Lietuvių tyrimas neturi analogų pasaulyje: paskatino liūdna Lietuvos statistika
Tyrimo bendraautorė, LSMU Maisto saugos ir kokybės katedros profesorė prof. Elena Bartkienė pasakoja, jog vienas svariausių argumentų, kodėl buvo imtasi tokio tyrimo – Pasaulio sveikatos organizacijos minimi depresinių susirgimų skaičiai ir jų augimo tendencija. Be to, mokslininkus neramina savižudybių Lietuvoje statistika:
„Dabar džiaugsmingai priimame informaciją, kai žinomi, eterio žmonės kalba apie depresinius ir kitus sutrikimus, kurie laiku nediagnozuoti, deja, gydomi ženkliai sunkiau. Laiku juos diagnozavus, galima sumažinti suicidų skaičių.“
Unikalaus visame pasaulyje tyrimo idėja, sako E. Bartkienė, kilo spontaniškai: „Visi žinome, kad nuo nuotaikos priklauso, ką mes rinksimės valgyti. Ne tik nuo nuotaikos, bet ir nuo tam tikrų sutrikimų, ypač depresinio sutrikimo. Bet iš esmės, kaip mes reaguojame į maistą, kokias emocijas išreiškiame jei sergame ar nesergame, niekas nebuvo analizavę ir tai – tikrai nauja pasauliniu mastu.“
Tyrime dalyvavo dvi respondentų grupės po kiek daugiau nei 80 asmenų – kontrolinė, kurios asmenims depresinis sutrikimas nenustatytas, ir kita grupė, kurią sudarė depresinį sutrikimą turintys respondentai. Į tyrimą įtraukti keturi skoniai – sūrus, kartus, saldus ir rūgštus bei devynios emocijos, o pats tyrimas truko tris metus.
Du skoniai atskleidė itin didelius skirtumus tarp respondentų
Valgymo ir depresiniai sutrikimai, kalba profesorė, neretai turi ryšį, tad atsirado sąsaja, jog per maistą galima matuoti emocijas: „Rodėme užrašus su tam tikru skoniu, čia dirbo keli mokslininkai. Vienas kompiuteriu skenavo ir fiksavo emocijas, kitas rodė tas lenteles ir aiškino. Buvo parengtas tekstas, kad žmogus galėtų įsivaizduoti. Pavyzdžiui, rodomas užrašas „Saldus“ ir mokslininkas šalia gera didaktika aiškina „Pasižiūrėkite, ką matote kortelėje“. Respondentas atsako. Tuomet klausiama, kokį saldų produktą respondentas mėgsta. Mes paprašydavome, kad dalyvaujantys projekte asmenys susikauptų ir kažkuriuo momentu išreikštų patiriamą emociją, kaip jiems atrodo, kuomet ragauja tą produktą.“
Tyrimo metu depresinį sutrikimą turinčių respondentų grupė, pasakoja E. Bartkienė, reagavo gerokai kitaip nuo kontrolinės respondentų grupės: „Į rūgštų ir saldų skonį depresinį sutrikimą turintys žmonės išreiškė net 50 proc. mažiau emocijos „laimingas“. Kiti esminiai skirtumai nustatyti, analizuojant „liūdnas“ ir „piktas“ emocijas bei baimės išraiškas. Daugiau baimės išraiškos fiksuota depresinį sutrikimą turinčių grupėje.“
Pasak mokslininkės, toks tyrimas galėtų pasitarnauti kasdieninėje medicinoje, siekiant aptikti depresijos sutrikimą net šeimos gydytojo kabinete: „Sukūrus programėlę, šeimos gydytojas, naudodamasis kompiuteriu su specialiu algoritmu ir kamera, nuskenuotų žmogaus emocijas ir galėtų pateikti nuorodą – ar jam tik šiaip bloga nuotaika, nes oras prastas, ar visgi reiktų kreiptis pagalbos pas specialistus.“
Profesorės teigimu, jau dabar iš gydytojų pusės juntamas susidomėjimas šiuo moksliniu išradimu, tačiau reikalinga valstybės pozicija, mat mokslininkai negali savomis lėšomis finansuoti tolimesnės projekto eigos: „Pagrindas padarytas. Kad tai papultų pas šeimos gydytojus į kabinetus – reikia didesnės imties, atlikti daugiau apklausų, patikimumą tikrinti tūkstančiais, o ne šimtais.“
