Savaitės pradžioje su tokiu pareiškimu į Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen kreipėsi Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanė Loreta Skurvydaitė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas bei Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros vedėjas Marius Sirutavičius.
„Esami duomenys leidžia teigti, kad 2020 metų vasarą pasikeitus centro generaliniam direktoriui jo veiklos kryptį pradėjo lemti ne atodaira į ekspertinę mokslininkų nuomonę, o politizuotas elementarius istorinių šaltinių kritikos reikalavimus ignoruojantis požiūris į jautrius, visuomenę skaldančius skaudžios praeities įvykius“, – teigė jie.
Viešą susirūpinimą centro veikla reiškė ir jo darbuotojai, kurie kreipėsi į LGGRTC vadovą Adą Jakubauską. Centro specialistai akcentavo, kad centre vyrauja įtemptas emocinis klimatas, o dėl vadovybės spaudimo darbą palieka patyrę istorikai. Po šio viešo kreipimosi apie atsistatydinimą pranešė generalinio direktoriaus vyresniojo patarėjo pareigas ėjęs Vidmantas Valiušaitis. Anot centro darbuotojų, jam buvo sukurtas specialus etatas.
Žinių radijo laidoje „Dienos klausimas“ iš pareigų pasitraukęs ir viešos kritikos sulaukęs V. Valiušaitis tikino, kad esama situacija yra sabotažas. Tuo tarpu žurnalistas Vytautas Bruveris atkreipė dėmesį, kad problemų ašimi tampa svarbūs, bet atsakymų vis dar neturintys istoriniai klausimai ir tam tikrų ideologinių pažiūrų žmonės, kurie įgyja pernelyg didelę politinę bei institucinę galią, ieškant atsakymų į jautrius ir neatsakytus istorinius klausimus.
Problemos ašis – aiški
„Ažiotažas yra suprantamas, nes dalykai yra svarbūs, ypač šitos temos. Šitie istorijos klausimai yra neišspręsti, nesudėlioti ant savo lentynėlių, mes, kaip visuomenė ir valstybė, nesame dėl jų sutarę. Centrinis klausimas šiame kontekste yra nacių okupacija, Holokaustas, tuometinės Lietuvos visuomenės ir marionetinių ar „paralelinių“ valdžios įsitraukimo nacių okupacijos metu į Holokaustą mastas ir pobūdis, ir šio įsitraukimo dėmės ant to rezistencijos munduro.
Šitie klausimai yra neišspręsti, šitie klausimai dalį visuomenės jaudina ir jaudina, pirmiausia, dėl to, kad didelė dalis visuomenės šituos klausimus atmeta. Tai tos aistros, įvairios emocijos nuolatos vis kyla periodiškai, signalizuodamos tiek mastu, tiek reguliarumu, kartais net aklavietės situaciją, kur mes kaip visuomenė ir valstybė esame“, – situaciją apibrėžė V. Bruveris.
Žurnalistas tikino, kad visiškai pritaria LGGRTC veikla suabejojusiems istorikams.
„Šitas centras ir anksčiau nebuvo visiškai politiškai neutrali institucija, jis dažniausiai paklusdavo ir svyruodavo su generaline partijos linija – partijos linija, turiu omenyje, dešiniąją visuomenės pusę ir politinio elito pusę. Dažniausiai jis stengdavosi elgtis ypatingai politiškai korektiškai to patriotinio dešiniojo mainstreamo kontekste, bet tai nebuvo taip pastebima.
Pastaruoju metu, praėjusios kadencijos antroje pusėje, jį pradėjo galutinai užvaldyti dešiniojo politinio sparno tendencija, palinkusi į radikalųjį, ypatingai suprimityvintą patriotizmo supratimą, istoriją instrumentalziuojanti informaciniams karams ir panašiai, matanti savo misiją apginti nuo priešiškų išpuolių ir priešiškos propagandos, tuos priešiškus išpuolius ir priešišką propagandą matanti kiekviename bandyme kritiškai kelti tuos klausimus, apie kuriuos kalbėjau pasisakymo pradžioje.
Tai šita tendencija, šita politinė stovykla tiesiog užvaldė šitą įstaigą, kuri turėtų būti mokslo, tyrimų įstaiga, ir užvaldė per konkrečias personas. Natūralu, kad šitie klausimai pradėti aiškiai kelti, juos kelia ir mokslo bendruomenė, paties centro kolektyvas“, – tikino V. Bruveris.
Jis pabrėžė, kad įtampos ir burbuliavimai centro viduje dėl politiškai autoritariško ir diktatūriško naujos vadovybės elgesio su centro kolektyvu bei jo tyrimų kryptimis jam buvo žinomi jau seniau, tačiau dabar tai išsiveržė į viešumą.
Valiušaitis: tai yra propaganda ir sabotažas
V. Valiušaitis, reaguodamas į viešojoje erdvėje pasirodžiusius straipsnius ir pasisakymus, tikino, kad tai yra propaganda. Anot jo, visi smūgiai centrui yra paremti ad hominem argumentais.
„Nei vienos citatos, nei vieno fakto, kurie rodytų, ką Valiušaitis tokio padarė konkretaus, kad būtų suvaržęs šių mokslininkų darbą. Nei citatos mano neištraukė. Aš irgi sakau, kad taip, šitas klausimas yra neišspręstas, daug neatsakytų dalykų, juos reikia moksliškai tirti, reikia dėti faktus vieną prie kito ir aiškintis, ir mokslinėje diskusijoje tuos dalykus išsiaiškinti“, – aiškino V. Valiušaitis.
Generalinio direktoriaus vyresniojo patarėjo pareigas ėjęs V. Valiušaitis pabrėžė, kad LGGRTC darbuotojų nepasitenkinimą išprovokavo bandymas peržiūrėti centro veiklą ir finansų naudojimą.
„Galiu įvardinti tą situaciją kaip savotišką sabotažą tyrimų departamento vadovybės. Tyrimų departamento vadovybė pradėjo sabotuoti naująjį direktorių nuo pirmos jo darbo dienos. Posėdžiuose, kurie vykdavo mūsų klausimų aptarimo, man matėsi, kad jie neįsijungia, neįsitraukia į problemos svarstymą, jie ignoruoja ir visą laiką demonstruoja kūno kalba, kad jie yra nepatenkinti, bet neišreiškia, kuo jie nepatenkinti.
Dalykai yra labai paprasti: atėjo komanda, kuri pirmą kartą pabandė ekonominius kaštus skaičiuoti, pasižiūrėjo, kaip naudojamos valstybės lėšos, kiek kainuoja žurnalas, kiek kainuoja departamentas, kiek kainuoja tie tyrimai, kurie yra vykdomi, kiek jie yra aktualūs. Keistas klausimas, kad žmonės dabar kelia vadovo kompetencijos klausimą. Pirmą kartą įstaigai vadovauja žmogus iš akademinio pasaulio – tai yra universiteto profesorius, kuris supranta, kaip veikia akademinė sistema. Niekas nekėlė klausimo, kai įstaigai vadovavo biologas“, – sakė jis.
V. Valiušaitis atkreipė dėmesį, kad niekas anksčiau nekėlė klausimų, ar ankstesni vadovai tinka, ar netinka vadovauti.
Problema visai kitur?
V. Bruveris, atsakydamas į tokią V. Valiušaičio poziciją, tvirtino, kad problema slypi visai kitur.
„Tai yra tradicinis būdas pasakyti, kad visi, kurie šurmuliuoja, kurie nepatenkinti būsimu progresu, lėšų ekonomija ir visa kita, nes iki tol buvo neefektyvus lėšų naudojimas, visi ten parazitavo, nežinia, ką veikė, o atėjo nauja dinamiška, puikiai viską suvokianti vadovybė ir sukilo visos tamsiosios, blogosios jėgos ir įsijungė kažkoks propagandos aparatas, kuriame yra ruporai propagandos (..)
Kalbant rimtai, nebūkime visi verčiami mažais vaikais – visi čia viską puikiai suprantame. Tai yra grupė, grupuotė labai aiškių pažiūrų žmonių, kurie pastaruoju metu buvo įgavę nemažą politinę – institucinę galią. Tas seniai visiems žinoma: konservatorių radikaliosios dešinės stovyklos Seimo narių, iš kurių ryškiausi lyderiai yra ponas Ažubalis, jaunasis Saudargas, Laurynas Kasčiūnas, tarkime, valstiečių, tuometinės valdančios pagrindinės jėgos, kur stipriausia atrama politinė buvo Arūnas Gumuliauskas, tos pačios Rakučio vadovautos istorinės atminties ir laisvės kovų komisijos pirmininkas, Eugenijus Jovaiša. Jie po savo sparnais subūrė visą propatrijinį jaunimą – radikalų, dešinįjį, aktyvųjį, rėksmingą. Ideologiškai tai žmonės yra visiškai aiškūs. Tai ideologinei – politinei stovyklai priklauso ir ponas Valiušaitis“, – sakė V. Bruveris.
V. Valiušaitis tikino, kad tokios kalbos yra netoleruojamas dalykas. „Labai keistas toks jūsų požiūris“, – pastebėjo V. Valiušaitis, klausdamas, ar vienos pažiūros kažkuo geresnės už kitas.
„Aš savo pažiūrų neapginkluoju valstybinėmis institucijomis ir politine galia, ir jų nesistengiu paversti valstybės politikos elementu“, – atsakė V. Bruveris.
„Konstitucija visiems užtikrina sąžinės laisvę. Mes turime teisę galvoti. Jeigu mes kažkaip galvojame, tai mes negalime veikti viešojoje erdvėje?“, – sureagavo V.Valiušaitis.
„Tokie žmonės kaip jūs, kurie, deja, pastaruoju metu buvo įgavę per didelę politinę – institucinę galią, jie laikosi nuomonės, kad istorija ir ypač tokie istorijos klausimai, apie kuriuos mes kalbėjome, turi būti politiškai instrumentalizuoti ir apginti nuo visokių priešiškų įtakų puolimų“, – kalbėjo V. Bruveris.
V. Valiušaitis akcentavo, kad yra puolamas tiesiog dėl savo pažiūrų. Kartu jis papasakojo, kokiomis aplinkybėmis atėjo dirbti į centrą.
„Yra atakuojama grynai dėl pažiūrų. Norėčiau, kad jūs paimtumėte mano kokį nors vieną straipsnį ir ištrauktumėte citatą, kokį faktą aš neteisingai pristatau. Tai, ką jūs pasakėte, yra ištisinė interpretacija. Tai yra jūsų nuomonė. Jūs paimate mane kaip konstantą – netinkamų pažiūrų žmogų ir pagal tai interpretuojate: toks žmogus negali užimti pareigų, jis negali vertinti istorijos, jis ne istorikas. Mano didžiausias priekaištas, už ką mane atakavo, sako, kad jis ne istorikas (..)
Su Adu Jakubausku mes nuo Sąjūdžio laikų esame pažįstami ir aš grįžau iš atostogų – man skambutis: klausyk, ateitum pas mane į komandą. Sakau neateičiau todėl, kad aš turiu pareigas dabartinėje darbovietėje. Tai sako gal nors daliai, gal nors pusei etato. Pasitariau su savo vadovybe, sako gerai, jei nori“, – pasakojo jis.
Kalta ideologija?
„Pagrindinė priežastis yra ideologinė: netinka žmonės šitų pažiūrų ir štai dalykai, kurie buvo iškelti, išlindo tam tikros finansinės problemos, krūvio problemos, nebuvo jokio derinimo tai, kas tiriama, su vadoybe. Tai žmogus iš akademinio pasaulio atėjęs, jis iš karto sako, kaip gali būti, kad planavimas įstaigos vyksta, nežinant vadovybei. Tai bandymas buvo derinti tą. Niekas nenorėjo primesti.
Norėčiau išgirsti faktą, ką padarė šita vadovybė, kad būtų suvaržytas jų tyrimų laukas? Tik norėjo, kad į diskusiją būtų įtraukta ir vadovybė. Šitokios tradicijos nebuvo. Dar vienas dalykas: nebuvo ir nėra kol kas jokio bendradarbiavimo tarp departamentų. Tai yra tiesioginis įstatymo pažeidimas“, – savo poziciją gynė V. Valiušaitis.
Skandalą, V. Valiušaičio teigimu, įsuko vos keturi centre dirbantys žmonės, visi likę jiems pritariantys, jo nuomone, yra tiesiog statistai. Su tuo nesutiko žurnalistas V. Bruveris.
„Mano nuomone, esmė yra ta, apie kurią pats Valiušaitis kalbėjo: jis sako, netinka tokių pažiūrų žmonės. Nesidėkite persekiojama mažuma dėl pažiūrų. Niekas dėl pažiūrų jūsų nepersekioja ne sovietiniai laikai, tikiuosi. Esmė yra, kad žmonės tokių pažiūrų, kaip jūs, demokratinėje visuomenėje negali turėti tokios galios ir ja taip naudotis, kaip jūs bandėte naudotis.
Čia yra didžiosios, plačiosios visos visuomenės tendencijos. Šita tendencija, kuriai atstovauja ponas Valiušaitis ir kiti, irgi dar būtų pusė bėdos. Pagrindinė problema, kad ji pastaruoju metu buvo įgavusi pernelyg didelę, neleistiną politinę – instrumentinę galią, kuria naudojosi pagal savo supratimą, ir už jos stovi, mano nuomone, daug antpečiuotos mūsų visuomenės ir politinio elito, karinio elito. Štai čia yra didžioji problema ir pavojus“, – sakė V. Bruveris.
