Beveik taip ir buvo – iš pavydo naująjį savo buvusios draugės mylimąjį Dovydą (vardas pakeistas – Delfi) užpuolęs ir sunkiai sužalojęs 32 metų vilnietis Vadimas Ivanovas už grotų privalės praleisti septynerius metus. Taip nusprendė Vilniaus apygardos teismo teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, konstatavusi, kad V. Ivanovas pasikėsino nužudyti savo buvusios sugyventinės naująjį draugą. Jis už V. Ivanovą jaunesnis trejais metais.

Užpuolęs ir peiliu badydamas savo konkurentą V. Ivanovas siekė jo mirties – vylėsi, kad tuomet į jo gyvenimą sugrįš atstūmusi mylimoji. Tačiau jo ketinimams nebuvo lemta išsipildyti – peiliu užpultas vyras bandė priešintis, jam į pagalbą atskubėjo netoliese buvę bendradarbiai, todėl užpuolikas turėjo sprukti iki galo neįgyvendinęs savo kėslų. Be to, nukentėjusiajam pasisekė, kad medikai jam skubiai suteikė pagalbą, – ne kartą operuotas Dovydas liko gyvas.

V. Ivanovas buvo sulaikytas tik praėjus maždaug valandai po užpuolimo – jį sostinės Neries upės pakrantėje, pasislėpusį tarp nendrių, visiškai nuogą aptiko nė dvejų metų tuo metu neturėjęs Patrulių rinktinės tarnybinis šuo Alpha (Drago) Plieninė Iltis. Neries pakrantėje nusikaltėlis vyras laukė savo motinos – paskambinęs telefonu paprašė atvežti drabužių. Bet ši sūnaus tą vakarą taip ir nepamatė – pakeliui pastebėjusi gausius policijos automobilių ekipažus, moteris suprato, jog šis „kažką negero padarė“, ir prieiti neišdrįso.

Bet net ir dabar, kai jau po nusikaltimo praėjo daugiau kaip pusantrų metų, V. Ivanovas, ko gero, dar nelabai gailisi dėl tokio savo poelgio – iki šiol neatsiprašė sunkiai sužaloto konkurento, jau įkalintas iš izoliatoriaus paskambino buvusiai savo draugei, bet telefonu atsiliepė jo sužalotas Dovydas, o buvusi mylimoji kategoriškai su juo atsisakė kalbėtis. „Pagersime alaus, kai išeisiu“, – lyg juokaudamas tik dėl atsitiktinumo išgyvenusiam nukentėjusiajam pareiškė V. Ivanovas.

Teisme nagrinėjant jam iškeltą baudžiamąją bylą dėl pasikėsinimo nužudyti vyras nurodė, kad Dovydo neketino ir net neplanavo nužudyti, esą su juo susitikęs tenorėjo šį atkalbėti nuo draugystės su buvusia ilgamete jo drauge.

Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad dar 2019 m. birželio 20 d., apie 15 val., tuo metu vienoje bendrovėje virėju dirbęs V. Ivanovas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą nužudyti Dovydą ir taip atkeršyti jam už tai, kad šis pradėjo gyventi kartu su jo buvusia ilgamete sugyventine, bei siekdamas ją susigrąžinti, sulaukė po pietų pertraukos į darbą autoservise, esančiame netoli Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės Upės gatvėje, grįžtančio Dovydo ir šį užpuolė – iš namų specialiai paimtu peiliu sudavė vieną smūgį į nugaros pusę, po to – į krūtinės ląstos kairę pusę, mažiausiai tris smūgius peiliu bandančiam užsidengti nuo smūgių nukentėjusiajam – į rankas. Kai Dovydas jau nebeturėjo jėgų gintis, V. Ivanovas dar kartą peiliu smogė į krūtinę, o tada – ir į galvą.

Po šių smūgių Dovydas bandė nuo užpuoliko pabėgti, bet šis jo nepaleido, tačiau besivydamas sprunkančią auką pats netikėtai pargriuvo ir tada iš rankų iškrito peilis, laimei, tuomet prie V. Ivanovo prišoko nukentėjusiojo bendradarbiai, todėl supratęs, kad bus sulaikytas, nutarė iš įvykio vietos pasišalinti. Bet išbėgęs į gatvę atsitrenkė į pro šalį važiuojantį automobilį, o kai šio vairuotojas transporto priemonę sustabdė, kruvinais drabužiais užpuolikas ketino įlipti į mašiną, bet išsigandęs vairuotojas paspaudė greičio pedalą ir V. Ivanovas nesuspėjo į automobilį įlipti. Tada jis nupėdino iki artimiausios stotelės, sėdo į troleibusą ir nuvažiavo iki Šilo tilto – nusirengė visus drabužius, plaukiojo Nerimi, o paskui maskuodamasis išsitepė dumblu ir laukė, kol motina atveš naujus drabužius. Bet tuo metu pasirodė policijos pareigūnai.

Tėvai nepritarė draugystei

Kodėl V. Ivanovas ryžosi nužudyti draugą ir kaip ketino susigrąžinti savo buvusios mylimosios širdį, bene geriausiai atskleidė jį atstūmusios merginos pasakojimas.

Pareigūnams ji pasakojo, kad su V. Ivanovu pradėjo bendrauti maždaug prieš dvylika metų.

„Iš pradžių – internetu, nes trejus metus su tėvais gyvenau Olandijoje, ten studijavau, – sakė Raminta (vardas pakeistas – Delfi). – Po dvejų metų V. Ivanovas atvažiavo į Olandiją, mes pradėjome kartu gyventi, o po to grįžome į Lietuvą ir gyvenome devynerius metus.“

Merginos teigimu, santykiai su V. Ivanovu nuo pat pradžių buvo sudėtingi, nes kai sugrįžo į Lietuvą, jai tebuvo tik 19 metų, be to, ji buvo metusi mokslus Olandijoje, todėl kilo daug nesutarimų su šeima: „Tėvai negalėjo to toleruoti, kaltino V. Ivanovą, o jo šeima tikriausiai kaltino mane.“

Dabar jau su V. Ivanovu santykius nutraukusi Raminta prisipažino, kad gyvendama su sugyventiniu dažnai pykdavosi, esą šis net prieš ją smurtavęs, todėl ji yra kvietusi policiją.

„Aš alkoholio nevartoju, o V. Ivanovas vartojo, būdavo užgėrimų, po savaitę laiko jis negrįždavo į namus, dėl to prasidėdavo pykčiai, be to, jis mėgdavo parūkyti žolės“, – mergina prisipažino, kad tokie nesutarimai ne kartą buvo pasibaigę išsiskyrimu, tačiau po kiek laiko jie susitaikydavo ir vėl kartu gyvendavo kaip pora.

Paskutinis jų išsiskyrimas buvo maždaug prieš kelerius metus iki šio tragiško įvykio – tada Raminta išėjo iš jų nuomojamo buto, net kelis mėnesius gyveno viena, bet esą V. Ivanovas „labai stengėsi santykius atkurti, nuolat lankydavosi namuose ir mes susitaikėme.“

Bet neilgam – 2019 m. gegužės pabaigoje ji su V. Ivanovo draugu Dovydu išvažiavo į Klaipėdą pirkti naujo automobilio.

„V. Ivanovas manęs turėjo laukti namuose, bet jis išėjo ir negrįžo pora dienų, – sakė Raminta. – Kaip tik tuo metu tarp manęs ir Dovydo buvo užsimezgę santykiai, todėl nutariau su V. Ivanovu išsiskirti – ne tik dėl to, kad susiradau naują draugą, bet ir dėl to, jog nuolat namuose patirdavau stresą. Pavargau.“

Šis išsiskyrimas, anot merginos, nebuvo paprastas – V. Ivanovas niekaip negalėjo su tuo susitaikyti ir ieškojo būdų, kaip dar kartą susigrąžinti mylimąją.

Plieninė iltis
Foto: Vilniaus aps. VPK

„Su juo daug kartų kalbėjausi, bandžiau išsiskirti geruoju, bet jis norėjo dar kartą susitaikyti, tačiau aš nesutikau, – pasakojo Raminta. – Vieno iš paskutinių mūsų pokalbių metu pagaliau susitarėme vienas kitą paleisti. Bet neilgam – po kiek laiko V. Ivanovui kažkas atsitiko, jis vėl pradėjo mane labai spausti, aiškino, kad man neverta būti su Dovydu. Be to, jis daugybę kartų sakė, kad arba nusižudys pats, arba nužudys Dovydą ir sės į kalėjimą.“

Merginos teigimu, Dovydo užpuolimo išvakarėse, naktį, V. Ivanovas atėjo prie namų ir garsiai ėmė šaukti, kad įvykdys nusikaltimą.

„Aš tave užmušiu“, – rusų kalba šaukė vyras. Bet Raminta į šiuos šūksnius nereagavo, o kietai miegojęs Dovydas jų negirdėjo.

„O dieną gavau iš V. Ivanovo keletą keistų žinučių, jis lyg atsiprašinėjo dėl to, kas bus padaryta, – sakė mergina. – Supratau, kad gali atsitikti kažkas negero, gali būti agresijos protrūkių, pagalvojau, jog jis ateis aiškintis santykių ar muštis, bandys sugadinti turtą, tačiau nepagalvojau, kad galėtų pasikėsinti į kito žmogaus gyvybę.“

Įspėjo, kad „žaidžia su ugnimi“

Mergina taip pat prisipažino, kad tądien telefonu buvo susisiekusi su geriausiu V. Ivanovo draugu, kuris be užuolankų patarė kuo greičiau susisiekti su Dovydu ir įspėti apie jo gyvybei gresiantį pavojų.

„Aš nežinau, ką daryti, jis jį užmuš, skambink Dovydui ir perspėk“, – geriausio V. Ivanovo draugo žodžius citavo Raminta.

Mergina suprato, kad tai – ne juokai, ir anksčiau jis buvo sakęs, jog buvęs jos draugas tikrai gali nužudyti žmogų, taip pat ne kartą kartojo, kad tiek Raminta, tiek Dovydas „žaidžia su ugnimi“. Po šio pokalbio Raminta, žinoma, Dovydą įspėjo, tačiau šis nuramino, kad nereikia nervintis, viskas bus gerai.

Mergina bandė susisiekti ir su V. Ivanovu. „Nedaryk kvailysčių“; „Jeigu tu iš tikrųjų mane myli, tu to nepadarysi“; „…aš tikiuosi, kad tu ne visiškai kuoktelėjęs ir baigsi mane kankinti savo išsišokimais. Aš tave suėsiu, jei tu jį paliesi“, – vėliau pareigūnai mobiliojo ryšio telefone rado Ramintos buvusiam draugui rašytas SMS žinutes.

O po valandos mergina sužinojo, kad jos draugas yra sunkiai sužalotas ir išvežtas į ligoninę. Tada Raminta bandė susisiekti su nuo policijos besislapstančiu V. Ivanovu, tačiau šis į skambučius neatsiliepė.

„Eik pas mentus“, – po Dovydo užpuolimo V. Ivanovui rašė Raminta. Kadangi šis neatsakė, ji nusiuntė dar vieną žinutę: „Pabėgai. Visiems sugadinai gyvenimą ir pabėgai. Tu menkysta.“

Dovydas: nemaniau, kad jis mane lies

Po sudėtingų operacijų ligoninėje atsigavęs Dovydas pareigūnams pasakojo, kad jo draugystė su Raminta prasidėjo maždaug prieš mėnesį iki įvykio, kai jį užpuolė V. Ivanovas.

„Aš dirbau autoservise, turiu dešimties metų autošaltkalvio stažą, todėl Raminta man paskambino ir paprašė padėti nusipirkti automobilį, – pasakojo nukentėjusiuoju pripažintas vyras. – Sutikau jai padėti, pagal skelbimą suradau automobilį Klaipėdoje, kartu nuvažiavome į uostamiestį. Nuo tada ir pradėjau artimiau su Raminta bendrauti, susirašinėti, nes tuo metu ji buvo vieniša, susipykusi su V. Ivanovu. Ji man sakė, kad su buvusiu draugu išsiskyrė, jie susipyko ir kartu nebegyvena. Netrukus mūsų draugystė peraugo į dar artimesnius santykius – pradėjome kartu gyventi. Raminta labai nenorėjo, kad apie visą šį reikalą sužinotų V. Ivanovas, nes, sakė, jis gali keršyti. Tą patį man kartojo ir jo geriausias draugas, – esą man geriau pasislėpti, nes V. Ivanovas gali ką nors padaryti.“

Anot Dovydo, Raminta norėjo, kad praeitų kuo ilgesnis laiko tarpas, kol apie naują jos romaną sužinos V. Ivanovas. Bet paslapties nepavyko išlaikyti – apie pokyčius Ramintos gyvenime V. Ivanovui kartą prasitarė šio geriausias draugas.

„Nuo tada prasidėjo nuolatiniai V. Ivanovo skambučiai Ramintai, jis ėmė ją persekioti, skambindavo ir man, atviru tekstu negrasino, bet buvo labai piktas, – sakė Dovydas. – Kartą aš jo paklausiau, ko jam iš manęs reikia, ar dabar jis nori man į nugarą „įvaryti“ peilį, o V. Ivanovas atkirto, kad aš jam jau peilį įvariau. Tokiais skambučiais jis mus terorizuodavo kiekvieną dieną, bandė mane atkalbėti nuo draugystės su Raminta, tą patį sakydavo ir jai.“

Bet meilei neįsakysi – Dovydas ir Raminta nė neketino nutraukti santykių, o tai dar labiau siutino V. Ivanovą.

„Tą dieną, kai buvau užpultas, per pietus su kolegomis pietavome kavinėje, tuo metu Raminta man parašė žinutę, kad V. Ivanovas manęs laukia prie darbo ir gali ką nors padaryti, prašė, kad būčiau atidus ir atsargus, – pasakojo Dovydas. – Taip ir buvo – kai grįžau su bendradarbiais, V. Ivanovas sėdėjo ant suoliuko prie mano autoserviso. Pagalvojau, kad jis nori pasikalbėti, išsiaiškinti, nes paskutinio prieš dvi dienas įvykusio pokalbio telefonu metu jis buvo pažadėjęs mus palikti ramybėje: „Gerai, aš prie jūsų daugiau nelįsiu – nei tavęs, nei Ramintos neterorizuosiu, tik būk įsitikinęs, kad tu tikrai nusiteikęs rimtai, tada aš jūsų neliesiu.“ Aš tikėjau tokiais jo žodžiais, nepagalvojau, kad po pažado palikti mus ramybėje V. Ivanovas ką nors gali padaryti.“

Po dūrių peiliu temo akyse, seko jėgos

Kad klydo, Dovydas suprato vos tik priėjęs prie V. Ivanovo.

„Iš jo veido išraiškos, nusiteikimo supratau, kad atėjo ne kalbėtis, ir dabar viskas gali būti rimčiau, – pasakojo Dovydas. – Iš pradžių jis manęs paprašė paeiti į šalį, bet nesutikau – įtaręs kažką negero pasakiau, kad mums nėra apie ką kalbėtis. Supratęs, kad niekur su juo neisiu, V. Ivanovas paprašė žiebtuvėlio cigaretei prisidegti. Išsitraukiau iš kišenės žiebtuvėlį ir ketinau jį paduoti, tačiau jis kaire ranka pačiupo žiebtuvėlį kartu su mano dešiniąja ranka ir pradėjo mane traukti į save. Tuo pačiu metu labai greitai iš galinės kelnių kišenės išsitraukė peilį ir ėmė smūgiuoti į įvairias kūno vietas – inkstus, plaučius, ranką, gerklę. Man buvo suduoti septyni smūgiai, beveik visi – į viršutinę kūno dalį.

Foto: Mindaugas Ažušilis

Bandžiau atsitraukti, bet jis nuo manęs nesitraukė. Kai dūrė priešpaskutinį, gal penktą kartą, pataikė į ranką, pradėjo labai stipriai bėgti kraujas. Tada skausmo nejutau, bet pradėjau prarasti sąmonę, temo akyse, seko jėgos. Supratau, kad jeigu gausiu dar vieną smūgį, gali būti visai blogai, todėl sukaupęs paskutines jėgas apsisukau ir ėmiau bėgti link kelio, kur buvo daugiau žmonių. Girdėjau, kad V. Ivanovas bėga iš paskos... Bėgdamas jaučiau, kad visiškai silpsta jėgos, ir nukritau. Nežinau, kaip nutiko, bet V. Ivanovas irgi nugriuvo ir tada jam iš rankos iškrito peilis.“

Anot jo, visa tai matęs bendradarbis puolė į pagalbą, o V. Ivanovas, supratęs, kad dabar jau jam iškilo grėsmė, atsistojęs ėmė bėgti per kelią, bet čia jį partrenkė automobilis. Šį incidentą matė ir daugiau praeivių, tik jie nesuprato, kas įvyko, todėl Dovydo kolega puolė kuo skubiau suteikti pagalbą nukentėjusiajam, o ne bandyti sulaikyti užpuoliką.

„Servise man draugai užveržė ranką, kad nebėgtų kraujas, užspaudė žaizdas ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą – tris paras buvau gydomas reanimacijoje, po to savaitę – bendroje palatoje, man buvo padaryti kepenų, inksto, plaučių ir rankos sužalojimai, – sakė Dovydas. – Šiuo metu dar nevaldau rankos riešo, nes buvo visiškai nupjautas nervas. Gydytojai sakė, kad, norint atkurti rankos darbą, reikės atlikti ne vieną operaciją, bet taip, kaip anksčiau, vis tiek rankos nevaldysiu.“

Dovydas neslėpė, kad apie V. Ivanovo sulaikymą sužinojo būdamas ligoninėje, o jo aplankyti atėjusi Raminta prasitarė, jog V. Ivanovas po užpuolimo savo geriausiam draugui buvo parašęs „pergalės“ žinutę: „Man atrodo, kad aš jį nužudžiau.“

Nukentėjusysis neabejoja, kad toks ir buvo V. Ivanovo tikslas: „Smūgiuodamas peiliu jis taikė į gyvybiškai svarbias kūno vietas, tikrai buvo ryžtingai nusiteikęs, supratau, kad tikslas buvo mane nužudyti, jog vėl galėtų bandyti susigrąžinti Ramintą.“

Anot jo, užpuolimą V. Ivanovas galėjo planuoti iš anksto, nes dar prieš savaitę iki vos tragiškai nepasibaigusių įvykių jis buvo atvykęs prie automobilių serviso ir slapta krūmuose stebėjo aplinką.

Tenorėjo susigrąžinti meilę

V. Ivanovas tikino, kad Dovydo nužudyti nenorėjo, todėl jam pateiktus kaltinimus dėl pasikėsinimo nužudyti pripažino tik iš dalies – taip, badė peiliu, bet mirties nesiekė.

Teisme vyras sakė, kad su Dovydu buvo pažįstamas nuo vaikystės, o kad jis draugauja su buvusia jo sugyventine Raminta, esą sužinojo tik prieš savaitę iki vos tragiškai nepasibaigusio įvykio.

„Iki to laiko negalėjau įsivaizduoti, kad mano draugas ir mano mergina gali turėti artimus santykius“, – V. Ivanovas paskaičiavo, kad per bendrus vienuolika dvylika gyvenimo metų su Raminta buvo išsiskyrę apie dvidešimt kartų. Paskutinį kartą – likus mėnesiui iki Dovydo sužalojimo, kai tą vakarą jis su Raminta turėjo eiti į koncertą, bet ši esą ėmė ir išvažiavo su Dovydu.

Foto: Shutterstock

Anot jo, nuo tos dienos santykiai su Raminta tik blogėjo: „Užgėriau ir kelias dienas negrįžau namo, Raminta tokio mano alkoholinių gėrimų vartojimo ir negrįžimo į namus netoleravo. O kai po kelių dienų sugrįžau, mes susipykome, išsiskyrėme ir mūsų santykiai galutinai nutrūko. Vėliau juos bandžiau atkurti, pirkau Ramintai dovanas, gėles, žadėjau jai atleisti dėl santykių su Dovydu, bet ji taikytis nesutiko.“

V. Ivanovas sakė, kad negalėjo susitaikyti su merginos praradimu, todėl dar labiau įklimpo į alkoholizmo liūną: „Iki įvykio paskutinę savaitę gėriau be perstojo, taip pat rūkiau marihuaną.“

„Daug kartų skambinau Dovydui, prašiau nutraukti santykius su Raminta, bet jis nesutiko“, – V. Ivanovas sakė, kad tą dieną, kai užpuolė naująjį buvusios merginos vaikiną, prisimena kaip per miglą, esą naktį jį buvo ištikęs isterijos priepuolis, todėl tėvai iškvietė medikus, bet pagalbos nebeprireikė – kai šie atvyko, vyras jau buvo nurimęs ir miegojo.

„Atsibudęs apie 10 val. nusprendžiau nuvažiuoti pas Dovydą į autoservisą, kur jis dirbo, ir su juo pasikalbėti, – teisme kalbėjo V. Ivanovas. – Išvažiuodamas iš namų pasiėmiau kuprinę, kurioje gulėjo piniginė ir virtuvinis kirvukas. Šis kirvukas visą laiką buvo padėtas kuprinėje, nes jo kartais prireikdavo darbe. Taip pat savigynai pasiėmiau virtuvinį peilį, nes žinojau, jog Dovydas dirba su dviem vaikinais, kurių vienas turėjo ginklą. Kai nuvykau į servisą, Dovydo nebuvo, todėl jo laukiau. Paskui jis atėjo, bet dabar tiksliai visų detalių neprisimenu. Tik pamenu, kad ėjau link jo, paprašiau žiebtuvėlio, tarp mūsų įvyko kažkoks susistumdymas. Nežinau, kuriuo metu išsitraukiau peilį ir sužalojau Dovydą, – kai atsipeikėjau, mano rankose buvo peilis, Dovydas gulėjo ant žemės, o aš stovėjau virš jo su peiliu rankoje. Tada ėmiau bėgti, bet nugriuvau ir pamačiau, kaip prie manęs artinasi Dovydo bendradarbis, todėl staigiai atsistojau ir puoliau bėgti per gatvę. Čia mane partrenkė automobilis. Nuo šio momento vėl aplinkybių gerai neprisimenu, tik pamenu, kad nubėgau iki stotelės, važiavau troleibusu, skambinau mamai.“

V. Ivanovas pripažino, kad peiliu sudavė smūgius nukentėjusiajam, tačiau nesutiko, jog šį badydamas peiliu turėjo tikslą nužudyti.

„Tos dienos susitikimo su Dovydu tikslas buvo pasikalbėti – norėjau jį atkalbėti nuo draugystės su Raminta, tokia mintis man kilo spontaniškai“, – sakė jis.

Ikiteisminio tyrimo metu V. Ivanovas taip pat teisinosi, kodėl ne kartą peiliu dūrė Dovydui: „Galvojau, kad vis jam nepataikau.“

Pavydus vyras taip pat pažymėjo, kad Dovydui niekada negrasino: „Aš tik prašiau ir maldavau, kad jis paliktų Ramintą. Jeigu ką ir sakiau, tai tik Ramintai, bet tie žodžiai nieko negalėjo reikšti, tai – tik gąsdinimai. O su Dovydu aš visą laiką vengiau bendrauti akis į akį, nes nežinojau, ar man pavyks suvaldyti emocijas.“

Teisėja: Dovydo iki šiol neatsiprašė

Nors nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu V. Ivanovas neprisipažino, kad norėjo nužudyti savo buvusios merginos draugą, baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas padarė priešingą išvadą.

Teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė 

Anot teismo, Dovydui sužalojimai buvo padaryti mažiausiai septyniais trauminiais poveikiais, visi sužalojimai padaryti peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas – krūtinės ląstą dešinėje ir kairėje pusėse, sužalojant dešinįjį plautį; nugarą, sužalojant kairįjį inkstą; žastą, visiškai nupjaunant stipininį nervą.

„Visi smūgiai buvo suduoti nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbias kūno vietas – krūtinę, nugarą, kaklą, rankas, kas leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis sudavė tikslinius smūgius, žinodamas, jog jais nukentėjusiajam bus padaryti gyvybiškai pavojingi sužalojimai“, – pabrėžė teisėja V. Pakalnytė-Tamošiūnaitė.

Anot jos, byloje nustatyta, kad, susitikęs su Dovydu, V. Ivanovas, tikėdamasis atitraukti jį nuo kartu buvusių bendradarbių ir taip sumažinti jo galimybę sulaukti bendradarbių pagalbos bei pasipriešinti, paprašė paeiti į šalį, o šiam nesutikus ir V. Ivanovui supratus, kad Dovydo bendradarbis galimai pastebėjo, jog jis turi peilį, nieko nelaukdamas išsitraukė iš galinės kelnių kišenės peilį ir puolė juo žaloti nukentėjusįjį, suduodamas smūgius į nugarą, ranką, krūtinę, o, nukentėjusiajam pradėjus bėgti, jį vijosi ir pasivijęs vėl smūgiavo peiliu į kaklą bei kitas kūno vietas, iki pats nugriuvo bei pametė peilį; pradėjo šalintis tik tuomet, kai pamatė, jog link jo atbėga nukentėjusiojo bendradarbiai.

Anot teismo, V. Ivanovo geriausias draugas Dovydą buvo įspėjęs, kad V. Ivanovas labai myli Ramintą, dėl jos „kraustosi iš proto ir visą laiką kalba, kad nori Dovydą nužudyti“. Be to, pažymėjo teisėja, kruviną užpuolimą matęs Dovydo bendradarbis pareigūnams prisipažino, jog iš to vaizdo, kurį matė, jam net nekilo abejonių, kad V. Ivanovas norėjo Dovydą nužudyti, nes „visus smūgius peiliu sudavė į gyvybei pavojingas kūno vietas, smūgiai nebuvo chaotiški, jis bandė pataikyti į kaklą, veidą, viršutinę kūno dalį.“

„Byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinamasis turėjo tiek motyvą, tiek tikslą keršyti Dovydui už tai, kad šis pradėjo gyventi kartu su jo buvusia ilgamete sugyventine Raminta, bei siekė ją susigrąžinti“, – teisėjos V. Pakalnytės-Tamošiūnaitės teigimu, V. Ivanovas puikiai suvokė savo veiksmų esmę ir suprato nusikalstamos veikos pavojingumą, jos pobūdį bei siekė konkrečių padarinių – nukentėjusiojo mirties, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios.

Pasak teismo, nusikaltimą V. Ivanovas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio – praėjus beveik keturioms valandoms po užpuolimo jo organizme buvo rasta 1,08 prom. alkoholio.

„V. Ivanovas pripažino faktines bylos aplinkybes, t. y. kad sudavė smūgius peiliu nukentėjusiajam ir padarė jam inkriminuojamus kūno sužalojimus, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nepripažino, kad tyčia kėsinosi pastarąjį nužudyti, viso proceso metu kaltinamasis dėl savo neteisėtų veiksmų nesigailėjo, nukentėjusiojo neatsiprašė“, – skirdama laisvės atėmimo bausmę teisėja pažymėjo, kad kaltinamojo nusikalstama veika buvo pasikėsinta į asmens gyvybę.

V. Ivanovas nuo pat sulaikymo buvo suimtas, todėl jam dar laiko kalėti daugiau kaip 5 metus.