„Jums rašo vienas iš laimingo jaunimo, vasario 1 d. (tada vyko straipsnyje aprašyti įvykiai) Panevėžyje tilpusių į Vilnių važiuojantį autobusą. Tiesa, man 37-eri metai, nežinau, ar labai jau jaunas. O kai tilpau ir atsisėdau, už lango prasidėjo jūsų straipsnyje aprašyta drama su ašaromis ir maldavimais“, – istorijos pradžią prisiminė jis.
Pasak tądien autobusu į Vilnių važiavusio vyro, jam reikėjo vykti į darbą, mat kol dirbo iš namų, apsistojo Panevėžyje.
„O kur vyko mano pakeleiviai – nežinau, galbūt irgi į Santariškių klinikas spręsti sveikatos problemų? Perskaitęs Jūsų straipsnį ir minimos liudytojos komentarus nesupratau, ką mes blogo padarėme, išskyrus tai, kad dar nesame pensinio amžiaus. O tai tapo priežastimi gėdinti ir tyčiotis.“
Toliau vyras ironizavo dėl esą neatsakingo senolių elgesio ir pasidalino, kaip pats elgėsi, kai sužinojo, kad jam reikės dar kartą važiuoti į Vilnių dirbti.
„Leisiu sau truputį ironizuoti, kaip ir leido įvykio liudytoja jūsų straipsnyje. Kad reikės atvykti į darbą, sužinojau vasario 3 dieną, 4 dieną jau turėjau elektroninį bilietą. Jei būčiau važiavęs tokiam nereikšmingam dalykui kaip operacija, tai kažin, ar būčiau rūpinęsis bilietu iš anksto. Gerai, kad esu jaunas, gimiau jau mokėdamas tokius dalykus, ir elektroninį bilietą galiu įsigyti lengvai. Net lengviau, nei nusipirkti būstą – girdėjau, kažkada buvo tokie geri laikai, kai būsto pirkti net nereikėjo – gaudavai „dovanų“ tiesiog pastovėjęs eilėj. O, kad būčiau vyresnis.
O dabar! Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Senjorai turi laiko, bet neturi noro mokytis arba ieškoti kitokių išeičių iš kasdieninių bėdų. Patogiau yra nuolatos kaltinti kitus, kad visko nepritaiko jiems. O mes – jaunimas – pastoviai lekiame, nuolatos kažko mokomės ir bandome spėt su naujovėmis, ir jei kažko nesuprantame, tai kaltinti galim tik save. Nes juk jei labai reikia – juk bet ką galima per kelias sekundes rasti internete. O internetu naudotis mes juk mokame, ne taip kaip senjorai.“
Keleivis bandė prisiminti, kada į senjorų bumbėjimą pirmą kartą labiausiai atkreipė dėmesį ir taip pat negailėjo ironijos dozės.
„Galbūt tada, kai kažkada apie 2000-uosius metus nustojo rodyti televizoriai be PAL dekoderio. Dažnas mano kaimo senjoras vos ne asmeniniu įžeidimu laikė tai, kad nustos rodyti jo trečią dešimtį skaičiuojanti, bet kaip naujai atrodanti (nes kai nežiūri – ekraną uždengia staltiese) dėžė. Pamenu, visi skundėsi, kad apylinkės elektronikos meistras Stanislovas labai jau brangiai plėšia už dekoderio sumontavimą – bet nepamenu, kad kada nors kaimo krautuvėje kas nors būtų skundęsis degtinės kaina.
Senjorai, perskaitykite prašau ir įsidėmėkite, kad pasakymas „neliko nieko kito, kaip sėstis į taksi“ nėra nei baisiai skambantis, nei žeminantis. Tai tik vienas iš kelionės būdų, kai kitų būdų neturi, arba jais nepasirūpini. Daug kas norėtų važiuoti ir nuosavu automobiliu, bet „nelieka nieko kito, kaip sėsti į autobusą“, – tikino vyras.
Jis pavadino manipuliacijomis elgesį, kai buvo „verkiama ir maldaujama“, bet daugiau apie tai nenorėjo plėstis.
„Manau, jūs patys gerai žinote taisyklę „tvarka yra tvarka“. Apie saugų atstumą reikėjo galvoti ne tik lipant į taksi, bet ir kai susigrūdote vienas šalia kito prie durų, nors vairuotojas aiškiai ir mandagiai paaiškino, kad daugiau keleivių priimti negali.
O pabaigai klausimas apie dabartinę aktualiją – skiepus nuo koronaviruso. Straipsnyje rašoma, kad vienai iš moterų, kaip onkologinei ligonei, paskirtas antrasis skiepas nuo koronaviruso, ir dėl to ji turėjo vykti į Santariškes. Ar tikrai tvarka yra tokia, kad viena iš rizikos grupių – onkologiniai ligoniai – dėl vakcinos turi važiuoti per pusę Lietuvos? Labai keista. Dėl kokių priežasčių jie negali būti skiepijami savo gyvenamos vietos įstaigoje?“, – retoriškai klausė jis.
Primename, kad aprašytame „Sekundės“ straipsnyje buvo papasakota, kad pirmadienio rytą (vasario 1 d.) į Vilnių skubėjusių dalis panevėžiečių taip ir liko nieko nepešę. Iš Šiaulių per Panevėžį į sostinę vykęs autobusas jiems užtrenkė prieš nosį duris. Nors kai kurios moterys vairuotojo širdį bandė suminkštinti maldavimais ir ašaromis, į vidų įleistos nebuvo.
Santaros klinikose jų laukė jau suplanuotos operacijos ir vizitai pas gydytojus. Onkologinėms ligonėms neliko nieko kito, kaip sėstis į taksi. Neeilinio įvykio stebėtojais tapę panevėžiečiai neslėpė pasipiktinimo, kad jau garbingo amžiaus sulaukę žmonės buvo priversti kloti taksistams nemažus pinigus ir pamiršti riziką užsikrėsti pavojingu virusu – taksi į sostinę išvažiavo penkiese.
