Laidoje „Pokalbis“ atlikėjas Marijonas Mikutavičius įvertino dabartinę nuotaiką, kurią jaučia savo aplinkoje. Anot jo, daugelis žmonių yra pavargę ir to priežastys – aiškios.
„Aš galbūt pasiginčyčiau, kad visuomenė yra nepasiruošusi mobilizuotis ar diskutuoti, bet akivaizdu, jog žmonės negali iki begalybės klausytis nurodymų ir būti suvaržyti. Jeigu yra tam tikras laiko tarpas, per kurį tau reikia susiveržti diržus dėl bendros idėjos, taip, tačiau reikia žinoti baigtinę datą; akivaizdu, kad atsiranda nuovargis, fatalistinis požiūris į ligą ir visi galiausiai pradeda susitaikyti su požiūriu, kad ta liga bus.
Jie pradeda kelti klausimus, ir tokie apdovanojimai kaip M.A.M.A., žinoma, gali būti postūmis, kuris gali lemti kitus žingsnius priimant sprendimus. Aš tą bruzdesį jaučiu net iš savo draugų, kurie visą laiką buvo gana lojalūs šiai valdžiai, akivaizdu, kad pradeda burbėti net tie, kurie visą laiką ragino būti sukandus dantis. Mes, matyt, pasiekiame lūžio tašką, kur galiausiai visi pradės gyventi taip, kaip nori. Aš lygiai tą patį jaučiu – lyginant su praėjusiu pavasariu, dabar esu kokius kelis kartus mažiau atsargus“, – laidoje sako M. Mikutavičius.
Anot jo, padėtis tikrai prasta ir akivaizdu, kad net ir išsisemiantis karantinas kol kas – kone vienintelė priemonė, kuri šiuo metu gali padėti.
„Kita vertus, aš puikiai suprantu, kaip dabar valdžios atstovai sėdi susiėmę rankomis galvas, nes, be karantino, nėra kitos priemonės, nes niekas jos nesugalvojo, išskyrus vakcinas. Aš esu prastas patarėjas ir linkęs skatinti kitus prieš kalbant pagalvoti, nes 99,9 procento iš mūsų iš esmės nežinome, kaip elgtis, juk visko paleisti negali, o kovoti iki galo irgi negali. Čia tas pats, kas į karą išeiti baltomis pirštinėmis, maždaug – okupuokit, nugalėkit, bet nieko nenužudykit. Padėtis, kurią, kad ir kaip pasuktum, vis tiek yra bloga“, – svarsto atlikėjas.
Mikutavičius: natūralu, kad pavargstame
M. Mikutavičius sako, kad nuovargis ar noras priešintis – toli gražu ne tik lietuviams būdingas bruožas, veikiau šios savybės yra šiuolaikinio arogantiško žmogaus bruožai.
„Aš nemanau, kad čia kaltas tik nuovargis ar noras priešintis, ir tikrai nemanau, kad čia yra tik lietuvių problema. Netgi, sakyčiau, daugiau mitingų, pasipriešinimo vyksta Vidurio Europos miestuose – Prancūzijoje, Vokietijoje, kur į policininkus vyrai laido bokalus. Manyčiau, kad tai yra žmogiškas bruožas, tiesą sakant, išpindėjusių žmonių, kurie gyvena gana komfortiškai, ir natūralu, kad apie ligas, marus ir karus skaitė tik istoriniuose vadovėliuose. Sunku tą realybę suvokti ir priimti, aš esu toks pats, nes man irgi sunku suvokti, kad kažkoks nematomas šūdukas kontroliuoja mūsų gyvenimus, kažkoks daiktas, kurio net nematome, apie kurį niekas daug ko nežino.
Manau, kad tai yra šiuolaikinio žmogaus arogancija, jis galvoja, kad mes nugalėjome visą pasaulį, skraidome į Marsą, įveikėme gamtą, nes pažabojome saulę, vėją, tačiau akivaizdu, kad niekas nesibaigė, pasaulis yra tęstinė istorija, o mūsų gyvenimas yra to pavyzdys; niekas negyvena galutiniame taške, nes visada vyksta kova su nelaimėmis, kova su savo gyvenimu, su būviu, kuriame mes visi atsidūrėme. Reikia tai priimti, kovoti, bet natūralu, kad mes pavargstame“, – sako M. Mikutavičius.
Įvertino internetinius ginčus
Anot jo, daugelis mūšių šiais laikais vyksta internete.
„Aš manau, kad kai nugalėsime virusą, reikės nugalėti internetą, nes akivaizdu, kad jaučiant nuovargį jis yra kaip siaubingas kiršintojas. Jis – kaip intrigantė boba ar vyras darbovietėje, kuris nešioja paskalas ir visus pjudo tarpusavyje. Tiesą sakant, esu daręs paprastą eksperimentą – išsijungi bent kelioms savaitėms žiniasklaidą ir socialinius tinklus ir supranti, kad ta visuomenė nėra tokia susiskaldžiusi, kaip atrodė iš pradžių“, – sako M. Mikutavičius.
„Aš įsivaizduoju, kad internete turėtų būti daugiau taisyklių, sakykime, valdymas fiktyvių profilių, kurie iš tiesų yra anonimai, kurie drąsūs tik dėl to, kad niekas jų nepažįsta, todėl gali įžeidinėti. Ar mes išmoksime kitaip bendrauti? Nežinau, vargu. Visuomenės išsilavinimas bendraujant, mūsų bendravimo būdas labai skiriasi. Yra žmonių, kurie labiau stačiokai, sunkiau valdo kalbą, o yra snobų ir intelektualų, kurie turi daugiau ekvilibristikos savo kalboje, todėl atrodo gražiau ir solidžiau, nors velniai žino, ką jie galvoja.
Taigi žmonės skirtingai reiškia savo emocijas, abejoju, kad kurią nors dieną mes visus suvienodinsime, nebent užaugs karta, kuri mokysis apie internetą, kaip mes mokydavomės apie Žemaitę, ir aiškinsis, kodėl negalima rašyti kaip Mikutavičius ar Užkalnis, o kodėl reikia rašyt kaip Daiva Žeimytė, pavyzdžiui“, – sako M. Mikutavičius.
Apie sąmokslo teorijas
Savo naujame įraše feisbuke M. Mikutavičius rašė, kad visuomenės elgesys jam primena girtuoklystę. Anot jo, keista matyti pavyzdžių ir savo aplinkoje, kai po kurio laiko paaiškėja, kad žmogus įtikėjo kažkokiomis sąmokslo teorijomis.
„Man sunku tai suvokti. Aš domėjausi sąmokslo teorijomis, domėjausi, nes, pavyzdžiui, staiga supratau, kad nebesusišneku su senais kadaise buvusiais draugais, kurie, atrodo, mąsto panašiai ir, atrodo, pasaulėžiūra vienoda. Kurį laiką nesimatėme, o kai susitikome, paaiškėjo, kad jis tiki chemtreilais, tiki, kad Cheopso piramidę pastatė kažkoks milžinas ir t. t. Aš nežinau, bet kai kuriais atvejais tai – tiesiog išsilavinimo stoka.
Turiu pavyzdžių iš savo aplinkos, kai žmonės ilgą laiką nelabai vertino spausdintą žodį ir nelabai ką skaitė, o staiga į jų rankas patenka kokia nors knygutė, ir tai dažnai būna kokia nors žadanti nušvitimą ar koks izoterinis daiktelis. Staiga jiems atsiveria akys ir jie supranta, kad niekada tokių dalykų neskaitė. Jie absoliučiai neturi lyginamojo principo. Turiu keletą pavyzdžių, kurie iš karto nugravituoja į kažkokius vaikščiojimus per sienas, tokius pseudodvasinius dalykus, su kuriais atsineša krūvą sąmokslų, keistų dalykėlių“, – sako M. Mikutavičius.
„Bet yra ir tokių pavyzdžių, kai į tokius dalykus nukrypsta ir labai apsiskaitę, intelektualūs žmonės. To aš niekaip negaliu paaiškinti. Iki tokio lygio, kad pradeda abejoti viskuo, jie netiki istorijos vadovėliais, nes mokyklą yra uzurpavusi valdžia, jie netiki „Google“, nes jį uzurpavęs Billas Gatesas, Europos Sąjungą uzurpavęs koks nors Sorošas – viskas yra uzurpuota. Tada man kyla klausimas – kur yra tavo atramos taškas, kur pamatai? Nes kuo nors turi tikėti, jeigu neigi, turi turėti kokią nors informaciją“, – priduria M. Mikutavičius.
Netylant diskusijoms dėl skiepų, M. Mikutavičius tikino, kad sulaukė pasiūlymų vienaip ar kitaip agituoti vakcinavimą, tačiau, kaip pabrėžia atlikėjas, agituoti – ne jo užduotis, nors, teigia, tikrai skiepysis.
„Pačiam lįsti ant bačkos ir kasdien eiti į karą, kažką pasakoti – ne mano būdas įrodinėti, juolab kad esu linkęs galvoti, jog nereikia per prievartą vakcinuoti visų, ir nesu tas karingas žmogus, kuris sako, kad žiūrėkime iš aukšto į žmones, kurie nesivakcinavo“, – sako. M. Mikutavičius.
Kai kurie muzikantai įsidarbino taksistais
Paklausus, kaip laikosi šou pasaulio žmonės, muzikantai, atlikėjas tikino, kad nuotaikos įvairios, o patys žmonės dirba skirtingus darbus.
„Aš žinau muzikantų, kurie tiesiog spjovė į viską ir dirba taksistais ar išvežioja maistą, ir spjovė į viską, nes kas iš to, kad jis kokius aštuonerius metus buvo nuostabus bosistas, kam dabar rūpi, kad ji buvo perspektyvi smuikininkė. Jie tiesiog dirba darbus, kuriuos gali rasti. Kitiems karantinas galbūt išėjo į naudą. Vėlgi nežinau, ar atskleisiu pogrindinį pasaulį, bet vyksta muzikos pamokos, tėvai leidžia vaikus mokytis muzikos – ar tai daroma nuotoliniu būdu, ar tiesiogiai, aš nežinau, bet kai kurie sako, kad gyvena puikiai, net geriau nei iki karantino.
Kai kurie valstybiniame sektoriuje dirbantys kultūrininkai tiesiog stato spektaklius, kuria programas, nes jie yra biudžetininkai. Jie stato juos su viltimi, kad kas nors kada nors žiūrės. Žinoma, depresyvios nuotaikos ten didelės, aišku, žmonės stengiasi to nerodyti, bet, manau, visus kankina tas beprasmybės jausmas ir suvokimas, kad pasaulis, kurį puoselėjai, kuriuo tikėjai, sugriuvo ir nežinia, ar sugrįš“, – sako atlikėjas.
„Klausimas, ar po ilgų pokyčių visuomenė dar sugebės grįžti į tai, kas buvo. Pasauline ar valstybės prasme vėlgi – nieko naujo. Visuomenės transformuojasi, gyvenimas keičiasi, bet daliai žmonių bus krachas. Reikia galvoti, keisti specializaciją turbūt. Kultūrininko profesija visada buvo sunkiai apčiuopiama ir labai rizikinga, be garantijų, tai dabar maždaug minus šimtas procentų garantijos“, – sako M. Mikutavičius.
