Trečioji 2021-ųjų kovo savaitė nebuvo palanki Vakarų ir Rusijos santykiams: po JAV prezidento interviu, kuriame J. Bidenas teigiamai atsakė į klausimą, ar V. Putinas yra žudikas, pasipylė įvairiausios reakcijos – nuo džiugesio Vakarų šalyse, tarp jų ir Lietuvoje apie neva atsivėrusias amerikiečių akis, iki tulžingų pareiškimų ir grasinimų iš Kremliaus bei paties V. Putino atsako.

Šaltojo karo laikus primena ne tik retorika: taip jau sutapo, kad šią savaitę pristatyti du svarbūs dokumentai. PirmasisIntegruotoji užsienio, saugumo ir gynybos politikos apžvalga – 100 puslapių Jungtinės Karalystės vyriausybės parengtas dokumentas, kuriame, be kita ko, pabrėžiama, kad šalis pirmą kartą po kelių dešimtmečių didins savo branduolinį arsenalą net 40 proc.

Antrasis dokumentas – NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo metinė ataskaita, kurioje išskirti Aljanso šalių ir Rusijos bei Kinijos turimi bei vystomi branduoliniai pajėgumai, esą rodantys NATO priešiškų šalių pranašumą.

Abu dokumentai sulaukė lauktos kritikos – ne tik iš Maskvos, bet ir iš nepriklausomų ekspertų, kurie atkreipė dėmesį į keistas detales. Jos gali rodyti kelis dalykus. Pavyzdžiui, tai išties gali būti britų ir NATO bandymai gudrauti, manipuliuoti informacija, o Rusijos kritika šiuo atveju gali būti pagrįsta. Bet atskleistos detalės gali rodyti ir priešingą, pavojingą tendenciją, prieš kurią J. Bideno ir V. Putino žodinė kova greitai nublanks, pasauliui neriant į dar vieną, tik kitokio Šaltojo karo etapą.

Koks dar branduolinis nusiginklavimas?

Vos prieš kelerius metus Nobelio taikos premija buvo paskirta Tarptautinei branduolinių ginklų uždraudimo kampanijai (International Campaign to Abolish Nuclear Weapons, ICAN), o tais pačiais metais pasirašyta Branduolinių ginklų uždraudimo sutartis, kuri įsigalioja šiemet. Bet tokios naivios viltys iš viso atsikratyti paradoksaliai taiką palaikančių mirtinų ginklų kasmet vis labiau bliūkšta. Šiemet tokioms viltims suduotas, regis, triuškinamas smūgis iš netikėčiausios pusės.

Jau kurį laiką dėl koronaviruso pandemijos atidėliota Integruotoji apžvalga kėlė nemenką šurmulį ne tik pačioje JK, bet ir ekspertų bendruomenėje. Nutekintos detalės apie sprendimą didinti JK branduolinių galvučių arsenalą nuo 180 iki 260 kėlė nuostabą, pasipiktinimą ir svarstymus, kas verčia Britanijos vyriausybę taip elgtis.

Ilgą laiką JK buvo laikoma viena nuosaikiausių šalių, turinčių mažiausią branduolinį arsenalą: dešimtmečius pati mažinusi savo branduolinių galvučių skaičių – nuo 500 aštuntajame dešimtmetyje iki 180 šiomis dienomis – JK buvo viena Branduolinio neplatinimo sutarties (NPT) advokačių.

Pati pasisakiusi už branduolinių varžybų nutraukimą, nuoseklų tokių ginklų skaičiaus mažinimą ir galutinį, kad ir utopinį, tikslą – branduolinį nusiginklavimą, JK ragino ir kitas valstybes laikytis NPT įsipareigojimų, ragino sekti savo pavyzdžiu. Dabar tokie raginimai gali atrodyti veidmainiški.

JK tebėra šalis, kuri, kitaip nei Rusija, JAV, Kinija ir (spėjama) Izraelis, neturi branduolinių ginklų triados (galimybės panaudoti tokius ginklus trimis būdais: paleidžiant balistines raketas iš sausumos, jūros arba naudojant aviaciją). Vienintelės JK branduolinių ginklų pristatymo priemonės – keturi „Vanguard“ klasės povandeniniai laivai.

Vanguard klasės povandeninis laivas
Foto: Wikipedia Commons

Vienas jų yra vadinamas „Nuolatiniu atgrasymo patruliu jūroje“ (Continuous At Sea Deterrent patrol) – t. y. nuolatos budi Atlanto vandenyne ir yra pasiruošęs panaudoti turimus branduolinius ginklus: balistines raketas „Trident II D5“, kurių kiekviena turi po 5 branduolines galvutes.

Vienos galvutės galia – iki 100 kilotonų, t. y. daugiau nei 6 kartus galingesnė už bombos, susprogdintos virš Hirošimos galią. Vienas „Vanguard“ klasės povandeninis laivas gali gabenti iki 16 raketų, tačiau nuo 2015-ųjų gabena tik 8, tai reiškia, kad sulaukus premjero įsakymo mažiausiai 40 galvučių gali smigti į bet kurį taikinį už 7,5 tūkst. km, – nuo 1994-ųjų JK viešai nesitaiko į jokią valstybę, nors beveik neabejojama, kad savaime nusitaikančių galvučių navigacinėje sistemoje visada įvestos Maskvos koordinatės.

Interguotoje apžvalgoje priimtas sprendimas ne tik didinti branduolinių galvučių skaičių, bet ir „daugiau viešai nebeskelbti operacinio arsenalo, dislokuotų galvučių bei raketų skaičių“. Būtent šie sprendimai ir sukėlė daugiausia spėlionių bei kritikos.

Akivaizdus atsakas Rusijai

Žinoma, viena pirmųjų kritikuoti suskubo Maskva – V. Putino atstovas Dmitrijus Peskovas pabrėžė, kad toks britų žingsnis esą yra „grėsmė pasaulinei taikai“. Anot Amerikos mokslininkų federacijos branduolinės informacijos projekto direktoriaus Hanso Kristenseno, tokie pareiškimai iš Maskvos yra veidmainiški turint omeny Rusijos branduolinių pajėgų modernizaciją – nuo strateginės ginkluotės, t. y. naujų tarpžemyninių balistinių raketų iki vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį (INF) pažeidusios raketos „9M729“ (SSC-8 Screwdriver pagal NATO klasifikaciją) vystymo.

Būtent apie tiesiogiai neįvardytų šalių siekį kurti „kariauti skirtas branduolines sistemas, integruotas į karines strategijas ir doktrinas bei politinę retoriką“, užsimenama Integruotoje apžvalgoje. Esą tai, kad „kai kurios šalys reikšmingai didina ir diversifikuoja savo branduolinius arsenalus“, kelia vis didesnių rizikų.

Pasak Karališkojo koledžo Londone karo studijų profesoriaus Lawrence'o Freedmano, tai yra labai aiški užuomina būtent į Rusiją, kuri naudoja dvigubos (konvencinės ir branduolinės) paskirties sistemas „Iskander“, „Kalibr“ bauginti NATO šalis tiek retorika, tiek imitaciniais smūgiais pratybų metu, tiek savo karinėje doktrinoje.

„To pasekmė yra didesnis (britų) branduolinis arsenalas, kad „Trident“ turėtų galimybę atsverti Rusijos artimojo nuotolio sistemas Europos mūšio lauke, o taip pat ir ilgojo nuotolio raketas. Tokie scenarijai, žinoma, spekuliatyvūs, bet tai yra JK būdas pabrėžti savo įsipareigojimus Europos saugumui branduoliniais ginklais“, – savo tviterio paskyroje pažymi profesorius.

Raketos Trident II paleidimas iš povandeninio laivo
Foto: Wikimedia Commons

Jis taip pat atkreipė dėmesį į JK Integruotosios apžvalgos dalį, kurioje ypač abstrakčiai kalbama apie tai, kada ir kokiomis aplinkybėmis britai panaudotų branduolinius ginklus, nors ir užsimenama, kad tai gali būti atsakas į kitus masinio naikinimo ginklų panaudojimo atvejus, pavyzdžiui, į cheminio ar biologinio ginklo, o taip pat naujų, konvencinių, bet strateginę reikšmę turinčių technologijų, tokių kaip hipergarsiniai ginklai, panaudojimą. Neapibrėžtumas, anot L. Freedmano yra neatsitiktinis, nes ar britai išties atsakytų branduoliniu smūgiu Rusijai, jei ši suduotų branduolinį smūgį NATO sąjungininkei, pavyzdžiui, vienai iš Baltijos valstybių?

Vis dėlto tai yra spekuliacijos, mat JK vyriausybė tinkamai neargumentavo branduolinių galvučių skaičiaus didinimo – nei prieš sąjungininkus, nei parlamente, kur garsiausiai pasipiktinimą reiškė opozicinės kairuoliškos partijos. Nuskambėjo vienintelis lakoniškas argumentas – ne kodėl ar kam reikia didinti arsenalą, bet iki kokio skaičiaus, – 260 esą yra lubos, o ne siekis.

Anot L. Freedmano, tai galima būtų suprasti kaip paprastą matematinę užduotį: jei Karališkasis laivynas siekia sustiprinti „Vanguard“ laivų parengtį bei kovinę galią – vietoje vieno nuolat patruliuojančio laivo turėti du vienu metu ir vietoje aštuonių raketų „Trident“ turėti visą 16-os komplektą su 8-iomis branduolinėmis galvutėmis „W-76“, o ne 5-iomis, kaip dabar, – tai reikštų, kad vienu metu du laivai būtų pasirengę panaudoti beveik visą JK branduolinį arsenalą, – 256 galvutes.

JAV branduolinė galvutė W-76
Foto: JAV nacionalinė branduolinio saugumo administracija

Tokia procedūra numatyta net tais atvejais, jei JK kyla sunaikinimo grėsmė, premjeras jau yra žuvęs arba negali susisekti su patruliuojančiais povandeniais laivais ir jiems perduoti įsakymo suduoti atsakomąjį smūgį, – tam skirtas Paskutinės išeities laiškas.

Tokius laiškus keturiems „Vanguard“ klasės povandeninių laivų kapitonams ranka jau penkis dešimtmečius surašo kiekvienas naujai prisiekęs premjeras ar premjerė: šiuose laiškuose, kurie yra saugomi povandeninių laivų seifuose, kapitonams premjeras gali būti pateikęs vieną iš trijų pasirinkimų: arba atsakyti branduoliniu smūgiu, arba neatsakyti, vadovautis savo sprendimu, arba perduoti savo vadovaujamą laivą amerikiečių pavaldumui. Visas turinys, žinoma, yra paslaptis.

Tai, kad JK nori išplėsti savo branduolinių galvučių skaičių, dar aiškinama ir siekiu iš anksto turėti didesnį arsenalą, kai po 2030-ųjų nuo „Vanguard“ klasės Karališkasis laivynas pereis prie naujų „Dreadnaught“ klasės povandeninių laivų, kurių kaina siekia virš 30 mlrd. eurų. „Dreadnaught“ klasės laivai, du kurių jau statomi, turės po 12 raketų „Trident“ ir galimai naujas branduolines galvutes „W93“, kurias bendrai kuria amerikiečiai ir britai.

Seifas su premjero laišku povandeniniame laive
Foto: RN/ Karališkojo Laivyno nuotr.

Be to, anot Neplatinimo studijų centro direktoriaus Iano J. Stewarto, neatmestina, kad JK ruošiasi galimai ginklų kontrolės sutarčiai, – šiemet JAV su Rusija pratęsė strateginės ginkluotės mažinimo (START) susitarimą dar 5 metams, nors ankstesnė JAV administracija, ypač buvęs prezidentas Donaldas Trumpas, aktyviai tam priešinosi ir siekė į susitarimą įtraukti kitas šalis, pavyzdžiui, Kiniją.
Jei ši šalis būtų įtraukta (o tuo ji kol kas visiškai nesuinteresuota), neabejojama, kad būtų siekiama riboti ir kitų branduolinių šalių ginkluotės skaičius, taigi ir JK.

„JK būtų nesunku sumažinti nuo neegzistuojančio didesnio skaičiaus iki dabartinio“, – pažymėjo I. J. Stewartas ir taip leido suprasti, kad branduolinių galvučių didinimas nuo 180 iki 260 nėra vienų metų reikalas, o tariami skaičiai gali būti panaudojami blefuojant derybose, apie kurias jau atsargiai užsiminė ir naujoji JAV administracija, neslepianti tikslų susitarti ir dėl taktinių branduolinių ginklų, kurių Rusija turi gerokai daugiau.

Anot Vokietijos žiniasklaidoje pasirodžiusių pranešimų, JAV per pastaruosius metus jau patyliukais ir reikšmingai sumažino savo taktinių branduolinių ginklų – bombų „B-61“ – arsenalą Europoje nuo 180 iki 100. Tačiau būtent taktiniai branduoliniai ginklai gali tapti karšta bulve, kai abi pusės nevengia meluoti arba slėpti tikrųjų skaičių, – ne išimtis ir NATO.

Ką rodo NATO duomenys?

Neatsitiktinai šią savaitę, tą pačią dieną kaip ir JK, NATO generalinis sekretorius J. Stoltenbergas pristatė savo kasmetinę ataskaitą, kurioje apžvelgė Aljanso pasiekimus, pasirengimą ateities iniciatyvoms.

Vis dėlto daugiausia ekspertų susidomėjimo, o ir kritikos sulaukė 34-ame ataskaitos puslapyje pateiktas informacinis grafikas, kuriame pateikiami duomenys apie NATO branduolinių šalių ir Rusijos branduolinius ginklus.

Pažymima, kad „Rusija didina savo branduolinį arsenalą ir jo pristatymo priemones, kuria naujus ginklus, o JAV, JK ir Prancūzija reikšmingai mažino savo arsenalus nuo Šaltojo karo pabaigos“.

Tokie žodžiai iliustruoti paveikslėliais, kurie neva žymi NATO šalių – JAV, JK ir Prancūzijos bei Rusijos – turimas branduolinių ginklų pristatymo priemones, t. y. raketas, bombas, netgi sviedinius ar minas.

NATO infografikas
Foto: NATO

Būtent pastarųjų – artilerijos sviedinių ir minų – įvardijimas, kad Rusija esą tebeturi tokius taktinius branduolinius ginklus, sukėlė ekspertų abejonių ir netgi pašaipų. H. Kristensenas atkreipė dėmesį į šią keistą statistiką, kuri neparemta jokiais oficialiais įrodymais, kad Rusija turėtų nuo Šaltojo karo laikų užsilikusių ar juo labiau naujų branduolinių sviedinių bei minų. Šaltojo karo laikais tiek SSRS, tiek JAV išties turėjo tokių ginklų savo arsenale – amerikiečiai galėjo šaudyti iš 155 mm, o sovietai – iš 152 mm savaeigių pabūklų, kurie keliolikos ar keliasdešimt km spinduliu galėjo naudoti ir branduolinius, iki 10 kilotonų galios sviedinius.

152 mm artilerijos sviedinys su branduoliniu užtaisu
Foto: Twitter nuotr.

Be to, tiek amerikiečiai, tiek sovietai turėjo branduolinių minų, kurias buvo galima susprogdinti po priešininko gynybos linijomis. Tačiau Rusija skelbė, kad dar 1993 metais ir tokie sviediniai, ir minos buvo sunaikinti. Įrodymų, kad Rusija turi tokią ginkluotę – seną, saugomą sandėliuose ar juo labiau naują, – viešai neskelbta, tad NATO pateiktas informacinis grafikas, pasak H. Kristenseno, atrodo „įdomiai“ arba „įtartinai“ – jį sudarę asmenys galėjo pateikti pasenusią arba neteisingą informaciją, o gali būti ir būdas į viešą diskusiją įtraukti tikruosius rusų taktinių branduolinių ginklų pajėgumus, kuriuos Kremlius tikina sunaikinęs, bet iš tikrųjų gali būti pasilikęs sandėliuose.

Pasak H. Kristenseno, apie tai per pastaruosius kelerius metus tiek slaptuose, tiek atviruose posėdžiuose yra pasisakę aukšti JAV pareigūnai bei ekspertai, tačiau tokie prasitarimai ne tik nesulaukdavo didesnio dėmesio, bet ir bandymų pagrįsti šiuos teiginius apie Rusijos neva išsaugotas branduolines minas ar artilerijos sviedinius.

Kita vertus, pripažįstama, kad Rusija iki šiol turi iki 2 tūkst. taktinių branduolinių ginklų arsenalą, – daugiausia tai yra galvutės, skirtos sparnuotosioms ir mažojo nuotolio balistinėms raketoms, pavyzdžiui, „Iskander-K“, „Iskander-M“ ir „Kalibr“.

Bet ne tik – manoma, kad Rusija išlaikė bent kelis šimtus branduolinių galvučių, kurios skirtos raketoms oras–oras bei priešlėktuvinės gynybos sistemoms: viena tokių („A-135“) supa ir saugo Maskvą nuo raketinio antpuolio, be to, manoma, kad nuo sovietinių laikų Rusijos priešlėktuvinės gynybos sistemos „S-300“ išsaugojo galimybę naudoti „specialiąsias“, t. y. branduolines, galvutes „5V55S“, kurios skirtos masiniam antskrydžiui atremti. Panašias priešlėktuvinės gynybos sistemas „Nike“ Šaltojo karo laikais naudojo ir JAV, netgi buvo dislokavusios Europoje, tačiau galiausiai jų atsisakė.

Kodėl Aljansas nutylėjo savo pajėgumus

Vis dėlto tai nėra vienintelė keistenybė NATO informaciniame grafike: pasak H. Kristenseno, NATO pažymi, kad Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir JAV po Šaltojo karo reikšmingai sumažino savo branduolinius pajėgumus, tačiau tą patį padarė ir Rusija, per pastaruosius dešimtmečius reikšmingai sumažinusi savo arsenalą nuo 10 tūkst. panaudoti parengtų branduolinių galvučių iki maždaug 1,5 tūkst. dislokuotų strateginių ir nežinomo skaičiaus taktinių.

Dar daugiau, NATO informaciniame grafike nutylima JAV naujų balistinių raketų programa, žinoma kaip GBSD, kuri turėtų pakeisti šachtose esančias „Minuteman III“ balistines raketas, o taip pat neužsimenama apie naujos kartos „Trident“ modernizacijas, ilgojo nuotolio sparnuotosios raketos LRSO programą, Prancūzijos balistinių raketų „M-51“ bei naujos sparnuotosios raketos „ASN4G“ programas.

Visi šie NATO nutylėti veiksmai, stengiantis pabrėžti, kad Aljanso šalys turi mažiau įvairaus tipo priemonių, kuriomis galima naudoti branduolinius ginklus, atrodo keistai, jei tuo bandoma pagrįsti Rusijos pranašumą, – daugiau raketų dar nereiškia, kad tai rodo efektyvumą.

Šūvis branduoliniu sviediniu. 1953-ieji.
Foto: Wikimedia Commons

Priešingai, tai gali rodyti Rusijos švaistūniškumą, kontraktais apdovanojant skirtinus konstruktorių biurus ir į ginkluotę priimant įvairias, nebūtinai pasiteisinančias, raketas.

Kita vertus, taip viešai išskiriant rusų ginkluotę gali būti išties grindžiamas kelias būsimoms deryboms dėl branduolinio nusiginklavimo, kai įvairiausios raketos bei jų skaičiai taptų tiesiog derybų objektais, – ką būtų galima aukoti ir kodėl. Bet tai taip pat reikštų neišvengiamą būtinybę galingosioms šalims, pirmiausia JAV ir Rusijai sėsti prie derybų stalo.

O dabar tai padaryti bent jau viešųjų ryšių prasme bus daug kebliau – J. Bidenui viešai pavadinus V. Putiną žudiku sėsti prie vieno stalo ir pasirašyti branduolinio nusiginklavimo sutartį atrodytų tolima perspektyva. Juo labiau jei paaiškės, kad NATO išties tyčia pateikė klaidinančius skaičius.