Judėjimo ribojimai šalies gyventojams jau seniai kelia pyktį, mat net ir pradėjus senjorų ir kitų prioritetinių grupių skiepijimą, iki šiol nėra atšaukti. Valdžia prieš kiekvienas šventes žada, kad galbūt tai jau paskutinis kartas ir prašo likti namuose, bet negerėjant epidemiologinei situacijai, tokių pokyčių žmonės taip ir nesulaukia. Vis dėlto judėjimo ribojimams taikomos ir išimtys.
Vienas punktas dėl paaiškinimo, kaip galima vykti į laidotuves kitoje savivaldybėje, galėjo sukelti rimtų klausimų, kaip valdžia traktuoja sąvoką, kas yra šeima. Visuomenėje ir vėl kilo pasipiktinimas.
Policija nurodo, kad vykti į laidotuves kitoje savivaldybėje galima tik mirus artimiesiems giminaičiams ir Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato, kad artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys).
„Laidotuvėse gali dalyvauti ne daugiau kaip 10 asmenų, į šį skaičių neįtraukiant dalyvaujančių asmenų šeimos ir (ar) namų ūkio narių, ritualines paslaugas teikiančių asmenų“, – teigiama išaiškinime.
Policija, siekdama aiškumo, pateikė ir kelis pavyzdžius:
„1) mirus Vardenio Pavardenio mamai ir laidotuvėms vykstant kitoje savivaldybėje, jis ir (ar) jo vaikai vykti gali, o jo sutuoktinė – ne;
2) mirus Vardenio Pavardenio mamai ar močiutei ir laidotuvėms vykstant jo gyvenamojoje savivaldybėje, dalyvauti gali ir jis, ir jo sutuoktinė, vaikai;“
Pateiktame pavyzdyje stebina, kad žmonai būtų draudžiama vykti į anytos laidotuves su vyru ir vaikais, jeigu jos vyktų kitoje savivaldybėje. Kai kurie interneto komentatoriai tai pavadino „Teisės normų supriešinimu su elementariu žmogiškumu“.
Siekiama apsaugoti gyvuosius
Psichologas Edvardas Šidlauskas vis dėlto šiuo atveju buvo linkęs palaikyti valdžios sprendimą, kaip įmanoma labiau sumažinti viruso plitimo riziką. Pasak jo, yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso, bet yra ir tokių, kuriuos galime keisti.
„Šiuo atveju, kaip suprantu, tai yra metodas apsaugoti gyvuosius. Man atrodo, tai yra daug svarbiau negu mirę, kadangi jiems jau tas pats. Galbūt tai ir žiaurokai skamba, bet tokia yra tikrovė. Aišku, aš nežinau, ar tie metodai yra efektyvūs, čia jau kitas klausimas. Kita vertus, niekas negalėtų į šį klausimą tiksliai atsakyti, kiek tų žmonių galima leisti, kad iš tikrųjų būtų saugu“, – aiškino jis.
Pasak psichologo, bendražmogiškai yra akivaizdu, kad visi šeimos nariai nori atsisveikinti su išėjusiu artimuoju, taip pat ir, pavyzdžiui, vyro žmona turėtų dalyvauti anytos laidotuvėse.
„Vyrui tikrai gali būti sunku, nes išėjo jo artimiausias žmogus žemėje t. y. mama. Tokio ryšio mes daugiau niekada su niekuo neužmezgame. Nesvarbu, ar tai būtų žmonos mama ir šalia vyras, bet tas palaikymas, žinoma, kad yra svarbus. Be abejo, būtų labai gerai, jeigu visi galėtų dalyvauti, tačiau jei tokie įstatymai, matyt, yra kažkokia logika.
Greičiausiai, taip siekiama apsaugoti gyvuosius ir tuo remdamasis vis dėlto skatinčiau laikytis įstatymų ir, visų pirma, saugoti save. Deja, bet tam mirusiam žmogui jau niekaip nepadėsi, o tą savo artimąjį gali paguosti ir po tų dviejų dienų, gal jis nemirs iš sielvarto.“
E. Šidlauskas taip pat paaiškino, ką psichologiniu požiūriu reiškia laidotuvės. Iš principo, sako jis, jos skirtos ne mirusiems žmonėms, o gyviesiems tokiu būdu įprasminti gedulą ir jį suvaldyti.
„Tai yra tarsi sudėliojimas į lentynas, kai, pavyzdžiui, vainiko padėjimas, mirusiojo užkasimas reiškia, kad taip simboliškai mes tarsi ir tą skausmą išlydime arba paleidžiame netektį. Tie ritualai beveik yra terapiniai, ir mums, gyviesiems, jie yra naudingi kaip savotiški vaistai.
Laidotuvės sutrumpina tą gedėjimo laikotarpį, žmogus nebesijaučia kažko nepadaręs ir iš principo jose turėtų dalyvauti visi, kam buvo svarbus velionis. Nesvarbu, ar giminė, ar ne giminė“, – teigė jis.
Tačiau, apibendrino E. Šidlauskas, jeigu šiuo metu kitaip neišeina, psichologiškai mokėsime kainą, kad tas gedėjimas galimai užsitęs.
