Praėjusių metų pabaigoje VDU ir Delfi atlikta visuomeninė apklausa (N–804) parodė požiūrį į COVID–19. Tyrimu siekta išsiaiškinti individualias savisaugos priemones, požiūrį į viruso pavojingumą,valdžios pasitelktas kovos su pandemija priemones bei paplitusius stereotipus ir pasekmes emocinei būsenai.
Apklausos duomenys
Daugiau nei pusės (55,6 proc.) respondentų emocinė sveikata bendrai pablogėjo nuo pandemijos pradžios, tik 40,6 procentų apklaustųjų pandemija emocinės sveikatos nepaveikė.
Vertinant valdžios pastangas suvaldyti pandemiją, atsakymai pasidalino daugmaž panašiai: 43,9 proc. iš esmės nesutiko, ir priešingai 41,8 procentų iš esmės sutiko, kad Vyriausybės priimtas ir vykdomas kovos su pandemija planas yra efektyvus bei padės apsaugoti visuomenę nuo pagrindinių pandemijos pavojų, per 14 procentų apklaustų pasirinko atsakymą „Nežinau“ arba į klausimą atsakyti negalėjo.
Gausi dauguma, beveik 75 procentai apklaustųjų sutiko ar visiškai sutiko, jog sklandžiai veikianti demokratija yra būtina įveikiant pandemijos iššūkį.
Tačiau 55,6 procentai teigė, kad demokratijoje sunku priimti sprendimus, egzistuoja daug rietenų, o dar 40 procentų apklaustųjų pasisakė, kad demokratijoje sunku palaikyti tvarką.
Kiek daugiau nei pusė respondentų, 51,2 procentų pasisakė, kad norint greičiau įveikti pandemiją, geriau turėti tvirtą lyderį (net ir nepaisantį Seimo nuomonės).
Mokslininkas, matydamas tokius prieštaraujančius rezultatus, klausia: reikia demokratijos ar ne?
„Sukryžminus“ klausimus tarpusavyje, paaiškėjo, kad egzistuoja statistiškai patikimas ryšys tarp požiūrio į demokratiją, viruso pavojingumo, asmeninio elgesio ir netgi emocinės sveikatos“, – rašoma D. Genio parengtame straipsnyje apie apklausos duomenis.
Visiškai nesutinkantys, kad sklandžiai veikianti demokratija yra būtina įveikiant pandemijos iššūkį, buvo labiausiai linkę iš esmės sutikti, kad COVID–19 virusas nėra pavojingas, o žala perdėta (29,2 procentai rinkosi „Iš esmės sutinku“).
Ir atvirkščiai, visiškai sutinkantys su demokratijos būtinumu linkę iš esmės nesutikti su viruso nepavojingumu (87,7 procentų pasirinko atsakymo variantą „Iš esmės nesutinku“).
Nesutinkantys su demokratijos būtinumu prasčiau vertina savo žinias apie viruso simptomus (21,6 procentai – „Nesutinku“ ir „Visiškai nesutinku“), o pripažįstantys demokratijos svarbą savo žinias įvertino ženkliai geriau (81,8 procentai – „Sutinku“ ir „Visiškai sutinku“).
Pastarieji yra labiau linkę į asmeninę savisaugą (70,1 proc. labai dažnai vengia kontakto su nepažįstamais žmonėmis), nei pirmieji (45,8 proc. labai dažnai).
Dauguma demokratijai prioritetą teikiančių žmonių kartu yra linkę manyti, jog žmonės savimi turi pasirūpinti patys (76,5 procentų rinkosi šiuos atsakymų variantus: „Sutinku“ ir „Visiškai sutinku“).
Ir atvirkščiai, didelė dalis demokratijos svarbą ignoruojančiųjų su tokiu teiginiu nesutinka arba visiškai nesutinka (41,6 proc.).
Įsidėmėtina ir tai, kad visiškai nesutinkančiųjų, jog sklandžiai veikianti demokratija yra būtina įveikiant pandemijos iššūkį, emocinė sveikata nuo pandemijos pradžios pablogėjo pastebimai labiau (70,8 proc. „Sutinku“ ir „Visiškai sutinku“), nei pripažįstančių demokratijos svarbą (į teiginį, jog nuo pandemijos pradžios emocinė sveikata bendrai pablogėjo, 53,4 proc. atsakė „Sutinku“ ir „Visiškai
sutinku“).
Pasirinkome teisėjo, ne dalyvio vaidmenį
VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro dr. D. Genys Delfi pasakojo, kad noras tyrinėti demokratijos būklę pandemijoje kilo pirmosios koronaviruso bangos metu.
„Tada paaiškėjo, kad virusas plinta globaliai. Ir kada Vakarų šalys pradėjo griežtą reguliavimo politiką, pasidarė aišku, kad tai turės pasekmes demokratijai ir visuomenės emocinei gerovei“, – teigė mokslininkas.
VDU profesorius aiškino, jog jeigu nebėra keliami klausimai apie gyvenimo kokybę bendrabūvyje, sunku kalbėti ir apie demokratijos kokybę.
„Mes vis tiek gyvename bendrabūvyje kaip žmonės, turime tam tikrus dalykus daryti kolektyviai. Akivaizdu, kad pandemijos kontekste šita koncepcija truputėlį keičiasi. Nes esame gerokai izoliuoti, nebeturime įprastų būdų, kuriais įprastai kontaktuodavome, kaip piliečiai suremdavome pečius, teikdami kolektyvinius lūkesčius valdžiai“, – teigė jis.
Savo straipsnyje mokslininkas teigė, kad pandemijos metu liekame „nuogi patys prieš save“.
„Kai nebelieka bėgimo, patoso, pavydžių žvilgsnių, kai forma nebetenka anksčiau turėtos prasmės ir neleidžia užmaskuoti išsilavinimo spragų, kai esi apnuogintas pats prieš save, kuomet nori nenori susiduri su prasmės ir egzistencijos apmąstymais, būtent tuomet ima spausti pandemijos svoris. Ir tuomet požiūris į demokratiją tampa kertiniu“, – rašė D. Genys.
D. Genys tikino, kad apklausos tikslas buvo kalbėti ne tik apie esamas, bet prognozuoti ir ilgalaikes pandemijos pasekmes demokratijai.
„Nes ir šiandien, jau metus laiko gyvename su pandemija, aiškumas yra miglotas. Mes nežinome, kiek bangų vis dar laukia“, – sakė D. Genys.
Pašnekovas teigė, kad pandemijos pradžioje visi tikėjo, kad pasaulį šis reiškinys sudrebins laikinai, teks prie to prisitaikyti, tačiau per pasaulį vilnijanti jau antra, o kai kur ir trečia koronaviruso banga parodo, kad „aiškumo kaip ir nėra“.
VDU mokslininkas priminė, kad prieš kurį laiką žurnalas „The Economist“ paskelbė kasmetinę ataskaitą apie demokratijos būklę pasaulyje. Ji, anot pašnekovo, parodė tai, ką buvo galima nuspėti – demokratijos kokybė krenta.
„Krenta ne tik ten, kur demokratijos branda ir kokybė buvo mažesnė, mažiau išvystyta, bet ir ten, kur ji yra labai išvystyta: Europoje, JAV. Tos pasekmės mums iki galo nėra suvokiamos, bet po truputį ryškėja. Tai mes ir bandėme atpažinti ilgalaikių pasekmes“, – teigė jis.
Pašnekovas teigė, kad ši apklausa parodė ankstesnes, bet pandemijos tik pagilintas demokratijos problemas. O kur dar ir pablogėjusi emocinė sveikata.
„Mes tapome įkaitais savo socialinių ir kultūrinių įpročių. Tie žmonės, kurie buvo labiau demokratiški, labiau pasižymėjo didesne pilietine branda, buvo aktyvesni, savo vaidmenį ir atsakomybę aiškiau suvokė, ją puoselėjo, jų elgesys išliko aktyvesnis. Bet svarbiausia, kad jų nuostatos ir elgesys dabartiniame kontekste tapo adekvatesnis. Jų net ir emocinė gerovė mažiau nukentėjo, nors visų nukentėjo“, – Delfi sakė VDU mokslininkas.
Jis ir savo straipsnyje aiškino, kad politinis sąmoningumas ir gyvenimo prasmė yra susijusi.
„Vieniems jis tampa kertiniu, nes stipriau nei bet kada anksčiau regisi perteklinis:
prie ko čia demokratija, kai reikia galvoti apie išgyvenimą siaučiant pandemijai!? Antriems
priešingai – stipriau nei bet kada anksčiau imamos suvokti demokratiško gyvenimo būdo
privilegijos: rūpestis viešaisiais reikalais, asmeninė atsakomybė, įsipareigojimas visuomeniniam
interesui bei augantis prasmės jausmas“, – savo tekste apie apklausos duomenis rašė D. Genys.
Jis teigė, kad tyrimas atskleidė, jog žiūrėdami į valstybę prisiimame sau ne dalyvio, bet tam tikro teisėjo poziciją. O tai ir indikuoja demokratijos problemas.
„Mes vis labiau Respubliką suprantame ne kaip tam tikrą bendrapiliečių organizavimą, bet tam tikrą institucijų sistemą. Kad štai, yra valdžia, o mes piliečiai. Ir tada toks paternalistinės globos lūkestis yra augantis. O kada yra augantis, save pastatai į tokį vartotojo vaidmenį, tampi teisėju bene, neįsitrauki, tik kritikuoji. Atsiranda toks „teisėjo“ fenomenas ir ta rolė yra pakankamai paklausi“, – sakė D. Genys.
VDU profesorius pabrėžė, kad kalbant apie demokratijos krizę pandemijos kontekste, tampa akivaizdu, kad ji plaukia ne tik iš valdžios klaidų, bet ir iš pilietinės elgsenos ir laikysenos.
„Vienintelis aspektas, nūdien nepraslystantis pro akis, yra chaosas antrosios bangos išvakarėse ir nacionaliniu sportu tapusios lenktynės – prasmukti pro karantino plyšį“, – rašė VDU profesorius D. Genys.
D. Genys kalbėjo, kad pilietinę elgseną parodė žmonių elgesys prieš antrojo sugriežtinto karantino pradžią.
„Niekas juk nedraudė visuomenei saugotis, per dieną užsikrečiantys apie 2 tūkstančius žmonių, matėsi, kad susirgimų statistika tiesiog aritmetine progresija auga. Juk niekas tada nedraudė būti pilietiškai atsakingais. O ką reiškia tokiais būti? Tai reiškia, kad savo interesų neiškeli aukščiau už visuomeninį gėrį. Kas daugiau yra visuomenės sveikata, jei ne visuomeninis gėris. Tokios brandos, atsakomybės stygius jautėsi pakankamai stipriai“, – teigė jis.
VDU profesorius D. Genys Delfi aiškino, kad būtina pastebėti ir neadekvataus gyvenimo reguliavimo krizę. O ką tai reiškia?
„Viena vertus, (valdžia, aut. p.) kaip ir neturėjo pasirinkimo, ką daryti, kai matai tokią visuomenės elgseną. Bet jeigu pasižiūrėtume ir į tas globalias tendencijas, tai visur tie reguliavimai buvo griežti. Ir vėl grįžtu prie tos „The Economist“ atliktos ataskaitos. Joje sakoma, kad ten, kur valdžios dialogas su visuomene vyko, kur valdžia sugebėjo atsižvelgti į pilietinę brandą ir ten, kur buvo sugebėta įvesti labiau adekvačią reguliavimo formą, ten ir demokratija nukentėjo mažiau“, – apie demokratijos būklę kalbėjo mokslininkas.
„Demokratija čia yra iliuzinė“
D. Genys teigė, kad pandemijos valdymas jau „išsigimė į neadekvačias būsenas“.
„Išvada ko gero būtų ta, nuo kurios ir pradėjome. Kad tas pandemijos valdymas, ypatingai kuomet mes suprantame, kad tai yra besitęsianti būsena, iki galo nesuvokiant, kiek laiko ji tęsis, tai kartu yra ir mūsų gyvenimo kokybės valdymas. Ant ko buvo pastatyti buvo pirmieji reguliavimai, kada mes manėme, kad čia mums reikės truputį pasispausti, ir viskas vėl grįš į normalias vėžes. O mes dabar matome, kad tai išsigimė į neadekvačias būsenas, taip drąsiai sakant“, – sakė VDU profesorius.
Delfi pašnekovas pateikė ir konkretų pavyzdį. Pavyzdžiui, jeigu letarginiu miegu užmigtų Sąjūdžio, išsivadinimo dvasią jaučiantis asmuo ir pabustų tik dabar, jis teigtų, kad pabudo distopiniame sapne.
„Realiai mūsų demokratija čia yra iliuzinė. Susirinkimų laisvės mes neturime, telktis negalime, daugelio dalykų daryti negalime. Tuo pačiu metu valdžia gali viską daryti. Mes dabar žinome geriau, ko mes negalime, nei ką galime“, – sakė D. Genys.
Jis aiškino, kad nežinant, kiek tokia situacija gali tęstis, bet kokie ribojimai turėtų būti įvedami labai atsargiai.
D. Genys tikino, jog net ir priimant itin griežtus, iš viršaus „nuleidžiamus“ sprendimus būtina ir toliau ugdyti visuomenę.
„Reikėtų suvokti, kad jei mums yra lemta tokiame etape gyventi, tai mes turime labai atsargiai ir tuos reguliavimus žiūrėti, kalbėti su visuomene, aiškinti. Nėra taip lengvai padaromi tie dalykai. Ir pati visuomenė kalta, negali visko ant valdžios sukrauti.
Bet visą laiką yra pagunda, kai turi tam tikrą galią sukoncentruotą savo rankose, tai uždedi reikalavimą, įsakymą ir viskas, lyg nukirsta. Ir tada nesi net suinteresuotas tą visuomenę ugdyti, leisti jai turėti kažkokį vaidmenį. Taip, mums nepavyko su tuo antruoju karantinu, bet tai nereiškia, kad mums nereikia toliau mėginti“, – sakė Delfi pašnekovas.
Tyrėjams sukryžminus apklausos rezultatus, paaiškėjo, jog egzistuoja statistiškai patikimas ryšys tarp požiūrio į demokratiją, viruso pavojingumo, asmeninio elgesio ir netgi emocinės sveikatos.
D. Genys tai aiškino, kad žmonės nesuvokia savęs kaip bendruomenės dalyvių, nesiima ir atsakomybės.
„Kada esi izoliuotas, net kaip vartotojo pozicija yra pakankamai ribota. Tu niekur nedalyvauji, nieko nematai. Kitas dalykas, kuris labai išryškėjo ir kitose tarptautinėse studijose, tai, kad pasimatė ir informacinių burbulų žala.
Taip dingsta socialinis dialogas, ir iki pandemijos mes nebuvo labai socialūs, tas mūsų kolektyvinis veiksmas nebuvo labai pavyzdinis. Bet dabar jis yra dar labiau nustekentas, praradome ryšį su turinčiais kitokią nuomonę. Ir tas labai stipriai veikia“, – problemas vardijo jis.
„Jeigu valdžia koncentruoja tokią galią mūsų atžvilgiu, tai ir mes turėtume kalbėti apie tai, kad mes turėtume skirti didžiulį dėmesį mūsų valdžiai“, – Delfi teigė D. Genys.
