Jauna moteris (vardas ir pavardė „Delfi“ žinomi) pasakojo, kad jos 83 metų močiutei vasario 13 dieną namuose pasidarė bloga. Ji staiga pradėjo nevaikščioti, jautėsi nusilpusi, temperatūros ar slogos neturėjo.

„Močiutę išvežė į Lazdynų ligoninę. Ten nustatė, kad jos labai žemas hemoglobinas, reikia kraujo perpylimo. Kadangi mes esame iš Širvintų rajono, ją iš Lazdynų ligoninės po kažkiek valandų perkėlė į Širvintų ligoninę“, – pasakojo anūkė.

Pasak jos, ten močiutė buvo paguldyta į palatą su dar dviem pacientėmis.

„Viena moteris, kuri gulėjo šalia močiutės, buvo labai gera, padėdavo jai pakelti telefoną prie ausies. Mes tuo metu dar galėdavome kalbėtis“, – sakė ji.

Nerimą keliantys ženklai

Anūkė prisiminė, kad vasario 14 dieną močiutei nuvežė sauskelnių, kitų reikalingų daiktų.

„Slaugytojos man išnešė drabužius. Jie buvo visiškai permirkę šlapimu. Megztinį, marškinėlius, kelnes buvo galima tiesiog gręžti. Tuo metu nepagalvojau, kad bus tokia situacija, kad gal reikėtų nufilmuoti“, – pasakojo moteris.

Teigė, kad po to paskambino močiutei.

„Ji man pasakė, kad buvo visiškai nurengta, palikta su pampersu ir paguldyta į skyrių nuoga. Tai kiek senam žmogui reikia, kad ten plaučių uždegimą galėtų pasigauti?“ – pyko anūkė.

Paskui, pasak jos, atrodė, kad viskas vyksta sklandžiai. Artimieji gavo žinių, kad močiutės būklė stabili. Penkias dienas buvo pilamas kraujas.

„Paklausus gydytojos, kodėl krenta hemoglobinas, pasakyta, kad buvo B12 vitaminų trūkumas, todėl hemoglobinas dingsta“, – pasakojo anūkė.

Artimieji per aplinkui sužinojo, kad močiutė izoliuota

Ji prisiminė, kad daugiausia su gydytoja bendravo mama, nes ji pati tuo metu daug dirbo.

„Mamai sakė, kad viskas yra gerai. Aš tada sugalvojau paskambinti į administraciją ir pasiteirauti tam tikrų dalykų. Taip sužinojau, kad nuo vasario 18 dienos ji izoliuota viena palatoje.

Mūsų močiutė buvo lenkė. Ji gal ne viską suprato, kodėl liko viena palatoje, mums to neakcentavo. Mes tik supratome, kad ji turbūt liko viena, nes, kai jai skambindavome, niekas neatsiliepdavo“, – kalbėjo moteris.

Artimieji bandė prašyti slaugytojos, kad palaikytų telefoną arba surinktų numerį, jog galėtų pabendrauti su močiute.

„Juk trūksta žmogaus, kai jo nematai, negali bendrauti, kyla įtarimų, kas darosi. Ji mums pasakė: „Jūs ją nervinate, kai skambinate. Ji verkia, isterikuoja, labai nori namo“, – pasakojo anūkė.

Netrukus moteris sužinojo, kad per savaitę (nuo 13 iki 18 dienos) močiutei atsirado pragulų, nes buvo paprašyta atvežti „Sudocrem'o“.

„Namuose ji buvo vaikščiojanti. Pati nueidavo į tualetą, pati atsiliepdavo telefonu, pati valgydavo. Į ligoninę ji nuvažiavo tikrai be jokių pragulų. O ten taip staiga buvo paguldyta. Močiutė, kai su ja kalbėjau, sakė: „Aš nuolat guliu, daugiau nieko, mane maitina, nieko savarankiškai negaliu daryti.“ Žinoma, ji ir apsiterliodavo, visko būdavo, bet namie viską darė pati“, – atviravo anūkė.

Artimieji ėmė aiškintis, kodėl močiutę izoliavo

Artimieji ėmė aiškintis, kodėl močiutę izoliavo, o jie nieko apie tai nežinojo.

„Jei ji izoliuota, vadinasi, turėjo kontaktų. Nuo 13 dienos gulėjo su dviem moterimis, paskui ją po penkių dienų izoliavo. Vadinasi, kažkas buvo, bet mums nieko nesakė“, – minčių srautą prisiminė anūkė.

Moteris sakė, kad su močiute kalbėjo vasario 22 dieną. Tai buvo paskutinis jųdviejų pokalbis.

„Močiutė pasakė, kad jai jau antrą kartą darė COVID-19 testą. Aš jos dar pasiteiravau, ar skaudėjo, ar viskas gerai. Ji tiesiog verkė ir sakė: „Prašau tavęs, kad tu iš čia mane pasiimtum. Nes aš negrįšiu namo, jeigu tu manęs nepasiimsi.“ Aš pažadėjau, kad pasiimsiu, bet pažado neištesėjau“, – pravirko pašnekovė.

Tada anūkė pradėjo veikti aktyviau, skambinėjo administracijai, klausinėjo.

„Man buvo pasakyta, kad ji izoliuota nuo vasario 18 dienos. Tada pradėjau skambinti į skyrių, klausiau slaugytojos: „Kaip suprasti, kad ji izoliuota? Dėl ko? Šiaip sau žmogaus neizoliuoja“, – pasakojo moteris.

Tuo metu ji tik girdėjo atsakymus: „Nieko nežinau. Nieko negaliu jums pasakyti.“

„Sakau: „Pakvieskit gydytoją“. Tada aiškino, kad gydytojo nėra, budintis gydytojas dar neatvažiavęs į darbą. Ir aš nieko nesužinojau“, – apie savo kelius, bandant gauti informacijos apie artimą žmogų, pasakojo pašnekovė.

Staiga sužinojo, kad močiutė perkelta į kitą ligoninę

Vasario 25 dienos rytą močiutės dukra paskambino į Širvintų ligoninę pasidomėti savo motinos sveikata.

„Jai sako: „Jos nebėra, išvežta į Ukmergės ligoninę.“ Mama išsigandusi klausia: „Kodėl jūs ją išvežėte?“ Atsakė: „Mes jums nieko nepasakysime, mes nieko nežinome, istorijos nėra, gydytojas negali jums nieko pasakyti. Patys ieškokite“, – nei kontaktų, nei numerio, nei dėl ko ją išvežė.

Mama susinervino, apsiverkusi ėmė ieškoti numerio, skambinti į Ukmergės ligoninę. Galiausiai ten skambinėdama įvairiais numeriais išsiaiškino, kad močiutė guli COVID skyriuje. Sužinojo, kad buvo atvežta naktį, gal 23 val., kol kas būklė stabili, nereikia deguonies, temperatūros neturi, viskas kaip ir gerai“, – pasakojo anūkė.

Artimieji pasikalbėjo su gydytoja, sužinojo, močiutė turi pragulų, susitarė, kad jie jai atveš specialų čiužinį nuo pragulų.

„Ten gydytojai tikrai maloniai bendravo, nebuvo jokių problemų dėl bendravimo“, – pasakojo anūkė.

Bandė aiškintis su Širvintų ligonine

Artimieji dar bandė aiškintis situaciją su Širvintų ligonine.

„Kai mama man vakare paskambino ir pasakė, kad močiutę išvežė į Ukmergę, kad ji susirgo kovidu, aš nesupratau ir paskambinau Širvintų ligoninės generaliniam direktoriui Dainiui Bučui. Klausiau: „Kaip jūs elgiatės? Kodėl mums nebuvo pranešta, kad ji susirgo COVID-19? Ją naktį išvežė, kodėl mes tokių dalykų nežinojome? Kodėl viskas buvo slepiama?“. Galų gale, koks buvo bendravimas.

Viskas buvo melas, aš viską iš močiutės sužinojau, kad du kartus COVID testas darytas. Kodėl jis buvo darytas? Kas vyko nuo 18 iki 24 d., kad ji buvo išvežta? Mes iš viso nieko nežinome“, – piktinosi anūkė.

Ji sakė tuomet pirma išgirdusi pasvarstymus, kad močiutė iš namų atsivežė koronavirusą.

„Mano tėvai pasidarė antikūnų testą. Jie nėra sirgę, neturėjo jokio kontakto. Tai yra kaip įrodymas. Jis manęs atsiprašė. (…) Visa ta situacija žiauri. Noriu akcentuoti Širvintų ligoninės bendravimą, kokios ten žiaurios moterys dirba – piktos, nekompetentingos.

Aš irgi dirbu slaugytojos darbą ir tikrai nuoširdžiai, kuo galiu, tuo žmogui padedu. Paprašiau slaugytojos, kad močiutę į tualetą nuvestų, sakau: „Ji vaikščiojanti. Jeigu penkias dienas guli, jos raumenukai bus nusilpę, statykite ją ant kojų.“ Ji pasakė: „Klausyk, čia vidaus ligų skyrius, o ne koks nors palaikomasis, kad su tavo močiute vaikščiotume, ji čia gulinti.“

Savaitgaliais prisiskambinti neįmanoma taip kaip darbo dienomis. Nes darbo dienomis yra valdžia ir darbas vyksta sklandžiau. 14 dieną, kai atvežiau jiems daiktus, stovėjau prie ligoninės, nes niekas manęs neįleido, dešimt kartų skambinau, niekas neatsiliepė. Košmaras. Gal dėl to tokie dalykai vyksta, nes visi mes pikti, pavargę. Bet žiauriausia tas, kad paskutinėmis dienomis mes su ja negalėjome bendrauti. Žiauriausia, kad ji mirė toje vienatvėje. Tai yra senas žmogus, ji gal nežinojo, kas buvo, gal galvojo, kad mes ją palikome. Skaudžiausia, kad žmogus išėjo vienišas“, – pravirko anūkė.

Ligoninė nemano, kad netinkamai bendravo su šeima

Laikinasis Širvintų ligoninės direktorius Dainius Bučas nemano, kad jų ligoninės personalas netinkamai bendravo su šia šeima.

„Net nežinau, ką pasakyti, jie buvo nepatenkinti, o mūsų pozicija, kad mes bendravome labai gerai. Aš pakalbėjau su visomis slaugytojomis, viskas buvo gerai. Čia, matote, nuo žmogaus priklauso, o empatijos jai buvo daug“, – sakė D. Bučas.

Vadovas sutiko, kad galbūt dukrai buvo per mažai teikiama informacijos apie jos mamą.

„Tokia yra problema – paramedicininė, tai yra ne medicininė problema“, – sakė D. Bučas.

Ligoninės vadovas teigė, kad net nežino, kur ta moteris galėjo užsikrėsti koronavirusu.

„Mus tikrino ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, nieko nerado. Mes ir patys komandą esame sudarę ir neatsakę, kodėl pas mus tas virusas, nes praktiškai visas slaugos skyrius persirgęs, (…) personalas užkrėsti negalėjo. Man pačiam yra mistika, iš kur atsirado tas užkrėtimas, ir kaip ji užsikrėtė, aš nežinau“, – sakė D. Bučas.

Ligoninės direktorius sutiko, kad dabartinis laikas yra sunkus artimiesiems.

„Labai baisus laikas, mes esame socialinės būtybės, ir kai artimasis lankyti negali, tai yra baisu. Bet toks laikmetis atėjo visam pasauliui, niekas nežino, kaip čia toliau bus.

Man tai iš viso baisu. Kai yra lankymas, tada visai kita situacija. Tada ateina artimas žmogus, gal jam atrodo vienaip, galima pakalbėti su slaugytojomis. O kai lankyti negalima, tada lieka tik žodžiai, o su žodžiais, na, pati suprantate...“ – apgailestavo D. Bučas, reikšdamas užuojautą šeimai dėl netekties.

Direktorius neatmetė, kad galėjo būti toks laikas, kai niekas skyriuje neatsiliepė telefonu.

„Neatsiliepia todėl, kad darbas yra intensyvus. (…) Kai vienas telefonas duotas, daug kas nori prisiskambinti, tai gali būti ir toks momentas. Gal taip sutapo, paprastai atsiliepiama“, – aiškino D. Bučas.

Ligoninės vadovas nebuvo linkęs tikėti, kad jo ligoninėje pacientės rūbai būtų visai šlapi nuo šlapimo, o ji paguldyta nuoga, tik su sauskelnėmis.

„Nemanau, kad taip gali būti. Čia Jūs kalbate koncentracijos stovyklų terminais. Jeigu žmogus apsišlapina, visą laiką būna pakeisti pampersai, kiek tik reikia. Nemanau, kad tas buvo“, – sakė D. Bučas.