Ar sunku būtų patikėti, kad Donaldas Trumpas per paskutines savo kadencijos dienas galėtų ryžtis beprotiškam žingsniui, pavyzdžiui, branduoliniam smūgiui Iranui, šalia kurio jau kelias savaites telkiami JAV pajėgumai? Net ir po 4 audringų D. Trumpo valdymo metų, po visų skandalingų pareiškimų, su niekuo nesuderintų, priešus bei sąjungininkus gluminančių ir impulsyvių sprendimų tikėtis, kad JAV prezidentas ryšis tokiam beprotiškam veiksmui atrodė sunku.

„Įsakyti suduoti branduolinį smūgį gali pasirodyti pritemptai, tačiau iki vakar daugelis būtų pasakę tą patį, kad JAV prezidentas sukurstys minią atakuoti ir terorizuoti vyriausybę“, – dar praėjusią savaitę palygino Bruce'as Blairas, buvęs JAV karinių oro pajėgų karininkas, atsakingas už balistinių raketų paleidimą, o dabar judėjimo „Global Zero“ įkūrėjas, siekiantis visiško branduolinių ginklų sunaikinimo pasaulyje. Kol kas tai nerealu, tačiau kas yra visiškai realu ir teisėta – prezidento įsakymas panaudoti JAV branduolinius ginklus. Jis ir tik jis vienintelis turi tokią teisę

Dabar JAV kuo rimčiausiai svarstoma, kad paskutines dienas Baltuosiuose rūmuose skaičiuojantis ir antrosios apkaltos laukiantis D. Trumpas dar gali nemaloniai nustebinti. Tai susiję su dviem paradoksais. D. Trumpo teisę įsakyti JAV karinėms pajėgoms panaudoti branduolinius ginklus dabar norima apriboti, bet tai tėra kalbos, mat kol kas to daryti neleidžia JAV įstatymai bei nustatyta tvarka, kurią pažeidus kiltų pavojingas precendentas. Be to, yra ir kitas paradoksas.

Donaldas Trumpas, Mike'as Pence'as

Sprendimas panaikinti D. Trumpo paskyras socialiniuose tinkluose, pirmiausiai jo pagrindine tribūna tapusiame „Twitter“ gal ir užkirto kelią kurstyti maištautojus (kaip ir 20 tūkst. JAV nacionalinės gvardijos karių, dislokuotų Vašingtone), bet tai pakurstė netikėtą kritikos bangą bei iššaukė dramatiškų pasekmių galinčias turėti diskusijas. D. Trumpas gali panaudoti branduolinį ginklą, bet ne kone visiems prieinamą socialinio tinklo platformą? Kaip taip gali būti?

D. Trumpo valią reikštis stojo ginti ne tik jo rėmėjai, bet ir kritikai ar jo paties nesyk užgaulioti pasaulio lyderiai, pavyzdžiui Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Neatsitiktinai pasipylė kalbos apie žodžio laisvės ribas bei socialinių tinklų bendrovių įtaką, kontrolę bei atsakomybę. Kas iš tikrųjų gali priimti sprendimus ir ko galima sulaukti jau artimiausiais metais?

Kas gina ir kas draudžia žodžio laisvę

Iš pirmo žvilgsnio viskas tarsi ir atrodo paprastai: „Twitter“, kaip ir bet kuris kitas socialinis tinklas tėra platforma, kurioje norėdamas reikšti savo mintis vartotojas turi sutikti su taisyklėmis – ar jis būtų eilinis žmogus, ar JAV prezidentas, teoriškai tokios taisyklės visiems yra vienodos.

Ir jeigu D. Trumpas šias taisykles pažeidė bei peržengė ribą sausio 6-ąją, kai mitinge prie Baltųjų rūmų minią kurstė imtis veiksmų prieš Kongresą – ką minia ir padarė, šturmavusi bei nusiaubusi Kapitolijaus pastatą, tai socialinių tinklų valdytojai gali priimti atitinkamus sprendimus.

JAV Atstovų rūmuose – posėdis dėl Trumpo apkaltos
Foto: Scanpix

Tai yra privačios bendrovės, kurių sprendimams dėl vartotojų turinio bent jau JAV negali būti taikoma tai, kuo mėgsta prisidengti mažų mažiausiai prieštaringais pareiškimais besišvaistantys asmenys.

„O kaipgi mano žodžio laisvė? Ją garantuoja JAV Konstitucija!“, – mėgsta šaukti jie. Taigi, „Twitter“ turi savo taisykles, kurių arba laikaisi, arba rizikuoji, kad iš tavęs atims teisę reikštis.

Tad neatsitiktinai po sausio 6-osios iš pradžių po D. Trumpo žinutėmis „Twitter“ pasirodė prierašai, kad jo pareiškimai yra ginčytini, o po jais negalima nei komentuoti, nei jais pasidalinti. Tada keli jo įrašai buvo ištrinti, jo paskyra laikinai suspenduota, o galiausiai ir ištrinta.

Tačiau kritikai suskubo „Twitter“ ir kitus socialinius tinklus apkaltinti veidmainyste: juk D. Trumpas skandalingais, o dažnai ir pavojingais pareiškimais švaistėsi ne vienerius metus, tačiau turėdamas beveik 90 mln. sekėjų „Twitter“ sulaukdavo tūkstančių komentarų bei pasidalijimų, kitaip sakant generavo srautą bei tuo pačiu pajamas pačiam socialiniam tinklui.

Donaldas Trumpas, Twitter
Foto: AP / Scanpix

Ir tik kai neliko mažiausių abejonių bei teisinių kelių, kad D. Trumpo bandymai ginčyti JAV prezidento rinkimų rezultatus yra pasmerkti, „Twitter“ ir „Facebook“ išdrįso imtis radikalių veiksmų. Kita vertus, formaliai jų to padaryti niekas nevertė ir negalėjo priversti.

Jei pasakei kažką skandalingo, „Twitter“, kaip ir bet kuris kitas socialinis tinklas JAV neatsako už tavo turinį – tai užtikrina garsusis Komunikacijos padorumo akto 230-asis skirsnis.

Ši dar 1996 priimto įstatymo dalis numato ypač plačias teises socialinių tinklų gigantams, tokiems kaip „Twitter“ arba „Facebook“. Jie atleisti praktiškai nuo bet kokios vartotojų kuriamo turinio atsakomybės, bet pasilieka sau teisę spręsti, ką leisti, o ką drausti.

Kas negalima Trumpui, leidžiama Kadyrovui

Pavyzdžiui, prieš kelerius metus tas pats „Twitter“ pašalino tūkstančius paskyrų neva priklausančių Demokratų partijos šalininkams, kuriose buvo skelbiamos žinutės, raginusios JAV rinkėjus nebalsuoti svarbiuose kadencijos vidurio rinkimuose į Kongresą.

Sprendimą „Twitter“ motyvavo „už bandymą automatiškai dalytis dezinformacija“. Tarp pašalintų paskyrų buvo ir nemažai D. Trumpo gerbėjų.

Jau tada toks „Twitter“ sprendimas – ne vienintelis ir ne paskutinis, sulaukė ne tik pritarimo, bet ir kritikos. Viena vertus pastaraisiais metais išaugęs poreikis šalinti, laikinai blokuoti ar specialiai pažymėti paskyras, kuriose dalijamasi dezinformacija yra „Facebook“ ir „Twitter“ atsakas į kritiką, kad šiais tinklais nevaržomai naudojasi įvairūs diktatoriai, teroristinės organizacijos ir jų rėmėjai, skleidžiantys viską – nuo melo, istorijos klastojimo iki sumaniai paslėptos (ir formaliai socialinių tinklų taisyklių nepažeidžiančios) reklamos.

Įspėjimas dėl Trumpo
Foto: twitter

Būtent todėl ne tik D. Trumpo rėmėjai, bet net ir jo kritikai, aršūs žodžio laisvės gynėjai gali baksnoti pirštais į „Twitter“ veidmainiavimą, kai maištą kurstęs D. Trumpas bei „daugiau nei 70 tūkst. su sąmokslo teorija „QAnon siejamų paskyrų“ blokuojami paskutinėmis kadencijos dienomis, o kitas sąmokslo teorijas apie Holokaustą arba Sausio 13-ąją platinantys veikėjai ir netgi žudyti žmones viešai raginę diktatoriai, kaip prokremliškos Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas toliau mėgaujasi galimybe reikšti mintis tiek „Twitter“, tiek „Facebook“ ar „Instagram“.

O kur dar tūkstančiai eilinių žmonių, kurių paskyros buvo blokuotos dėl nepaaiškinamų priežasčių, nors kitų tūkstančių, kurstančių nesantaiką, platinančių pavojingas melagienas įrašai laisvai liejasi minėtuose socialiniuose tinkluose? Esą nuo kas ir kokią teisę suteikė beveidžiams, sprendimų argumentais negrindžiantiems, tik generiniais socialinio tinklo taisyklių citavimais besidangstantiems asmenims spręsti, kurį įrašą ar paskyrą šalinti, o kuriuos palikti?

Tokia sprendimo galia 2021-siais, kai ne vienoje šalyje svarstoma, kas yra žiniasklaida, o kas – tik socialinių tinklų platforma yra unikali: įprastas žiniasklaidos priemones galima įspėti, netgi riboti, bausti, reikalauti atsakomybės iš savininkų, o ir žiniasklaida net ir bandydama žodžio laisvės ribas galiausiai rizikuoja savo reputacija ir neleidžia skelbti visko, kas šautų į galvą statistiniam socialinių tinklų vartotojui. O socialiniai tinklai, bent jau gali susidaryti toks įspūdis, niekuo nerizikuoja.

"Twitter" pirmą kartą pašalino D. Trumpo įrašus
Foto: twitter

Kita vertus, JAV jau kurį laiką netyla kalbos apie 230-ojo skirsnio peržiūrą. Esą šiais laikais tokie įstatymai, kurie buvo priimti prieš kelis dešimtmečius, beviltiškai paseno ir turi būti taisomi.

Bet kaip tai padaryti yra vienas didžiųjų iššūkių. Respublikonai bei demokratai iki šiol nesutaria ir po D. Trumpo kadencijos vargu ar sutars, ką daryti su socialiniais tinklais – demokratai mato dezinformacijos, smurto apraiškų pavojus, tačiau būdami liberalesnių pažiūrų nedrįsta kelti taip pat liberalių pažiūrų technologijų gigantų „Twitter“ ir „Facebook“ atsakomybės ar juo labiau kontrolės klausimų. Tuo metu respublikonai įsitikinę, kad būtent socialiniai tinklai savavališkai cenzūruoja
neįtinkančiųjų balsus, ypač konservatyvios nuomonės raišką.

Cenzūros baimė Europoje ir JAV

Pats žodis „cenzūra“ daugeliui amerikiečių yra atgrasus, kaip ir valstybės bandymai reguliuoti tai, kas yra šventa ir įtvirtinta Konstitucijoje. O bendrai jiems ir ypač socialinių tinklų valdytojams didesnį atgrasumą turėtų kelti pavyzdžiai iš už anapus Atlanto.

Būtent Europoje, kur D. Trumpas daugiausiai nėra mėgstamas, JAV prezidentas tam tikra prasme sulaukė netikėtos paramos. A. Merkel buvo ne vienintelė, pažėrusi kritikos „Twitter“.

„Lygiai kaip rugsėjo 11-oji žymi pokyčius pasaulio saugumo srityje, praėjus dvidešimčiai metų matome skaitmeninių platformų vaidmens mūsų demokratijoje „prieš“ ir „po“, – „Politico“ rašė ES pramonės komisaras Thierry Bretonas, taip pat atsakingas už technologijų politiką.

Jo manymu, įvykiai Vašingtone „atskleidė, jog per mažai reguliuojamos technologijų įmonės demokratijoms gali kelti grėsmę“.

Buvęs Prancūzijos finansų ministras teigė stipriai abejojąs, ar socialinių tinklų įmonės gali turėti teisę užblokuoti JAV prezidento paskyrą. Tačiau toks pasisakymas buvo neatsitiktinis, mat nuo pernai ES skinasi kelią nauji siūlymai pasiūlymus griežčiau reguliuoti technologijų milžines.

Pagal Skaitmeninių paslaugų įstatymą įmonėms gali būti skiriamos milžiniškos baudos už nesugebėjimą apriboti nelegalaus turinio. Tokia perspektyva, suprantama, nežavi „Facebook“ ir „Twitter“, kurios jau spėjo pajusti galios skonį ir nenori jo lengvai atsisakyti, kaip ir sprendimų laisvės patiems cenzūruoti turinį, parinkti norimus algoritmus ar nepateikus argumentų blokuoti vienas paskyras, bet leisti kitas, net jei jose – identiškas turinys.

Patirties, kaip reaguoti į ES įstatymus „Facebook“ jau turi – nuo pernai gruodžio europiečiai savo feisbuko ir „Instagram“ paskyrose pasigedo kai kurių įprastų, pamėgtų ar net svarbių funkcijų, taip esą reaguota į ES direktyvą dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje.

Dar didesni ar asimetriški ribojimai šiuose socialiniuose tinkluose europiečiams gali būti priėmus Skaitmeninių paslaugų įstatymą. Tuo metu JAV kalbos apie cenzūrą kol kas įgauna labiau ironiškas formas. Vienas D. Trumpo rėmėjų Kongrese, prezidento rinkimų rezultatais viešai suabejojęs ir riaušininkų minią netgi iš pradžių pasveikinęs senatorius Joshas Hawley neseniai parašė knygą „Didžiųjų technologijų bendrovių tironija“, kurioje kaip tik pažymi socialinių tinklų neatsakingumą bei tariamai įgautas milžiniškas galias spausti arba papirkinėti senatorius, netgi lemti rinkimų rezultatus, drausti nepatogius politinius požiūrius.

Ir nors tokius J. Hawley teiginius amerikiečių istorikė Joan Wallach Scott sumalė į miltus, pabrėždama, kad žodžio laisvę šiais laikais dešiniųjų, konservatyviųjų pažiūrų asmenys, ypač D. Trumpo rėmėjai pavertė ginklu, tyčia klaidingai interpretuodami, kas yra laisvas žodis, o kas – kurstymas smurtauti, J. Hawley atvejis yra labai panašus į D. Trumpo.

Po sausio 6-osios leidėjai „Simon & Schuster“ priėmė sprendimą nepublikuoti knygos, motyvuodami tuo, kad senatorius prisidėjo prie smurto skatinimo. Vėlgi, tai buvo privačios bendrovės teisė priimti tokį sprendimą, kurį J. Hawley pavadino „orvelišku“. Ir nors savo kategoriškomis pažiūromis šis senatorius garsėjo jau kurį laiką ir jos buvo atspindėtos knygoje, kurią iš pradžių sutiko leisti minėti leidėjai, staigus atsisakymas bei motyvai gali skambėti absurdiškai.

Nuo socialinių tinklų apribotas D. Trumpas ar jo rėmėjai vargu ar taip paprastai bus sustabdyti. Dar 1969-siais, Vietnamo karo įkarštyje JAV satyrikas Alanas Myersonas sukūrė nedidelę satyrą apie ne mažiau konfliktišką JAV prezidentą – Lyndoną Johnsoną, kurį vaidinantis aktorius kartojo „jūs negalite manęs užčiaupti – aš esu jūs!“

„Problema nėra Trumpas. Mes, Amerikos žmonės, esame daktarai Frankenšteinei, kurie sukūrė sąlygas jam, jo nevykusiam prezidentavimui, rasizmui, baimei, pykčiui ir nepasitenkinimui, kurie užvaldė pusę šalies. Ir kol šių nuodų priežastys – skurdas, tamsumas, nelygybė, militarizmas nebus išnaikintos, trumpizmas vienokiu ar kitokiu vardu egzistuos“, – pažymėjo A. Myersonas.

Liko be „Twitter“, bet su branduoliniu ginklu

Tokios padėties pavojingumo neįmanoma apriboti panaikinus paskyrą socialiniame tinkle. Juo labiau, kad D. Trumpas buvo išrinktas pačių amerikiečių. O tokiose pareigose, kaip JAV prezidentas, jis kai kuriais, netgi pavojingesniais už „Twitter“ žinutę atvejais turi neribotas galias, kurių kol kas neįmanoma panaikinti.

Pavyzdžiui, JAV Atstovų Rūmų pirmininkė Nancy Pelosi pranešė aptarusi su Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininku generolu Marku Milley ir kitais generolais galimybę užtikrinti, kad „nestabilus“ prezidentas savo kadencijos paskutinėmis dienomis nepanaudotų branduolinių ginklų.


Itin neįprastas pripažinimas, kad N. Pelosi su aukštais karininkais tarėsi dėl galimybės apriboti JAV konstitucijoje įtvirtintas prezidento galias, buvo pateiktas jos laiške Kongreso demokratams – esą būtina imtis visų įmanomų priemonių, kad „kad nestabilus prezidentas negalėtų inicijuoti karinių veiksmų arba prieiti prie [branduolinių ginklų] paleidimo kodų ir įsakyti surengti branduolinį smūgį“. Po to aštuoni aukščiausi JAV generolai nusiuntė neįprastą pranešimą ginkluotosioms pajėgoms ir įspėjo karius laikytis įstatymų.

Vis dėlto būtent įstatymai bei numatyta tvarka yra labai aiškūs ir nei N. Pelosi, nei M. Miley nėra sprendimų priėmimo grandinės dalis, kai kalbama apie JAV branduolinių ginklų panaudojimą. Tokią išskirtinę teisę turi JAV prezidentas ir nėra numatyta tvarka, kaip turėtų elgtis įsakymą gavę karininkai, jei kyla įtarimų dėl prezidento nestabilios būklės.

Abejonių dėl pastarosios galėjo kilti per visus 4 jo kadencijos metus, nors D. Trumpas, nepaisant kritikų baimių bei pašaipų, nepanaudojo branduolinio ginklo netgi atvirai grasindamas tai padaryti ir spausdamas Šiaurės Korėjos, Sirijos, Irano režimus.

Trumpo grasinantis įrašas

Pastarasis galėjo jaustis ypač nejaukiai gruodžio-sausio mėnesiais, kai JAV kelis sykius pasiuntė labai aiškius signalus, regione dislokuodamos strateginius bombonešius bei balistinėmis raketomis ginkluotą JAV povandeninį laivą „USS Georgia“.


Tačiau likus dienai iki Kapitoljaus šturmo JAV Strateginių pajėgų vadas admirolas Charlesas Richardas buvo gana tiesmukas, kai jo paklausė apie branduolinio smūgio sudavimą Iranui.

„Manęs to dažnai klausia. Aš įvykdysiu bet kurį teisėtą įsakymą, kurį man duos ir nevykdysiu neteisėtų įsakymų“, – pažymėjo admirolas. Jis pažymėjo, kad ne kariškiai, o politinė valdžia priima tokius sprendimus. Norint juos keisti, tektų ne šiaip perrašyti įstatymus ir tvarkas – tai būtų precedentas, pritaikytas vienam žmogui – D. Trumpui, bet galiotų ne tik jam.

Kitaip sakant, būtų sukurtas ne tik saugiklis, bet galimai ir kliūtis kitam JAV prezidentui ar prezidentei priimti lemtingą sprendimą esant aplinkybėms, kurios šiandien yra neįsivaizduojamos. O JAV priešininkai, žinodami apie pasikeitusį ir komplikuotą JAV sprendimų priėmimo procesą gali būti linkę labiau rizikuoti. O kol kas būtent D. Trumpas, tol kol jis yra prezidentas, turi teisę priimti tokį įsakymą, o jei N. Pelosi ar generolas M. Miley ar dar kas nors tam ir prieštarautų – jų įsakymai formaliai būtų neteisėti ir strateginių pajėgų vado pagal tvarką būtų ignoruojami.

Trumpas ir N. Pelosi
Foto: RS /Scanpix

Kas įvyktų tada, regis, nežino niekas, mat daug kas priklauso nuo įvairių aplinkybių – kada, kodėl ir prieš ką būtų surengta branduolinė ataka: branduolinių ginklų panaudojimas prieš tokius ginklus pasigaminti siekiantį Iraną yra viena, o prieš branduolinius gi klus jau turinčias šalis, pavyzdžiui, Rusiją ar Kiniją – visai kas kita.

Strateginių pajėgų vado atsisakymas atsakyti į branduolinį smūgį, kurį prieš JAV jau surengė kuri nors šalis, gali būti vertinamas kaip išdavystė, tačiau pirmojo smūgio politikos neatsisakiusios JAV gali būti ta šalis, kuri pirmoji panaudoja tokį ginklą. Tokie sprendimai nėra vien teoriniai pasvarstymai – tai yra iš anksto numatytų, suderintų, aprašytų ir pratybose nuolat šlifuojamų procedūrų dalis. Bet net ir įsakymus vykdantys karininkai, žinoma, yra žmonės.

„Jei aš sulaukčiau įsakymo surengti branduolinį smūgį, bet manyčiau, kad trūksta teisinio įvertinimo, pasikonsultuočiau su patarėjais. Bet kaip tai vyktų tikros krizės atveju ir kas tada nutiktų? Nežinau“, – dar 2017-ųjų lapkritį, nepraėjus nė metams nuo D. Trumpo kadencijos pradžios Senato posėdyje pareiškė tuomet jau buvęs JAV strateginių pajėgų vadas Robertas Kehleris.