Sovietinėje ir ne tik istoriografijoje Leninas buvo ir yra vaizduojamas kaip vienas centrinių Sovietų sąjungos architektų. Lenino kultas SSRS buvo gajus iki pat jos griūties. O ir pats Michailas Gorbačiovas, paskutinis SSRS lyderis, savo inicijuotą ir vykdytą perestroikos politiką yra vadinęs tų dienų leninizmu.

Nepaisant savo reikšmės Sovietų Sąjungos istorijoje, savo politinę karjerą V. Iljičius buvo priverstas nutraukti gana anksti dėl ligos, o vėliau ir mirties. Būtent ankstyva mirtis ir mirties aplinkybės paskatino įvairias apkalbas ir gandus dėl tikrųjų Lenino mirties priežasčių, kurios bėgant metams tapo ir mokslinių tyrimų objektu.

Oficialioji versija

Patyręs antrą insultą 1922 m. bolševikų partijos lyderis pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos. 1923 m. pavasario pabaigoje jis kartu su žmona Nadežda Krupskaja dėl ligos persikėlė į Gorkus ir ten apsigyveno. Tačiau revoliucionieriaus sveikata, kaip liudija istoriniai dokumentai, staiga pablogėjo ir 1924 m. sausio 21 d. Leninas mirė.

„Kartais jis dusliai sudejuodavo, kūnu perbėgdavo drebulys, aš (N. Krupskaja) laikiau jį už karštos, drėgnos rankos, paskui tik žiūrėjau, kaip krauju nusidažė skarelė, kaip mirties atspaudas pradėjo dengti mirtinai išblyškusį veidą“, – taip paskutinės Lenino gyvenimo minutės buvo aprašytos oficioze „Pravdoje“, praėjus vos trims dienoms po jo mirties.