Apeliacine tvarka baudžiamąją bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija paskelbė, kad iš dalies patenkino nukentėjusiųjų Roberto ir Onos Povilaičio, dviejų nuteistųjų bei Generalinės prokuratūros skundus ir pakeitė dar 2019 m. kovo mėnesį priimtą Vilniaus apygardos teismo nuosprendį.
Apeliacinės instancijos teismas, nors ir patikslinęs tam tikras faktines bylos aplinkybes, nepakeitė esminių Vilniaus apygardos teismo išvadų ir konstatavo, kad visi byloje kaltinti asmenys buvo pagrįstai nuteisti dėl 1991 m. sausio mėnesio įvykių Vilniuje, kai tarptautinės teisės draudžiamos karo atakos metu, panaudojant draudžiamas kariavimo priemones, buvo nužudyta keturiolika žmonių ir daugiau nei aštuoni šimtai asmenų patyrė įvairaus sunkumo sužalojimus.
Teismas taip pat pritarė žemesniojo teismo išvadai, kad nusikaltimai buvo padaryti, visiems nuteistiesiems veikiant bendrininkų grupe, bendrai vykdant iš anksto suplanuotą ir aukščiausiu lygiu koordinuotą karinę operaciją.
„Kiekvieno iš nuteistųjų veiksmai buvo būtini bendram nusikalstamam sumanymui įgyvendinti. Be nusikalstamo plano iniciatorių nebūtų buvęs pradėtas karinės operacijos planavimas, be planuotojų ir koordinatorių nebūtų suplanuoti konkretūs kariniai veiksmai, nebūtų paskirti kariniai daliniai operacijai vykdyti, nebūtų jiems suteikta karinė technika ir ginkluotė, o be tiesioginių karinių veiksmų vykdytojų nebūtų praktiškai įgyvendinta iniciatorių ir planuotojų suplanuota karinė operacija, todėl visų nuteistųjų veiksmai lėmė sunkiausių padarinių atsiradimą“, – teigė bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija.
Teisėjai pakeitė vieninteliam iki šiol suimtam nuteistajam Jurijui Meliui, kuris kalinamas nuo 2014 m., anksčiau skirtą laisvės atėmimo bausmę – jam teks kalėti 10 metų, nors pirmosios instancijos teismas jį buvo įkalinęs 7 metams ir šis kalinimo laikas jau buvo pasibaigęs.
Griežtesnės bausmės sulaukė ir šiuo metu Vilniuje gyvenantis Genadijus Ivanovas – už grotų jam teks praleisti 5 metus, nors pirmosios instancijos teismas jam buvo skyręs metais švelnesnę bausmę.
„G. Ivanovas dalyvavo užimant Spaudos rūmus, ten vyko keturi tankai, ant vieno jų sėdėjo G. Ivanovas, jis buvo papulkininkis, labai aukštas kariškis, – sakė teisėjas. – Jis dalyvavo tik Spaudos rūmų užėmime 1991 m. sausio 11 d., čia buvo mažiau žmonių sužalojimų. Teismas negalėjo palikti tokios pačios bausmės G. Ivanovui kaip eiliniams tankistams. Iki šiol G. Ivanovas neigia aplinkybes, kad jis vadovavo tankams vykdamas į Spaudos rūmus, jo versija – vykau atsitiktinai, užlipau ant tanko pasižiūrėti, kur tie tankai važiuoja. Teimo vertinimu, tokie paaiškinimai nelogiški – jis buvo tankų vadas, o ne atsitiktinai ant tanko užplipęs papulkininkis.“
Griežtesnė bausmė buvo skirta ir J. Meliui, kuris buvo tanko vadas ir vyko į Televizijos bokšto šturmą.
„J. Melis dalyvavo puolančiojoje grupėje, jis pripažino ir neneigė, kad jo vadovaujamas tankas išlaužė tvorą, padėdamas patekti desantininkams, jo tankas ne mažiau kaip tris kartrus šaudė tuščiais užtaisais, – sakė teisėjų kolegijos pirmininkas. – Ir pirmosios instancijos teismas J. Meliui skyrė septynerių, o jo pavaldiniui – dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, kitų tankų – irgi griežtesnes. Taip, teismas įvertino, kad jis buvo suimtas, ilgą laiką nežinojo, koks likimas jo laukia, tai svarbu, bet tai nesudaro pagrindo sumažinti bausmės. Jis buvo aukštąją mokyklą baigęs karininkas, puikiai suprato, ko vykstama prie Televizijos bokšto; bet kuris tankistas ar kariškis žino, ką reiškia tanko šūviai, net ir tuščiais šūviais, ir kokius padarinius tai gali sukelti, o jo tankas šaudė.“
Teismas taip pat pakeitė bausmes ir dar keturiolikai nuteistųjų: dviem nuteistiesiems skirtos švelnesnės, kitiems – griežtesnės bausmės. Tuo metu bylos nagrinėjimo metu mirusiam tuomečiui SSRS gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui baudžiamoji byla buvo nutraukta.
„Spaudos rūmų užėmimo metu jis buvo vyriausias kariškis – reaguodamas į nukentėjusiojo Vyto Lukšio veiksmus jį apipilant vandeniu, jis iš kito kariškio atėmė automatą ir ėmė šaudyti, jį sužalojo, – pažymėjo teisėjas E. Rimšelis. – Jis pats nusprendė vietoje taip reaguoti į žmonių veiksmus, be to, šaudymu iš automato jis rodė pavyzdį kitiems kariškiams, kad taip galima elgtis, aš esu aukščiausias, žiūrėkite, ką darau, viskas yra gerai. Tokioje situacijoje teismas pritarė prokurorų pozicijai ir skyrė tokią bausmę, kokios prokurorai prašė.“
Teisėjų kolegija nutarė iš visų nuteistųjų solidariai Lietuvos valstybei priteisti daugiau kaip 10 mln. 876 tūkst. eurų turtinei žalai atlyginti, tuo metu sutuoktinio netekusiai Onai Povilaitienei teismas priteisė 75 tūkst., o tėvo netekusiam Robertui Povilaičiui – 50 tūkst. Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas taip pat konstatavo, kad nukentėjusysis Vytautas Lukšys turi teisę į žalos atlyginimą, bet turi kreiptis civiline tvarka.
Anot teisėjo E. Rimšelio, vykdydami karinę operaciją visi 67 atsakomybėn patraukti nuteistieji 1991 m. sausį naudojo jėgą prieš Lietuvos civilinius asmenis, juos žudė.
Baudžiamąją bylą teisėjų kolegija, kurią sudarė teisėjai Ernestas Rimšelis, Ernesta Montvidienė ir Egidija Tamošiūnienė, išnagrinėjo per dvylika visą dieną trukusių posėdžių.
Byloje dar nepadėtas taškas
Nuteistųjų J. Melio ir M. Golovatovo advokatas Ryšardas Burda sako, kad Sausio 13-osios byloje taškas dar nepadėtas – jis žada skųsti priimtą nuosprendį Lietuvos Aukščiausiajam Teismui ir, jei prireiks, Europos Žmogaus Teisių Teismui.
„Mes be abejo skųsime Aukščiausiajam Teismui, eisime toliau, iki Strasbūro ir pasižiūrėsime, kaip kitos instancijos nagrinės“, – po teismo posėdžio žurnalistams sakė jis.
Gynėjo teigimu, nuteistieji buvo vertinami ne pagal 1991 m. galiojusį Baudžiamąjį kodeksą, bet pagal 2011 m. priimtas jo pataisas, o tai prieštarauja įvairiems tarptautiniams statutams, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijai.
„Bendrauju su Golovatovu, jis neigiamai vertina šitą situaciją. Lygiai taip pat neigiamai vertina ir J. Melis. Jis, matydamas ir prognozuodamas, kad visgi ne jo naudai bus priimtas sprendimas, atsisakė dalyvauti teismo posėdyje“, – sakė gynėjas.
Sausio 13-osios byloje kaltinimai buvo pareikšti 67 asmenims, kuriuos gynė daugiau kaip 100 valstybės paskirtų gynėjų. Baudžiamojon atsakomybė patraukti Rusijos Federacijos, Ukrainos ir Baltarusijos Respublikos piliečiai, 1991 m. ėję vadovaujančias pareigas Sovietų Sąjungos Komunistų partijoje, Gynybos, Vidaus reikalų ministerijose, Valstybės saugumo komitete (KGB), jų sukarintuose padaliniuose.
Net 65 asmenys buvo teisiami už akių, jiems apie Lietuvoje vykstantį baudžiamąjį procesą yra pranešta per Teisingumo ministeriją, taip pat buvo išsiųsti teismo šaukimai gyvenamosios vietos adresu. Be to, kol vyko procesas, teisėjai nutarė sustabdyti Europos arešto orderių vykdymą – taip būtų užtikrintas nevaržomas kaltinamųjų atvykimas į Lietuvą. Vis dėlto, šia teise nė vienas kaltinamasis nepasinaudojo ir teisme nepasirodė.
Vienas kaltinamųjų – Karaliaučiaus srityje gyvenantis Rusijos pilietis Jurijus Melis (Jurij Mel) buvo suimtas. Jis buvo sulaikytas dar 2014 m. kovą, kai atvyko į Lietuvą. Tuo metu Lietuvoje gyvenantis Rusijos pilietis Genadijus Ivanovas teismo nuosprendžio paskelbimo laukė būdamas laisvėje, tačiau iš jo buvo paimti dokumentai.
Visi nusikaltimai buvo įvykdyti 1991 m. sausio mėnesį – užgrobti įvairūs svarbūs Lietuvos objektai, sausio 13 įvykdyti mirtini susirėmimai prie Televizijos bokšto bei Radijo ir televizijos komiteto pastato.
Šioje byloje dėl nusikaltimų žmoniškumui nuosprendį dar 2019 m. kovą buvo paskelbęs Vilniaus apygardos teismas, tačiau apeliacine tvarka jį apskundė net 59 nuteistieji, nukentėjusieji ir prokuratūra.
Visi nuteistieji buvo nubausti nuo 4 iki 14 metų laisvės atėmimo bausme. Tiesa, dauguma kaltinamųjų iš Rusijos ir Baltarusijos buvo nuteisti už akių, mat valstybės atsisako juos išduoti.
V. Ushopčikas yra buvęs sovietų armijos Vilniaus garnizono vadas, V. Švedas – Lietuvos komunistų partijos antrasis sekretorius, o A. Naudžiūnas – tuometis Lietuvos komunistų partijos centrinio komiteto sekretorius. Buvusiam sovietų gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui ir dar keliems kaltinamiesiems prokurorai yra pasiūlę skirti griežčiausią bausmę – įkalinimą iki gyvos galvos.
Anksčiau Vilniaus apygardos teismas yra pažymėjęs, kad nusikaltimams žmoniškumui nėra taikoma senatis, o per Sausio įvykius Lietuvoje net nebuvo siekiama išvengti civilių žmonių aukų.
Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs teismas pažymėjo, kad 1991 m. Lietuvoje buvo surengta karinė operacija, kurios tikslas Lietuvą išlaikyti SSRS sudėtyje. Karinė operacija buvo vykdoma kelias dienas (reguliariai), skirtingose miesto vietose užgrobiant skirtingus objektus. 1991 m. sausio 11 d. užgrobta KAD Alytaus technikos mokykla, Krašto apsaugos departamento administracinis pastatas, Vilniaus geležinkelio stoties valdymo posto patalpos, VĮ „Lietuvos telekomas“ filialo Tarpmiestinio telefono centro cecho Vilnius-I ir Lietuvos radijo ir televizijos centro Radijo transliacijos patalpos, Lietuvos radijo ir televizijos kūrybos namai bei atsarginės Lietuvos radijo ir televizijos patalpos, iš Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Respublikinės tarybos sandėlio pagrobti ginklai, užgrobta Ypatingosios paskirties milicijos būrio bazė ir pagrobti ginklai, užgrobtas VRM Policijos akademijos, Sporto ir technikos organizacijos „Vytis“ prie Krašto apsaugos departamento ir kitos patalpos.
Prie užgrobiamų objektų tankai ir šarvuotoji technika privažiuodavo iš skirtingų pusių, pagal iš anksto sudarytus planus, nustatytais maršrutais ir atakos buvo vykdomos vienu metu iš skirtingų pusių. Tankų ekipažų nariai apklausų metu nurodė, kad jų užduotis buvo pašalinti kliūtis, nustumti žmones nuo pastatų prieigų, desantininkams atlaisvinti įėjimus į pastatus.
Operacijų metu buvo nurodyta pašalinti bet kokio pobūdžio kliūtis, naudoti dūmines užsklandas, šviesti prožektoriais žmonėms į veidus, šaudyti išmušamaisiais užtaisais. Operacijoje dalyvavę oro desanto kariškiai nurodė, kad jų užduotis, kartu su specialiųjų padalinių kariškiais, buvo patekti į pastatus, išvesti iš ten dirbančiuosius, atjungti aparatūrą.
Vykdydami užduotį, kariškiai prieš civilius naudojo artimos kovos veiksmus, šaudė į viršų ir į žemę tam, kad pastatus saugantys civiliai atsitrauktų ir netrukdytų vykdyti užduotis. Nors kaltinamieji, dalyvavę objektų šturme bei saugoję pastatus iki 1991 m. rugpjūčio mėn. pabaigos, neigia užgrobtų pastatų niokojimo ir aparatūros bei kitų daiktų pasisavinimo faktus, tačiau bylos duomenys tai paneigė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamai bylai aktualius nacionalinės ir tarptautinės teisės aktus bei šaltinius, sprendė, kad 1991 m. sausio mėnesį kaltinamųjų padarytos nusikalstamos veikos – civilių asmenų užpuolimas bei jų žudymas, sunkių sveikatos sutrikdymų padarymas, kitoks nežmoniškas elgesys su civiliais asmenimis, vykdant ir remiant kitos valstybės politiką, vertinamas kaip nusikaltimai žmoniškumui.
Nei vienas iš kaltinamųjų kariškių neatsisakė vykdyti neteisėto įsakymo, nors, atvykę prie užgrobiamų objektų ir pamatę ten esančias žmonių minias, suprato, kad gali kilti panika, žūti ar būti sužaloti žmonės.
eismas padarė išvadą, kad civilių asmenų nužudymai ir įvairaus sunkumo laipsnio sužalojimų padarymai karinės operacijos metu buvo ne atsitiktiniai nusikaltimai, o nuosekli, iš anksto suplanuota ir numatyta didelio masto ir sistemingo civilių gyventojų užpuolimo dalis, vykdant TSRS bei jos politinės partijos TSKP politiką, kurios tikslas buvo išlaikyti Lietuvą TSRS sudėtyje.
„Bendri TSRS jėgos struktūrų kariškių veiksmai atitiko klasikinio pasirengimo puolimui ir jo vykdymo elementus: gautas politinis pritarimas, sukurta vadovavimo piramidė, atliktas pajėgų koncentravimas ir atlikti puolamieji veiksmai, – nurodė teismas. – Išlaikyti pagrindiniai puolimo principai – puolimui pasirinktas netikėtas (nakties) laikas, atlikta detali puolamųjų objektų žvalgyba, panaudotos vietovės sąlygos, pasirinktos netikėtos veiksmų kryptys, puolant iš skirtingų pusių.“
Anot teismo, 1991 metų įvykiai buvo Sovietų Sąjungos agresija prieš Lietuvą.
„Tarptautinės teisės požiūriu 1940–1990 metais Lietuvos Respublika buvo okupuota valstybė, (...) nurodytas laikotarpis apibūdintinas kaip tęstinė TSRS agresija prieš Lietuvos Respubliką. (...) 1990 – 1991 metais TSRS Lietuvoje tęsė 1940 metais pradėtą agresiją“, – nurodė teismas.
Anot jo, sovietų karių veiksmai 1991 metų sausį atitinka tarptautinėje teisėje numatytus nusikaltimus žmogiškumui.
Jau antroji byla
Sausio įvykių bylą nagrinėję Vilniaus apygardos teismo teisėjai yra sulaukę Rusijos sankcijų, tačiau teisingumo ministrė sako, kad mūsų valstybė teisingumo vykdytojus saugos kaip tik galės.
„Lietuva imsis visų priemonių, kad apsaugotų savo teisėjus ir prokurorus nuo galimo politiškai motyvuoto Rusijos persekiojimo ir netoleruos užsienio valstybės sprendimų, jeigu šie prieštaraus teisingumo bei demokratinės teisinės valstybės principams. Visos Bendrijos pareiga yra ieškoti veiksmingų sprendimų saugant ES piliečius nuo neteisėto asmens sulaikymo ir galimos ekstradicijos veiksmų“, – teigė teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska.
Pirmą kartą Lietuvos istorijoje visa ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo suskaitmeninta. Toks sprendimas buvo priimtas ne tik siekiant palengvinti proceso eigą, bet ir dėl to, kad šie dokumentai turi didžiulę istorinę vertę. Pagalbos sulaukta iš Lietuvos valstybės centrinio archyvo, kuriame buvo sėkmingai restauruota daugiau nei pusantro tūkstančio įvairių itin prastos būklės archyvinių dokumentų.
Sausio 13-osios įvykiai jau buvo nagrinėti Lietuvos teismuose – dar 1999 m. Vilniaus apygardos teismas paskelbė nuosprendį byloje dėl antivalstybinių organizacijų kūrimo ir kitų nusikaltimų. Tada kalėti buvo nuteisti Mykolas Burokevičius, Juozas Jarmalavičius, Juozas Kuolelis, Leonas Bartoševičius, Stanislavas Mickevičius ir Jaroslavas Prokopovičius. S. Mickevičius pabėgo iš Lietuvos.
Šioje byloje nustatytas aplinkybes galite perskaityti teismų priimtuose dokumentuose: Pirmosios instancijos teismo nuosprendį rasite paspaudę šią nuorodą.
Vėliau apeliacinės instancijos teismas šį nuosprendį pakeitė, jį galite perskaityti paspaudę čia.
Dar kartą nuosprendis buvo pakeistas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme – galutinį ir neskundžiamą nuosprendį galite perskaityti paspaudę šią nuorodą.
Sausio 13-osios bylos įvykiai pasiekė ir Europos Žmogaus Teisių Teismą. Šio teismo priimtą Lietuvai labai svarbų sprendimą galite perskaityti paspaudę šią nuorodą.
Reaguodama į Lietuvoje vykstantį Sausio 13-osios bylos nagrinėjimą, Rusijos Federacijos Tyrimų komitetas už akių yra inicijavęs baudžiamąsias bylas dėl esą nepagrįsto Rusijos piliečių persekiojimo Lietuvos pareigūnams, prokurorams ir teisėjams. Lietuva šį procesą vertina kaip bandymą neteisėtai paveikti savo pareigas vykdančius pareigūnus, taip pat Rusijoje iškeltomis bylomis siekiama klaidinti visuomenę, nes yra skleidžiama melaginga informacija.
