoje kol kas tik daugėja pavyzdžių, liudijančių, kad politiniu – demokratiškai atskaitingu – lygiu nebepavyksta priimti net paprasčiausių sprendimų: viskas amžinai stringa biurokratų ir „bullshit jobs“ teisininkų kabinetuose.

– Privalome investuoti į žmonių padorumą. Ciniškas biurokratas temps atsakymo laiką, kiek galės, – kiek jam leis įstatymas ar koks nors poįstatyminis aktas. Padorus tarnautojas, savo ruožtu, galvos, kad, jei žmogų ištiko bėda ir nuo jo priklauso to žmogaus problemos sprendimas, tai jis galbūt padirbės vakare ar savaitgalį, kad tam žmogui padėtų. Taip įsivaizduoju gerą pilietišką biurokratiją.

Detalus tos biurokratijos darbo reglamentavimas veda prie ciniško požiūrio į savo pareigas visuomenei. Į valdininkus besikreipiantis klientas jiems tada tampa tik nereikalingu galvos skausmu. Juk alga vis tiek skaičiuojama, o kuo mažiau besikreipiančiųjų, tuo mažiau darbo.

– Kinijos istorijoje būta ištisų šimtmečių to perdėto reglamentavimo, biurokratinio sustabarėjimo. Ar ES netaps nauja biurokratine Kinija?

– Apie tokias tendencijas galime spręsti iš teisyno dydžio. Pakanka pažvelgti į tai, kaip atrodė Lietuvos mokesčių teisynas praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje ir kaip jis atrodo dabar.

Foto: PA / Scanpix

Antai sąžiningoje visuomenėje pakaktų pasakyti, kad, tarkime, pelno mokestis yra X procentų. Be didelių reglamentavimų. Ir biudžetas gautų tuos mokesčius. O dabar tenka nuolat kamšyti skyles teisės aktuose, nes verslas nuolat randa būdų juos apeiti.

Vienintelis būdas išvengti teisyno infliacijos – radikalus perėjimas prie visai kitokio tipo reglamentavimo, išverčiant teisės aktus svarbiose vietose į priešingą pusę: užuot draudus vis naujus dalykus, nurodyti tai, kas yra leidžiama, o visa kita būtų uždrausta. Visur, kur pasireiškia apeidinėjimo, gudrauodegiavimo fenomenas.

Yra šio reglamentavimo modelio taikymo pavyzdžių. Kokios nors operatyvinės veiklos atžvilgiu daugelyje šalių aiškiai įvardinta, kas leidžiama, o visa kita yra uždrausta. Tai leidžia daug geriau ir trumpiau reglamentuoti procesą, nes leistinų veikų kiekis yra gerokai mažesnis nei potencialiai galimų.

Deja, Lietuvoje šios idėjos dažnai vertinamos kaip radikalios. Bet mano minimas reglamentavimo išvertimas į kitą pusę tikrai padėtų sustabdyti teisinę infliaciją. O pabaigos ji neturi, nes apskritai galimų pasaulio būsenų skaičius jos neturi. Tad net neverta bandyti jų aprašyti teisės aktuose.

– Apie tai, kas galima ir kas neleistina, Lietuvoje mielai paaiškina Konstitucinis Teismas, perskaitantis Konstitucijoje net tai, kas joje neparašyta. Konstitucinio Teismo galios vis labiau stumia į šoną demokratiškai atskaitingos politinės valdžios galias. Ar tai liudija teisės viršenybės triumfą Lietuvoje, ar veikiau mūsų santvarkos problemą?

– Ne kartą esu sakęs, kad tokio daikto, kaip Konstitucinis Teismas, ilgainiui turėtų nelikti. Turėtų atsirasti konstitucinė taryba.

– Kuo ji skirtųsi nuo Konstitucinio Teismo?

– Teisininkai, kurie yra uzurpavę šią instituciją (joje nėra ne teisininkų), akcentuoja žodį „teismas“. Bet tai, ką daro dabartinis Konstitucinis Teismas, dažnai būna smarkiai nutolę nuo siaurų teisminių klausimų. Antai jame dažnai svarstomi pensijų, mokesčių ir kiti ekonominiai klausimai.

Teisininkai, kurie paprastai net nėra mokęsi ekonomikos, priima sprendimus, neturėdami pakankamų žinių. Kitaip tariant, jie priima sprendimus smegenų chirurgijos klausimais, nors yra teisininkai.

Konstitucinė taryba būtų įvairesnės sudėties institucija. Ją sudarytų įvairių visuomenės gyvenimo sričių žinovai, profesionalai. Tai galėtų būti teisininkai, ekonomistai, sociologai ir panašiai. Ir jie toje taryboje dirbtų moralės filosofais. Juolab kad ir ekonomistų, teisininkų „protėviai“ buvo moralės filosofai. Tokie, kaip Adamas Smithas.

Konstitucinėje taryboje būtų žmonės, gebantys išmintingai skirti blogį nuo gėrio ir pasakyti, kuris visuomeninis procesas tampa minėta pornografija. Dabar šią visuomeniškai svarbią sritį yra uzurpavę teisininkai, pabrėžiantys, jog Konstitucinis Teismas – tai teismas.

Konstitucinėje taryboje būtų žmonės, gebantys išmintingai skirti blogį nuo gėrio ir pasakyti, kuris visuomeninis procesas tampa minėta pornografija. Dabar šią visuomeniškai svarbią sritį yra uzurpavę teisininkai, pabrėžiantys, jog Konstitucinis Teismas – tai teismas.


Ir ši „teisininkų oligarchija“, kaip rašė prof. Nigelas Biggaras knygoje „What‘s Wrong With rights“, yra linkusi kurti naujų „žmogaus teisių“, skatinti individualizmą ir aukoti bendrąjį gėrį.

Bet net teismuose juk būna prisiekusiųjų tarybos – jei tęsime šią analogiją, – ir tose tarybose esantys paprasti žmonės sugeba priimti sudėtingus sprendimus. Žinoma, teks keisti Konstituciją, į kurią įrašytas Konstitucinis Teismas. Bet prieš kelionę svarbu žinoti, kur norime nueiti.