Š. Valentinavičius gimė 1939 m. sausio 3 d. Šiauliuose, vėliau persikėlė gyventi į Šiluvą. Tame pat name, vokiečių okupacijos metais, kartu su Valentinavičiaus šeima gyveno ir Lietuvos karininko Jono Žemaičio-Vytauto šeima. Jų vaikai kartu žaidė ir bėgiojo namo kieme. Šarūno tėvas Lietuvos Nepriklausomybės laikais buvo geležinkelio stoties viršininkas, o mama užplūdus sovietams buvo partizanų ryšininkė.

Ramaus gyvenimo Šarūno šeima neturėjo, slapstėsi nuo tremties, rašoma Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos Eltai atsiųstame nekrologe. Kai Šarūnui sukako 10 metų, tėvai persikėlė į Kretingą, o vėliau į Kauną. Kaune 1961 m. Šarūnas baigė Lietuvos veterinarijos akademiją, įgijo veterinarijos gydytojo specialybę. Pradžioje dirbo veterinarijos gydytoju Raseinių rajone, vėliau „Zoovettiekime“, o nuo 1970 metų – Žemės ūkio ministerijos Sodininkystės-bitininkystės treste vyriausiu veterinarijos gydytoju.

Nuo 1982 metų, turėdamas įgimtą žurnalistinę dovaną, pakeitė savo darbo profilį ir pradėjo žurnalistinį darbą. Šį darbą dirbo iki 2000 metų. Pradžioje dirbo Lietuvos televizijoje, Vilniaus miesto savivaldybėje spaudos atstovu, „Valstiečių laikraštyje“. Be to, bendradarbiavo Amerikos lietuvių „trečiosios emigrantų bangos“ savaitraštyje „Infotiltas“, kur rengė komentarus bei politinę ekonominę įvykių apžvalgą Lietuvoje. Dirbdamas LRT, prasidėjus Atgimimui, kurį laiką vedė laidą „Atgimimo banga“, o ją panaikinus ją organizavo „Gyvą atgimimo bangą“ ant žuvusių per Sausio 13-ąją kalnelio.

Keletą metų vadovavo Vilniaus Sąjūdžiui. Prasidėjus „perestroikai“ savo laidose stengėsi parodyti netvarką kolchozuose, tuometinės valdžios piktnaudžiavimą, vagystes, grobstymus, nesiskaitymą su kolchoznikais. Atgimus Lietuvai daugelis prisimena jo aštrias laidas, kuriose jis atskleisdavo „senosios sovietinės gvardijos“ kovą prieš ūkininkus, prieš privačią nuosavybę, žemės grąžinimo ūkininkams problemą.

Šarūnas tęsė savo reportažus ir tapdamas Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos aktyviu nariu iki pat savo mirties.

„Jis ruošėsi su mumis kartu paminėti 1941 birželio sukilimo 80 metų sukaktį, kovojo visais frontais, kad Vilniuje Lukiškių aikštėje būtų pastatytas paminklas per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę su Vyčio simboliu, su dideliu džiaugsmu paruošė reportažą iš Kryžkalnio, kur buvo atidengtas memorialas partizanams kritusiems kovose su sovietiniais okupantais ir kolaborantais. Šarūno Valentinavičiaus filmuotos medžiagos archyvuose yra aibė vertingos medžiagos, kuri turės istorinę išliekamąją vertę, todėl jį turi būti ypatingai saugotina ateities kartoms“, – rašoma Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nekrologe.

Š. Valentinavičius buvo tvarkingas, rūpestingas visuose darbuose, geras mylintis savo šeimą tėvas, rašo bendražygiai. Kartu su Giedre išaugino du sūnus Arą ir Rytį, turi tris vaikaičius ir proanūkį.

Be šeimos turėjo ir antrą meilę – LIETUVĄ. Visą laiką vylėsi ir tikėjo, kad Lietuva išsivaduos iš sovietinio paveldo pančių.

Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga nuoširdžiai užjaučia velionio šeimą – žmoną, jo sūnus ir jų šeimas netekus vyro, tėčio ir senelio. Jo atminimas visada išliks mūsų širdyse, rašoma Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nekrologe.

Velionis bus pašarvotas kovo 20 d. 16 val. Vilniuje, laidojimo namuose „Nutrūkusi styga“. Urna išnešama kovo 21 d. 12 val. Laidotuvės – Rokantiškių kapinėse.