„Nesinorėtų supriešinti sveikatos ir ekonomikos interesų. Kiekviena valstybė yra skirtinga, turi skirtingus sergamumo ir paplitimo skaičius. Visiškai tiesioginių paralelių išvesti negalima, tačiau matome Airijos ir Norvegijos atvejus, kur, per anksti atidarius šliuzus, padėtis dramatizuojasi, ir tikrai to niekas nenorėtų“, – sakė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Interviu „Delfi“ didžiausios Seimo frakcijos seniūnė aptarė karantino realijas, būsimų partijos pirmininko rinkimų perspektyvą ir užsienio politikos aktualijas.
- Klausimas, kuris yra nr. 1 šiuo metu Lietuvoje, – karantinas ir Vyriausybės sprendimas dėl karantino sąlygų. Labai daug emocijų (ir ne tik tarp politikų, bet ir socialiniai tinklai ūžė) buvo klausimu, kodėl nebuvo greičiau priimtas sprendimas atlaisvinti sąlygų smulkiam verslui. Net pasirodė diskusijų, kad toks sprendimas palankus stambiam verslui ir prekybos tinklams. Kaip Jūs paaiškintumėte sprendimų logiką?
- Manau, kad sprendimas yra orientuotas, pirmiausia, į mūsų visų sveikatą. Suprantu nusivylimus. Visi esame pavargę – vieni dėl finansinių, kiti dėl psichologinių dalykų. Situacija nėra paprasta, ir tą jaučiame. Tikrai nėra malonumo būti užsidarius ir išlaikyti griežtesnius sprendimus, tačiau reikia atsižvelgti ir į tai, kokios yra perspektyvos. Matėme (atrodo, gruodžio mėnesį) Airijos pavyzdį, kada jų Ekspertų Taryba siūlė neatlaisvinti ribojimų, tačiau politinė valia buvo kitokia, ir dabar matome, kad jie išėjo į trečią bangą ir dar be to su užlūžusia sveikatos sistema.
Mažiausiai norėtųsi Lietuvoje, kad mes rizikuotume stipriai atkristi. Todėl tie sprendimai, kurie priimami šiandien (arba tam tikri dalykai, kurie yra neatšaukiami), yra būtent į tai ir orientuoti, kad mes ateityje galėtume jaustis tvirčiau. Vyriausybė tikrai girdi visas puses, supranta reikalo sudėtingumą, ir tai, kaip žmonės jaučiasi. Tačiau nėra lengvų sprendimų, ir norisi tiesiog supratingumo ir susitelkimo.
- Vienoje šio klausimo pusėje – sveikata, kitoje – smulkiųjų verslininkų lūkesčiai. Ar nebūtų buvę prasminga šioje situacijoje, vadovaujantis Estijos pavyzdžiu, apriboti didžiuosiuose prekybos tinkluose galimybę prekiauti nebūtinosiomis prekėmis, kad žmonės užsisakinėtų iš smulkiųjų prekybininkų? Ar tokie siūlymai buvo svarstyti Lietuvoje?
- Buvo svarstyti įvairūs siūlymai, ir skaičiuojama pagal tai, kokią įtaką jie galėtų turėti pandemijos valdymui. Kviesčiau pasitikėti ekspertais ir Vyriausybe, kur tikrai nėra suinteresuotų, kad vieniems arba kitiems būtų blogiau.
Nesinorėtų supriešinti sveikatos ir ekonomikos interesų. Kiekviena valstybė yra skirtinga, turi skirtingus sergamumo ir paplitimo skaičius. Visiškai tiesioginių paralelių išvesti negalima, tačiau matome Airijos ir Norvegijos atvejus, kur, per anksti atidarius šliuzus, padėtis dramatizuojasi, ir tikrai to niekas nenorėtų.
Reikia padėkoti žmonėms už jų kantrybę, susitelkimą ir supratingumą. Skaičiai yra mažesni nei gruodžio pradžioje, kada buvome visiška dugne. Reikia tą liniją tęsti, kad galėtume išbristi iš šitos situacijos.
Taip pat nerimą kelia mutacijų grėsmės. Yra daug sudėtinių dalių, kurios padaro mūsų dabartinę situaciją trapia, ir užtat vis dar negalime grįžti į savo įprastą gyvenimą, kad ir kaip to norėtume.
- Koks yra dabartinių suvaržymų tikslas? Ar mes vis dar siekiame išgelbėti sveikatos sistemą ir, kad ji „neužlūžtų? Ar – visiškai sunaikinti virusą? Ar – dar kokio nors kitokio tikslo?
- Manau, kad siekiame, kiek įmanoma, sumažinti sergamumą, ligos plitimą. Į tai visos tos priemonės ir yra orientuotos.
- Bet, kur yra to riba?
- Aš nesu ekspertė, kad visais pjūviais galėčiau pakomentuoti. Yra skaičiai, kiek turėtų būti susirgimų 100 tūkst. gyventojų. Turbūt tokiais paskaičiavimais ir yra remiamasi.
- Kalbant apie švietimą, Kelmės rajono laikinasis meras apibendrino, kad „turime vaikų kartą, kuri prarado dvejus normalius mokslo metus“. Kaip reikėtų taisyti netolygumus, ir, ką daryti su dabartiniais vienuoliktokais – dvyliktokais, kuriems artėja lemiami metai?
- Žinoma, kad tai yra opus klausimas. (…) Kalbant apie egzaminus, aš suprantu, kad ir patys moksleiviai nori, kad sistema nesikeistų. Yra ruoštasi ilgus metus, žinant, kokios bus taisyklės, ir yra viliamasi, kad bus užtikrinta galimybė laikyti egzaminus, kaip, pavyzdžiui, tas buvo ir pernai.
Iš Švietimo ministerijos girdžiu, kad (dėl to, kad galbūt nepakankamai kokybiškai galima dalyvauti ugdymo procese) galbūt vasarą, jeigu turėsime visiškai kitokią situaciją ir laisvesnį gyvenimą, sąvanoriškai galėtų vykti papildomos konsultacijos mokyklose. Žinoma, reikia galvoti ir apie mokytojus, – kaip jiems tinkamai už tai atlyginti, kaip įtraukti vaikus, ypač iš tų šeimų, kur tėvai galbūt yra mažiau įsitraukę į jų gyvenimą, auklėjimo ir ugdymo procesus, kad dar labiau nepadidėtų atotrūkiai, kurie mūsų valstybėje, deja, ir taip buvo.
- Bet šiais metais, kiek suprantu, niekas nesikeičia – egzaminai ir įprastas stojimas į aukštąsias mokyklas?
- Iš to, kiek turiu informacijos, – taip. Man atrodo, kad tai yra racionalu. Pernai matėme ketinimus pakeisti sistemą, kad galbūt reikėtų spręsti pagal metų vidurkius. Taip, situacija yra neilinė, bet manau, kad reikia, kiek tai yra įmanoma, laikytis pagal anksčiau sutartas taisykles – dėl aiškumo.
- Ekspertai dažnai kalba apie socialines žirkles. Nuo šeimų finansinės padėties priklauso ir moksleivių pasiekimai. Ar dabartinė situacija nepagilins šitos problemos ilgalaikėje perspektyvoje, turint mintyje, kad yra šeimų, kurių tėvai deja neturi galimybių vaikams samdyti korepetitorių mokytis papildomai?
- Dėl egzaminų – vienokia situacija, bet, bendrai dėl visų moksleivių Lietuvoje, švietimo ministrė tam ir priėmė sprendimą, kad tie, kurie dėl kokių nors priežąsčių negali per nuotolį mokytis namuose, (…) turėtų galimybę grįžti į mokymąsi. Kada kalbame apie „suvaržymus versus nesuvaržymus“, „politinę valią versus ekspertų patarimus“, galbūt ekspertai būtų buvę griežtesnės nuomonės, kad nei darželiai galėtų veikti, nei – iš dalies ugdymo įstaigos, bet vis tik irgi suprantame kitus šalutinius poveikius, kurie galėtų iš to kilti. Vyriausybė stengiasi ieškoti geriausių variantų esamomis sąlygomis.
- Skiepai. Palaikėte iniciatyvą, kad į darželius būtų priimami tik nuo tymų pasiskiepyję vaikai (tuo metu buvo tymų protrūkis). Kokiomis priemonėmis dabar būtų galima siekti, kad skiepijimosi apimtys nuo COVID-19 būtų didesnės?
Manau, kad – informacinėmis priemonėmis. Esu skiepų šalininkė, ir, kai tik bus galima pasiskiepyti, tą ir padarysiu, ir manau, kad pasitikėjimas mokslu yra svarbus. Deja, matome, kad pandemija turbūt labiausiai išryškino įvairiausių sąmokslo teorijų arba ezoterinių požiūrių dalykus. Gaila, kad taip yra.
Bet situacija yra tokia įelektrinta, kad manau, jog reikėtų ramiai, argumentų būdu žmones paskatinti rinktis tokį kelią. Nėra kalbos apie tai, kad tą reikėtų daryti privalomuoju būdu. Vis tik tai yra laisvas apsisprendimas. Bet lygiai taip pat reikia suprasti, kad, jeigu skiepijimosi apimtys būtų mažos, mes tada tikrai neaišku kada išbristume iš tokios situacijos šalyje, kuri niekam nepatinka. (…)
- Bent jau kol kas panašu, kad norinčių pasiskiepyti yra daugiau negu pačių vakcinų. Visos valstybės kovoja dėl jų. Ar yra įmanoma kažkaip sklandžiau šitą procesą įgyvendinti europiniu lygmeniu – gauti daugiau tų vakcinų?
Europos Sąjunga apskritai jau seniai neturėjo tokio bendro išbandymo. Kalbant apie ES politiką, iki 2018-2019 m. politikoje jautėsi nuovargis, svarstytos temos: „apie, ką mes čia esame?“, „kokią viziją pasiūlyti europiečiams?“. Man atrodo, kad šitas atsakas į pandemiją yra vykęs, dėl to, kad jis buvo pakankamai greitas, turint mintyje ES veikimo būdą. (…)
Tiek dėl vakcinų, tiek dėl Atsigavimo fondo – tai tikrai pozityvūs žingsniai, kas, mano nuomone, turėtų pastiprinti pasitikėjimą ES. Galbūt galima kritikuoti, kad nepakankamai ambicingas pradžioje buvo siekis įsigyti vakcinų. Dabar gi yra pasipiktinimo iš pačios ES – dėl tiekimo. Šitoje vietoje man būtų sunkiau paaiškinti, kaip būtų galima su tuo kovoti, arba pareikalauti. Yra sutartys, ir kiti dalykai. Tačiau faktas tas, kad sklandaus ir visaverčio vakcinų tiekimo nori visi.
- Lietuva, kiek suprantu, jau kuris laikas neturi ambasadoriaus prie ES. Ar tas netrukdo šiuo atveju? Galėtume turėti žmogų, kuris ten koridoriuose kovotų..
- Atstovybėje dirba daug patyrusių žmonių, kurie tuos dalykus daro. Bet tikimės, kad artimiausiu metu bus papildyta komanda ir atstovybės vadovu.
- Nuo vakcinacijos temos galime gražiai pereiti ir prie santykių su prezidentu. Ponas G. Nausėda užbrėžė tikslą, kad iki liepos įgytume kolektyvinį imunitetą. Kaip vertinate tokias prezidento iniciatyvas? Ar nejaučiate spaudimo?
- Viliuosi, kad prezidentas gerų norų vedinas tokius tikslus kelia. Natūralu, kad visi norėtume gal net ir didesnių (gal ir 80-90 proc.) skaičių, bet turime matyti realijas, ir, žinoma, dėti pastangas apsirūpinti vakcinomis. Ne viskas nuo mūsų priklauso. Yra tiekimo iššūkių, kalbant apie gamintojus.
Kartu turime matyti visą paveikslą, kad tai nėra sabotavimai, neūkiškumai arba kokie nors kiti dalykai, kurie visoje Europoje lemia truputį lėtesnį procesą, negu to norėtųsi. Lietuvos skaičiai pasaulio kontekste beje yra labai geri. Esame pirmame ar tai antrame dešimtuke. (…) Tas džiugina. Tikėkimės, kad tuos didelius procentus bus galima pasiekti, kaip įmanoma, greičiau.
- Kalbant apskritai apie santykius su Prezidentūra, kaip juos apibrėžtumėte – ar tai yra daugiau sąjungininkai? Ar toks lyg prievaizdas, kuri stebi, ir ieško kur pakritikuoti? Kaip apibūdintumėte tą santykį?
- Man atrodo, kad santykiai yra pakankamai konstruktyvūs. Manau, kad pandemijos laikas verčia susitelkti ties esminiais dalykais. Tai yra mūsų bendras interesas, kad valstybei būtų geriau, kad ji greičiau atsigautų, ir kažkokiems papolitikavimams (neigiamąja prasme) tikrai neturėtų būti vietos.
Aš tuos santykius iš savo pusės, kiek tenka bendrauti su Prezidentūros atstovais, apibrėžčiau kaip konstruktyvius. Galbūt ne visur sutinka nuomonės. Tai yra normalu, bet visa kita, aš manau, kad darbine prasme yra pakankamai gerai.
- Artėja partijos pirmininko rinkimai. Kadangi laimėjote rinkimus, iš pirmo žvilgsnio lyg ir atrodytų, kad viskas čia aišku – Gabrielius Landsbergis liks pirmininku. Ar partijos nariai žino, kad jis pats to nori? Ir, ar tikrai viskas tuo klausimu taip aišku?
- Turbūt to reikia klausti paties G. Landsbergio. Kalbėdamasi su skyriais juntu palaikymą, ir net nelabai kyla klausimų, kas tas kitas galėtų imtis šitos atsakomybės – ypač po istoriškai sėkmingų rinkimų. Tai yra mūsų populiariausias politikas, įrodęs per įvairias (ir sudėtingesnes) situacijas, kad veda mūsų bendruomenę į priekį, ir, aš manau, kad tai yra svarbiausi argumentai. (…)
- Kalbant apie užsienio politiką, tiek p. Nausėda, tiek užsienio reikalų ministras, ragino ES reaguoti į sprendimą dėl A. Navalno. Kokia ta ES reakcija būtų adekvati šitoje situacijoje?
Norėtųsi sankcijų išplėtimo. Suprantame, kad kai kurie kritikuoja Lietuvą, kad „Jūs ir vėl tą patį kalbate“. Bet aš manau, kad yra labai svarbus nuoseklumas. Net, jeigu kartais atrodo, kad darbotvarkė kartojasi, tai yra nuoseklumo stiprybė. Manau, kad tai išsakyti yra mūsų pareiga, kalbant apie demokratijos procesų užtikrinimą, demokratijos saugojimą ne tik pas mus pačius, bet ir kaimyninėse valstybėse.
Džiugina J. Bideno administracijos pareiškimai, kurie yra pakankamai nedviprasmiški ir griežti, Rusijos atžvilgiu. Kiek suprantu, prieš porą savaičių vykusiose ES Bendrųjų reikalų ir Europos Vadovų Tarybose buvo apsvarstytos griežtesnės politikos Rusijos atžvilgiu perspektyvos. Tada lyg buvo referuojama į tai, kad „dar žiūrėkime, kaip su A. Navalno likimu bus“. Tas likimas yra aiškus, ir aš labai tikiuosi, kad ES turės jėgų grįžti prie šio klausimo principingai. Tiek, kiek ji gali turėti jėgų tą padaryti. (…)
- Kokių pokyčių galima tikėtis santykiuose su JAV, pasikeitus prezidentui?
- Visą laiką buvo klausiama, ypač per rinkimus (kadangi taip jau sutapo nacionaliniai mūsų rinkimai, ir rinkimai JAV), „už kurį kandidatą balsuotumėte?“. Tai yra įdomus klausimas, keliantis daug aistrų. Matėme ir Lietuvoje pasiskirstymą. Manau, kad turime gerbti pasirinkimą, kurį padarė JAV žmonės, tą ir darome.
Mane džiugina, kad J. Bideno administracija į rinkimus ėjo su mintimi, kad reikėtų grįžti į Klimato kaitos susitarimą. Esu entuziastė tuo klausimu. Manau, kad tai yra tikrai didelė pasaulio problema. Tačiau net, jei ir būčiau skeptikė, manyčiau, kad yra svarbu laikytis sutartų žaidimo taisyklių. Prognozuojamumas, man atrodo, yra didelė vertybė politikoje – ypač kuriant dvišalius arba daugiašalius santykius. Tai yra malonus dalykas, kad iš šitos administracijos galima tikėtis nuoseklumo ir žaidimo pagal bendras sutartas taisykles (tarptautinius įsipareigojimus ir kitus dalykus).
Kalbant konkrečiai apie Lietuvą, manau, kad ir iš D. Trumpo administracijos buvo Lietuvai palankių sprendimų, pavyzdžiui, pozicija dėl „Nord Stream’o“ . Manau, kad mus visus įkvėpė žinojimas, kad turime už Atlanto draugus, kurie supranta mūsų skausmo taškus.
- Baltarusijoje atrodytų, kad nurimo didieji protestai. Ko labiausiai reikia šios šalies pilietinei visuomenei?
- Baltarusijos pilietinei visuomenei reikia patikinimo, kad jie nėra užmiršti. Džiaugiuosi, kad nemaža dalis tų žmonių gavo prieglobstį, gali jaustis saugiais čia Lietuvoje. Net matome pavyzdžių, kada keliamos bylos tiems, kurie naudojo įvairaus pobūdžio jėgą prieš žmones Baltarusijoje. Manau, kad reikėtų tęsti paramą tokiais būdais. Galbūt būtų galima dalintis patarimais, jeigu to iš mūsų laukia jie patys.
Malonu, kad ir ponia Cichanouskaja reziduoja čia Lietuvoje. Tie, kas turi galimybę, su ja palaiko ryšį. Manau, kad pasikeitus orams mes vėl matysime kitokią situaciją. Bet bendrai paėmus, ką Lietuva gali padaryti, – priimant studentus, žmones, bėgančius nuo režimo, padedant įvairiausiomis priemonėmis, kaip sustiprinti jausmą, kad jie yra nepamiršti, – tai tą reikia ir daryti.
