Nors po tragiškos netrukus 30-ąjį gimtadienį turėjusio švęsti Pravieniškių pataisos namuose dėl padaryto nusikaltimo įkalinto Valdo Lalo mirties jau praėjo du mėnesiai, sūnaus netekusi motina iki šiol taip ir nežino, kas iš tikrųjų įvyko įkalinimo įstaigoje. O kai nėra aiškių atsakymų, į galvą lenda įvairiausios mintys. Ir kasdien jų tik daugiau.

„Davai broli, būk laimingas. Čia visi galvoja, kad aš ožys ir dėl to mane pakars“, – prieš mirtį savo broliui feisbuke rašė V. Lalas. Panašią žinutę gavo ir motina – tuo metu po naktinėmis pamainos dar miegojusi ir į gautą pranešimą iš karto sureaguoti negalėjusi moteris vėliau daugybę kartų bandė skambinti sūnui, tačiau jau buvo per vėlu.

Kas nutiko pataisos namuose, moteris negalėjo sužinoti net keletą dienų – nors ir skambino ne į vieną įkalinimo įstaigoje esantį telefoną, informacijos jai niekas neteikė. Net tada, kai motina sužinojo, jog jos sūnus pervežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, buvo vengiama atsakyti į jos klausimus, kol galop perskambinusi darbuotoja pranešė, kad „galite atvažiuoti pasiimti kūno“. Ir net patikino, kad valstybė gali pasirūpinti Valdo laidotuvėmis, jeigu motina neturi galimybių atvykti iš Anglijos, o gal ir – finansinių galimybių.

„Mane tai be galo įskaudino – kokia reikia būti motina, jeigu išsižadėtum savo vaiko“, – viską metusi R. Lalienė iš Jungtinės Karalystės atvyko į Lietuvą. Bet net ir nuvykusi į Pravieniškes iš pareigūnų apie paskutiniąsias sūnaus gyvenimo dienas nieko taip ir nesužinojo.

„Jūsų sūnus nusižudė“, – tepasakė jai pareigūnai.

– Aš iki šiol negaliu atsigauti, manau, kad ne jis pats tai padarė, aš mačiau jo kūną. Ir tą vaizdą nuolat regiu akyse. Jau du mėnesius yra atliekamas ikiteisminis tyrimas jo mirties priežasčiai nustatyti, bet juk visi žinome, kuo tokie tyrimai baigiasi. Bus nueita lengviausiu keliu – niekas net nesiaiškins, kas iš tikrųjų įvyko pataisos namuose.

– Papasakokite, dėl ko Jūsų sūnus atsidūrė Pravieniškių pataisos namuose?

– Sūnus kalėjo Pirmajame sektoriuje, drausmės būryje. Jis dar 2018 m. spalio mėnesį buvo uždarytas, nes buvo nuteistas dėl muštynių per Žagarėse vykusią Vyšnių šventę. Tai buvo jau trečias kartas, kai jį nuteisė – pirmą kartą sėdo už sukčiavimą „Alio, mama“, antrą kartą – irgi, bet tada kalėjo Alytuje, o tas „Alio, mama“ buvo ne Lietuvoje, o Estijoje, ir tada jis buvo pervežtas į Alytų.

Už tai, kad Vyšnių šventėje dalyvavo masinėse muštynėse, teismas jam skyrė pusantrų metų. Žinau, kad Valdas turėjo išeiti į laisvę anksčiau laiko, bet neišėjo – pataisos namuose jam ėmė skirti nuobaudas. Iš jo pasakojimų ir rašytų skundų supratau, kad jis turėjo konfliktą su vienu iš administracijos vadovų – jis kalėjo Pirmajame sektoriuje. O nuo rugpjūčio buvo užsidaręs, nes norėjo, kad būtų perkeltas į kitą sektorių.

– Kodėl?

– Nes nesutarė su direktoriaus pavaduotoju. Sūnus pasakojo, kad konfliktai prasidėjo, kai jis iš kameros išvarė specialiai informacijai rinkti atsiųstą žmogų. Kitaip tariant, vadinamąjį „ožį“. Aš, žinoma, nepritariu toms kastoms, bet taip tuo metu kalbėjo mano sūnus. Jis buvo du mėnesius užsidaręs ir dėl situacijos pataisos namuose rašė daugybę skundų. O nuteistieji, kurie rašo skundus, kiek esu girdėjusi, visuomet sulaukia vienokių ar kitokių sankcijų.

Valdas Lalas
Foto: Asmeninins albumas

Valdas buvo uždarytas į rūsyje įrengtą kamerą – drausmės būrio vienutę, ne kartą skundėsi, kad net čiužinį dienos metu išnešdavo. Sakė, kad čia tokia tvarka.

Įsivaizduokite, jo viršininkas jam liepė tvarkyti įkalinimo įstaigos teritoriją – rinkti cigarečių nuorūkas. Sūnui tai buvo didžiulis pažeminimas, nes jis buvo „bachūras“. Jis pats nerūkė, atsisakė paklusti tokiam nurodymui, tuomet ir prasidėjo nuobaudų metas. Skambinau direktoriui ir klausiau, kodėl nerūkantiems žmonėms duodate tokius žeminančius darbus, juk mano sūnus buvo įgijęs suvirintojo specialybę, norėjo dirbti šį darbą, bet jam neduodavo, sakydavo, kad nėra vietų, bet vis ateidavo nauji nuteistieji ir šį darbą gaudavo. Valdas norėjo dirbti ir greičiau išeiti į laisvę.

– Sakote, kad nerūkė cigarečių, o kaip su narkotikais?

– Mano sūnus labai daug sportavo, todėl labai nustebau, kai sužinojau, kad pataisos namuose jis vis dėlto kartais vartojo narkotines medžiagas. Sūnus tai nuo manęs slėpė, bet kartą prisipažino, kad yra svaiginęsis ir laisvėje. Pamenu, vieno paskutiniųjų pokalbių metu jis man pasakė: „Mama, koks aš buvau kvailas, kad šitą salietrą traukdavau į nosį“. Jis sakė, kad dėl to ir jo sveikata pašlijusi, negali normaliai kvėpuoti. Žinoma, pykau, bet buvau įsitikinusi, jog tai – jau praeitis.

Kartą klausiau, ką rūko kaliniai, nes buvau skačiusi apie „kobrą“. Jis sakė, mama, tu net neįsivaizduoji, kokių siaubo filmų mes prisižiūrime, jie čia sienomis lipa prisirūkę. Jis labai smerkė tokius žmones.

– O kada sužinojote, kad jis vis dėlto svaiginosi įkalinimo įstaigoje?

– Tik po šios tragedijos. Aš net turiu jo draugui rašytas žinutes, kaip jis ieškojo narkotikų – klausė, iš kur gauti „kalakuto“ – taip jie vadino amfetaminą.

Tas Valdo draugas taip pat kali Pravieniškėse, prašėme jo paliudyti, nes jis visą istoriją žino, tačiau atsisakė – jam dar 8 metus sėdėti. Jis matė, kaip mano sūnų mušė, kaip su „tazeriais“ į galvą svaigino ir daužė, net yra išlikusios žymės. Iš pradžių du pribėgo, paskui daugiau....

– Kodėl? Kas įvyko, kad pareigūnams teko panaudoti specialiąsias priemones?

– Nuteistieji jau po įvykio rašė, kad patys pareigūnai esą prekiauja narkotikais. Nežinau, ar tai tiesa, negaliu taip sakyti, nes įrodymų neturiu. Bet Valdo draugas sakė, kad jis neturėjo narkotikų ir negalėjo jų gauti, bet mano sūnus gavo, nors ir buvo drausmės būryje. Nežinau, kas tą naktį įvyko – gal jam nuo narkotikų prasidėjo psichozė, nes jis tą naktį nemiegojo, staiga pašoko ir pasiėmęs kažkokį aštrų daiktą ėmė save žalotis. Persipjovė, bet negiliai – kaklo srityje, rankoje, taip pat dūrė sau į koją.

Valdas Lalas
Foto: Asmeninins albumas

O paskui, kaip man rašė jo draugai iš pataisos namų, jis išbėgo į lauką, peršoko vieną tvorą. Pamatė pareigūnai, kilo šurmulys, jie bandė Valdą sulaikyti – lipdamas per tvorą jis smarkiai susižalojo, o pribėgę pareigūnai panaudojo „tazerį“. Nuteistieji sakė, kad jis net buvo mušamas – pareigūnai liovėsi tik tuomet, kai jie ėmė šaukti, ką jūs darote.

– Gal jis priešinosi?

– Tikiu, kad priešinosi, bet jeigu mušė, tai ir priešinosi. Man sunku įsivaizduoti šią situaciją.

Kadangi Valdas buvo sužalotas, jį reikėjo išvežti į Kauno klinikas – vėliau man direktorius sakė, kad čia jo nenorėjo priimti, bet jis esą per pažįstamus susitarė. O paskui skaičiau straipsnį spaudoje, kad čia mano sūnus vėl pasipriešino pareigūnams – nutraukė antrankius ir vienam jų trenkė alkūne į veidą.

Iš Kauno klinikų Valdą tą pačią dieną parvežė atgal į Pravieniškes – jis buvo paguldytas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Nors jis save žalojo, buvo vartojęs narkotikų, kažkodėl jį paguldė į Vidaus ligų, o ne į Psichiatrijos skyrių. Čia jis buvo uždarytas į vienutę kamerą.

– Iš kur Jūs sužinote, kad Pravieniškėse vyksta neramumai?

– Prieš pat šiuos įvykius sūnus man ankstų rytą atsiuntė žinutę, kad jį pakars. Jis žinojo tą sistemą, nes ne pirmą kartą sėdėjo, jis galbūt net per daug žinojo, aišku, jis pareigūnams galėjo grasinti, kad rašys pareiškimus, skųsis dėl fizinio smurto. Dar iki šiol nežinau, kaip viskas įvyko – gal jį iš Kauno parvežė leisgyvį ir paliko merdėti.

Šias žinutes Valdas buvo parašęs ir savo broliui, ir draugui – rašė, kad „zonoje išvartys, jog pats pasikoriau“. Jūs neįsivaizduojate, kaip aš jaučiausi, kai tai perskaičiau – ėmė rankos drebėti, bandžiau jam skambinti, nes jis dar buvo prašęs paskambinti, bet jau buvo per vėlu, man taip ir nepavyko susisiekti.

– Bet pareigūnai surado telefoną, iš kurio Jūsų sūnus rašė šias žinutes?

– Kiek žinau, tai bendras nuteistųjų telefonas, daug kalinių juo naudojosi. Bet ar jį surado, nežinau. Aišku, tai nelegalu, bet dabar dėkoju Dievui, kad jie tą telefoną turėjo, – kitaip nieko nebūčiau sužinojusi.

– Ką darėte, kai nepavyko susisiekti su sūnumi – skambinote į pataisos namus?

– Taip, visais būdais bandžiau sužinoti, kas nutiko. Galop penktadienio vakarą prisiskambinau į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, tačiau čia atsisakė su manimi kalbėti – sakė, kad baigėsi darbo laikas, gydytojas jau nebedirba. Skambinau ir šeštadienį, bet niekas nenorėjo girdėti mano skambučių.

O kai pirmadienį paskambinau, man pasakė, kad be paciento sutikimo man negalės suteikti informacijos apie jo būklę, liepė parašyti prašymą. Parašiau, vėl skambinu, bet ir vėl su manimi niekas nekalba, galop pažadėjo perskambinti. Ir maždaug po dešimties minučių sulaukiau skambučio – sakė, kad manęs niekaip nepavyko surasti, jie turi blogų žinių... Kai išgirdau, kad sūnus nebegyvas, negalėjau patikėti – žinau, kad visa gerkle šaukiau, jog tai netiesa, sakiau, kad sūnus man buvo rašęs žinutę, jog jį pakars...

Neatsimenu, ką mes toliau kalbėjome, tik pamenu, kai man pasakė, kad jeigu jūs nenorite grįžti iš Anglijos, mes galime jį palaidoti. Tai buvo dar vienas smūgis – sakau, ką jūs man siūlote, kokia motina negali grįžti palaidoti savo vaiko.

Valdas Lalas
Foto: Asmeninins albumas

Ir išėjau iš darbo – išvažiavau į Lietuvą laidoti savo vaiko.

Atvažiavome anksti ryte trečiadienį, bet mums paskambino ir pasakė, kad dar geriau nevažiuokite, nes nesutvarkyti dokumentai. Labai nustebau – juk jau tiek laiko praėjo. O kai ketvirtadienį atvažiavome, pirmiausiai nuėjome pasiimti Valdo asmeninių daiktų, bet paaiškėjo, kad ligoninėje jų nėra. Tai buvo netikėta, nes visuomet nuteistojo daiktai keliauja paskui nuteistąjį, net tada, kai jis pervežamas į ligoninę. Ir nors šio dalyko tada nesureikšminome, dabar, kai bandome išsiaiškinti tiesą, mums tai kelia daug klausimų.

– O ką Jums pasakojo ligoninėje apie paskutines sūnaus gyvenimo dienas ar valandas?

– Mums buvo liepta eiti pasikalbėti su vadovybe. Nežinau, su kuo kalbėjome, iš susijaudinimo net neprisimenu, ar prisistatė, bet mums sakė, kad Valdas iš Kauno klinikų buvo atvežtas jau aprimęs, bet vis tiek nuo žaizdų plėšė bintą ir net parašė prašymą, kad atsisako gydymo, jis norėjo grįžti atgal į savo būrį pataisos namuose.

Daug klausimų, o atsakymų – jokių. Su Valdo drauge nutarėme nueiti susitikti su pataisos namų direktoriumi. Jį netikėtai sutikome prie automobilio. Dar nebuvau mačiusi sūnaus kūno, bet klausiau, direktoriau, kokie pas jus dirba pareigūnai, jeigu panaudoja elektrošoką ir žmogus nukrenta, o jie vis tiek jį toliau daužo; ar to reikėjo. Direktorius tylėjo. Sakė, kad vaizdo kameromis yra užfiksuota, kaip Valdas žalojosi. Nežinau, nes nemačiau nei jokių įrašų, man net informaciją apie atliekamą tyrimą atsisako suteikti. Lyg neturėčiau teisės žinoti.

– Savo keliais pavyko ką nors išsiaiškinti?

– Ne, man net niekas neatsiuntė jokios informacijos, kad dėl sūnaus mirties yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nors man sako, kad jis pats nusižudė, aš netikiu. Kai nuvažiavome į morgą ir jį pamačiau – man iki šiol ramybės neduoda jo veido išraiška – jo dantys stipriai sukąsti, ir atrodė, kaip piktas, lyg kančioje būtų... O pirštai taip sulenkti...

Tyrėjai turi į visus klausimus atsakyti, nors nuteistieji po laidotuvių man rašė, kad niekas nieko nesiaišaiškins. Taip jau yra, tokie dalykai zonoje vyksta.

Iš karto po visų šių įvykių man nuteistieji rašė, kad paduočiau Pravieniškes į teismą, visi žadėjo paliudyti, ką matė, bet kai tik Valdą palaidojau, visi tyli, bijo, teisinasi, kad jiems dar reikės ne vienerius metus sėdėti. Labai liūdna – jūs kalbėkite visi kartu, tada nieko nepadarys, o jeigu tik kažką vilkui į nasrus pakiš, taip, tuomet tą žmogų suės.

Manau, kad jam buvo psichozė – iš pažįstamų sužinojome, kad jis tą naktį nemiegojo, labai išgyveno, kad pareigūnai jį laiko „ožiu“. Jam tai buvo labai svarbu – kiek kartų jam sakiau, sėdi kalėjime, gyvenk su tomis „paniatkėmis“ kiek tu nori, bet kai parvažiuosi namo, viskas – palieki viską ten. Jam labai svarbu buvo – „ožys“ ne „ožys“, apie „gaidžius“ nieko išvis nebuvo galima pasakyti.

Bet labiausiai ramybės neduoda prieš pat šį įvykį ankstų rytą ir man, ir broliui, ir draugui atsiųstos žinutės, kad jį pakars.

– O gal jis ir galėjo taip pasielgti?

– Ne, tikrai ne, mes prieš tris dienas kalbėjome telefonu. Jis turėjo svajonių – sakė, liepos mėnesį išeisiu, ir iš karto su drauge atvažiuosiu pas tave į pajūrį, taip pat planavo važiuoti aplankyti draugą. To tikrai negalėjo būti – jis degė gyvenimu, jis spinduliavo tokia gyvybe, kad net sunku žodžiais nusakyti.

Prie Valdo kapo atvažiavo net Naujosios Akmenės policijos tyrėjas, tyręs jo bylą, ir uždegė žvakutę. Jis taip pat prisipažino, kad irgi netiki, jog mano sūnus nusižudė. Tikrai ne ši asmenybė galėjo tokį kelią pasirinkti.

Kalėjimų departamentas: atliekami tyrimai

Kalėjimų departamentas Delfi informavo, kad V. Lalas į Pravieniškių pataisos namų Pirmąjį sektorių buvo atvežtas 2019 m. spalio 30 d. ir buvo paskirtas bausmę atlikti 6 būryje. Vėliau nuteistasis bausmę atlikinėjo to paties sektoriaus kituose būriuose. Vėliau jis buvo perkeltas į drausmės grupę.

„Kadangi nuteistasis atsisakė atlikti bausmę paskirtame būryje ir įvertinus jo prašymą, 2020 m. spalio 28 d. perkeltas iš Pirmojo sektoriaus į Antrojo sektoriaus 1-ą būrį, kuriame yra laikomi drausmės grupei priskirti nuteistieji, atlikdamas bausmę Antrojo sektoriaus 1-ame būryje nuteistasis į administraciją nesikreipė“, – pažymėjo departamento atstovai.

Anot jų, 2020 m. lapkričio 12 d. įvyko incidentas, po kurio nuteistasis išvežtas į Kauno klinikas, o vėliau pervežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

„Apie 9.10 val. patruliuojantys pareigūnai pamatė, kad V. Lalas kruvinas, vienkartinio skustuvo geležte žaloja save, – teigiama Kalėjimų departamento atsiųstame rašte. – Nuteistasis nevykdė pareigūnų nurodymų mesti geležtę ant žemės, elgėsi agresyviai, aktyviais priešinosi pareigūnams, bėgdamas nuo jų perlipo per skirtingus būrius skyrusią tvorą su spygliuota viela, todėl buvo panaudota fizinė prievarta ir specialioji priemonė elektros šoko įtaisas „Taser“, uždėti antrankiai.
Dėl susižalojimų (pjautinės paviršinės žaizdos) nuteistasis apie 12 val. konvojuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (LAVL), o iš ten su LAVL siuntimu išvežtas į Kauno klinikas, kur nuteistajam suteikta medicinos pagalba, susiūtos ir sutvarstytos žaizdos.

Po suteiktos medicininės pagalbos, vedant nuteistąjį į konvojavimo automobilį, jis taip pat elgėsi agresyviai, smogė pareigūnui į veidą. Dėl tokio elgesio prieš nuteistąjį buvo panaudota fizinė prievarta ir specialiosios priemonės. Dėl nuteistojo pasipriešinimo pareigūnams buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris dabar (mirus nuteistajam) nutrauktas.

Apie 20.30 val. iš Kauno klinikų nuteistasis pervežtas į LAVL, vadovaujantis Kauno klinikų medikų rekomendacijomis tolesniam stebėjimui.“

Departamento atstovų teigimu, LAVL nuteistasis buvo paguldytas į Vidaus ligų skyrių, palatoje buvo laikomas vienas.

„Lapkričio 15 d. apie 15.24 val. Saugumo valdymo skyriaus pareigūnas per stebėjimo langelį pastebėjo, kad nuteistojo nėra lovoje, o pabeldus į duris niekas nereaguoja, – nurodoma atsakyme. – Įėjus į palatą, rastas bandęs žudytis nuteistasis. Pareigūnas nedelsdamas iškvietė medicinos personalą ir pradėjo nuteistojo gaivinimą. Iškviesta reanimacinė brigada tęsė nuteistojo gaivinimą, bet apie 15.54 val. konstatuota nuteistojo biologinė mirtis. Kadangi nuteistasis V. Lalas į LAVL konvojuotas be asmens bylos, įstaiga neturėjo kontaktinių duomenų, žinių apie šeiminę padėtį. Lapkričio 16 d. gavus minėtus duomenis buvo susisiekta su nuteistojo motina ir pranešta apie mirtį.“

Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad buvo gavęs 10 nuteistojo skundų: „Nuteistasis skundėsi Pravieniškių PN-AK darbuotojų veiksmais, dėl paskirtų nuobaudų, taip pat skundėsi perkėlimu iš vieno Pravieniškių PN-AK sektoriaus į kitą. Išnagrinėjus skundus, pažeidimų Pravieniškių PN-AK darbuotojų veiksmuose nenustatyta.“

„Taip pat informuojame, kad LAVL sudaryta komisija ir atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl paciento V. Lalo mirties aplinkybių bei Kalėjimų departamento Kriminalinės žvalgybos valdyboje atliekamas ikiteisminis tyrimas mirties priežasčiai nustatyti“, – kol tyrimai nebaigti, departamentas daugiau informacijos pateikti negalėjo.

Tiesa, pažymima, kad „iki šio įvykio įstaigoje pareigūnai prieš nuteistąjį V. Lalą nenaudojo fizinės prievartos ar specialiųjų priemonių ir niekada jam negrasino“, taip pat nebuvo nustatytas psichiką veikiančių medžiagų vartojimo faktas, o lapkričio 8 d. pas nuteistąjį buvo rastas ir paimtas mobiliojo ryšio telefonas su SIM kortele.

„Nuteistajam per visą bausmės atlikimo laiką buvo paskirtos 9 nuobaudos, už nustatytos tvarkos nesilaikymą, administracijos reikalavimų nevykdymą ir už uždraustų daiktų gaminimą, įsigijimą arba laikymą, – pabrėžė departamento atstovai. – Už šiuos pažeidimus nuteistajam 4 kartus buvo pareikšti papeikimai, 4 kartus perkeltas į kamerų tipo patalpas ir 1 kartą skirta vienos bazinės socialinės išmokos dydžio įmoka į socialinės paramos nuteistiesiems fondą.“