Kaip paaiškino parlamentaras, buvęs sveikatos reikalų ministras Aurelijus Veryga, apskritai žalos be kaltės modelis buvo sukurtas ne vaistiniams preparatams, vakcinoms, bet daugiau tam tikroms procedūroms, kurios gali atsitikti, ir, kurių negali numatyti, bet įvyksta žala.
„Tas žalos be kaltės modelis ne viskam galioja. Jeigu yra dalykai, kurių tiesiog negali išvengti, nes tai atsitinka, pavyzdžiui, dėl žmogaus organizmo subtilybių, arba dėl kažkokių kitų priežasčių, kurios yra nenumatomos ir neišvengiamos, ir tai nėra kažkokia klaida, tada tai nebūtų atlyginama“, – „Delfi“ paaiškino A. Veryga.
Pasak parlamentaro, vakcinos ir vaistai nepakliūna į tą sistemą.
„Jų informaciniuose lapeliuose yra surašomi įvairūs galimi šalutiniai poveikiai, ir gaudamas juos žmogus kaip ir sutinka su tuo, jis yra informuotas, ir žino, kad gali kažkas atsitikti. Dėl to tas modelis ir nebuvo taikomas.
Bet yra keliamas klausimas, kuris kai kurių specialistų nuomone (…) galbūt leistų didinti pasitikėjimą vakcinomis, kad, jeigu vis tik įvyksta kažkas tokio, nors apie tai ir yra pasakyta, kad būtų kažkokiu būdu atlyginama ta žala“, – sakė A. Veryga.
Kartu parlamentaras paaiškino, kad tas „įvyksta kažkas tokio“ tai nebūtų tie atvejai, kai, pavyzdžiui, po skiepo parausta ranka. Tokiu atveju tai būtų laikoma trumpalaikiais efektais, kurie yra praeinantys, ir jie kažkokių pasekmių nesukelia.
„Aš galiu tik pafantazuoti, kad (kokių nors vaistų arba vakcinos atveju), jeigu įvyktų kažkoks anafilaksinis šokas, kuris sukeltų kažkokias ilgalaikes pasekmes, tada būtų galima svarstyti apie tai, kad žmogui tokią žalą reikėtų atlyginti. (…) Reikėtų tirti, įrodyti, tik tiek, kad tokiu atveju, jei galiotų toks modelis, nereikėtų įrodinėti, kad kažkas yra dėl to kaltas“, – aiškino A. Veryga.
Viceministrė: reikėtų suprasti, kokie yra ribojimai
Nuotoliniu būdu komiteto posėdyje dalyvavusi sveikatos apsaugos viceministrė Živilė Simonaitytė aiškino, kad ministerija, svarstydama šitą klausimą analizavo tiek užsienio valstybių praktiką, tiek Lietuvos teisės aktus. Pasak viceministrės, vienuolika Europos Sąjungos (ES) valstybių yra pasirinkusios COVID-19 vakcinoms taikyti žalos be kaltės modelį.
„Bet mes susiduriame su įvairiais ribojimais, ir, jei norėtume pasirinkti eiti tuo keliu, tada reikėtų suprasti, kokie yra tie ribojimai. Paties modelio taikymas COVID vakcinoms būtų logiškas ir tikslingas, jeigu turėtume problemą, kad gyventojai masiškai atsisakinėja skiepytis dėl to, kad yra labai sudėtingas procesas bylinėjimosi, patyrus žalą. Mes, kaip valstybė, tos problemos neturime. Turime problemą, kaip gauti daugiau vakcinos. Nes norinčių yra daugiau nei vakcinos“, – dėstė Ž. Simonaitytė.
Kartu viceministrė paaiškino, kad, net ir tuo atveju, jeigu būtų apsispręsta taikyti būtent tokį modelį, tai nepanaikintų poreikio įrodyti, kad žala buvo patirta būtent dėl vakcinavimo arba dėl vakcinos poveikio.
„Tada pagrindinis dalykas, kuris mus labiausiai gąsdina, tai – galimas konkurencijos pažeidimas, apie kurį turėtume šnekėti su Konkurencijos taryba. Jeigu tai įteisiname COVID vakcinai, kodėl neįteisiname visoms kitoms vakcinoms ir vaistiniams preparatams Lietuvoje? O jei pradedame kalbėti apie įteisinimą viskam Lietuvoje, tada atsiveria Pandoros skrynia“, – aiškino Ž. Simonaitytė.
Dar vienas svarbus klausimas, kurį reikėtų spręsti valstybei, jeigu pasirinktų COVID-19 vakcinoms taikyti žalos be kaltės modelį, iš kur gauti lėšų žalos atlyginimui. Pasak viceministrės, tokiu atveju galimi trys lėšų šaltiniai: valstybė, gamintojai, arba valstybė ir gamintojai bendrai.
Šiuo metu ES ir Lietuva yra sudariusi sutartis su potencialiais aštuoniais vakcinos gamintojais, iš jų trys („Pfizer“, „AstraZeneca“ ir „Moderna“) yra patvirtinti Europos vaistų agentūros.
„Šiuo metu savo pasiryžimą prisidėti prie žalos be kaltės įteisinimo yra išreiškęs vienas gamintojas. Mes tą žinome. Jeigu būtų taip pasirinkta, mes galime su juo diskutuoti, tačiau nežinau, ar galėsime pasakyti gyventojams, kad, „jeigu jūs būsite vakcinuoti viena vakcina, tai galėsite tikėtis žalos be kaltės taikymo modelio, o kitom – ne“. Jeigu kiti nesutiks, tada turėsime mes, kaip valstybė, užtikrinti kompensavimą. Tada prasideda konkurencijos dalykai“, – dėstė Ž. Simonaitytė.
Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas svarstė, kad šį klausimą reikėtų kelti Europos Sąjungos lygiu.
