Šnipų gaudymo Romoje istorija labiau primena nespalvotą rusų kino klasiką apie legendinį Štirlicą nei kažkurią jos didenybės agento 007 nuotykių seriją. Pernelyg viskas buitiška. Pernelyg neįtikėtinai paprasta, kasdieniška. Jokių super limuzinų, gaudynių, straigtasparnių: GRU pulkininkas su diplomatiniu pasu Dmitrijus Ostrouchovas į susitikimo vietą EUR rajone keliauja kaip eilinis sostinės gyventojas – metro. Pavažiuoja kelis sustojimus, išlipa, eina į autobusų stotelę, nuolankiai mindžikuoja pusvalandį, o gal ir daugiau, nes autobusai Romos periferijoje kursuoja nereguliariai.
Išlipęs iš autobuso, pėdina link parkingo netoli prekybos centro. Rankose „diplomatas“ laiko diplomatą su pinigais – penkiais tūkstančiais eurų stambiomis kupiūromis. Automobilyje jo laukia Italijos generalinio štabo karininkas Walter Biot su USB rakte paruošta slapta informacija. Ir ten pat abiejų tyko ROS – specialaus operatyvinio būrio karabinieriai.
Italui – antrankiai ir kalėjimo kamera. Rusui – „persona non grata“ statusas ir kelionė į oro uostą. Pasidairykime po šnipų skandalo užkulisius.
„Iš Rusijos – su meile“
GRU agentūros Italijoje žmonės Walterį užverbavo klasikiniu ir pačiu pigiausiu būdu – pasikvietę į ambasados diplomatinį priėmimą. „Villa Abamelek“ – Rusijos federacijos ambasadoriaus rezidencija yra viena įspūdingiausių diplomatinių rezidencijų Romoje. Kažkada ji priklausė kunigaikščiui Doria Pamphilj, paskui Toskanos baronams Ricasoli, galiausiai 1907 metais ją perpirko turtingas armėnų kilmės rusų kunigaikštis Semionas Abamelek-Lazarevas. 27 hektarų nuostabaus grožio parkas, prabangūs rūmai, eklektiško stiliaus interjerai – visas šis grožis po revoliucijos atiteko Sovietų Sąjungai.
Diplomatinio priėmimo metu inteligentišką Italijos karinio jūrų laivyno karininką apdorojo ne pulkininkas Ostrouchovas, o jo šefas – pirmojo rango kapitonas Aleksejus Nemudrovas. GRU rezidentūros Italijoje boso diplomatinės pareigos – Rusijos ambasados laivybos atašė. Viena kita taurė putojančio proseko, malonūs pokalbiai apie nemirštančią Italijos ir Rusijos draugystę. Vėliau – keletas kontrolinių patikrinimų. O tada – žvalgybinės užduotys ir apmokamo šnipo statusas.
Nemudrovas Italijoje – savas žmogus. Per septynerius tarnybos metus itališkai puikiai kalbantis Rusijos kariškis užmezgė platų pažinčių tinklą, pelnė įtakingų politikų, visuomeninių organizacijų pasitikėjimą. Vienas reikšmingiausių jo karjeros etapų – Rusijos parama Italijai kovoje su Covid-19 epidemija. Praėjusį pavasarį NATO oro uoste Pratika di Mare vienas po kito leidosi rusų kariniai transporto lėktuvai IL-76 su įvairių specializacijų kariškiais.
Atašė Nemudrovui buvo patikėtos šios misijos logistikos vado pareigos. Logistika buvo išties įspūdinga: Italijos greitkeliais riedantys rusų kamazai pribloškė sąjungininkus iš NATO valstybių. Ar būtent šis žvalgybos veteranas nurodė ant rusų karinės technikos klijuoti „figos lapą“ – lipdukus su užrašu „Dalla Russia con amore“ – iš Rusijos su meile? Šitai taip ir neaiškėjo, šiaip ar taip Rusijos pirmojo rango kapitonas itališkos empatijos subtilumus buvo perpratęs puikiai.
Roma – naujas šnipinėjimo Edenas?
Rusijos diplomatinė tarnyba Italijoje savo rezidencijų, generalinių konsulatų, darbuotojų skaičiumi lenktyniauja su amerikiečiais ir šiek tiek laimi. Amerikiečiai be ambasados, ambasadoriaus rezidencijos turi tris generalinius konsulatus – Milane, Florencijoje, Neapolyje. Rusai, be ambasados, ambasadoriaus rezidencijos, turi keturis generalinius konsulatus – Romoje (via Nomentana 116, buvusi „Villa Lituania“ – neteisėtai užimta ir negrąžinta Lietuvos tarpukario pasiuntinybė Italijos karalystėje), Milane, Genujoje, Palerme.
Naujienų portalo „Il Riformista“ duomenimis, Italijoje darbuojasi daugiau kaip du šimtai įvairaus rango diplomatų ir konsulinių pareigūnų. „Iš jų maždaug aštuonios dešimtys vienaip ar kitaip susijusios su GRU – (Rusijos federacijos Generalinio štabo Vyriausioji žvalgybos valdyba) ar SVR (Išorinės žvalgybos tarnyba)“.
Roma ir Maskva nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos palaiko puikius dvišalius santykius. Rusų žvalgybininkai Apeninuose jaučiasi kaip namie, nes Italija, matyt, pamiršo ironišką Henry Kissingerio perspėjimą: „Draugiškos valstybės egzistuoti gali, bet draugiškos valstybių žvalgybos tarnybos – ne“. Romos dienraštis „La Repubblica“ daro išvadą, kad nebe Austrijos sostinė Viena, o Roma tapo rusų žvalgybos Edenu Vakarų Europoje.
Italijos apžvalgininkų nuomone, šnipinėjimo tinklą per keletą metų sukūręs Aleksejus Nemudrovas buvo antras pagal įtaką pareigūnas Italijoje po ambasadoriaus Sergejaus Razovo. O gal ir pirmas. Nelabai svarbiomis progomis jis išnirdavo greta labai svarbių žmonių. Pavyzdžiui, 2018 metais jis nuvyko į Siciliją, ten dalyvavo Mesinos žemės drebėjimo 110 metinių minėjime. Italija iki šiol dėkinga Rusijos imperijos karo laivyno kariams, suteikusiems pirmąją pagalbą didžiulės tragedijos ištiktiems gyventojams.
Tačiau buvo ir kita, labiau praktiška priežastis: Nemudrovas lydėjo svarbų asmenį iš Rusijos – Vladimirą Jakuniną. Artimas prezidento Vladimiro Putino bendražygis, buvęs Rusijos geležinkelių imperijos oligarchas, KGB veteranas kažkada buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Tiesa, vėliau Lietuvos Konstitucinis teismas apdovanojimo dekretą pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.
Šeimų vertybės ir vakcinos
Keista, spalvinga, įtakinga rusų-italų komanda: „geležinkelietis“ Jakuninas, dėl šnipinėjimo skandalo priverstas Italiją palikti ambasados atašė Nemudrovas, buvęs Italijos vidaus reikalų ministras, ksenofobinės dešiniųjų partijos „Lega Nord“ lyderis Matteo Salvini, rusų superoligarchas milijardierius Konstantinas Malofejevas, jo „atstovas“ Italijoje Aleksejus Komovas.
Ši komanda darbavosi iš peties: stiprino Maskvos geopolitinę įtaką Italijoje, mezgė agentūrinius ryšius, verbavo italų kariškius, protegavo vakciną „Sputnik“, puoselėjo Italijos – Rusijos farmacijos bendradarbiavimą, rėmė rusiškos žiniasklaidos plėtrą italų kalba (portalas „Sputnik“). Maža to, ji stipriai rūpinosi tradicinių Europos šeimų vertybėmis. 2019 metais Veronoje vykusį Pasaulinį šeimų kongresą WCF savaitraščio „L‘Espresso“ duomenimis rėmė italų dešinieji ir Kremliaus įtakos grupė Italijoje. Beje, tiriamosios žurnalistikos centro „Siena“ duomenimis šiame „tradicinių vertybių“ renginyje dalyvavo ir Lietuvos delegacija. Tiesa, ne už Maskvos, o už mokesčių mokėtojų pinigus.
Toliau – dėmesys „Sputnikui“
Prieš keletą dienų Romoje sulaikytas generalinio štabo karininkas turėjo perduoti pulkininkui Ostrouchovui laikmeną, kurioje buvo nukopijuota 180 Italijos karinių misijų užsienyje organizavimo dokumentų, 47 turėjo NATO žymą „top secret“ – visiškai slaptai.
Italijos kontržvalgyba aiškinasi, ar sulaikytas šnipas dirbo vienas, ar tai tik agentūrinės veiklos aisbergo viršūnė. Politikos sluoksniai kelia žymiai platesnius konteksto klausimus: koks ryšys tarp GRU rezidentūros, sulaikytų šnipų, vakcinų piršimo, gelbėjimo nuo pandemijos operacijų, tradicinių šeimų festivalių finansavimo? Į juos turėtų atsakyti Italijos parlamento nacionalinio saugumo komitetas „Copasir“. Bet komitetas niekaip nesusirenka, klausimų nesvarsto, atsakymų nepateikia. „Copasir“ diriguoja vietiniai Rusijos draugai – dešinieji iš „Lega Nord“.
Italijos užsienio reikalų ministras Luigi Di Maio buvo iškvietęs Rusijos ambasadorių Razovą pasiaiškinti, išsiuntė iš šalies abu GRU agentus – Ostrouchovą ir Nemudrovą. Tačiau Maskva, atrodo, nelabai nusiteikusi pyktis su Roma, kalba apie tolesnį santykių puoselėjimą, apie „Sputniko“ vakcinos perspektyvas.
Kas toliau? Šią savaitę „Delfi“ žurnalistas teiravosi Lacijaus regiono Sveikatos apsaugos tarnybos vadovo Alessio D‘Amato ar po šnipinėjimo skandalo Roma ketina tęsti bendradarbiauti su Rusija vakcinų klausimais. Vadovo atsakymas: „Mums rūpi piliečių sveikata ir kova su pandemija. Politikos mes čia nematome“.
