Oficiali knygos anotacija yra tokia: „Tai pasakojimas apie Moliūgėlį, mažą devynerių metų berniuką, norėjusį nušauti dangų ir atsitiktinai pataikiusį į savo motiną. Atsidūręs vaikų globos namuose, jis patiria, kas yra bičiulystė ir vaikiškos meilės. Čia rasite kvailų pokštų ir ašarų, naivumo ir emocijų, gyvenimo pamokų...“
„Moliūgėlio istorijos“ ištraukomis pasidalijo Lietuvos tėvų forumas, kuriems atsiuntusi nuotraukas mama rašė: „Tai, ką perskaitysite, nebus malonu... Man tai netgi baisu! Ši knygelė realiai gali pakliūti į rankas bet kuriam vaikui. Ir legaliai, tiesiog iš mokyklos bibliotekos. Ir abejoju, ar daug mokyklų bibliotekininkų ar mokytojų apie tai nujaučia. Ir tėvai retas kuris tai užmatys. O skaitydamas vaikas retas atneš tėvams parodyti, ką rado. Štai kokio akylumo ir budrumo reikia tėvams. Dalinkitės su savo pažįstamais, bičiuliais ir draugais.“
Kai kuriems tėvams taip pat užkliuvo faktas, kad pagrindinis herojus nušovė savo mamą, tačiau daugiausiai pasipiktinimo sukėlė aprašomos kai kurios sekso scenos. Internete plintančiame knygos skyriuje pasakojama, kaip vienas jos veikėjas pagrindiniam veikėjui apibūdino esą tėčio kabinete matytus pornografinius filmus ir ten vykstančias scenas.
Šiuos skyrius socialiniuose tinkluose lydėjo tėvų komentarai, esą „Baisu ir liūdna, kokie nevispročiai rašo tokias knygas, o dar vaikams. Nors sako knygų deginti negalima bet tokia tik į pečių“, „Štai ir prasideda „lytinis švietimas“. Labai „subtiliai“.
Dar vienas tėvas tikino, kad ir jam knyga pasirodė ne šviečiamoji, o tvirkinanti: „Na, gerai, vaikiškoje knygelėje 5-14 metų vaikams gali būti paminėta „tėvai mylisi“, „žiūrėjau negražius filmus suaugusiems, kur dėdės ir tetos gulasi nuogi“ (kas vaikystėje to negirdėjo?), bet ne tokiom smulkiom ir nešvankiom detalėm!
Ne, nesu davatka, ir pasisakau už visapusišką vaikų lytinį švietimą, kai tik jie pradeda kelti klausimus ta tema – tai tikrai geriau, nei vaikinukai prisigaudo iškreiptos informacijos iš draugų, o 15-metės tampa nėščiomis... Bet šita knyga yra tiesiog nešvanki ir tvirkinanti, o ne šviečiamoji!“.
Knygos prekyboje nėra
„Delfi“ kreipėsi komentaro į šią knygą išleidusią „Alma Littera“ leidyklą, kurios Dovilė Zaidė komentavo, kad diskusiją matė, skaitė ir komentavo.
„Stebint kilusias diskusijas dėl 2006 m. „Alma littera“ išleistos G. Paris knygos „Moliūgėlio istorija“ tėvų bendruomenėse socialiniuose tinkluose, aptarėme situaciją ir leidyklos viduje. Knyga išleista daugiau, nei 30 šalių, pagal ją sukurtas ir gausybę apdovanojimų pelnęs filmas, rodytas praėjusiais metais „Kino pavasario“ metu. Knyga dar iki savaitgalio buvo ir projekto „Vasara su knyga“, kurį organizuoja Lietuvos apskričių viešosios bibliotekos, rekomendacijų sąrašuose.“
Direktorės teigimu, knygoje pasakojama apie berniuką Moliūgėlį po mamos mirties atsidūrusį vaikų globos namuose, joje atskleidžiama ką kartais iškenčia vaikai. Anot jos, nors globos namuose gyvenančių vaikų praeitis sunki, drauge įveikti sunkumus yra kur kas lengviau nei vienam.
„Padedamas naujų draugų, Moliūgėlis palengva išmoksta pasitikėti ir mylėti. Ši istorija tampa žmogaus širdies atsparumo ir gelmių simboliu. Joje kalbama vaikams, kurių tėvai neaugina nuo pasaulio apsaugotame burbule, ir tėvams, kurie pasiruošę su vyresniais vaikais kalbėti apie gyvenimą, kuriame netrūksta neteisybės.
Kadangi knyga leista prieš daugiau, nei 15 metų, jos jau daugybę metų nėra prekyboje. Tačiau knygą galima rasti Lietuvos bibliotekose. Reaguojant į tėvų nepasitenkinimą dėl ištraukos knygoje, kreipėmės į Lietuvos bibliotekas rekomenduodami akcentuoti, kad ši knyga skirta vyresniems mokiniams, o jei turi šių knygų egzempliorius, jas būtų galima ir pažymėti „rekomenduojama nuo 14 metų“ siekiant išvengti nesusipratimų.“
Taip pat pasiūlė, kad jei nutartų, jog jų biblioteka norėtų atsisakyti šių knygų, yra pasiruošę jas pakeisti naujomis leidyklos sąskaita.
„Kol kas tokių atsisakymų nesulaukėme. Gavome bibliotekų komentarus ir pritarimą, kad knygą rekomenduos skaityti ne jaunesniems, nei 14 metų vaikams.“
Priminė, už ką buvo nuteistas Sokratas
Psichologas Edvardas Šidlauskas komentavo, kad galima atsiminti dėl ko Antikos laikais buvo nuteistas Sokratas.
„Buvo visiškai tokie pat kaltinimai, kad jis tvirkino jaunimą. Kitaip sakant, savo filosofija, kuria siekdavo demaskuoti melą, iliuzijas ir skatino mąstyti kritiškai, ieškoti, kaip yra, o ne kaip atrodo arba kažkas papasakojo. Už tą tiesos meilę Sokratas buvo nuteistas mirtimi.“
Šiuo atveju, anot psichologo, ir atsiskleidžia senas konfliktas tarp to, kas yra tradicija ir kuo tarsi neabejojama, ir to, kas yra nauja, kas yra kritinis, mokslinis požiūris.
„Šiuo konkrečiu atveju, kaip aš supratau, yra dvi skirtingos žiūros – tai yra profesinė, vadinkime, specialistų nuomonė ir vertybinė, tradicinė paprastų žmonių arba tėvų nuomonė. Taigi, išeina toks susikirtimas ir tai visai suprantama, nes tradicija visada yra kažkokia inertiška, ji daugiau yra paveldas, o mokslas eksperimentuoja, eina tolyn, remiasi tyrimais, ieško naujovių, bando pagerinti ir pakeisti dabartinį gyvenimą.
Dažnai mes tų permainų bijome ir nenorime, nes tai atrodo nesaugu, kažkas nauja, neįprasta, neaišku, kas čia per velnias. Atminkime, kaip degindavo mokslininkus ant laužo. Tai yra baimė ir kylantis nesaugumas, nes tai nesutampa su tradicija.“
Pasak E. Šidlausko, jis tiesiog matytų prasmę diskusijai tarp profesionalų ir tėvų. Taip pat pridūrė, kad sąžiningai reiktų pripažinti, jog vis dėlto užsakovai yra tėvai.
„Jie užsako paslaugą, savo vaikų ugdymą, nes patys negali to padaryti, kadangi, pavyzdžiui, dirba nuo ryto iki vakaro arba neturi kažkokių kompetencijų. Jeigu jie prašo tą vaiką ugdyti ir už tai moka pinigus valstybei, kaip ir prasminga, kad būtų įtraukti į tą mokymosi procesą. Būtų gerai jų nuomonės atsiklausti.
Kiek žinau, kiekviena mokykla turi tą vadinamą mokyklos tarybą, į kurios sudėtį įeina ir tėvai, pedagogai, žodžiu, švietimo bendruomenė. Taigi, aš siūlyčiau tokią knygą aptarti konkrečios mokyklos viduje, kuri norėtų tokią knygą naudoti. Jeigu bendruomenė patvirtina, gerai, jeigu atmeta, tada reikia ieškoti alternatyvų.“
„Vertybiniuose karuose teisaus nėra“
Psichologui pacituotos ištraukos pasirodė daugiau fenomenologinės, esą naujoko vaiko akimis aprašomi tam tikri dalykai.
„Kažkoks lytinis aktas, ar pan., ir čia nėra nieko vulgaraus arba skatinančio kažkokį ištvirkavimą. Tai tiesiog yra bandymas vaikui paaiškinti tam tikrus reiškinius. Tiesa, šiuo atveju vėl susiduriame su vertybiniu konfliktu, kas yra tabu arba religinėmis dogmomis.
Jeigu mes jų laikomės, tarkime, to lytinio skaistumo ar susilaikymo, nes krikščionybė, jeigu būsime sąžiningi, agituoja išvis nesituokti ir neturėti vaikų. Evangelijoje yra žodžiai, kad kas gali, tegul vardan dangaus karalystės susituri nuo lytinių santykių. O jeigu taip negali, tuomet reikia vesti. Kiek dabar iš mūsų to laikomės? Aš manau, kad beveik niekas. Jeigu taip, tuomet yra veidmainiška tokia pozicija, nes aš manau, kad tyrumo dogmos ateina iš krikščionybės.“
Pasak jo, tokiu atveju seksualinė energija yra transformuoja į kažkokias religines praktikas arba apskritai kūrybą. Tai yra kiekvieno žmogaus reikalas, kur jis ją nukreips.
„Nelabai tada suprantu tėvų pasipriešinimo – jeigu jie iš tikrųjų yra dori krikščionys, tuomet tokiais turi būti iki galo ir susilaikyti nuo tokių santykių. Jeigu bijoma kažkokio vaikų ištvirkinimo arba bijoma ankstyvo jų nėštumo, tuomet manau, kad švietimas ir yra ta prevencija, kad taip neįvyktų.
Neduok Dieve, kad jie tai padarys nesuprasdami, kaip tai padarė ir trylikos metų mergaitė pastos, tuomet tai bus sulaužytas gyvenimas. O kaip apie tai informuoti? Pasakoti, rodyti pasekmes, paaiškinti, kas ir kaip, ir čia nėra nieko gėdingo, jeigu mes neįdedame patys to gėdingo turinio.“
Jo teigimu, kai kuriose Azijos šalyse vyro falas yra garbinamas kaip Dievas, o moters gimdymas yra vienas svarbiausių pasaulio kūrimo procesų, todėl tai yra šventi dalykai ir nieko purvino arba negražaus.
„Visokių yra požiūrių ir nežinau, kokius atstovauja tie tėvai. Vis dėlto, viską apibendrinant, galima pasakyti, kad vertybiniuose konfliktuose teisaus nėra. Tai yra dalykai, kurių negali nei įrodyti, nei paneigti, tiesiog tai yra žmogaus vertybinis pasirinkimas ir iš to išplaukia mano moralė bei etika. Reikia išsiaiškinti, kokios vertybės slepiasi ir bandyti ieškoti kažkokio bendro mato.“
