Būti izoliuotam nuo išorinio pasaulio Jay Lee niekada neatrodė sudėtingas dalykas. Jo manymu, geras vakaras būtent taip ir atrodo: reikia užsisakyti maisto į namus ir vienam žiūrėti filmą.
J. Lee, 32-ejų smulkusis verslininkas iš Jungtinės Karalystės miesto Lesterio, save laiko introvertu. Nors 2020-aisiais vyriškis ir patyrė sunkumų (pavasarį jis neteko darbo dideliame banke), jis įžvelgia ir teigiamas praėjusių metų puses. Pavyzdžiui, tai, kad dabar visi ir visur dėvi kaukes.
J. Lee netikėti susitikimai miesto gatvėse su draugais ir pažįstamais visada keldavo įtampą. Jo manymu, tokie spontaniški kontaktai „neįtikėtinai slegia ir viską apsunkina“.
Anksčiau vyriškis mėgindavo kaip įmanoma labiau sumažinti tikimybę gatvėje susidurti su kokiu nors pažįstamu žmogumi. Jis į parduotuvę eidavo visai prieš pat šiai užsidarant.
„Nuo tada, kai pradėjau dėvėti kaukę, tokių nejaukių susitikimų su draugais ir artimaisiais pasitaiko gerokai mažiau“, – pabrėžia J. Lee.
Dabar jis į parduotuvę eina bet kuriuo metu ir nesijaudina, kad ten galėtų kažką sutikti. Jis viliasi, jog ir pandemijai pasibaigus kaukės dėvėjimas išliks visuotinai priimtinu dalyku.
Manoma, kad kaukės dėvėjimas – ne pati didžiausia auka, su kuria tenka susitaikyti, jog būtų galima sulėtinti COVID-19 sukeliančio viruso plitimą. Visgi dauguma mūsų nekantraudami laukia dienos, kai pagaliau galėsime atsikratyti būtinybės pridengti veidą, pastebi bbc.com.
Dėvint kaukes, rasoja akiniai, prakaituoja veidas, kemšasi poros, nesimato šypsenų, sunkiau atpažinti draugus ir pažįstamus. Tačiau kai kurie žmonės vis dėlto slapčia džiaugiasi galimybe pridengti veidą. Tokio džiaugsmo priežastys gali būti pačios įvairiausios, bet dažnai jos yra psichologinio pobūdžio.
Kai kuriems žmonėms veidą dengianti kaukė padeda išvengti kontaktų, kurie kitokioje situacijoje keltų nerimą ir įtampą.
Tačiau netgi jei šis gynybos mechanizmas iš tiesų yra veiksmingas, kas bus, kai baigsis pandemija?
Anonimiškumas suteikia galios ir naujų jėgų
Viena vertus, kai kuriems žmonėms kaukės dėvėjimas tereiškia galimybę mažiau sukti galvą dėl savo išvaizdos ir nekreipti dėmesio į tam tikrus standartus. Moterys numoja ranka į makiažą, vyrai nustoja skustis. Kitaip tariant, atsipalaiduoja ir taupo pinigus.
Kiti netruko pastebėti, kad kauke pridengus burną ir nosį atsiveria netikėta laisvė. Pavyzdžiui, dirbantys padavėjais arba pardavėjais džiaugiasi, kad daugiau nebereikia spausti šypsenos siekiant įsiteikti kiekvienam klientui ar pirkėjui. Tad kaukė išlaisvina nuo poreikio demonstruoti emocijas, kurių žmonės iš tiesų nejaučia.
Kaukės dėvėjimas „išlaisvina iš tiesų vertingus kognityvinius išteklius“, – pabrėžia švietimo psichologė ir psichinės sveikatos konsultantė iš Niujorko Kathryn Stamoulis.
„Pandemijos metu mes visi jaučiame neįtikėtinai stiprų stresą. Nesvarbu, ar jaudinamės dėl savo išvaizdos, ar dėl to, kad kažkas aplinkoje mus erzina – kaukė suteikia laikiną palengvėjimą, išlaisvina nuo daugybės minčių, kurios mus vargina, kai esame viešumoje. Tad lieka daugiau laiko pagalvoti apie tai, kas pačiam žmogui įdomu, arba tiesiog pamedituoti“, – aiškina specialistė.
38-erių verslo konsultantui Sauravui Duttui iš Didžiosios Britanijos miesto Varviko patinka „užsitikrinti apsaugą nuo aplinkinių žvilgsnių, spoksojimo, nuolatinio kitų išvaizdos tyrinėjimo ir vertinimo, nužvelginėjimo nuo galvos iki kojų tiesiogine šių žodžių prasme ir panašų dalykų“.
Iki COVID-19 pandemijos protrūkio kasdienė S. Dutto kelionė į darbą reikšdavo ilgą kelią per Londono finansų centrą. Vyriškis dažnai nerimaudavo, ką apie jį galvoja praeiviai, kaip vertina jo aprangą ir išvaizdą.
Tačiau dabar jis sako: „Aš galiu atsipalaiduoti. Rizika susidurti su kitais žmonėmis pasidarė minimali. Akys – viskas, ką mato aplinkiniai“.
Būdamas su kauke, S. Duttas jaučiasi beveik visiškai apsaugotas ir užtikrintas dėl anonimiškumo. Be to, vyriškio teigimu, jis jaučia, kad kiti nepažįstami žmonės, taip pat dėvintys kaukes, jam tapo tarsi artimesni.
S. Duttui kaukės yra pažeidžiamumo ir bejėgiškumo simbolis bei priminimas, kiek daug bendro mus visus sieja. „Mes gyvename visuomenėje, kurioje kiekvienas jos narys yra priklausomas nuo kitų žmonių vertinimų – nuo to, kaip jie vertina mūsų išvaizdą, mūsų elgesį. Ir tai [kaukių dėvėjimas] aiškiai pademonstruoja, kokie mes, žmonės, esame pažeidžiami“, – neabejoja S. Duttas.
Kaip aiškina K. Stamoulis, kaukės sumažina dėl netikėtų susitikimų ir kontaktų patiriamą įtampą. Tokio pobūdžio susitikimai daugelį introvertų smarkiai gąsdina. Be to, kaukės leidžia mažiau jaudintis dėl savo išvaizdos, veido išraiškų, dėl to, kaip pasakyti tik „teisingus“ dalykus, kaip su visais elgtis maloniai ir panašiai.
Kai dėvime kaukę, buvimas viešumoje kelia mažiau nerimo, priduria psichologė, nes „mūsų asmenybę, identitetą, individualumą galima paslėpti, kai dengia kaukė, veido išraiškas ne taip lengva suprasti ir analizuoti“. Be to, beveik pranyksta ir fiziniai nerimo bei nejaukumo aspektai (polinkis rausti ar kalbant užsikirtinėti). Prapuola ir būtinybė tik iš mandagumo su nepažįstamaisiais užmegzti pokalbį apie nieką.
„Anonimiškumas, savotiškas beveidiškumas suteikia naujų jėgų ir galios“, – papildo Ramani Durvasula, klinikinės psichologijos specialistė, Kalifornijos universiteto Los Andžele psichologijos profesorė.
„Tai tarsi savęs išbandymas naujame vaidmenyje, išsilaisvinimas iš primestų ir nebūtinų aplinkinių lūkesčių, kurie gali būti neišpasakytai varginantys. Tai išsilaisvinimas nuo būtinybės šypsotis įtempus raumenis. Toks dalykas yra ypač nemalonus, kai apie šypseną nė galvoti nesinori“, – dėsto psichologijos profesorė.
Suprantama, kaukė yra tik maža audinio skiautė, ji nepridengia nei mūsų kūno, nei akių, nei plaukų. Tačiau kaukė uždengia burną, o tai reiškia, kad nuo aplinkinių galima paslėpti savo emocinę būseną, veido išraišką – pavyzdžiui, kreivą šypseną.
Reikšmingas tarpusavio sąveikos trūkumas: ar vėliau dėl to gailėsimės?
Vis dėlto ekspertai kalba, kad, vertinant ilgalaikę perspektyvą, kaukės, ko gero, yra ne toks jau ir puikus gynybos mechanizmas.
„Introvertams gali rodytis, kad tiesiog nuostabu, kai nereikia kalbėti su tais, kuriuos menkai pažįstame. Tačiau esmė ta, kad kai išeiname iš komforto zonos ir sau iškeliame psichologiškai sunkią užduotį, šio iššūkio įveikimas gali mums atnešti tikrą pasitenkinimą ar naujų pozityvių santykių“, – pažymi K. Stamoulis.
Dauguma jos pacientų paauglių šiuo metu mokosi nuotoliniu būdu, pasitelkdami vaizdo pokalbių platformą „Zoom“. Tokiu būdu jie patiria mažiau streso nei kontaktinio mokymosi metu, kai reikia tiesiogiai bendrauti su mokytojais ir bendraklasiais. Visgi specialistė perspėja, kad ilguoju laikotarpiu tokiems jaunuoliams teks mokytis dorotis su socialiniu nerimu.
K. Stamoulis teigimu, netgi suaugusiesiems „kyla pavojus netekti mus palaikančių ir tobulėti padedančių socialinių kontaktų. Tokie paprasti dalykai kaip trumputis pokalbis apie orą ar nusišypsojimas vienas kitam mūsų organizme sužadina endorfinų antplūdį ir sumažina kortizolio kiekį kraujyje“.
Trumpi pokalbiai su nepažįstamaisiais viešose vietose gali pakelti nuotaiką. Vienas tyrimas parodė, kad į darbą priemiestiniais traukiniais ir autobusais keliaujantys žmonės, kurių buvo paprašyta užmegzti pokalbį su greta sėdinčiu keleiviu, vėliau jautėsi laimingesni nei tie, kurie visą kelią praleido tylėdami, netgi jei ir buvo introvertai.
Visgi iš esmės K. Stamoulis dėl ilgalaikių kaukių dėvėjimo pasekmių pernelyg nesijaudina. „Žinoma, jei tokia situacija tęsis ne vienerius metus, tai emocinio vystymosi, emocinių santykių atžvilgiu gerai nebus. Tačiau dabar išgyvename tokį etapą, kai žmonės patiria nerimą, stresą, sielvartą, tad gerai, jei kažkam tai [kaukių dėvėjimas] suteikia paguodą ar palengvėjimą“.
