Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) iš pradžių nenorėjo gąsdinti ir netgi sausio 23 d. Kinijai visiškai uždarius Uhano miestą, iš kurio, įtariama, ir pradėjo plisti infekcija, nusprendė neskelbti pasaulinės ekstremalios situacijos. Sausio 26 d. ši grėsmė dar buvo įvardijama kaip „vidutiniška“, tačiau po Jungtinių Tautų ataskaitos, PSO pripažino savo klaidą ir Lietuvos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) specialistai pradėjo budėti šalies oro uostuose.
Šalyje skelbiama ekstremali situacija
Sausio 30 d. užkratą užfiksavus mažiausiai 18 šalių PSO paskelbė pasaulinę ekstremalią situaciją. Lietuvos Vyriausybė, kuriai vadovavo tuo metu valdžiusių Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovas Saulius Skvernelis, matydama šiuos pranešimus, irgi pradėjo galvoti, kokių priemonių toliau imtis. Kaip prisimena tuo metu Vyriausybėje dirbęs Skirmantas Malinauskas, Italijoje pamatyta baisi padėtis ir sveikatos sistemos perkrova paskatino kuo greičiau skelbti ekstremalią situaciją.
Tai buvo padaryta vasario 26 d., dar iki pirmojo ligos atvejo paskelbimo mūsų šalyje.
„Iš tikrųjų, visi stebėjome, kas vyksta Kinijos Uhano mieste. Tuo metu atrodė, kad tai yra visiškai vietinė Kinijos problema, tačiau pasaulyje prasidėjo baimė, kad virusas gali plisti. Lietuvoje net ir be Vyriausybės, ekstremalių situacijų komisijos ir be tų visų didelių koordinavimų, buvo pradėti keletas dalykų.“
Pirmiausia, priminė jis, buvo pradėta patikra oro uostuose ir registruojami atvykstantys žmonės.
„Visi suprato, kad gali atsitikti taip, jog Lietuvoje būtent tokiu keliu tas virusas ir atkeliaus. Tuo metu, prisimenu, sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga buvo Amerikoje, o Saulius Skvernelis atostogavo. Sveikatos apsaugos ministerija nusprendė kreiptis į Vidaus reikalų ministeriją, kad būtų sukviestas valstybės ekstremalių situacijų komisijos posėdis (VESK – „Delfi“).
Tuo metu man teko bendrauti su premjeru ir jis manęs paprašė nueiti į tą posėdį, jame sudalyvauti kaip jo atstovui. Ten vyko diskusija, ką daryti toliau, kokių veiksmų imtis, ar tai jau daryti koordinuotai.“
Pasak S. Malinausko, tai dar nebuvo nieko panašaus į tai, kas jau dėjosi po kelių mėnesių, mat tuo metu viskas vyko tik Kinijos ribose.
„Aš atsimenu pačią diskusiją ekstremalių situacijų komisijoje ir buvo aptariamos įvairios prognozės, kas atsitiks su tuo virusu. Buvo svarstoma, kad galbūt jis ir liks Kinijos ribose, taip pat buvo klausimas dėl jo pavojingumo ir kaip greitai bus rasti vaistai viruso gydymui. Be abejonės, jau buvo kalbama, kas atsitiktų, jeigu jis pasiektų Lietuvą.
Mano galva, tuo metu buvo svarbus dalykas, kad Vyriausybė jau buvo nudegusi neskelbdama šalies mastu ekstremalios situacijos per Alytaus padangų gaisrą. Buvo taip sudėlioti įstatymai, kad Alytuje „Ekologistikos“ gaisras neatitiko tų aplinkybių, kad būtų galima ją skelbti. Po to Vyriausybė pati taisė visą tą įstatymų bazę ir kai mes jau kalbėjome apie koronavirusą, visi aiškiai sakė, kad nebekartotume tų pačių dalykų. Geriau paskelbti ekstremalią situaciją ir mobilizuoti tarnybas, o ne laukti, kad tai bus per vėlu.“
Vyriausybė taip pat pradėjo skelbti ir iš kurių šalių grįžus reiktų dvi savaites izoliuotis namuose.
Nutarta, kad Ekstremalių situacijų operacijų vadovu turėtų tapti Aurelijus Veryga, o Visuomenės informavimo (VIG) grupės vadovu buvo paskirtas Skirmantas Malinauskas.
Buvęs sveikatos apsaugos ministras, Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos frakcijos Seime narys A. Veryga prisiminė, kad pradžioje plito sąmokslo teorija neva jie slepia pirmąjį atvejį.
„Tačiau Lietuva ekstremalią situaciją paskelbė dar neturėdama nei vieno nustatyto atvejo. Mes sureagavome avansu. Matėme rizikas aplink, skaitėme, kas vyksta, buvo labai neramu.
Klasikiniu atveju ekstremali situacija yra daugiau skirta jau atsiradusios krizės likvidavimui, bet tam tikra prasme ta krizė jau buvo kilusi pasauliui, o Lietuva yra atvira to pasaulio dalis. (…) Tik vėliau atsirado sienų kontrolė“, – pasakojo jis.
Pašnekovui įsiminė Europos Sąjungos sveikatos apsaugos ministrų posėdis, per kurį vokiečiai pasiūlė pradėti registruoti keleivius.
„Tada tas buvo labai audringai priešiškai sutikta. Belgija tada pasakė: „kokia čia nesąmonė“. O po kelių savaičių viskas užsidarė“, – sakė A. Veryga.
Dabar, jau žvelgdamas į praeitį, jis įvertino, kad tuometinis Lietuvos sprendimas „gal geriau – truputį perdėtai sureaguoti“ pasiteisino.
Nustatytas pirmasis ligos atvejis
Neilgai trukus, vasario 28 d. šalyje buvo fiksuotas pirmasis susirgimo atvejis koronavirusu. Šis įvykis sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio, valdantieji ir atsakingi už situacijos valdymą nusprendė surengti spaudos konferenciją neįprastu metu – naktį.
Naktį iš ketvirtadienio į penktadienį Vyriausybė pranešė apie pirmąjį koronaviruso atvejį Lietuvoje.
Pacientė buvo izoliuota Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, kur buvo tokiems susirgimams gydyti pritaikyta infrastruktūra. Paskelbta, kad ji vasario 24 d. grįžo iš Italijos miesto Veronos, o vasario 25 d. pasijuto ne visiškai gerai. Buvo paimtas tepinėlis ir išvežtas diagnozei nustatyti į Vilnių. Apie pirmą valandą buvo gauta informacija, kad nustatytas koronavirusas. Pacientė naktį greitosios pagalbos automobiliu buvo atvežta į ligoninę, izoliuota ir toliau stebėta jos būklė.
Vėliau surengtoje spaudos konferencijoje premjeras S. Skvernelis sakė, kad „panikos ir kardinalaus pasikeitimo nėra“. Vis dėlto įspėjo, kad nesutinkančius izoliuotis atidžiau prižiūrės policija, o A. Veryga akcentavo, jog reikia stengtis išvengti, kad virusas nepradėtų plisti šalies viduje.
„Ta spaudos konferencija, kuri įvyko trečią valandą, man buvo svarbu parodyti, kad mes ir informuojame, bet tai yra ir labai svarbu. Aišku, daug kas vėliau mane kaltino, kad aš skleidžiu paniką. Mano citatos buvo, kad aš sakiau, jog bus žmonių, kurie numirs nuo koronaviruso dėl to, kad elgsis neatsakingai. Kažkas traktavo, kad jeigu elgsis kvailai ir pats ministras klausė, kodėl aš žmonių neraminu. Visgi tikrai žinojau, kad bus žmonių, kurie galvos, jog tai yra nerimta.“
Tuomet sveikatos apsaugos ministro pareigas ėjęs A. Veryga prisiminė, kad pirmasis koronaviruso atvejis buvo įspūdingas.
„Nežinau, kiek žmonės jį atsimena. Tai buvo moteris, atvykusi iš Italijos. Šiauliuose tas atvejis buvo nustatytas. Tiek aš, tiek kiti kritiniai koordinatoriai, turėjome nuolatinį ryšį su ligoninėmis ir laboratorija, ir jie buvo įpareigoti pranešti apie pirmą atvejį. Tas atsitiko gal pirmą valandą nakties. Tada buvo apsispręsta kviesti žurnalistus, pranešti apie jį. Tada ir į ligoninę buvo važiuojama ir bendraujama.
Paskui tas atvejis pavirto savotiška makabriška istorija, kai žmogus, kuris nieko išskyrus slogą neturėjo, turėjo labai ilgai gulėti ligoninėje. Ten buvo su visokiais priekaištais – ir kad čiužinys per kietas, kad televizoriaus nėra, kad maistas negeras. Turbūt žmogui kantrybė baigėsi. Ten begulint ir išprotėti gali, ypač, jeigu nieko nejauti“, – pasakojo A. Veryga.
Jis priminė, kad pradžioje, kadangi apie virusą buvo žinoma labai mažai, žmonės, kuriems jis buvo nustatomas, buvo guldomi į ligoninę.
„Jie ten buvo laikomi tol, kol buvo sulaukiama dviejų neigiamų testų atsakymų. Reiškia, – ilgai. Bet visas žinojimas atėjo su laiku, atsirasdavo vis naujų žinių, tyrimų, ir reikėjo viską adaptuoti“, – kalbėjo A. Veryga.
Šalyje įvedamas pirmasis karantinas
Toliau plintant daug nežinomybės sukėlusiai infekcijai, kovo 11 d. PSO paskelbė koronaviruso protrūkį pandemija. Lietuva irgi ilgai nelaukė ir nusprendė imtis visų įmanomų saugumo priemonių. Vilniaus savivaldybė jau kovo 12 d., viena pirmųjų, nelaukdama Vyriausybės nurodymų, nusprendė uždaryti visas mokyklas.
Kovo 14 d. vakarą Vyriausybė rinkosi į posėdį, kuriame diskutavo apie karantino paskelbimą visoje Lietuvoje. Be didesnių diskusijų, bendru sutarimu tam buvo pritarta. Karantinas visoje šalyje įsigaliojo naktį iš sekmadienio į pirmadienį, kovo 16 d. Tąkart buvo nutarta jį padaryti dviem savaitėms, o paskui, jeigu reikės, pratęsti.
Karantino paskelbimu visoje šalyje buvo apribota ir visų kavinių, barų ir ne maisto parduotuvių veikla visoje šalyje. Darbą galėjo tęsti maisto prekių parduotuvės, vaistinės, tačiau jose buvo įvestos papildomos apsaugos priemonės. Lietuvoje jau buvo užfiksuoti 8 koronaviruso atvejai. Posėdžiui pirmininkavęs premjeras S. Skvernelis sakė, kad sprendimus priimti buvo būtina.
Pasak viską iš arti mačiusio S. Malinausko, tuo metu buvo didžiulė nežinomybė, kadangi niekas negalėjo įsivaizduoti, kaip seksis dirbti arba mokytis nuotoliniu būdu.
„Teko dalyvauti šio antro svarbaus sprendimo priėmime, kai jau buvo aiškiai matomas tarptautinis kontekstas ir nuspręsta priimti visas griežčiausias priemones. Visi sėdėjome namuose, visi skaičiavome, kaip tai paveiks verslą, visi galvojo, kas toliau bus.
Iš tikrųjų, buvo sunku įsivaizduoti, kaip atrodys gyvenimas, kai visi turėsime užsidaryti namuose. Antrojo karantino paskelbimo metu jau daugmaž visi žinojo, kaip tai turės atrodyti. Tačiau aš puikiai atsimenu, kai mes diskutavome, kaip nuotolinis ugdymas turės vykti provincijoje, kur tikrai ne visi vaikai turi kompiuterius.“
Po paskelbto Lietuvoje visuotinio karantino, greitai buvo pranešta ir apie pirmąją mirtį nuo koronaviruso. Kovo 21 d. SAM tąkart informavo, kad pirmoji auka buvo „senyvo amžiaus ir lėtinėmis ligomis sirgęs žmogus“. Jis buvo gydytas Ukmergės ligoninėje. Tuo metu jau buvo paaiškėję, kad vienas iš Ukmergės ligoninės medikų užsikrėtė koronavirusu, ligoninė nebepriėmė naujų pacientų, buvo uždaryti keli skyriai, nauji ligoniai buvo vežami į kitas artimiausias gydymo įstaigas.
Skandalą sukėlė grįžtančiųjų izoliacijos sąlygos
Vyriausybę ir savivaldybių merus buvo supriešinęs nutarimas, kad visos savivaldybės turi iš užsienio grįžusius, taip pat nesunkius ligos simptomus patiriančius Lietuvos gyventojus 14 dienų izoliuoti savivaldybių paskirtose patalpose. Tokį raštą vėlų vakarą pasirašė sveikatos apsaugos ministras A. Veryga ir tuo sukėlė sumaištį savivaldybėse, kurios apie naują tvarką sužinojo iki jos įsigaliojimo likus kelioms valandoms.
Pasak S. Malinausko, ir Vyriausybėje buvo suvokta, kad tai daryti yra klaida, mat jau būdavo asmenų, kuriuos testuodavo darbovietėje, o norėjo juos uždaryti vienose patalpose su visais nesityrusiais. Taip pat buvo aišku, kad tai sukels ir kitokių problemų.
„Saviizoliacija ir tai, kas buvo nurodoma apie sugrįžimą iš Vakarų, be abejo, kalbant apie oro uostus ir srautų valdymą, tai buvo viena pirmųjų priemonių. Galima kalbėti ir šiuo atveju apie sumaištį, bet mes matėme, kad galima labai nesudėtingai atsekti net ir pirmo paciento atveju, kas atsitiko, nes NVSC specialistai jau turėjo tikslią informaciją.
Jeigu tokios kontrolės nebūtų buvę, būtų žymiai sudėtingiau buvę aiškintis, ar tai koronavirusas, ar kita liga. Tai pat buvo daug vadinamų „keliaujančių medikų“ skandalų. Buvo su viena medike neaiškus atvejis, kuri grįžo iš egzotinės šalies. Taigi, prasidėjo klausimai, iš kokių šalių atvykstant turėtų saviizoliuotis. Taigi, saviizoliacija buvo vienas svarbiausių klausimų.“
Vienintelis dalykas, kurio sprendime jau nedalyvavo pats S. Malinauskas, bet gerai prisimena kaip sukėlusį daug chaoso, kai grįžtantys žmonės buvo sodinami į autobusus ir vežami į specialius viešbučius saviizoliacijai savivaldybių išskirtose patalpose.
„Aš irgi rašiau ir sakiau premjerui, kaip buvusiam darbdaviui, kad tai yra ne tik kaip perlenkimas lazdos ir žmogaus teisių pažeidimas, bet ir rimtas klausimas dėl pačios pandemijos valdymo. Tuo metu man rašė žmonės, kurie atliko darbovietėse testus ir buvo akivaizdžiai sveiki, tačiau taip pat grįžo žmonės, kurie niekada nesitestavo. Ir norėta juos visus kartu uždaryti, pagal planą, dviem savaitėms kambariuose kartu gyventi.
Mes ir kalbėjome, kad pirmas dalykas, jeigu ir kažkas vienas serga tame kambaryje, yra didelė tikimybė, jog jis tomis ligomis pasidalins. Antras dalykas, kėlėme klausimą ir dėl žmonių saugumo, nes pasitaikė ir alkoholio vartojimo, o galiausiai ir muštynių. Taip pat išsiaiškinome, kad dauguma žmonių turėjo sąlygas, kur patiems izoliuotis. Vis dėlto jau pirmą dieną pranešiau premjerui, kad tai klaida. Jie irgi tai jau buvo supratę ir greitai tos idėjos buvo atsisakyta.“
Tačiau šaliai teko susidurti ir su nepakankamu apsaugos priemonių rezervu, kad būtų pakankamai apsaugoti šalies medikai. Skandalas buvo kilęs Kauno klinikinėje ligoninėje, kur esą medikai turėjo saugoti vienkartines tokias priemones ir vėliau vėl jas naudoti. Taip pat žmonėms supanikavus, jie irgi pradėjo iš vaistinių šluoti medicinines veido kaukes, todėl trūkumą teko siųstis netgi iš Kinijos.
Pirmasis karantinas šalyje buvo panaikintas birželio 17 d., paliekant kai kuriuos apribojimus. Tąkart Vyriausybė džiaugėsi pasiektais rezultatais. Vasarą gyventojai galėjo mėgautis pakankamai laisvu gyvenimu, pilnu pajėgumu veikė kavinės ir barai, lietuviai atostogoms galėjo rinktis Baltijos burbulo šalis.
Pranešimai apie antrąją bangą
Deja, ruduo nebebuvo toks sėkmingas. Nuo spalio vidurio vėl po truputį pradėjo augti koronaviruso skaičiai. Daug kas kaltino Vyriausybę, kad ji bijojo imtis griežtesnių priemonių dėl spalio 11 d. turėjusių įvykti Seimo rinkimų. Tokiu būdu esą pradelsė ir antroji banga smogė visu stiprumu.
Buvusiam sveikatos apsaugos ministrui bene daugiausiai klausimų kėlė dėl to, kodėl per antrąją bangą nesiėmė ribojimų.
„Tuo klausimu labai spekuliuojama. Žmonės labai greitai pamiršo, ką jie patys sakė. Jie sakė, kad „nereikėjo tokio griežto karantino“, „reikėjo viską subtiliau daryti“, „kam čia šaudyti iš patrankų į žvirblius“.
Visi tie epitetai, kurie buvo laidomi, paskui atsisuko antru lazdos galu prieš juos pačius – ne dėl to, kad kažkas nebuvo skelbiama, o dėl to, kad tai padarė poveikį žmonių pasitikėjimui“, – sakė A. Veryga.
Savo teiginiui paaiškinti politikas naudoja situacijos šeimoje analogiją.
„Jeigu tėtis ir mama turi dvi skirtingas nuomones apie kažką, ko vaikui reikia, tai, kaip reikia daryti? Tada darai, kaip nori, ir vis tiek būsi kažkam negeras.
Lygiai tas pats yra su žmonėmis, kuriems reikėjo apsispręsti: ar laikytis reikalavimų, ar čia rimta? Prisiminkite debatus dėl naktinių klubų. Siūlėme mes tam tikras priemones, o ką sakė: „kam čia reikia? Argi ten plinta? Mes ir taip susitvarkome. Jūs nesate buvęs naktiniame klube“, – prisiminė A. Veryga.
Jis pažymėjo, kad tuometinė Vyriausybė paskelbė karantiną.
„Bet ir prieš tai Lietuva nebuvo labai originali. Mes neturime prabangos turėti labai išvystytų infekcinių ligų kontrolės institutų. Yra šalių, kurios juos turi. Europa buvo susidėliojusi tam tikrą planą, kaip riboti judėjimą, tai yra tas vadinamas „šviesoforo principas“. Mes jį buvome nusirašę nuo Europos, persikėlę į savivaldybes, ir laikėmės strategijos neskelbti nacionalinio karantino, bet taikyti lokalius karantinus. Tą ir darėme.
Paskui pasimatė, kad to neužtenka, kad žmonės yra labai judūs, ir jie rekomendacijų vengti kontaktų nesilaikė. Tada jau Vyriausybė turėjo apsispręsti, ir apsisprendė, dėl nacionalinio karantino“, – pasakojo buvęs ministras.
Kartu jis priminė, kad maždaug po trijų savaičių, po antrojo karantino paskelbimo, ekspertai pradėjo kalbėti, kad situacija stabilizuojasi.
„Tada, kokia yra logika griežtinti priemones, jei mes motame, kad situacija stabilizuojasi? Lygiai taip pat ir dabar, Vyriausybė sugriežtino, ir papildomų priemonių neįvedinėja, ji tiesiog laukia, ir mato, kaip krenta skaičiai. Ta pati logika buvo ir tada – išlaukti ir pamatyti, kas darosi, o tada spręsti dėl naujų priemonių“, – sakė A. Veryga.
Jis su nuostaba klausosi pamąstymų, kad kažkas specialiai galėjo norėti sugadinti situaciją dėl rinkimų.
„Nežinau, kokiu išprotėjusiu reikia būti, kad darytum kažką panašaus specialiai. Mes visi gi esame patys gyvi žmonės, galime susirgti, turime tėvus, vyresnio amžiaus artimuosius. Turi būti nesveiko proto, kad kažką panašaus darytum specialiai dėl rinkimų“, – stebėjosi A. Veryga.
Pripažįsta, kad klaidų buvo
Buvęs sveikatos apsaugos ministras pripažįsta, kad valdant pandemiją buvo padaryta klaidų.
„Pirma pamoka, kuri buvo išmokta, – kad į infekcijų kontrolę reikia net ir esant gerai situacijai žiūrėti rimtai. Ką mums parodė protrūkiai ligoninėse, slaugos įstaigose? Tai – kad žmonės infekcijų kontrolę buvo užmiršę, ir nebemokėjo nei naudotis priemonėmis, nei jų turėjo. Panašiai įvyko ne tik Lietuvoje, bet tai yra labai rimta pamoka, kurios turėtų nepamiršti nei politikai, nei sveikatos administratoriai. Tai išmokus, per antrą karantiną nebereikėjo stabdyti sveikatos sistemos“, – atkreipė dėmesį A. Veryga.
Lokalių karantinų (o ne nacionalinio karantino) pasirinkimą buvęs ministras taip pat vadino klaida.
„Negaliu to vadinti absoliučia klaida, nes estai iki šiol, kiek žinau, tą taiko, ir jiems visai neblogai sekasi. Kodėl vieniems tai veikia, o kitiems – ne, yra labai sunku pasakyti. Greičiausiai, tai priklauso nuo žmonių elgesio. Kodėl vieni elgiasi vienaip, o kiti kitaip, yra daugiau sociologų, psichologų kompetencijos klausimas“, – sakė A. Veryga.
Žvelgdamas į praeitį jis galvoja, kad būtų buvę geriau, jei jie būtų neklausę „liberalių šnekėtojų“, kurie sakė, kad „nereikia čia drausti, reikia žmonėms tiesą pasakyti, ir visi bus protingi“.
„Mes bandėme tą per Vėlines daryti. Vietoj to, kad uždarytume ir neleistume judėti tarp miestų, pasikliovėme žmonių sąmoningumu, stengėmės pasakyti, kad nejudėtų, kad tai bus pavojus vyresnio amžiaus žmonėms. Po to pamatėme dar vieną bangą. (…)
Dabar per Kalėdas, per Naujuosius Metus, tas jau nebuvo pakartota. Buvo pasimokyta iš mūsų lietuviško konteksto, nes jau buvo iš ko mokytis. Buvo Velykos – vienaip, ir Vėlinės – kitaip, ir matėme, kur pavyko, o kur ne. Skaudu, kai turi mokytis iš savų klaidų, bet kartais taip išeina“, – sakė A. Veryga.
Pradžioje buvo daug nežinios ir nejaukumo
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Infekcinių ligų klinikos vadovė prof. Aušra Mickienė, paprašyta prisiminti pačią pradžią, atsiduso. Medikams tiek visko per tą laiką įvyko, kad „atrodo, kad praėjo jau šimtas metų“.
„Iš pradžių buvo neįsivaizduojamai daug nerimo. Atrodė, kad viskas lyg yra neįtikėtina. Kai prasidėjo reportažai iš Kinijos, tai atrodė, kad visa tai labai toli. Jau, kai pradėjome gauti žinias iš Italijos, ir tai kaip tik sutapo su mokinių atostogomis, tada pasijautė, kad čia kažkas bręsta. Buvo labai nejauku“, – prisiminė A. Mickienė.
Profesorė pasakojo, kad po to sekė didžiulės nežinios periodas.
„Mes žinojome, kad, jei bus pirmieji ligoniai, jie bus vežami į infekcinių ligų skyrius, bet jokio aiškumo nebuvo. Nebuvo iki galo aišku, kaip tas virusas plinta, (…) nebuvo jokių aiškių apsirengimo, nusirengimo reguliacijų. Buvo tiesiog nuorodos į SARS ir MERS.
Atsimenu, kaip išėjau penktadienį net nežinau kelintą valandą į namus, visame skyriuje iškabinėjau apsirengimo rekomendacijos, kad, jeigu atvažiuotų toks pacientas, žmonės žinotų, kaip apsirengti ir nusirengti“, – apie praėjusio metų vasario mėnesio realijas kalbėjo A. Mickienė.
Pasak profesorės, tuo metu medikams buvo neaiškus ir atvejo apibrėžimas. Buvo tik žinoma, kad rizikoje yra asmenys, atvykę iš keturių Italijos regionų. Tarp jų pasitaikė ir tolimųjų reisų vairuotojų, ir tiesiog juos pravažiavusių žmonių.
„Būdavo skambučių iš budinčių daktarų ir vakarais, ir naktimis, su klausimais, ar galima įtarti tą susirgimą. Taip ir buvo, kol sulaukėme pirmo tikrojo ligonio“, – sakė A. Mickienė.
Pirmasis užsikrėtęs koronavirusu į jų skyrių pateko maždaug kovo 11 dieną. Prieš tai jis jau buvo buvęs ligoninėje Šiauliuose.
„Dar prieš pirmuosius atvejus turėjome „generalinių repeticijų“, kur įtardavome, bet, ačiū Dievui, nepasitvirtino. O pirmuosius ligonius labai aiškiai prisimenu. Mano buvęs rezidentas priėmė juos, ir sako: „atvežė šeimą, slidininkai. Man atrodo, šitie tai turbūt bus iš tikrųjų“, – pasakojo A. Mickienė.
Paskui gydytojai įsiminė ilgą ir sunkų periodą, kai testų rezultatų tekdavo laukti aštuonias-devynias valandas. Taip buvo, kol nebuvo vadinamųjų „drive-in“ stotelių.
„Tas periodas nuo pirmo paciento iki „drive-in“ stotelių buvo kažkoks košmaras. Veždavo absoliučiai visus, kuriems įtaria koronavirusą. Juos reikėdavo paguldyti, laikyti aštuonias-devynias valandas, ir sulaukti atsakymo. Didžioji dalis atsakymų buvo neigiami.
Gydytojams reikėjo pradėti vaikščioti per lauką. Tai buvo kovo mėnuo. Reikėdavo vaikščioti ir naktimis su tais skafandrais. Tada verslas labai padėjo, pastatė pavėsines“, – prisiminė A. Mickienė.
Medikė sakė, kad gal tik balandį, kai nebereikėjo stacionarizuoti visų laukiančių tyrimų, jie tikrai pajuto, kad tai yra iš tikrųjų sunki liga.
„Tada jau pradėjo vežti sunkius ligonius. Per pirmą bangą labai daug pacientų buvo iš slaugos namų. Tuo laiku situaciją labai sunkino tai, kad reikėjo kartoti tyrimus, ir reikėdavo sulaukti dviejų neigiamų atsakymų. (…) Ir tuo metu tikrai buvo daug sunkių ligonių – ne tiek dėl COVID’o, kiek dėl gretutinės patologijos“, – sakė A. Mickienė.
Medikai patys daug mokėsi
Medikė taip pat prisiminė, kad tuo metu ji su kolegomis ištisai skaitė daugybė mokslinių straipsnių, domėjosi eksperimentinio gydymo rezultatais, vaistais.
„Mums tas buvo labai įdomu. Mes atrinkdavome pacientus, kurie tinka tam gydymui. Naudodamiesi medicinine literatūra, bandėme visaip eksperimentuoti, kaip galėtume geriau juos gydyti. (…) Ir net sakyčiau, kad mums sekėsi“, – prisiminė A. Mickienė.
Kartu medikė sutiko, kad šis periodas ypač sunkus ir ligonių artimiesiems.
„Pacientai guli izoliuoti. Jie su niekuo negali bendrauti. Tada (per pirmą bangą) dar mes kažkaip fiziškai sugebėdavome artimiesiems kažkiek daugiau tos informacijos suteikti.
Nors, žinoma, tai irgi yra labai baisu, nes artimieji yra pripratę kalbėti su gydančiu daktaru. O tokio asmens, kaip gydantis daktaras, nebeliko. Tiesiog eina komandos, pamainos, ir nėra tokio vieno žmogaus, kuris žinotų apie tą artimąjį viską nuo „a iki z“. Tada vis kažkas iš skyriaus tau suteikia kažkokią informaciją epizodais. Aš įsivaizduoju, kad namiškiams tai yra be galo sunku – ypač tų pacientų, su kuriais jie negali tiesiogiai sukontaktuoti“, – sakė A. Mickienė.
Sejonienė: pradžioje labiausiai įsiminė nežinomybė
Naujajame Seime Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai priklausanti Jurgita Sejonienė tuo metu, kai tik prasidėjo bėdos dėl koronaviruso, buvo aktyvi Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) dalyvė, buvo šio judėjimo vadovo pavaduotoja. Kalbėdama apie pačią pradžią, pašnekovė sakė, kad jai labiausiai įsiminė tuo metu tvyrojęs nežinomybės jausmas.
„Pirmasis atvejis nebuvo nei sunkus, nei sudėtingas. Tiesiog gydymas užtruko. Buvo daug nežinios gydymo įstaigose ir organizavime. Stebint kitų šalių duomenis, buvo aišku, kad ir Lietuvoje neapsieisime su tuo vienu atveju. Bet pats pasiruošimas, instrukcijos gydymo įstaigoms, priemonių, darbuotojų mokymų trūkumas, – tas tai tikrai įstrigo“, – pasakojo J. Sejonienė.
Ji prisiminė, kad kovo-balandžio mėnesiais LMS teikė daug pasiūlymų ir prašymų, kaip užtikrinti darbą sveikatos priežiūros įstaigose, kad medikai būtų saugūs.
„Tai buvo įtemptas laikas. Tuo metu mums skambino ir kreipėsi tiek pavieniai sveikatos priežiūros darbuotojai, tiek įstaigos. Tuo metu prisidėjome ir prie „Laisvės televizijos“ organizuotos akcijos, ir patys rinkome lėšas, įsigijome priemonių“, – kalbėjo J. Sejonienė.
Pašnekovė teigė, kad gal tik gegužę jie jau galėjo pasijusti laisviau. Vasarą, pasak jos, irgi tas lengvas atokvėpis jautėsi daugiau gyventojams.
„Kai kurioms iš sveikatos priežiūros įstaigų nuo kovo taip ir nebuvo nei vienos dienos, kad nebūtų COVID-19 pacientų. Tačiau, žinoma, tokio darbo kaip antrosios bangos metu tikriausiai niekas nei laukė, nei tikėjosi. Džiaugiuosi, kad dabar situacija gerėja, nes sveikatos priežiūros darbuotojai yra pervargę, ir, duok Dieve, kad ta situacija taisytųsi“, – sakė J. Sejonienė.
Žvelgdama į praėjusį laikotarpį, parlamentarė svarstė, kad tuometinė valdžia praleido progą „dirbti su žmonėmis“ , tai yra juos informuoti, kad reikia ruoštis rudeniui.
„Tą reikėjo daryti ir vasarą. Visi tą žinojo. Buvo ir mano pačios interviu gegužę, kur kalbėjome apie antrą bangą, ir, kad, nors skaičiai sumažėjo, bet reikia ruoštis didesnei bangai. Tokios komunikacijos su žmonėmis nepakako“, – pastebėjo J. Sejonienė.
Antra koronaviruso banga nubloškė sistemą į gilią duobę.
„Dabar kaip tik žiūriu – gruodžio 15 dieną buvo beveik 3500 atvejų. Nuo spalio pradžios buvo akivaizdu, kad dinamika buvo neigiama. Pavasarį, turint kur kas mažesnius skaičius, taikėme griežtas priemones, ir jos tikrai padėjo suvaldyti situaciją. Galima čia teisintis, kad „pavasarį mes daug ko nežinojome“. Pasirodo, kad ir rudenį tie, kurie tuo metu turėjo valdyti situaciją, lygiai taip pat nieko nežinojo. Kam tada reikėjo vasaros? Kam reikėjo kalbėti apie pasiruošimus, jeigu pradėjus daugėti atvejų skaičiui, netaikai jokių priemonių?“, – klausė J. Sejonienė.
Parlamentarė sakė, kad galėtų pagirti A. Verygą už tai, kad pavasarį priemonių, kontroliuojančių viruso plitimą imtąsi anksti ir griežtų. Dėl to ta situacija ir suvaldyta.
„Tai būtų ir viskas. O paskui – ir visi viešieji pirkimai, aiškios komunikacijos trūkumas, ir visiškas neveiksnumas per antrąją bangą, visa tai vienareikšmiai gali vertinti tik blogai“, – teigė J. Sejonienė.
Parlamentarė sakė, kad šie metai parodė, kad būtina turėti aiškų tokių ekstremalių situacijų valdymo planą, komunikacijos su savivalda svarbą.
„Savivalda ilgą laiką skundėsi, kad su jais nesikalba. (…) Būtina šitoje srityje užtikrinti abipusį bendradarbiavimą“, – sakė J. Sejonienė.
Ji kartu pažymėjo, kad būtina užtikrinti, kad valstybėje realiai būtų tas reikalingų priemonių rezervas, kuris yra numatytas.
„Šita situacija atvėrė senas žaizdas, kad turime daug trūkumų sveikatos priežiūros sistemoje – ypač dėl slaugos specialistų. Nebegalime su tokiomis problemomis ilgiau gyventi, ir reikia apsispręsti dėl valstybinio planavimo. Tai yra, ką mes turime padaryti, kad užtikrintume pakankamą kiekį slaugytojų ir tam tikrų specialybių gydytojų. (…)
Kalbant apie pačias gydymo įstaigas, tai – kaip turime puikius pavyzdžius su insulto, infarkto klasteriais, vadinasi, turime sveikatos priežiūros sistemos raidą ta linkme ir kreipti, kad atsirastų ir infekcinių ligų klasteriai. (…)
Daug metų kalbama, kad nėra efektyvi viešųjų pirkimų sistema. Tai efektyvinkime ją, nes kritiniu atvejo tokia šlubuojanti sistema gali labai daug kainuoti“, – kalbėjo J. Sejonienė.
Parlamentarė tikėjosi, kad jau prasidėję procesai tęsis, ir sistema bus efektyvinama.
„Tikiuosi, kad galėsime pakankamai sustiprinti pirminę sveikatos priežiūros grandį. Tikiuosi, kad sugebėsime efektyvinti specializuotas paslaugas. Tikiuosi, kad sugebėsime išlaikyti ne tik didelį lovų skaičių, bet, svarbiausia, užtikrinti, kad tos lovos būtų efektyvios, ir, kad paslaugos būtų kokybiškos“, – sakė J. Sejonienė.
Daugybė norinčiųjų tirtis ir ribotos galimybės
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Infekcinių ligų centro vadovė prof. Ligita Jančorienė prisiminė, kad pirmiausia į jų skyrių plūstelėjo žmonės, kurie grįžinėjo iš įvairių kelionių, ir kuriems buvo siūloma išsitirti dėl koronaviruso.
„Kadangi išsitirti nebuvo kur, tuos tyrimus darė vienintelė Nacionalinė laboratorija, ir juos paimti galėdavo tik universitetinės ligoninės priėmimo skyriuje, tai ir suplūdo labai daug žmonių. Jie plūsdavo ir dienomis, ir naktimis, ir iš lėktuvų, ir iš autobusų. (…) Visi buvo labai motyvuoti tirtis, o galimybės tirtis buvo labai ribotos“, – apie pačią pradžią pasakojo L. Jančorienė.
Gydytoja prisiminė, kad ta vienintelė tuo metu koronaviruso tyrimus dariusi laboratorija buvo perkrauta, daugybė laiko užėmė logistiniai dalykai – tyrimų nuvežimas, rezultatų laukimas.
„Dažniausiai tyrimo rezultatas ateidavo per 10-12 valandų. O, jeigu žmogui paimi tyrimą, tai jį laikai įtariamuoju, reiškia, kad negali jo paleisti, jis turi būti izoliuotas palatoje. Taip atsirasdavo šimtai tokių žmonių. Rašė ir žiniasklaidoje apie tai, kaip iš oro uosto tiesiog atvežė visą autobusą žmonių“, – pasakojo L. Jančorienė.
Pasak medikės, jiems pati pradžia buvo labai sunki dėl to, kad trūko valstybinės organizacijos.
„Niekas gi nežinojo, kaip čia viskas vystysis toliau. Pradžia buvo labai susijusi su ribotomis galimybėmis išsitirti ir tuos tyrimus paimti. Paskui jau atsirado tos mobilios stotelės, kurios ir iki šiol veikia, ir tas klausimas išsisprendė“, – sakė L. Jančorienė.
Pagalbos poreikis vis augo
Profesorė prisiminė, kad pirmajai pacientei jų centre koronavirusas nustatytas kovo 16 dieną.
„Nuo to momento atsidarė COVID’o skyrius. Buvo aišku, kad tie pacientai turi būti specialiai izoliuoti, kad asmenys, kurie turi su jais kontaktą, turi laikytis labai griežtų infekcijų kontrolės reikalavimų, kas nebuvo būtina dirbant su bet kuriais kitais infekcinėmis ligomis sergančiais ligoniais. Dėl to teko atidaryti atskirą skyrių, kuris užtikrintų visus tuos reikalavimus, – tiek pacientų, tiek personalo.
Kovo 16 d. atsirado pirma pacientė, paskui – antra, paskui – trečias ir kiti. Taip susikaupė visas skyrius. Kadangi stacionarinės pagalbos poreikis vis augo, tai jau vieno skyriaus neužteko, kai kurios ligoninės virto tik „covidin’es“ paslaugas teikiančiomis. Taip pat ir pas mus daug kartų išaugo skaičius lovų, skirtų „covidin’iams“ pacientams“, – sakė L. Jančorienė.
Sulaukę pacientų, sergančių nauja liga, infekcinių ligų gydytojai nepasimetė.
„Mes infekcinėse ligose visą laiką turime virusines, bakterines pneumonijas, tai nėra kažkoks stebuklas, kurio niekas nebūtų matęs ar girdėjęs. Nėra specifinių vaistų konkrečiam virusui, bet mes žinome, kad apskritai iš konkrečių virusų (kvėpavimo takų infekcijų) tik gripo virusinė infekcija turi specifinį gydymą. (…)
Bet tai nereiškia, kad tu visai nieko nedarai pacientui. Yra bazinis gydymas, kuris susideda iš visų kitų dalykų. Nebuvo taip, kad būtų šokas, ir, kad būtų užklupusi nematyta liga. Vėliau atsirado ir eksperimentiniai vaistai, (…) vieni pasiteisino, kiti – ne. Kaip ir kitų ligų atveju, dauguma virusinių infekcijų specifinio gydymo neturi. O palaikomasis, simptomis gydymas buvo taikomas nuo pirmos dienos“, – pasakojo L. Jančorienė.
Medikė nesutiktų, kad antros bangos metu pacientai yra sudėtingesni. Tiesiog per antrąją bangą jų – gerokai daugiau.
„Niekas nepasikeitė nuo pirmos bangos: maždaug 20 proc. iš visų sergančių serga sunkiai, iš kurių 5 proc. serga kritiškai sunkiai“, – sakė L. Jančorienė.
Baiminamasi trečios bangos
Paklausta apie išmoktas pamokas, gydytoja išliko kukli ir ištikima savo misijai.
„Mums tai yra mūsų įprastas darbas. Tik tiek, kad jis yra žymiai sunkesnis – dėl specifinių darbo sąlygų, apribojimų. Tiesiog visi pavargome. O – apie tas pamokas, net nežinau, ką pasakyti: aš, kaip ėjau į darbą, taip ir toliau einu.
Mes iš tikrųjų taikėme visas įmanomas priemones, kurios buvo siūlomos. Stengėmės neatsilikti nuo kitų šalių, skaitėme kitų ekspertų patirtis, ir bandėme ir savo pacientams taikyti visus metodus, kuriuos buvo pasirinkę kitų šalių kolegos“, – sakė L. Jančorienė.
Nors šiuo metu, pagal statistinius duomenis, atrodo, kad situacija vėl geresnė, medikė neskuba kalbėti apie šviesą tunelio gale. Baiminamasi trečios bangos.
„Daug bendraujame su užsienio kolegomis, (…) ten yra tikrai labai rimta trečia banga su nauja viruso paderme. Šiuo metu gal yra šiek tiek mažiau perkrauta ligoninė kaip buvo tarp Kalėdų ir Naujųjų Metų, bet iš to, kaip pasakoja kolegos apie pakitusio viruso sukeltą trečiąją bangą, tai mes neatsipalaiduojame“, – teigė L. Jančorienė.
Kol kas Lietuvoje nėra žinių apie tai, kad ir pas mus plistų nauja viruso atmaina. Profesorė buvo atvira, kad, jei tokių žinių bus, tai apie tai bus taip garsiai paskelbta, kad tikrai nebus įmanoma to neišgirsti.
„Lietuvoje tiesiog nebuvo sistemingo sekvenavimo proceso, kaip, pavyzdžiui, Britanijoje ir kai kuriose kitose šalyse, kur sekvenuojama vos ne 50 proc. visų mėginių. Pas mus sekvenuota 0,13 proc., mes nieko nežinome, ką mes turime. Dėl to ir nėra, apie ką kalbėti“, – sakė L. Jančorienė, kuri pabrėžė, kad apskritai šiuo klausimu vyraujanti bendra nuomonė yra tokia, kad tokie tyrimai turėtų būti atliekami nuolatos.
Pasak profesorės, šiuo metu yra žinoma apie tris naujas koronaviruso padermes – britų, Pietų Afrikos ir Pietų Amerikos. Latviai ir lenkai jau yra aptikę naujų koronaviruso padermių atvejų.
Medikė paaiškino, ką praktiškai reikštų žinia, kad yra nustatytas mutavusio viruso atvejis: „jeigu būtų nustatyta ta pati padermė kaip Britanijoje, tai reikia žinoti, kad ji plinta žymiai greičiau. Ten trisdešimt procentų išaugo užkrečiamumas, lyginant su prieš tai cirkuliavusia viruso paderme. Reikia numatyti, kad gali susidaryti židiniai, infekcija gali plisti labai greitai, ir, jeigu bus nors kažkoks suvaržymų atpalaidavimas, gali vėl išguldyti nemažai žmonių“.
Profesorė atkreipė dėmesį, kad šiuo metu koronavirusu yra persirgę maždaug 15-20 proc. populiacijos.
„Tai yra maža visuomenės dalis. Žmonių, kurie gali užsikrėsti ir susirgti dar yra daug. Labai svarbu, kaip greitai vyks vakcinacijos procesas, kad būtų pasiektas 70 proc. paskiepytų asmenų lygis“, – sakė L. Jančorienė.
