1879 m. spalį gimęs Levas Davidovičius Trockis po 1917 m. Spalio perversmo darė išties įspūdingą politinę karjerą. Tačiau jai, kaip byloja istoriniai faktai, nemaža dalimi sutrukdė partiečio ir bendražygio Lenino mirtis.

SSRS sostų karai

Dalis istorikų teigia, kad tarp L. Trockio ir Josifo Stalino nuo pat jų bendro darbo pradžios tvyrojo įtampa. L. Trockis tuo metu buvo vadinamas išsilavinusiu, oratorystės meną įvaldžiusiu politiku. Tuo tarpu J. Stalinas nepasižymėjo nei oratoriniais, nei organizaciniais gebėjimais ir buvo gana stačiokiškas. L. Trockis po pilietinio karo buvo savotiškas pilietinio karo didvyris, organizavęs Raudonosios armijos karinę dalį, jo autoritetu buvo neabejojama. Stalinas tuo metu užėmė daugelio akimis politiškai nereikšmingas, tačiau vėliau didelę reikšmę įgavusias pareigas: politiniame biure jis gavo generalinio skretoriaus postą ir užėmė „kadrų“ skyriaus vadovo pareigas.

Po Lenino mirties 1924 m. įtampos ir konkurencija tarp L. Trockio ir J. Stalino dar labiau paaštrėjo. Į lyderio pozicijas taikėsi abu politikai: L. Trockis save vadino bene svarbiausiu ir pirmuoju bolševiku, be kurio tuometinėje Rusijoje nebūtų įvykusi revoliucija. Jo oponentas J. Stalinas buvo tas, kuris įvairiais būdais stengėsi užsitikrinti valdžią. Pavyzdžiui, J. Stalinas, Leninui mirus, neišsiuntė telegramos L. Trockiui: L. Trockis nespėjo sugrįžti į laidotuves, o visais laidotuvių reikalais ir pagrindine kalba, laidojant Leniną, pasirūpino valdžios trokštantis J. Stalinas.

Istoriniai šaltiniai rodo, kad per kelerius meto po Lenino mirties J. Stalinui pavyko sumažinti Raudonosios armijos organizatoriaus, bolševikų ideologo įtaką politiniame biure. Tam nemažai pasitarnavo ir anksčiau nereikšmingomis atrodžiusius J. Stalino pareigos: būdamas atsakingu už naujų „kadrų“ atrinkimą, jis sugebėjo atsirinkti visus žemesnių lygmenų žmones, kurie tapo jam ištikimais ir lojaliais politinio biuro nariais. Taip pat, siekdamas nuo valdžios nustumti L. Trockį, J. Stalinas susivienijo su Levu Kamenevu ir Grigorijumi Zinovjevu. Kartu partijoje šie veikėjai sudarė savotišką valdžios triumviratą. Kai L. Kamenevo ir G. Zinovjevo palaikymas J. Stalinui tapo nebereikalingas, jis ėmė kritikuoti juos, kaltindamas netikėjus Spalio revoliucija, ir galiausiai jie buvo išstumti iš partinės vadovybės.