„Didžiausias klausimas iškyla dėl švietimo sektoriaus. Jeigu norime palaipsniui atidaryti švietimą, reikia labai didelio pedagogų susiklausymo. Čia pirmiausia turi formuotis kolektyvinis imunitetas. Pedagogai, kurie visi be išimties yra baigę aukštąjį mokslą, turėtų pritarti kuo didesniam vakcinavimui“, – teigė buvusiam premjerui Sauliui Skverneliui sveikatos klausimais patarinėjęs, šiuo metu Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriaus pavaduotojo pareigas einantis P. Gradeckas.

Pasak epidemiologo, būtų gerai, kad švietime bei medicinoje besiskiepijančių būtų net iki 90 procentų.

„Šiuo metu jau nėra tiek daug nepasiskiepijusių asmens sveikatos priežiūros darbuotojų. Galime vertinti pirmuosius skaičius. Devyniasdešimt kelių procentų skiepijimosi nėra. Priešingai, sakyčiau, kad net kai kur žibalo įpilama į ugnį. Bet yra ir labai pozityvių ženkų, kai žmonės, kurie nėra aukščiausiame prioritete, domisi, kada sulauks vakcinų“, – pastebėjo P. Gradeckas.

Epidemiologas nebuvo linkęs spekuliuoti tema, kada būtų galima tikėtis, kad Lietuvoje bus įgytas kolektyvinis imunitetas. Pasak jo, į tokio tipo klausimus dar negali atsakyti net pasaulinės ekspertų grupės (think tank – anglų k.), nes vakcinos efektyvumo tyrimai tebėra tęsiami.

„Po aštuonių-devynių mėnesių matome , kad vakcina vis dar yra efektyvi, bet dar lieka neatsakytų klausimų. Tarp jų, pavyzdžiui, – kiek vakcinos efektyvumą galėtų įtakoti besikeičianti viruso genominė struktūra“, – teigė P. Gradeckas.

Rizika – kad atsipalaiduosime

Paulius Gradeckas


Kartu epidemiologas atkreipė dėmesį, kad šiuo metu mes vis dar gyvename epidemijos sąlygomis.

„Yra toks dėsnis, kuris sako, kad, kai yra nelaimė, žmonių susidomėjimas bet kuriuo tą nelaimę sprendžiančiu reiškiniu yra padidinto jautrumo. Kol kas žmonės gali labai noriai eiti skiepytis, nes jiems atsibodo karantinas, jie iš tikro bijo susirgti, turėti komplikacijų arba net mirti. Galiausiai yra socialiniai veiksniai: jie nori aplankyti savo giminaičius, laisviau gyventi“, – vardijo P. Gradeckas.

Tačiau pašnekovas atkreipė dėmesį, kad kažkuriuo laikotarpiu ateis toks metas, kai sergamumo skaičiai ims drastiškai mažėti, o skiepijimasis dar bus tik įpusėjęs.

„Mes tada galime turėti labai gilų norinčiųjų skiepytis skaičiaus kritimą. Žmogaus protas taip jau surėdytas, kad, „jeigu problema yra sprendžiama nuo manęs nepriklausančiomis pastangomis, tai aš tada gal pasitrauksiu į šoną, pastangų neparodysiu, ir vis tiek ji kažkaip išsispręs“.

Premjerė Ingrida Šimonytė labai mėgsta Šveiką. Jaroslavas Hašekas yra paleidęs į pasaulį tokią savo nemirtingą frazę: „nebuvo taip, kad niekaip nebūtų“. Nenoriu, kad šita frazė taptų pagrindiniu leitmotyvu balandžio arba gegužės mėnesiais, kai galbūt pradėsime skiepyti jau ne tik rizikos grupes ir kolektyvus, bet ir bendrą populiaciją“, – sakė P. Gradeckas.

Epidemiologas mato riziką, kad dėl tokių psichologinių veiksnių gali imti formuotis „kišenės“, kas neleistų išnaikinti ligos.

„Čia – panašiai kaip su rinkimais, kai trisdešimt procentų balsuoja iki trečios valandos, tada feisbuko Vilniaus burbulas sugalvoja, kad „o, viskas, išsirinkome savo valdžią, daugiau neisime, nes vakarėlis arba dar kažkas laukia“. Deja, žmogaus psichologija drastiškai nepasikeičia ištikus kažkokioms nelaimėms. Jis linkęs galvoti tiesiausiu ir paprasčiausiu keliu“, – konstatavo P. Gradeckas.

Skiepų paso idėja stumsis į priekį

Specialistas net neabejoja, kad skiepų paso idėja stumsis į priekį.

„Europos Komisija (EK) yra išleidusi per daug pinigų, ir per daug mechanizmų jau yra užkurta, kad ji neįsigyvendintų. Tuo labiau, kad šalys narės kurios dalyvavo bendrame pirkime, įsipareigoja vakcinas sunaudoti efektyviai, ir pateikti informaciją į elektroninę erdvę.

Mums, skiepytojams, tai yra papildomas dalykas. Bet tebūnie, dėl bendro gėrio turime tą daryti. Tai yra svarbu atsekamumui ir vakcinos efektyvumui paskaičiuoti“, – aiškino P. Gradeckas.

Epidemiologas priminė, kad jau egzistuoja vadinamieji „geltonieji pasai“, tai yra Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) pripažįstami imunoprofilaktikos pažymėjimai.

„Tie pasai buvo sukurti dėl geltonojo drugio, dėl to jie ir yra geltoni. Juos turi labai nedidelė dalis populiacijos: tokie žmonės kaip aš, kurie kažkuriuo karjeros metu turėjo važinėti į misijas, keliaujantieji į kraštus, kur geltonasis drugys yra endeminis, ir, kur be skiepo tiesiog neįvažiuosi, taip pat – dar keletas žmonių, kurie turi viską – tarptautines teises, tarptautinį imunoprofilaktikos pažymėjimą“, – sakė P. Gradeckas.

Specialistas pripažino, kad tokia pažymėjimo forma nėra patogi. Tam yra kelios priežastys.

„Geltonojo drugio vakcina yra kontroliuojama pasaulio mastu, ir jos kokybė bei antikūnų titrai yra tiriami. Visų kitų vakcinų, kurias galima įsirašyti į tą pasą, kokybės atsekamumas labai priklauso nuo šalies arba regiono“, – aiškino P. Gradeckas.

Pasak epidemiologo, vakcinos nuo koronaviruso atveju egzistuotų ir dar vienas nepatogumas. Paprastai į tą tarptautinį pažymėjimą yra įklijuojamas lipdukas nuo vakcinos buteliuko, ant kurio yra serijos numeris, ir paskui dedamas įstaigos, kuri atliko skiepą, štampas.

„Dabar mes ištraukiame iš vieno buteliuko šešias dozes. Kai mes turime vieną buteliuką su vienu lipduku ir šešis norinčius, reikėtų rinkti tuos buteliukus ir nulupinėti. Tai yra toks paprastas nepatogumas“, – pasakojo P. Gradeckas.

Todėl, pasak specialisto, pasirinkta logika viską fiksuoti elektroniškai.

„Paskui tik liks klausimas, ar vakcinavimas yra kokybiškas. Į tai atsakys tik tyrimai, kuriuos galėsime padaryti atlikę bent dalies visuomenės vakcinavimą. Tada žiūrėsime, kiek dviem dozėmis vakcinuotų žmonių susirgo, kiek – viena doze, o, kiek susirgo tokių, kurie buvo apskritai nevakcinuoti. Tada jau šalies mastu galėsime spręsti, ar pas mus skiepijimas buvo efektyvus“, – dėstė P. Gradeckas.

Į dalį klausimų atsakys tik teismai

Vienas iš klausimų, kuris taps aktualesnis vakcinoms tampant prieinamoms visiems, – ar darbdavys teisiškai gali reikalauti iš savo darbuotojų skiepytis.

P. Gradeckas pasakojo, kad jie su sveikatos sektoriaus darbuotojais ir teisininkais šį klausimą svarstė dar vasarą. Jis paaiškino, kad tokių priemonių niekas nenori imtis, nes visi supranta, kad „tai, kas yra prievarta, tas yra atmetama“.

Todėl, pasak jo, specialistai svarstė ne apie tai, kaip priversti sveikatos sektoriaus darbuotojus skiepytis, bet kaip palikti jiems mažiau galimybių nesiskiepyti, arba, kodėl jie turėtų skiepytis.

„Profilaktinis skiepijimas yra fizinė apsaugos priemonė. Tai suleidžiama į tavo kūną, ir tikimasi, kad kūnas sureaguos. Tokios priemonės yra labai panašios kaip pirštinės, akiniai, chalatas, skydelis. Tai – paprastas klausimas: jeigu, pavyzdžiui, atsisakai dėvėti skydelį einant virinti, tau niekas virinti tuo metu neleis.

Tada darbdavys turi du pasirinkimus, arba tokiam žmogui reikia surasti vietą, ir perkelti ten , kur nėra virinima, arba jį atleisti iš darbo dėl to, kad žmogus atsisako dirbti pagal jo funkcinę pareigybę priklausančius principus.

Čia priežastinis ryšys yra aiškus: nedėvėsi šalmo, užkris ant galvos medis, žūsi. Nedėvėsi skydelio, jei virinama šaltuoju būdu, į akis prikris žiežirbų, turėsi važiuoti į ligoninę, gali netekti regėjimo. Tada jau yra darbdavio atsakomybė – kodėl jis nesukontroliavo, kad žmogus dėvėtų skydelį. Šitoje vietoje, jei nebūsi pasivakcinavęs, ir jei užkrėsi kitą asmenį (kalbame apie medicinos įstaigas), ir būtų įrodyta, kad nuo tavęs užsikrėtė, už tai yra numatoma atsakomybė Lietuvos Respublikos ir kitų šalių įstatymuose“, – aiškino P. Gradeckas.

Specialistas minėjo, kad įrodyti, jog asmuo užsikrėtė būtent nuo tavęs, galima 96-97 proc. tikslumu. Tai daroma sugretinus abu virusus.

„Virusas sklinda nuo žmogaus žmogui. Jis nesugeba tiek pasikeisti, kad tai būtų visai skirtingas štamas“, – dėstė P. Gradeckas.

Kartu jis pabrėžė, kad kalba tik apie medicinos sektoriaus darbuotojus. Specialistas nesiryžo svarstyti, kaip būtų dėl bendrųjų profesijų.

„Negaliu atsakyti, nesu patyręs teisininkas. Dėl medicinos aš būčiau užtikrintas, kad galiausiai būtų darbdavys teisus. Kitais atvejais vienintelis būdas išsiaiškinti yra sukurti teisinį precendentą, kad abi pusės nusileistų iki Lietuvos Aukčiausiojo Teismo galutinio ir neskundžiamo sprendimo. Neatmetu, kad lygiagrečiai būtų kreipiamasi ir į Konstitucinį Teismą, kvestionuojant teisės aktus“, – sakė P. Gradeckas.

Gali būti ir nerekomenduojama skiepyti

Daug diskusijų sukėlė informacija apie tai, kad Norvegijos sveikatos priežiūros institucijos bando išsklaidyti abejones dėl saugumo, kilusias po to, kai keletas pagyvenusių pacientų mirė pasiskiepiję nuo „Covid-19“. Jos tvirtina, kad nėra jokių tiesioginio ryšio įrodymų.

Epidemiologas sakė tokią informaciją pirmiausia išgirdęs iš jo savivaldybės gydytojos, kuri apie paskaitė lietuviškame portale.

„Susisiekiau su Norvegijos visuomenės sveikatos agentūroje dirbančiu kolega, ir paklausiau: „ar jūs darėte taip toli siekiančias išvadas?“. Jis atsakė, kad „ne, mes tiesiog mirtingumo duomenis pasižiūrime, ir tuos ryšius pradedame tirti. Ir paskui, jeigu yra pinigų, tai einame giliau“, – pasakojo P. Gradeckas.

Apskritai dėl vyresnio amžiaus žmonių skiepijimo, pasak pašnekovo, kiekvienu atveju sprendžia medikai.

„Šeimos gydytojas arba kompetentinga slaugytoja, užpildžiusi anketą, gali konkrečiam žmogui kontraindikuoti skiepijimą. (...) Mes tokių atvejų turėjome. Turėjome globos įstaigoje gyventojų, kurie buvo persirgę koronavirusu, ir, kuriems po to antikūnai nesusidarė. Pagal idėją, mes turėtume juos skiepyti, bet po gydytojų konsiliumo, nusprendus, kad yra labai didelė tikimybė, kad asmenims ir nebesusidarys tas imunitetas, nuspręsta nebeskiepyti“, – pasakojo P. Gradeckas.

Visada išlieka tikimybė „sumauti procesą“

Pašnekovas nenorėjo komentuoti atvejų, kai Santaros klinikose susirgo 79 medikai, paskiepyti pirmąja koronaviruso vakcinos doze. Jis paaiškino, kad yra dirbęs tų klinikų viename padalinių, todėl jam tą daryti nebūtų etiška, be to ir pakankamai informacijos, kad galėtų komentuoti, neturįs.

Tačiau, kalbėdamas apskritai apie kovos su įvairiomis negandomis procesą, specialistas prisiminė istoriją, kuri parodo, kad net ir siekiant gero, niekad negali atmesti tikimybės, kad kažkur įvyks klaida.

„2010 metais Haičio respublikos prancūziškąją pusę supurtė didžiulis žemės drebėjimas. Sala buvo nusiaubta. Tai labai paveikė visuomenę, salos sostinė buvo beveik sulyginta su žeme, buvo sugriauti net prezidento rūmai.

Pagalba atėjo iš viso pasaulio, įsijungė ir Jungtinės Tautos. Kadangi ir šiaip Haityje politinė situacija niekada nebūdavo rami, buvo sumanyta, kad taikos palaikymui būtų įvesti „žydrieji šalmai“. (…)

Į Haitį be medicinos personalo išvyko ir taikdariai iš Nepalo. Po kelių mėnesių (šalia tragiškų žemės drebėjimo padarinių) Haitis pradeda fiksuoti atvejus choleros, kurios toje šalyje nebuvo jau 150 metų. Tie atvejai fiksuojami nebe šimtais, bet tūkstančiais. Reiškia, užsikrėtimas vyksta nebe bendruomenės lygyje, bet pačioje šalyje. Reiškia, kad tas resursas turi būti labai didelis, kur kiekvienas žmogus šalyje turi galimybę prie to prisiliesti.

Cholera yra bakterija, kuri dažniausiai plinta kontaktiniu būdu (per nešvarias rankas) arba per vandenį. Buvo išsiųsta grupė epidemiologų tyrinėti, kodėl taip atsitiko, kad šalis, kuri nematė choleros 150 metų, patiria vieną didžiausių protrūkių modernaus pasaulio istorijoje.

Galiausiai išsiaiškinama, kad nepaliečiai taikdariai (policininkai, kurie turėjo palaikyti tvarką) atsivežė ir savo kultūrinius dalykus ir savo ligas. Nepale choleros atvejai fiksuojami kiekvienais metais – po vieną, po kelis, bet dėl to, kad tai yra retai apgyvendinta valstybė, jie neišplinta.

Išaiškėjo, kad į pagrindinę Haičio upę, kuri maitina vandeniu beveik 60 proc. visos populiacijos, nepaliečiai taikdariai eidavo nusiprausti, ten ir tuštindavosi. O paskui ištisi kaimai gėrė tą vandenį. Norėta atlikti gerą darbą , bet (…) buvo padaryta žala. Nepale kalnų upėse gali daryti, ką nori, ir nieko, neužkrėsi, o Haitis yra atogražų šalis, sąlygos upėje daugintis cholerai buvo puikios, ir taip įvyko turbūt didžiausias modernaus pasaulio istorijoje protrūkis, kuris buvo grįstas geromis intensijomis.

Šita istorija parodo, kad net atliekant gerus darbus, yra x plius k galimybių, kai gali sumauti procesą“, – pasakojo P. Gradeckas.