Taip apie Lietuvą savo draugams feisbuke parašė verslininkas iš Rusijos, Iliuzijų muziejaus direktorius Matvejus Linovas. Tą dieną, kai jis gavo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, jo tekstas buvo cituojamas Lietuvos žiniasklaidos ir socialiniuose tinkluose, todėl kitą rytą Matvejus pabudo išgarsėjęs.

Apie tai, ar migrantas iš Rusijos tikėjosi tokios reakcijos, kaip jis reaguoja į gausius pozityvius atsiliepimus ir kaltinimus, kad pagražino situaciją, kuo grindžia savo teiginius,paklausėme paties Matvejaus.

– Tūkstančiai paspaudimų „patinka“ ir pasidalinimų lietuviškame feisbuko segmente, jūsų įrašas cituojamas pagrindinių žiniasklaidos priemonių, metami kaltinimai pagražinus realybę. Galima teigti, kad visuomenė kunkuliuoja. Ar tikėjotės tokios audringos masinės reakcijos į savo įrašą feisbuke?

– Žinoma, nesitikėjau. Šį įrašą daugiau rašiau savo draugams, kurių ne tiek jau daug. Negalvojau apie tūkstančius pasidalinimų ar komentarų. Be abejo, šito nesitikėjau, juo labiau – citavimo. Man atrodo, kad kelias pastarąsias dienas dėmesys mano personai gerokai perdėtas. Veikiausiai žodžiai buvo teisingi arba aktualūs, o aš taikliai pataikiau.

– Ar yra pojūtis, kad tiesiog per vieną dieną tapote garsus?

– Labai ramiai į tai reaguoju, nes tai – tiesiog mano įrašo komentaras. Jokiu būdu nesu viešas asmuo. Niekada neturėjau tikslo tokiu tapti. Paprasčiausiai netikėtai parašiau žodžius, kurie daugeliui patiko, daugelį suaudrino, pasirodė esantys aktualūs.

– Kaip manote, kodėl šie žodžiai sukėlė tokią ir pozityvių, ir negatyvių reakcijų audrą?

– Emocijų buvo įvairių, tai absoliučiai normalu. Į viską turi būti tiek pozityvių, tiek ir negatyvių reakcijų, juo labiau, jei kažkas turi stiprų emocinį atspalvį. Šį įrašą rašiau nuoširdžiai ir draugams, o ne plačiajai visuomenei. Gal būtent todėl taip ir nutiko, nes jis buvo gana emocionalus. Man sunku spręsti. Pagrindinė mintis, kurią išsakiau, buvo tokia, kad Lietuva – geresnė, nei apie ją galvoja lietuviai. Su šia mintimi gyvenu jau seniai. Mano žvilgsnis į šią valstybę yra iš šalies. Nenugyvenau čia 30-ies metų ir nemačiau, kaip ji palengva keičiasi. Gyvenu čia šeštus metus ir matau sparčius pokyčius. Matau geriausią Lietuvos versiją iš visų, kurios buvo. Veikiausiai tiesiog nemačiau prastesnių laikų.

– Parašėte, kad įprastai nesidalinate mintimis taip išsamiai ir detaliai, bet staiga nusprendėte taip padaryti. Tai sutapo su tuo, kad gavote leidimą nuolat gyventi, tiesa?

– Taip, tai buvo pagrindinis stimulas šiam įrašui.

– Vadinasi, tų kritikuojančiųjų, kurie komentaruose rašė apie papildomus priedus prieš migraciją, galima neskaičiuoti?

– Taip. Komentarų buvo labai daug. Iš pradžių atsakinėjau tik savo draugams, o vėliau apskritai nebeatrašinėjau dėl didžiulio kiekio. Visų pirma, pamačiau komentaruose daug pozityvo ir šiek tiek mažiau žmonių, kurie nesutinka su mano nuomone. Jie teigė, kad gyvenimas Lietuvoje kur kas blogesnis, nei aš apibūdinu. Tai kaip tik iliustruoja mano teiginį, kad kai kurie lietuviai galvoja apie savo šalį blogiau, nei yra realybėje.

Be to, šimtai žmonių parašė man asmeninių žinučių, dėkojo už tokius žodžius. Buvo matyti, kad jiems iš tiesų malonu tai skaityti. Daugiausia buvo pozityvo. Tie žmonės, kurie rašė apie didelį biurokratijos kiekį, greičiausiai vertino šalį pastaraisiais 20-ia metų, man taip atrodo. Aš vertinu Lietuvą pastaraisiais penkeriais metais, nes tik šiuo laikotarpiu turėjau galimybę susidurti su valstybinėmis įstaigomis. Pasakysiu, kad kol kas niekur nepastebėjau biurokratijos.

– Jūsų tekstas – iš septynių punktų, atskirai apie kiekvieną iš jų būtų galima labai ilgai kalbėti. Manau, daug įtakos įrašo populiarumui turėjo tai, kad jis pasirodė prieš pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 31-ąsias metines. Tai visada tam tikras tarpinių rezultatų susumavimas. Jūs pataikėte į šią srovę, o jūsų įrašo komentarai pateko į garsiausių publicistų ir Lietuvos žurnalistų publikacijas. Kas per tuos penkerius metus, kuriuos čia gyvenate, daugiausia pasikeitė šalyje?

– Kalbant apie mano asmeninius pokyčius, jie susiję su įsitikinimais apie gyvenimą, kurie per šį laikotarpį priartėjo prie pacifizmo. Konkurencijos idėjas nustūmiau į antrą planą, o į pirmą vietą iškėliau idėjas apie bendradarbiavimą, plėtrą. Atsirado daugiau kūrybinės, pasirinkimo ir judėjimo po pasaulį laisvės. Galiu vienareikšmiškai pasakyti, kad čia tapau geresniu ir laisvesniu žmogumi.

Kartu matau pokyčių ir pačioje Lietuvoje. Suprantu, kad vidaus sistemų kūrimo patirtis ir jų pasikeitimas man dabar tapo akivaizdesni. Pateiksiu pavyzdį – Migracijos departamentą, su kuriuo nuolat susiduriu. Per šiuos metus keturis kartus pateikiau ten dokumentus. Pirmą kartą tai stipriai skyrėsi nuo visko, kas vyksta Lietuvoje. Tai buvo tiesiog pasibjaurėtina organizacija, kur žmonės buvo nemandagūs, nuo septynių ryto versdavo stovėti gyvose eilėse po šimtą žmonių, buvo neįmanoma užsirašyti į priėmimą. Po kelerių metų Migracijos departamentas sulaukė didžiulės visuomenės kritikos. Veikiausiai šios problemos visiems pasidarė akivaizdžios ir pagaliau išryškėjo.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Dabar kortelę pasiėmiau jau naujame pastate, kur dirba malonios jaunos merginos. Be vargo užsirašai prieš dvi dienas iki vizito. Visi man šypsojosi ir buvo pasirengę padėti. Dabar tai – normalus aptarnavimas. Tai padeda man suvokti, kad, stipriai norint, pokyčiai gali įvykti greitai.

Tai susiję su manimi, mano verslu ir įvairiomis kitomis šalimis. Toks supratimas man susiformavo Lietuvos dėka.

– Kaip atsidūrėte Lietuvoje? Dėl kokios priežasties atvykote čia iš Sankt Peterburgo?

– Veikiausiai tai buvo kelių veiksnių derinys. Nėra kokio nors vieno pagrindinio politinio, ekonominio ar socialinio veiksnio. Iš principo vis dar nesu apsisprendęs, kokia mąstysena man artimesnė. Net Sankt Peterburge, kurį galima pavadinti geriausiu miestu gyventi Rusijoje, nesijaučiau savo vietoje. Spėjau pagyventi Tailande. Ten gerai gyventi žiemą, tačiau nejauti jokio ryšio su vietos kultūra, su žmonėmis ir visuomene. Lankiausi daug kur Azijoje ir Europoje, vis tik iš visko, ką pamačiau, sakyčiau, kad europietiškas mentalitetas man kur kas artimesnis nei azijietiškas ar šiuolaikinis rusiškas.

Jaučiau, kad man patiks gyventi kur nors Europoje. Tai buvo pagrindinis mano išvykimo veiksnys. Politiniai mitingai, ekonominės problemos ir agresija tarp žmonių Rusijoje taip pat tapo išvykimo priežastimi. Jokiu būdu nenoriu dramatizuoti gyvenimo Rusijoje, juo labiau – Sankt Peterburge. Ten galima kuo puikiausiai nugyventi visą gyvenimą ir būti laimingu žmogumi. Tačiau man atrodė, kad bus kur kas geriau gyventi kokioje nors kitoje vietoje. Dabar jau sunku lyginti Sankt Peterburgą prieš penkerius metus ir Lietuvą 2021-aisiais. Savaime suprantama, kad čia – didelis skirtumas. Kai jau išvykau, jis jautėsi pačiais įvairiausiais aspektais, kurių iki tol nevertinau. Pavyzdžiui, niekada nemaniau, kad fiziškai jausiu oro švarumą.

Dabar jau sunku lyginti Sankt Peterburgą prieš penkerius metus ir Lietuvą 2021-aisiais. Savaime suprantama, kad čia – didelis skirtumas. Kai jau išvykau, jis jautėsi pačiais įvairiausiais aspektais, kurių iki tol nevertinau. Pavyzdžiui, niekada nemaniau, kad fiziškai jausiu oro švarumą.


– Greitai įpratote prie švaraus oro?

– Per vieną dieną suvokiau, kad tai jaučiu. Iki tol nemaniau, kad mano organizmas gali tai pastebėti. Maždaug po mėnesio ėmiau suprasti, kad kitaip jaučiu orą. Man tai buvo netikėta. Galbūt tai – teigiamas persikėlimo [gyventi čia] poveikis.

– Ar turėjote konkretų finansinį planą, kai atvykote į Vilnių? Ar iš anksto žinojote, ką veiksite?

– Turėjau planą pradėti savo verslą, norėjau suprasti, kaip tai konkrečiai funkcionuoja. Suvokiau, kad absoliučiai neturiu verslo [kūrimo] įgūdžių, nes niekada tuo neužsiėmiau. Tačiau tiksliai žinojau, kad kurdamas savo pirmą verslą nenoriu turėti reikalų su gaisrinėmis, su kyšiais ir kokiomis nors kitomis keistomis problemomis, kurios apskritai neturėjo egzistuoti mano galvoje. Taip pat maniau, kad čia bus lengvesnės sąlygos verslui. Tuo metu tikrai taip buvo.

Pirmas verslas, kurį pradėjau, buvo susijęs su vadinamaisiais pabėgimo žaidimais. Tada jis buvo pirmas Baltijos šalyse, o praėjus metams po mūsų atradimo, paplito visur. Tai buvo populiaru visame pasaulyje, vis tik tada, kai atvykau, kažką panašaus buvau matęs tik kartą Maskvoje.

Žinojau, kad tai bus įdomu ir taps puikiu eksperimentu. Taip ir nutiko. Iliuzijų muziejus atėjo vėliau, išsirutuliojo iš tų žaidimų. Tuo metu jau turėjome nedidelę darbuotojų komandą. Pradėjome kažką pastebėti, aptarinėti. Iš to ir kilo idėja kurti Iliuzijų muziejų, kai pamatėme, kad žmonės stebisi gana nesudėtingais triukais. Tada nusprendėme padaryti visą muziejų, subūrėme komandą, rinkome temas, sugalvodavome naujų idėjų, kažką nukopijavome, sukomponavome. Labai ilgai ieškojome patalpų muziejui.

Be abejo, dabar ten viskas jau kelis kartus transformavosi, iš pradinio [varianto] liko tik pora eksponatų. Visą tą laiką augome, [vis kažką] sugalvodavome, vystėmės, tai buvo gana paprasta iš valstybės pusės. Vėliau atidarėme dar du tokius muziejus – Lenkijoje ir Bulgarijoje. Tiesa, Vilniuje – visa mūsų komanda, visi sandėliai, visa logistika ir eksponatų gamyba.

– Eksponatus perkate ar patys gaminate?

– Dalį jų perkame iš visų pasaulio šalių – šį tą Amerikoje, Rusijoje, Europoje. Kai kurių daiktų perkame dalis, o paskui patys surinkinėjame eksponatus. Mūsų ekspozicija gana didelė, todėl tenka daryti daug įvairių dalykų.

– Tai buvo pirmas Iliuzijų muziejus Lietuvoje?

– Taip, vėliau atsidarė kelios kopijos ar panašios įstaigos. Jos šiek tiek skiriasi ideologija, principais, bet iš esmės galima teigti, kad šiuo metu jau yra šis tas panašaus. Manau, kad Lietuvoje – didžiausia iliuzijų koncentracija pasaulyje, nes jų yra kiekviename didesniame Lietuvos mieste. Jos visos – arti viena kitos, nes nėra kitos tokios šalies, kur nedidelėje teritorijoje būtų sukoncentruota šitiek iliuzijų.

– Atrinkote žmones į komandą iš Lietuvos piliečių ar ieškojote iš migracinės aplinkos? Kaip ieškojote komandos?

– Ieškojome darbuotojų pareigybėms, kurios būdavo reikalingos tam tikru metu. Su emigrantų aplinka iš principo niekaip nesu susijęs, todėl nežinau, kaip tai reikia daryti. Mano visa komanda – lietuviai, išskyrus mane. Dabar yra projekto vadovas, trys vadybininkai, ruošiantysis specialistas, reklamos specialistas. Laikui bėgant visa tai plečiasi. Visi lietuviai. Mes tiesiog ieškojome žmonių, kad vykdytume išsikeltas užduotis.

– Kokie jūsų įspūdžiai apie kolektyvą ir tuos žmones, su kuriais dirbate?

– Šie žmonės iki šiol daro labai stiprią įtaką. Mokausi iš jų dirbti, mokausi motyvacijos. Matau, ką jie daro ir ko siekia. Turime puikią komandą, su kai kuriais [žmonėmis] kartu dirbame jau daug metų. Kartu daug ko išmokome. Mano supratimas šioje srityje praktiškai prilygo nuliui, tačiau viskas atsirado bėgant laikui. Mes kartu mokomės, augame, vystomės. Iki pandemijos važinėjome po visą šalį. Tai geri žmonės su aiškiais siekiais ir puikiais įgūdžiais.

Turint omenyje kalbas, iki šiol netenku žado. Pavyzdžiui, ateina darbintis vaikinas, kuriam – 20 metų, o jis jau kalba lenkiškai, angliškai, moka rusų ir lietuvių kalbas, o paraleliai mokosi dar kokios nors kalbos.

Turint omenyje kalbas, iki šiol netenku žado. Pavyzdžiui, ateina darbintis vaikinas, kuriam – 20 metų, o jis jau kalba lenkiškai, angliškai, moka rusų ir lietuvių kalbas, o paraleliai mokosi dar kokios nors kalbos.


– O kokia padėtis su užsienio kalbų mokėjimu Sankt Peterburge?

– Inteligencija kažkiek kalba angliškai. Pavyzdžiui, aš mokiausi labai geroje kalbų mokykloje, kuri pagal Sankt Peterburgo standartus laikoma elitine. Mokiausi Antrojoje gimnazijoje. Tai sena mokymo įstaiga su savomis tradicijomis, esanti pačiame miesto centre. Baigęs mokyklą, kalbėjau angliškai, bet tik todėl, kad žaidžiau daug internetinių žaidimų, o ten visi pokalbiai – angliškai. Visi mano klasės draugai, kurie neturi pastovios kalbų praktikos, greitai ją pamiršo. Kalba – ne mokymosi, o kultūros klausimas. Iš pradžių negalėjau suprasti, kodėl čia visi taip puikiai moka anglų kalbą, o paskui paaiškėjo, kad kino teatruose filmus rodo su lietuviškais subtitrais. Lietuvių jaunimas nuo 12 metų žiūri visus filmus ir serialus be vertimo.

– Ar kada nors kyla minčių grįžti atgal? Ar būna, kad aplanko nostalgija?

– 2020 m. su draugais lietuviais planavau vykti į Sankt Peterburgą ir surengti jiems nedidelę ekskursiją. Dabar lietuviai gali būti ten penkias dienas be vizos, kas iš tiesų patogu. Be to, atsirado gana pigių tiesioginių lėktuvo bilietų į Piterį. Pats mielai palėkčiau ir pažiūrėčiau, kas dabar ten vyksta. Tačiau minčių apie grįžimą atgal neturiu. Jei dėl kokių nors priežasčių mane išvys iš Lietuvos, vyksiu atgal. O savo noru neplanuoju.

– Sakėte, kad turite planų plėsti su verslu susijusią veiklą, tai skambėjo dar ankstesnio karantino metu. Tai labai įdomu, nes daugelis priešingai – skundžiasi, patiria nuostolių ir naudojasi įvairiomis valstybės mokamomis kompensacijomis. Kaip jūsų verslo reikalai? Kaip ištveriate karantiną?

– Kaip ir visi, tik šiek tiek geriau. Pirmo karantino metu gavome valstybės paramą, iš dalies kompensavo nuomą, gavome išmokų už prastovas ir kitokių išmokų. Be abejo, ir mūsų padėtis buvo apverktina ir katastrofinė. Visus 2020 metus dirbome į minusą, bet juos iš dalies kompensavo valstybė, o likusią dalį paėmėme iš savo atsargų. Dabar tų atsargų nebeliko, taigi negalime kalbėti apie investicijas.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Šiuo metu svarbiausia – kažkaip sulaukti vasaros. Tiesa, kalbama apie antrą valstybinį paramos verslui paketą. Remiantis šiuo metu turima informacija, galima teigti, kad iki vasaros tikrai išsilaikysime. Savaime suprantama, kad artimiausiu laikotarpiu negalvojame apie plėtrą. Pažiūrėsime, kas dėsis baigiantis metams, ar atsiras galimybių. Dabar matyti prošvaistė ir šios istorijos pabaiga. Pavyzdžiui, šiuo metu jau oficialiai žinoma, kad vakcinavimas veiksmingas. Paskiepyta jau 40 proc. Izraelio gyventojų ir pateikti statistiniai duomenys. Viskas suprantama ir viskas jau praeina. Tik laiko klausimas, kiek teks laukti gyventojų vakcinavimo. Viskas išsprendžiama ir greitai atsidurs antrame plane, o mes gyvensime toliau.

– Kai atvykote gyventi į Vilnių, ar turėjote kokių nors iliuzijų, kaip tai turėtų būti? Su kokia realybe susidūrėte? Su kuo bendravote? Kaip ir kur ieškojote terpės integracijai?

– Neturėjau konkrečių minčių apie integraciją. Tiesiog atvykau gyventi ir ėmiausi savo reikalų. Toliau bendravimo ratas savaime susiformavo. Dirbu aptarnavimo sferoje, čia nuolat susiduriu ir bendrauju su žmonėmis. Vienaip ar kitaip bendravimo ratas atsiras. Tiesa, tiksliai žinojau – išvykęs iš šalies, nenoriu organizuoti mažosios Rusijos už jos ribų. Pavyzdžiui, kaip rusų diasporos Amerikoje, kurios bendrauja tarpusavyje.

Vis tik aš atvykau gyventi į Lietuvą, o ne išvykau iš Rusijos. Nenorėjau tiesiog išvykti iš šalies ir bet kur gyventi. Man patinka Vilnius, patinka jo architektūra, kultūra, fotografijos tradicijos, visuomenė, senamiestis. Nekėliau sau tikslo skubiai integruotis į visuomenę pirmus metus gana palengva mokiausi lietuvių kalbos, nes tai nebuvo pagrindinis iš mano tikslų. Man tuo metu svarbiausias buvo pirmas verslas ir problemos, su kuriomis susidūriau, jį pradėdamas. Buvau į tai įsitraukęs.

– Pradiniu etapu su savo darbuotojais bendravote anglų ir rusų kalbomis?

– Taip. Vilniuje praktiškai visi kalba arba rusiškai, arba angliškai. Aš laisvai kalbu šiomis dviem kalbomis, todėl pokalbių metu nejaučiu jokio diskomforto.

– Ką ėmėte daryti, kai nusprendėte pagilinti lietuvių kalbos žinias? Ar tik bendravote su žmonėmis, ar samdėtės korepetitorių?

– Nebuvo tokios lūžio akimirkos, kad nuspręsčiau – reikia kažką keisti ar mokytis. Tiesiog ėmiau vartoti viską, ką girdėdavau. Mokiausi žodžių, posakių. Iki egzamino, kurį laikiau prieš pusę metų, nesimokiau. Iki šiol turiu didžiulių sunkumų su gramatika, kurią reikia sėsti ir mokytis. Labai gerai viską suprantu, kalbu suprantamai, o štai rašyti sunku. Gramatikos dar reikia pasimokyti.

– Kaip ketinate tai daryti? Irgi per praktiką? Ar samdysitės mokytoją?

– Tos 10 pamokų, kurias turėjau prieš egzaminą, buvo maksimaliai naudingos. Manau, kad pasisamdysiu mokytoją.

– Kokie įspūdžiai apie lietuvių kalbą?

– Visų pirma, fonetiškai ji panaši į rusų kalbą, viską galima ištarti. Pavyzdžiui, Tailande bandydamas išmokti porą vietos frazių, tu nė negali jų ištarti. Nežinau kodėl, tiesiog fiziškai sunku ištarti šiuos garsus. Lietuvių kalboje viskas ištariama, kas jau yra neblogai. Toliau ieškai kokių nors analogų. Kai supranti, kad jų nėra, pradedi laikyti tai savaime suprantamu dalyku. Pripranti prie garsų, prie žodžių. Kalba kaip kalba. Puikiai suprantu visus dokumentus, nes dažnai su jais susiduriu. Man reikia, kad pirmiausia suprastų mane. Kada nors dar išmoksiu rašyti be klaidų, kad neatrodyčiau lyg neprotingas vaikas.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

– Ar kada nors galvojate lietuviškai?

– Taip, ir kalbu lietuviškai, ir galvoju šia kalba. Tas pats vyksta ir su kitomis kalbomis.

– Problema, su kuria susiduria Lietuva, yra gyventojų migracija. Lietuviai išvyksta į kitas šalis, jų iš tiesų nemažai. Kaip sau tai aiškinate? Ar jums tai atrodo problema? Ar tai tiesiog naudojimasis galimybėmis neribotai judėti?

– Čia matau labai didelį skirtumą tarp Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir visos likusios Lietuvos. Vilnius nuolat plečiasi, todėl nemanau, kad kada nors susidurtų su gyventojų mažėjimo problema. Man atrodo, priešingai – čia suplaukia visas jaunimas, kas absoliučiai paaiškinama. Vilnius – šiuolaikinis besivystantis miestas.

Jei kalbėtume apie mažus Lietuvos miestelius ar kaimus, idėja išvykti į Norvegiją, Airiją ar netgi Paryžių man atrodo puiki. Asmeniškai aš taip ir padaryčiau, vos atsirastų galimybė. Akivaizdu, kad žmonės naudosis ta galimybe, šio proceso niekaip nesustabdysi. Tiesa, daugelis renkasi ne migraciją, o iš mažų miestelių atsikrausto į Vilnių.

Pavyzdžiui, mano komandoje iš 20-ies žmonių Vilniuje gimę tik kokie penki, visi kiti atvyko čia iš kitų miestų. Tai irgi natūralus procesas. Tai vyksta visoje Europoje. Dideli miestai plečiasi, o maži tuštėja. Lietuvoje matau, kad žmonės iš mažų miestelių įprastai išvyksta į užsienį, nes turi tokią galimybę. Galbūt kada nors žmonės panorės gyventi mažuose miesteliuose, pirkti namus, gamintis elektrą su saulės baterijomis ir grįš atgal į šias vietas. Lietuva puikiai tinka ir tokiam ramiam gyvenimui.

– Rašėte, kad lietuviai yra kur kas geresni, nei patys apie save galvoja, ypač kalbant apie jaunimą. Kodėl išskyrėte būtent šią gyventojų grupę?

– Nesuplakčiau į vieną krūvą tų lietuvių, kurie gimė prieš 20–25-erius metus jau nepriklausomoje Lietuvoje, ir tų, kurie gimė Sovietų Sąjungoje. Yra žmonių kategorija, apie kurią girdžiu panašius dalykus, bet tai vyksta Rusijoje ir yra susiję su verslu bei idėja apgaudinėti valstybę. Visa tai laikoma smulkmenomis.

Pavyzdžiui, kai kurie žmonės vis dar yra įsitikinę, kad Lietuvos ligoninėse dirbantiems gydytojams būtina duoti kyšį. Yra ir tokia karta. Ji visiškai kitokia, mąsto kitomis kategorijomis. Ta karta nesupranta, kas yra ne „baltas“ atlyginimas. Žinoma, neteigiu, kad visi vienos kartos atstovai mąsto vienodai. Kita vertus, matau labai didelį skirtumą ir visiškai palaikau jaunimo požiūrį.

– Ar dirbant Lietuvoje buvo kilusi pagunda duoti kyšį? O galbūt bent kartą gavote užuominą?

– Ne. Darbo reikalais teko lankytis pačiose įvairiausiose įstaigose, pavyzdžiui, Žemės valdymo komitete. Kalbant apie tokias institucijas, mano nuomone, jos turėtų būti itin korumpuotos. Rusijoje tai būtų korupcijos židinys. Man reikėjo iš naujo įforminti žemės nuomos sutartį, pasirašytą 1991-aisiais įmonės, kuri jau nebeegzistuoja. Kiek suprantu, tai buvo itin sudėtingas reikalas, be to, iš naujo įforminti sutartį reikėjo labai greitai.

Atėjau į minėtąją įstaigą ir rusų kalba paaiškinau savo problemą. Po trijų dienų komiteto darbuotojai man paskambino ir pasiūlė atsiimti dokumentus. Akivaizdu, kad neturėjau nė minties duoti kyšį. Kadangi dokumentai buvo sutvarkyti taip greitai, norėjau atsidėkoti saldainiais, bet darbuotojai kategoriškai atsisakė. Net pastebėjau, kad jie truputį įsižeidė, nors tai joks kyšis, tiesiog elementarus dėkingumas. Būtent tada ir supratau, kad reikia pamiršti visas mintis apie saldainius ir biurokratinio aparato darbo principus. Supratau, kad čia visiškai kitokios žaidimo taisyklės, kuriose nėra vietos mano sovietiniam mentalitetui ir saldainiams.

– Kaip manote, kaip toliau vystysis Lietuva?

– Man atrodo, kad kol kas viskas vyksta lyg ir tinkama linkme. Manau, jog absoliučiai visose programose turi būti numatytas atlyginimo augimas. Per tą laikotarpį, kurį gyvenu Lietuvoje, minimali mėnesio alga padidėjo. Kai atvažiavau, ji siekė maždaug 280 eurų, o dabar – apie 540 į rankas. Visi atlyginimai auga kartu su minimalia alga. Tai būtina daryti, norint pasivyti kitas Europos valstybes.

Mane ne tiek daug domina politika ir ekonomika, kad suprasčiau priimtų sprendimų teisingumą. Visgi sutinku su visais Užsienio reikalų ministerijos veiksmais. Tai, kas dabar vyksta Rusijoje arba Baltarusijoje, man daugmaž yra suprantama, nes iš dalies viriau tame pačiame katile. Apskritai paėmus, galiu pasakyti, kad Lietuva turėtų neprarasti sveiko proto ir toliau atlikti teisingus veiksmus.

– Ar Krymo okupacija ir agresyvūs Rusijos veiksmai jus paveikė? Ar teko susidurti su antipatija ar įtariu elgesiu dėl savo tautybės?

– Man atrodo, kad daugelis mano pažįstamų ir žmonių, su kuriais teko bendrauti, gerai skiria žmogiškus santykius ir vyriausybės politiką. Visiems aišku, kad mano asmeniniai sprendimai vargu ar paveiktų Rusijos politiką. Su tokiu nusistatymu neteko susidurti.

Iš pradžių mane apžiūrinėjo kaip eksponatą, nes vietos gyventojams nelabai aiškus noras iš Rusijos persikelti į Vilnių. Jiems atrodė keista, kad kažkoks vyrukas čia atvažiavo iš Rusijos, kad pradėtų verslą, susijusį su žmonių uždarymu kambaryje. Tą patį galima pasakyti ir apie Iliuzijų muziejaus istoriją. Žmonėms keista tai matyti ir priimti asmenį, kuris kalba rusiškai, angliškai ir dar lietuviškai, bet su siaubingu akcentu. Man atrodo, jog labiau sukeliu smalsumą, negu norą primesti vyriausybės politiką.

– Grįžkime prie jūsų įrašo feisbuke. Jame nusistebėjote, kaip galima vienu kartu suvalgyti du cepelinus. Ar jums tai iš tiesų yra toks didelis iššūkis?

– Nenoriu nieko įžeisti, bet iki šiol manau, kad tai yra tiesiog atstumiantis patiekalas, ir nesuprantu, kaip jį galima valgyti. Šaltibarščiai – nuostabu. Juos valgau reguliariai ir vertinu. Cepelinus bandžiau pamėgti keturis kartus ir vis tiek nesupratau, kaip juos galima valgyti. Yra tokia rusiška šaltoji sriuba „okroška“, kurios pasiūliau paragauti savo bičiuliams ispanams. Jų veido išraiškos buvo panašios į maniškę, kai paragavau cepelinų.

– Jums nepatiko ne tik cepelinai, bet ir Palanga?

– Taip, ten triukšminga, nešvaru, šalta jūra. Aš įsivaizduoju, kad kurorte turi būti priešingai. Nuoširdžiai nesuprantu, kodėl reikia važiuoti į Palangą, jeigu galima už tuos pačius pinigus sėsti į lėktuvą ir nuskristi į kitas Europos šalis.

Taip, ten triukšminga, nešvaru, šalta jūra. Aš įsivaizduoju, kad kurorte turi būti priešingai. Nuoširdžiai nesuprantu, kodėl reikia važiuoti į Palangą, jeigu galima už tuos pačius pinigus sėsti į lėktuvą ir nuskristi į kitas Europos šalis.


– Dabar gavote leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, o ar galvojote apie Lietuvos pilietybę?

– Tai jau labai arti. Ją galima oficialiai gauti pragyvenus 10-imt metų bei išlaikius lietuvių kalbos ir Konstitucijos egzaminą. Taip, manau, kad įgysiu Lietuvos pilietybę, jeigu Lietuva sutiks ją suteikti pragyvenus dar ketverius metus. Norėčiau tapti Lietuvos piliečiu.