Rusų tankai pervažiuotų Lietuvą per pusdienį, o viena fontane besipliuškenančių rusų desantininkų kuopa užimtų šalį per kelias valandas. Tokios pašaipos dešimtmečius skamba ne tik prirūkytose sovietinių daugiabučių virtuvėse ar liejasi internete: Lietuvos ginkluotųjų pajėgų galimybių menkinimas ir atvirkščiai – Rusijos armijos karinės galios aukštinimas, iškraipant skaičius, faktus bei neįvertinus dalies svarbių aplinkybių pastaraisiais metais buvo tapęs ir studijų objektu.

Liūdnai pagarsėjusi 2016-ųjų RAND ataskaita, kurioje konstatuojama, kad Rusija užpuolus tris Baltijos valstybes „Latvijos, Lietuvos ir Estijos sostinės kristų vidutiniškai per 60 valandų, bet kai kurie apskaičiavimai sutrumpina šį laiką iki 36 valandų“ sulaukė įvairiausių vertinimų.

Vis dėlto praėjus 5 metams nuo šių įspėjimų padėtis pasikeitė: naujos ginkluotės, technikos ir kitos įrangos įsigijimai, šauktinių kariuomenės grąžinimas, naujų dalinių steigimas, galiausiai nuo 2017-ųjų Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuotų daugiašalių NATO batalionų bei JAV pajėgų atsiradimas, bendros karinės pratybos turėjo sustiprinti ir pajėgumus, ir gebėjimus gintis.

Lietuvių ir lenkų kariai
Foto: KAM

O ką jau kalbėti apie strateginę Lietuvos partnerę – Lenkiją, kurioje po 2014-ųjų Krymo okupacijos taip pat netrūko pesimistinių nuotaikų dėl galimų Rusijos veiksmų: lenkai įspūdingais tempais ėmė didinti gynybos išlaidas, įsigijo naujausių naikintuvų, raketinių ir priešlėktuvinės gynybos sistemų, turi daugiau tankų, nei Vokietija. Galėjo susidaryti įspūdis, kad prireikus Lenkija būtų pajėgi mesti iššūkį bet kuriai agresorei regione – su tokia karine galia turėtų skaitytis pats Kremlius!

Tačiau pastarąją savaitę lenkai gyvai aptarinėja ne savo karinių pajėgų galią ir narsą, o atvirkščiai – sensacingą naujieną, kuri primena Lietuvoje sklandžiusias kalbas: Lenkijos kariuomenę su visais naujausiais jos įsigijimais rusai sutriuškintų per kelias dienas.

„Jau ketvirtą karo dieną rusų pajėgos būtų prie Vyslos ir apsupusios Varšuvą“, – ir tai yra ne eiliniai tauškalai, o tariama slaptų, pernai vykusių Lenkijos kariuomenės štabo pratybų „Žiema“ išvada. Tokia triuškinanti žinia sukėlė emocijų bangą, kurią tik dar labiau pakurstė tylos siena atsivėrusi Gynybos ministerija: esą slaptų pratybų detalės slaptos, todėl ir negalimi jokie išsamūs komentarai. Vis dėlto būtent detalėse slypi šių pareiškimų esmė bei pasekmės.

Aprašė tikrą katastrofą

Skandalo užuomazgos simboliškai kilo ten, kur paprastai ir ieškoma skandalų, o neradus jie sukuriami lygioje vietoje – bulvariniame leidinyje „Super express“.

Politiniai skandalai, kerštingos meilužės, lavonų nuotraukos – kuo skandalingiau, kuo kraupiau, tuo geriau. Tad kai vasario pradžioje „Super express“ pasirodė jokio autoriaus nepasirašytas straipsnis „Kompromitacija! Lenkijos generolas pralaimėjo karą per 4 dienas! Priešo kariai apsupo Varšuvą“, rimtesni leidiniai bei ekspertai Lenkijoje į tokią isteriją žiūrėjo skeptiškai.

Net ir skurdžios, nors ir iškalbingos detalės atrodė parinktos selektyviai, tarsi išrankiotos razinos:
per štabo pratybas „Žiema“ karo akademijoje, kur „mėlyniesiems“, t. y. lenkams vadovavo Lenkijos kariuomenės vadas – generalinio štabo viršininkas Rajmundas Andrzejczakas, viskas lenkų pajėgoms klostėsi prasčiau, nei 1939-ųjų rugsėjį.

Foto: KAM

Šį kartą vien pasienyje 3 paras sulaikyti „raudonuosius“ įsibrovėlius turėjęs generolas esą neteisingai išdėstė pajėgas ir kaip mat neteko Bialostoko (Balstogės), Liublino, o planas atsilaikyti 22 dienas nuėjo šuniui ant uodegos – jau ketvirtąją karo dieną priešininko kariai apsupo Varšuvą.

„Super express“ šaltiniai neva teigė, kad viskas buvo taip blogai, kad uostai buvo paralyžiuoti arba užimti, o kai kurių dalinių nuostoliai siekė 60-80 proc. Jų vadai buvo šokiruoti, suabejojo prieštaringais ir nelogiškais kariuomenės vado įsakymais ir atsisakė juos vykdyti.

Ir visa ši katastrofa įvyko pratybų scenarijuje numačius, kad Lenkijos kariuomenė jau turi veikiančius naujausius pajėgumus – naikintuvus F-35, priešlėktuvinės gynybos sistemas „Patriot“ ir salvines raketines sistemas HIMARS, nors iš tikrųjų šie pajėgumai tėra tik užsakyti, bet juos Lenkijos ginkluotosios pajėgos galės pradėti naudoti anksčiausiai po kelerių metų.

HIMARS paleidimo įrenginys
Foto: Raytheon

Ir viskas – daugiau jokių detalių nei apie karo priežastis, nei apie priešininko pajėgumus, jų sudėtį, dydį, naudotą taktiką ir ginklus. Bendru sutarimu priešininkė įvardyta kaip Rusija.

Nieko apie tūkstančių amerikiečių karių, NATO bataliono, dislokuoto Oržyče vaidmenis, apskritai apie Aljanso pastangas padėti Lenkijai šio karo atveju, o ką jau kalbėti apie Baltijos šalis – nieko. Tiesiog įsiveržė rusai ir nepaisant visų ligšiolinių Lenkijos karinių reformų, įsigijimų ir kitų pasiruošimų sudaužė Lenkijos kariuomenę į šipulius.

Iliuzijų ir visada pergalingų pratybų pabaiga

Iš pirmo žvilgsnio galėjo susidaryti įspūdis, kad tokią gėdingą padėtį paviešinęs leidinys ne šiaip sukėlė skandalą, bet ir padarė bent vieną gerą darbą Lenkijai: geriau pralaimėti pratybose, nei realiame kare, nes tokiu atveju iš klaidų galima pasimokyti, įvardijus klaidų šaltinius. Būtent tokia lakoniška ir buvo šalies prezidento bei gynybos ministro reakcija. Apie tai Lenkijos žiniasklaidai kalbėjo ir atsargos generolas Miroslawas Rozanskis.

Lenkija JAV pajėgos
Foto: twitter

„Tokio tipo pratybos yra geriausias būdas patikrinti ginkluotųjų pajėgų galimybes. Pasiruošimo procesas yra sudėtingas ir trunka mėnesius. Tokių pratybų metu sukuriamos blogiausios ir sudėtingiausios sąlygos, siekiant išsiaiškinti silpnas grandis ir kitus trūkumus“, – teigė generolas.

Kita vertus dabar aptarinėjamas triuškinantis pralaimėjimas yra pernelyg skandalingas, kad būtų galima tiesiog ignoruoti, kaip nesėkmę eilinėse pratybose: šalis, kuri ir taip reformavo karines pajėgas, o per artimiausius 10-15 metų įsipareigojo dar įspūdingiau jas reformuoti ir modernizacijai išleisti iki 133 mlrd. dolerių sulaukė ne šiaip tik šalto dušo.

Foto: Sipa / Scanpix

Kritikai galėjo šaukti: štai ko verti visos jūsų išlaidos gynybai – pinigai į balą! Kita vertus, džiūgauti gali ir Kremlius bei jo šalininkai: štai ko vertos jūsų pastangos – prieš Rusijos galią nepašokinėsite, rusų tankai per keturias dienas atlėks iki Vyslos – žinosit, kaip kelti balsą prieš Maskvą.

Bet pašaipos iš pradžių įgavo konkretesnius taikinius pačioje Lenkijoje. Tai, kad atpirkimo ožiu pasirinktas generalinio štabo viršininkas gen. R. Andrzejczakas, kuris esą ir prapylė tariamą karą nelaikoma atsitiktinumu, kaip ir pats triuškinančio pralaimėjimo faktas. Anot gen. M. Rozanskio, Lenkijoje vis dar gajus kelių dešimtmečių senumo požiūris, kad kiekvienos pratybos turi baigtis pergale. O tai pačias pratybas paverčia bevertėmis, ypač jei sukuriamos sąlygos vien tik „mėlynųjų“ pergalei. Tai Lenkijos žiniasklaidai patvirtino ir kitas atsargos generolas Adamas Duda.

„Niekas viešai nepripažins, kad pratybų metu paaiškėja sisteminiai trūkumai, kad kažko trūksta, nes tada bus atitinkamos pasekmės vadams. Todėl standartinė formuluotė būna tokia: „nepaisant ribotų išteklių ir kitų trūkumų, pratybų tikslai buvo pasiekti“, – pažymėjo generolas.

Šį kartą prieš „mėlynuosius“ buvo panaudotos pajėgos, kurios, teigiama, imitavo visos Rusijos vakarų karinės apygardos pajėgumus.

Lietuvos kariuomenės, Baltarusijos pajėgų ir Rusijos Vakarų karinės apygardos karinių pajėgų palyginimas (2015 metais)
Foto: DELFI

O tai yra mažiausiai trys Rusijos armijos, apie 50 taktinių bataliono dydžio grupė, be to dar yra atskira karinė grupuotė Kaliningrado srityje bei atskiri daliniai.

Toks pajėgų pasiskirstymas būtų sunkiai tikėtinas, juo labiau netikėtos atakos metu: net ir pademonstravusi gebėjimus greitai perdislokuoti didelį skaičių karių ir technikos Rusija privalėtų pasilikti bent vieną armiją ar jos dalį rezerve pietuose, saugantis atsakomųjų smūgių iš NATO.

Netgi pratybų „Zapad“ metu, kai imituota ataka prieš Lietuvą, Rusija rezerve laikė sutelkusi 20-ąją armiją, kuri turėjo saugoti nuo galimų Ukrainos ginkluotųjų pajėgų išpuolių.

CNA K. Muzykos Zapad 2017 vertinimas
Foto: CNA

Tad Lenkijos kariuomenės pralaimėjimas tapo ne šiaip išimtimi iš taisyklės, bet ir turėjo parodyti, kad realiomis sąlygomis Lenkijos kariuomenė neatsilaikytų.

Bet kam tai iš viso reikia įrodinėti? Nurimus pirmosioms emocijų bangoms dabar Lenkijoje svarstomos net sąmokslo teorijos – esą kažkam, o tiksliau kai kam reikėjo įrodyti, kad Lenkijos kariuomenei vadovaujantis asmuo yra niekam tikęs.

Generolų ir politikų trintys

Tokia teorija paremta viešai neslepiamu generolo R. Andrzejczako ir gynybos ministro Mariuszo Blaszczako konfliktu. Ši įsisenėjusi trintis siekia 2015-uosius, kai valdžią šalyje perėmė tuomet opozicinė konservatyvi Jarslawo Kaczynskio vadovaujama „Teisės ir Teisingumo“ (PiS) partija.

Nuo to laiko Lenkijoje vis daugiau kontrolės įgaunantys ir už tai kritikos tiek viduje, tiek ES susilaukę valdantieji pasistengė užsitikrinti žmonių aukščiausiuose įvairių institucijų postuose lojalumą. Tai nestebintų, jei ne ypač prieštaringai vertinamos valdančiųjų reformos, kurios, kritikų teigimu, peržengia ribas ir kelia pavojų šalies demokratijai.

PiS valdomoje Lenkijos gynybos ministerijoje priimami sprendimai dažnai kertasi arba nėra derinami su kariuomenės vadu. O pastarasis, įtariama, netgi buvo pakištas, kai pernai buvo rekomenduotas užimti aukšto NATO karinio komiteto vado pareigas.

Įprastai tokia šalis kaip Lenkija visu savo diplomatiniu ir politiniu svoriu stoja už savus kandidatus į svarbius postus, tačiau visas palaikymas R. Andrzejczakui apsiribojo viena M. Blaszczako žinute „Twitter“: „Pone generole, viskas jūsų rankose“. Suprantama, R. Andrzejczakas nelaimėjo kandidatūros, kuri atiteko Nyderlandų admirolui Robui Baueriui.

Konfliktas įgavo absurdiškas formas, mat į NATO karinį komitetą neišvykęs gen. R. Andrzejczakas
sustabdė kito generolo karjeros skrydį: jis teoriškai yra svarbiausias žmogus Lenkijos kariuomenėje, paklūstantis vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado – prezidento Andrzejaus Dudos įsakymams ir turintis jo palaikymą. Tačiau kaip ir kiekvienas generolas, jis Lenkijoje turi daug ambicingų varžovų, kurie taip pat trokšta šlovės bei galimybės siekti aukščiausių postų.

Vienu tokių įvardijamas Lenkijos jungtinių pajėgų vadas, generolas Jaroslawas Mika, kuris yra proteguojamas būtent gynybos ministro. Teoriškai gen. J. Mika yra atsakingas savo vadui – gen. R. Andrzejczakui, tačiau abu kelerius metus lenktyniavo dėl žvaigždžių – abu turėjo po tris ir buvo generolai leitenantai, o dabar abu turi po keturias, t. y. daugiausiai, kiek įmanoma.

Tad kodėl vienas turi būti viršesnis? Ypač jei gen. J. Mika „pasirodė“ esantis sumanesnis – teigiama, kad būtent jis pratybų „Žiema“ metu vadovavo Lenkijos kariuomenę sutriuškinusiems „raudoniesiems“. Savaime konkurencija karininkijos gretose nėra jokia naujiena bet kurios šalies kariuomenėje – ne veltui sakoma, kad po pulkininko laipsnio karininkai tampa politikais, kur padeda sumanumas, ryšiai, nešvarūs manevrai.

Rusijos ir NATO pajėgų išsidėstymai Baltijos jūros regione
Foto: Breaking defense

Kita vertus, Lenkijos kariuomenės pralaimėjimas pratybose dabar jau atvirai virto politinės kovos įrankiu: viešumoje diskutuojama apie valdančiųjų norą atsikratyti savo nuomonės privačiai reikšti nebijančiu R. Andrzejczaku, o didesnio kariuomenės finansavimo kritikai tikina, kad pratybose Lenkija pralaimėjo tyčia – kad tik atkreiptų politikų dėmesį skirti dar daugiau lėšų gynybai.

Vis dėlto Lenkijos gynybos biudžetas, o ypač planavimas, įsigijimai ir finansavimo sritys, užtikrinant ofsetines sutartis bei tenkinant vietos pramonės apetitą pastaraisiais metais ir taip įgavo toksiškas politinių rietenų formas.

2016-siais Lenkija sukėlė skandalą atšaukusi sandėrį dėl dešimčių sraigtasparnių pirkimo iš „Airbus“ – noras vietoje gaminti sraigtasparnius pasirodė nesuderinamas su realiomis galimybėmis bei kaina, o 2018-siais pasirašiusi 4,75 mlrd. dolerių vertės sutartį su JAV dėl priešlėktuvinės gynybos „Patriot“ pirkimo Lenkija dar pernai džiaugėsi naujos gamyklos Debline statybomis – čia bus gaminamos „Patriot“ sistemų dalys.

Tačiau tuo pat metu Varšuva užstrigo ties 2 baterijomis – sprendimo dėl likusių 6 baterijų teks laukti iki kitų metų, nors neatmetama, kad antroji partija Lenkijos gali nepasiekti net 2026-siais ir bus iš viso atšaukta, pritrūkus pinigų.

Bet galiausiai, kritikų teigimu, tokia nuolatinių skandalų padėtis rodo neigiamas tendencijas – prieš kelerius metus Lenkijos ginkluotose pajėgose įvykęs tam tikras aukščiausių karininkų valymas baigėsi tuo, kad didesnę įtaką kariuomenėje įgijo valdančiųjų politikai, kurie per savo statytinius – lojalumu, o ne gebėjimais pasižyminčius karininkus kuria nepasitikėjimo ir įtarumo atmosferą kariuomenėje. O tai, kaip ir pralaimėjimo pratybose detalės kenkia karių moralei – vienam svarbiausių veiksnių bet kuriose karinėse pajėgose: kad ir kiek naujausios technikos ir ginkluotės turėtum, prasta moralė beveik visada garantuos pralaimėjimą – jei ne pratybose, tai realiame kare.