Kaip jau minėjome, viskas prasidėjo nuo to, kad menininkų pora K. Rimkutė ir L. Salučka viešai pristatė savo atliktą darbą požeminėje Saltoniškių g. perėjoje. Tąkart jie „Delfi“ žurnalistams aiškino, kad apie visuomenės skaudulius verta prabilti per meną – tai visiems labiausiai priimtina ir suprantama kalba. Menas, anot K. Rimkutės, gydo sielą, todėl sprendžiant socialines problemas, įvairios kūrybinės iniciatyvos labiausiai paveikios, o kalbėjimaisi dažnai nusiridena į asmeniškumus, aštresnius komentarus.
Vis dėlto reakcija į menininkų ištapytą sieną buvo tokia, kad jos nebeliko, o vietoje LGBT judėjimo simbolio atsirado Lietuvos vėliava. Šiek tiek praėjus laiko, ant nacionalinės vėliavos atsirado ir LGBT judėjimą palaikantis užrašas. Socialiniuose tinkluose taip pat visi pradėjo dalintis ir diskutuoti palaikydami vieną arba kitą pusę.
Kaltina Vilniaus savivaldybę
Politologas Šarūnas Liekis, paprašytas įvertinti šią situaciją, teigė, kad visų pirma dėl šio incidento reiktų kaltinti Vilniaus savivaldybę, kurį leidžia ant miesto sienų tokį vandalizmą. Pasak jo, tai ir buvo gera dirva įsižiebti tokiam konfliktui.
„Tiek vieni, tiek kiti paišo, ir Šimašius turėjo seniai išgyvendinti bet kokius grafičius ir bet kokius taginimus ant sienų. Jeigu visiems leidžia ant sienų teplioti, tuomet visi ir teplioja. Aš apskritai esu prieš grafičius ir nesuprantu, kodėl savivaldybė nesugeba šio reikalo sutvarkyti šitiek metų. Todėl tai turėtų būti, visų pirma, pastaba Šimašiui.“
Politologo pasiteiravus, kodėl LGBT vėliavai priešinti buvo pasirinkta būtent Lietuvos vėliava, jis sakė, kad galima pasirinkti piešti bet kokius simbolius, jeigu tai yra leidžiama daryti.
„Jeigu kažkam yra gerai grafičiai ir taginimas, kodėl vieni tagintojai yra geriau negu kiti? Mano nuomone, tai yra netvarkos savivaldybėje apraiška. Turi būti įvestos normalios baudos, pavyzdžiui, Suomijoje pabandykite užpiešti, tai gausite didelę baudą už piešimą ir plius už sienos remontą.“
Š. Liekis akcentavo, kad tokia netvarka sudaro sąlygas konfliktams, mat, kaip jis juokavo, „vienas gali užrašyti „Solomonas“, o kitas – „Bolomonas“.
„Netvarka sudaro sąlygas konfliktams, pavyzdžiui, kaip buvo Niujorko Harlemo rajone iki Džiulianis (buvęs Niujorko meras – „Delfi“) pradėjo tai tvarkyti. Tuo laiku, kai jis pradėjo tvarkyti šį miestą ir buvo, kad jeigu leidi smulkius pažeidimus, tuomet apskritai įsivyrauja chaosas mieste.“
Politologo nuomone, grafičius ir tagus reikia išgyvendinti, nes jie tampa konfliktus keliančiu reiškiniu.
„Tada vienas gali rašyti, kad„Tu esi šmikis“, tada kitas gali užrašyti, jog „Tu dar didesnis šmikis“ ir t. t. Miestas vis dėlto turi išspręsti tokius vandalizmo atvejus. Kadangi tai yra toleruojama, duodama tam laisvė, taip ir atsitinka, kai iš tikrųjų turėtų būti visi baudžiami, kurie paišo ant sienų.“
Natūralu, kad probleminis klausimas kelia aistras
Politologas Mažvydas Jastramskis juokavo, kad paišymas ant sienų nėra jo kompetencija, bet sutiko pateikti keletą įžvalgų dėl įvykusios konfliktinės situacijos. Jo teigimu, tai yra klausimas, dėl kurio didelė dalis visuomenės turi labai aiškią poziciją ir pastaraisiais metais jis tapo labai aktualus.
„Jis ypač aktualizavosi dėl to, kad partija, kuri pasisako už lygias teises ir partnerystės įteisinimą, dabar pateko į parlamentą. Iki šių Seimo rinkimų mažai kas Lietuvoje galvojo apie šiuos klausimus. Vadinkime, kad tai tapo probleminiu klausimu ir natūralu, jog kelia nemažai aistrų.“
Jo pasiteiravus, kodėl LGBT vėliavai priešinama valstybės vėliava, politologas komentavo, kad tokie dalykai vyksta ne tik Lietuvoje.
„Jeigu mes paimtume ir kitas valstybes, tai yra nustatytas toks ryšys tarp klausimų, kad žmonės, kurie yra labiau konservatyvesni, jie yra ir mažiau kosmopolitiški. Galiu pateikti ir pavyzdį, kai vyko Brexit, tai žmonės, kurie buvo konservatyvesni, jie labiau balsavo už pasitraukimą iš Europos Sąjungos.
To priežastis ir pasekmė slypi ten, kad tikėtina, jog liberalesnės vertybės yra siejamos ir su globalizacija, ir su Europos Sąjunga, todėl konservatyvesnių žmonių politinėje savivokoje taip išeina, kad labai norisi dichotomijos. Jeigu, sakykime, yra Lietuva kaip nacionalinė valstybė, tai ji tuomet priešinama kosmopolitinėms, liberalioms vertybėms, Europos Sąjungai ir t. t. Ši takoskyra tų žmonių supratime yra taip simplifikuojama.“
Jis akcentavo, kad kol kas nemato, kaip šį konfliktą būtų galima išspręsti, mat iki šiol vienintelis sprendimo būdas buvo išvis nejudinti šių klausimų.
