Norvegijos visuomenės sveikatos institutas rekomenduoja, kad ypač silpnų pacientų, kurių tikėtina gyvenimo trukmė yra trumpa, atveju turi būti vertinama individualiai. Tokiais atvejais ant svarstyklių gula klausimas, ar vakcinacijos nauda persveria riziką, kad jie gali netoleruoti galimų pašalinių poveikių.
Tokia galutinė išvada suformuluota po to, kai buvo padarytas išsamus tyrimas dėl 23 jų globos namų globotinių mirties. Šie asmenys mirė praėjus neilgam laikui po skiepo nuo koronaviruso. Jie buvo paskiepyti „Pfizer“ vakcina.
„Tuos atvejus nagrinėjo ne tik Norvegijos tarnybos, bet ir Europos vaistų agentūra, ir buvo pateiktas atsakymas, kad tai nesusiję su vakcina. Tiesiog ji buvo duodama žmonėms, kurie buvo arti gyvenimo pabaigos“, – „Delfi“ paaiškino Kembridžo universiteto ligoninės gydytojas, neformalaus judėjimo „Įrodymais pagrįstos medicinos grupės“ koordinatorius Tumas Beinortas.
Jam antrinęs Lietuvoje veikiančios ekspertų patariamosios tarybos narys, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius, gydytojas hematologas Laimonas Griškevičius atkreipė dėmesį ir į dar vieną svarbią aplinkybę – ištyrus šiuos atvejus nebuvo pakeitimų vakcinos naudojimo apraše.
„Paprastai, jeigu atsiranda kažkokių saugumo problemų dėl vaistų arba vakcinų, pasikeičia aprašas. Tokiais atvejais arba atsiranda formalus perspėjimas, arba iš viso neleidžiama to vaisto arba vakcinos skirti. Šiuo atveju išvada buvo, kad tai buvo nesusiję dalykai. Tie žmonės turėjo daugybę kitų ligų, ir mirė nuo amžiaus“, – sakė L. Griškevičius.
Paaiškino Vokietijos pasirinkimą
Praėjusią savaitę garsiai nuskambėjo dar viena žinia – dėl „AstraZeneca“ vakcinos. Vokietijos skiepijimo komisija paskelbė rekomenduojanti šia vakcina skiepyti tik jaunesnius nei 65 metų amžiaus žmones, nes nėra pakankamai duoemnų apie jos veiksmingumą vyresnio amžiaus žmonėms.
„Šios vakcinos tyrimuose dominavo pakankamai jauni žmonės, ten buvo tik apie 8-9 proc. tokių, kurie yra vyresni kaip septyniasdešimties metų amžiaus. Nėra daug duomenų iš to tyrimo. Tačiau kiti netiesioginiai duomenys rodo, kad (…) ir vyresniems žmonėms susidaro pakankamas kiekis antikūnų, kad apsaugotų nuo stiprios ligos.
Vokietijos sprendimas pagrįstas tuo, kad nėra duomenų. Tačiau duomenų neturėjimas nereiškia, kad vakcina nėra efektyvi“, – aiškino T. Beinortas.
Prof. L. Griškevičius atkreipė dėmesį dar ir į tai, kad Jungtinės Karalystės Vaistų kontrolės agentūra, o po to ir Europos vaistų agentūra, registravo šią vakciną vyresniems kaip aštuoniolikos metų amžiaus asmenims, nenustatydamos viršutinės vakcinacijos ribos.
„Reiškia, ją galima skirti ir penkiasdešimties metų žmogui, ir aštuoniasdešimtmečiui. Tokia yra formali rekomendacija. Kodėl? Nes jie pasakė, kad, įvertinus visus duomenis, kurie yra apie šią vakciną, (o tai yra ne tik tie, kurie buvo pateikti registracijai, bet ir ankstyvų klinikinių tyrimų duomenys) nustatyta, kad ši vakcina sukelia antikūnų atsaką vyresniems žmonėms kaip ir jaunesniems.
Ir vyresnių kaip 65 m. amžiaus asmenų kraujyje aptinkamas pakankamas antikūnų kiekis. Todėl galima daryti labai didelę tikimybę, kad ta vakcina veiks ir vyresniems asmenims. Įvertinus galimą žalą ir naudą buvo nuspręsta, kad ta vakcina vyresniems kaip 65 m. asmenims labiau naudinga negu teoriškai gali būti žalinga, todėl ji buvo registruota be viršutinės amžiaus ribos“, – aiškino L. Griškevičius.
Dėl senukų skiepimo naudos medikų verdiktas vienareikšmis
Abu „Delfi“ kalbinti ekspertai vienareikšmiai pasisakė už tai, kad senukus nuo koronaviruso skiepyti verta.
„Norvegijos atveju, mes šnekame ne apie garbų amžių, mes šnekame apie situacijas, kai žmonės buvo praktiškai mirštantys. Garbaus amžiaus žmones tikrai reikia skiepyti, kad jie apsaugotų tiek save, tiek savo kitus garbaus amžiaus artimuosius arba draugus, su kuriais bendrauja.
Žinoma, yra išimčių, kai žmogus yra tiesiog per trapus, ir vakcinos naudojimas tokioje situacijoje, kai tikėtina gyvenimo trukmė yra tik kelios dienos, galbūt nėra labai logiškas“, – svarstė T. Beinortas.
L. Griškevičius irgi pasisakė už tai, kad reikia visomis išgalėmis saugoti vyresnio amžiaus asmenis, nes jų mirtingumas nuo COVID -19 yra didžiausias: virš aštuoniasdešimt metų amžiaus asmenims jis yra dvidešimt kartų didesnis negu penkiasdešimties metų žmogui.
„Kiekvienas žmogus turi rūpintis savo artimuoju, ypač vyresnio amžiaus, ir turi dėti pastangas, kad vakcinuotų vyresnio amžiaus žmonės. Tuo turi rūpintis ir jie patys, ir aplinkiniai, nes rizika dėl infekcijos yra šimtus ar net tūkstančius kartų didesnė negu galima vakcinos šalutinių reiškinių rizika sveikatai“, – aiškino medikas.
Kartu jis pažymėjo, kad, kaip ir Norvegijos atveju, atskirais atvejais sprendžia medikų konsiliumas. Pavyzdžiui, Lietuvoje tas yra daroma, kai sprendžiama, ar skiepyti kraujo vėžiu sergantį pacientą.
„Mes kiekvieną kartą vertiname individualiai, ir klausiame, ar vakcinacija tam konkrečiam asmeniui duos naudos. Dažniausiai taip yra dėl to, kad jis gauna kažkokį konkretų gydymą, kai vakcina gali neveikti.
Neabejotina, kaip ir norvegai pasakė, gydytojai turi vertinti atvejus, kai svarstoma, ar skiepyti labai garbaus amžiaus žmones, kurie turi daugybę kitų ligų, ir galbūt jie yra visiškai izoliuoti, o tas personalas, kuris yra aplink juos, yra suskiepytas. Tada tam asmeniui sukuriamas burbulas, kur rizika pernešti infekciją yra minimali“, – sakė L. Griškevičius.
