Panašu, kad sutarimo dėl šios progos atrasti nepavyks dar ilgai: Delfi.lt kalbintų visuomenėje žinomų žmonių nuomonės, susijusios su Kovo 8-ąja, stipriai skiriasi.
Pasak Lygių galimybių plėtros centro ekspertės Margaritos Jankauskaitės, šios dienos istorija yra toli gražu ne sovietmetis, o pati šventės idėja vis dar aktuali šių dienų Lietuvoje. Tuo tarpu apžvalgininkas Rimvydas Valatka tikina, kad tai buvo komunistų ir socialistų iniciatyva, kurią palaikyti būtų tas pats, kas išlaikyti okupacinės kariuomenės dienos minėjimo tradiciją.
R. Valatka: „švęsti tokią dieną būtų tas pats, kas išlaikyti tradiciją švęsti okupacinės kariuomenės dieną“
Įvairiais visuomenei aktualiais klausimais pasisakyti nevengiantis apžvalgininkas R. Valatka, paklaustas, kaip vertina Kovo 8-ąją, tikino šios šventės minėjimui nepritariantis. Tai, pasak jo, yra tiesiog sovietmečio palikimas.
„Galiu pateikti tik istorijos variantą, kas sukūrė tą šventę. Ją sugalvojo komunistai, tokia Clara Zetkin – Lenino draugė, Vokietijos komunistų lyderė iki Pirmojo pasaulinio karo. Sovietų Sąjungoje tai buvo oficiali šventė, kuri buvo lygi sovietinės armijos dienai: vyrams – sovietinės armijos diena, moterims – kovo 8-oji.
Man švęsti tokią dieną būtų tas pats, kas išlaikyti tradiciją švęsti okupacinės kariuomenės dieną.
Žmonėms neįsakysi – žmonės gali švęsti ir Hitlerio, ir Stalino gimtadienį. Tai, kad ji vadinama tarptautine, tai taip – tai komunistų ir socialistų intencija ta diena buvo minima ir pasaulyje“, – Delfi.lt sakė jis.
Toli gražu ne sovietmetis?
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė M. Jankauskaitė pabrėžė, kad šios šventės ištakos neturėtų būti siejamos su sovietmečiu.
„Šios dienos istorija yra toli gražu ne sovietmetis. Jeigu mes žiūrėtume į JAV, tai 1909 m. buvo paskelbta nacionalinė moterų solidarumo diena, po metų 1910 m. – Europoje. Ji buvo tarptautinė moterų solidarumo diena, nes Europoje buvo daug valstybių ir buvo suvokta, kad valstybėms reikia vienytis, nes apskritai ši diena buvo susieta su kova dėl moterų balsavimo teisių. Tai buvo tarsi pagrindinis tikslas.
Kai mes kalbame apie moterų balsavimo teises, kartais sakoma, kad tai pirmoji feminizmo banga arba tai buvo vadinta sufražisčių kova, tai mes turime suprasti, kad balsavimo teisės buvo tarsi simbolis, nes iš tikrųjų buvo kovojama dėl labai plataus klausimų spektro. Balsavimo teisės būtų reiškusios arba reiškia, nes jos buvo iškovotos, kad moterys įgyja tokias pat teises kaip ir vyrai. Tai buvo ne tik politinės teisės, bet ir įvairūs aspektai, kartu ir ekonominiai aspektai. Tokios yra ištakos“, – paaiškino lygių galimybių specialistė.
Maža to, M. Jankauskaitės teigimu, sovietmečiu Kovo 8-osios reikšmė ir prasmė buvo gerokai iškreipta.
„Kalbant apie sovietmetį, turime suprasti, kad sovietmetis kaip tik iškreipia tikrąją prasmę su ta mintimi, kad Sovietų Sąjungoje moterų teisės pilnai užtikrintos ir nėra reikalo kalbėti apie problemas – mes tik švenčiame, padovanojame moterims gėlyčių, nuperkame tortą. Sovietmetis tą prasmę iškreipė“, – patikino ji.
„Jeigu žiūrėtume istoriškai, tai matytume, kad pradžioje ryškėjo pirmoji feminizmo banga, sufražizmas. Lietuva 1918 m. įteisino visuotines balsavimo teises, kitose Europos valstybėse tas gerokai užtruko. Tada, kai vyko Antrasis pasaulinis karas, kova už moterų teises prislopo. Po to, daugmaž 6 dešimtmetyje prasidėjo suvokimas, kad balsavimo teisės buvo įtvirtintos, bet ar iš tikrųjų pasikeitė praktikos?
Tada Jungtinės Tautos 8 dešimtmetyje paskelbė moterų dekadą – dešimt metų valstybės buvo labai intensyviai raginamos peržiūrėti įstatymus ir pasižiūrėti, kaip formuojamos kasdienės praktikos, ar neatsiranda diskriminacijos momentų, nes jų buvo pilna“, – chronologinį kovos už moterų teises aktualumą apibrėžė M. Jankauskaitė.
Kvestionuoja aktualumą
Parlamentaras, istorikas, Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos narys Valdas Rakutis tikino, kad Tarptautinė moters diena atsirado kaip pokyčių lyčių tarpusavio santykiuose išdava. Tai, jo teigimu, buvo natūralus ir savalaikis reiškinys. Tačiau Seimo narys kėlė klausimą, kiek tai yra aktualu šiandien.
„Istoriškai tas reiškinys – Tarptautinė moters diena – atsirado tuo metu, kai vyko pokyčiai lyčių tarpusavio santykiuose. Jie buvo logiški ir nuoseklūs.
Tai buvo susiję su pasikeistusia situacija. 19 a. pabaigoje moterys ėmė siekti lygių galimybių – kodėl jos nuvertinamos vien todėl, kad yra moterys. Tas judėjimas buvo labai teisingas. Lietuvoje jis nebuvo toks aktyvus, nes Lietuvoje moterys teises visada turėjo labai dideles. Bet kitose kultūrose jos turėjo labai daug apribojimų, galime pasižiūrėti, kad ir į balsavimo teisę, kuri pas mus praktiškai iš pat pradžių, kai įgavome pilietines teises, buvo suteikta moterims.
Tuo metu tai buvo svarbu. Mano supratimu, mes tikrai turime pilnas teises. Dabar vyksta kiti reiškiniai, į kuriuos žiūriu atsargiai“, – teigė V. Rakutis.
Parlamentaras patikino, kad ilgus metus šios šventės nešventė ir neminėjo.
„Sovietmečiu ji buvo švenčiama per prievartą. Ji buvo tokia, kaip ir visos sovietinės šventės. Ilgus metus nešvenčiau Kovo 8-osios, nes tai buvo sovietizmas, – kalbėjo jis.
Lietuvoje aktualu kaip niekada?
Pasak M. Jankauskaitės, prieš kelias dešimtis metų kasdienių praktikų peržiūrėjimas atskleidė, kad bendras diskursas buvo formuojamas, remiantis į vyro patirtis. Tačiau, anot jos, tai vyko ne tik tada, bet tęsiasi ir dabar.
„Lietuvoje užtenka padaryti vadovėlių analizę ir matai, kaip stipriai trūksta balanso tarp vyrų ir moterų patirčių reprezentacijos. Galime žiūrėti į tai, kas vyksta žiniasklaidoje, televizijoje, akivaizdu, kad nėra supratimo, jog jei darome kažką viešojoje erdvėje ir norime, kad tai būtų reprezentatyvu, mes turime sąmoningai pasistengti, kad lyčių atstovavimas būtų bent 40/60 proc.
Pavyzdžiui, matome, kad diskutuojama, kokia turėtų būti Lietuvos ateities vizija, bet tarp kalbėtojų nėra pakviečiama nė viena moteris. Tai turėtų badyti akis, bet Lietuvoje nebado. Dėl to ta Tarptautinė moterų solidarumo diena nepraranda savo aktualumo, nes Lietuvoje turime aibę neišspręstų problemų“, – akcentavo Lygių galimybių plėtros centro ekspertė.
Ji atkreipė dėmesį, kad esamas problemas puikiai atspindi dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo vykstanti diskusija.
„Pradėkime nuo smurto artimojoje aplinkoje ir pasižiūrėkime, kas vyksta su Stambulo konvencija. Kiek dedama pastangų, kad būtų sustabdytas šio dokumento, kurio vienintelis tikslas pasiūlyti valstybėms efektyvų instrumentą, kuris padėtų efektyviai vykdyti prevenciją, ratifikavimo. (..)
Mes Lietuvoje neturime jokios infrastruktūros pagelbėti žmonėms, kurie yra nukentėję nuo lytinės prievartos. Kai kažkas sako, kad mes viską turime ir konvencijos nereikia, tai yra netiesa. Mes matome, kas vyksta darbo rinkoje, koks yra atotrūkis tarp vyrų ir moterų. Pasakymas, kad su tuo vidurkiu esame Europos Sąjungos vidurkis, nėra argumentas. Mes turėtume siekti, kad to atotrūkio nebūtų“, – teigė ji.
