„O kodėl mes turėtume sutarti su koalicijos partneriais? […] Jokia valdžia niekados nebuvo kaip monolitas. Seime vyksta diskusijos, balsavimai, ir kiekvienas Seimo narys išreiškia savo valią pagal sąžinę ir supratimą“, – interviu „Delfi“ teigia politikas.

– Kas atvedė jus į ligoninių skyrius su COVID-19 sergančiais pacientais ir lėmė visas tas patirtis, kurias aprašote feisbuko paskyroje?

– Priklausau Šaulių sąjungai. Tai ta organizacija, kuri rengia savo narius „dienai X“. Tą dieną gali įvykti ir konvencinė ataka, ginkluotas konfliktas. Mūsų pagrindinis partneris – kariuomenė, Krašto apsaugos ministerija. Kartu su kariuomenės padaliniais, krašto apsaugos savanorių pajėgomis treniruojamės, dalyvaujame pratybose, ir kam nors gali atrodyti, jog tuo viskas baigiasi.

Bet mūsų pareiga – padėti valstybei įvairiais atvejais. „Diena X“ gali įgauti įvairius pavidalus – gamtos katastrofos, kuri grėstų žmonių sveikatai ir gyvybei, valstybės saugumui, taip pat – pandemijos. Šauliai turi būti pasirengę tokiems scenarijams ir bendradarbiauti ne tik su krašto apsaugos, bet ir vidaus reikalų sistema: policija, sienos apsaugos tarnyba, ugniagesiais gelbėtojais.

Šio karantino metu šauliai, kaip matome, teikė pagalbą policijai – padėjo palaikyti tvarką patruliuodami ir budėdami kelių užkardose. Maža to, akivaizdu, kad pandemijos metu pagrindinė fronto linija – ligoninėse, kur kovojama dėl žmonių gyvybių. Taigi šauliai pradėjo bendradarbiauti ir su ligoninėmis – teikti operatyvią savanorystės pagalbą.

Kai žiniasklaidoje prasidėjo ažiotažas dėl to, kad ligoninėms trūksta darbo rankų, personalo, kad kviečiami savanoriai, mes sukontaktavome su jomis – pirmiausia Vilniaus miesto klinikine ligonine. Jie sakė – taip, pagalba labai praverstų. Ir jos prireikdavo skubiai: tarkime, pranešdavo, kad rytoj reikės keturių ar šešių šaulių padėti iškraustyti ligoninės skyrius. Pirmoji mūsų teikta pagalba ir buvo perkraustymas, ruošiantis įrengti COVID-19 skyrius.

Tą fizinį darbą – dar ne raudonojoje zonoje, nes ten dar nebuvo pacientų – atliko šauliai. Vėliau šaulių paprašė pagalbos ir veikiančiuose ligoninių COVID-19 skyriuose. Užsukome „konvejerį“, keisdamiesi kas keturias valandas.

– Dirbate tik fizinį darbą ar ir padedate slaugyti sergančiuosius?

– Dabar jau padedame ir slaugyti. Padedame pervežti ligonius specialiais liftais – atliekame liftininkų padėjėjų funkcijas. Darbas skyriuose – įvairus: valyti, pernešti daiktus, padėti pamaitinti ligonį (tai, beje, atima gan daug laiko). Nesame kvalifikuoti medikai, todėl negalime imtis gydymo, bet galime darbuotis drauge su slaugytojų padėjėjais.

– Ar jums ši patirtis – sukrečianti, ar stengiatės nedramatizuoti?

– Absoliuti dauguma [ligoninėse savanoriaujančių] šaulių yra ne medikai, ir tas darbas mums visiems – nauja patirtis. Gili, kartas išties sukrečianti patirtis, ypač tada, kai ji susijusi su sunkiais pacientais, dėl kurių gyvybių kovojama, arba kai per pamainą keli žmonės miršta.

– Kuris epizodas jums asmeniškai buvo labiausiai sukrečiantis?

– Galbūt ne tiek mirtis, kai matau mirusius pacientus, kiek vežamas į reanimaciją pacientas, kurio būklė blogėja. Tas tvyrantis nerimas, įsitempęs, skubantis personalas… Sukrečia tie atvejai, kai matote, jog žmogaus sveikatos būklė – ne aukštyn, o žemyn; tos akimirkos, kai matote nerimą jo veide. Tada – liūdna. Nes reanimacija – paskutinė pakopa, ir jei nepavyksta išgelbėti ten, tai jau niekur nebepavyksta.

– Kinija ir Taivanas suvaldė koronavirusą. Kodėl, jūsų manymu, nepavyksta jo suvaldyti Amerikai ir Europai?

– Galbūt lemia laisvesnis gyvenimo būdas. Nežinau. Nesu kompetentingas atsakyti, kodėl mums blogiau sekasi. Laisvė, demokratija, teisės, dėl kurių ribojimai įvedami galbūt ne taip greitai… ES tenka priimti daug bendrų sprendimų, kurie nėra taip greitai pasiekiami, kaip valstybėse su griežtomis valdžios vertikalėmis.

– Bet juk Taivane – demokratija, nėra tos komunistinės Kinijos vertikalės.

– Nėra. Galbūt tai lemia efektyviau veikianti valstybė. Galime analizuoti, kodėl geriau pavyko; analizuoti ir imti pavyzdį, galvodami apie ateitį.

Manau, receptai paprasti: reikia laiku ir greitai įdiegti ribojimo priemones. Tai – kaip auglys: jei šiandien jo viso nepašalinsi, tai rytoj ar poryt problema didės. Lietuvos pagrindinė problema, manau, ta, kad antrosios bangos metu nebuvo laiku imtasi ribojimo priemonių. Jos buvo nepakankamos. Tai ypač sakytina apie švietimo sistemą, sprendimus dėl nenuotolinio ugdymo nuo šių mokslo metų rugsėjo 1-osios.

– Ar tai, kad laiku nebuvo imtasi adekvačių priemonių, leidžia tvirtinti, kad dėl dabartinės itin prastos padėties kalta valstiečių žaliųjų vyriausybė?

– Nenorėčiau nieko asmeniškai kaltinti. Matyt, žmonės, kurie priiminėjo sprendimus, turėjo savo logiką, motyvaciją. Galbūt jiems trūko duomenų.

Tačiau žvelgdamas atgal manau, kad buvo padaryta klaida įvedant per švelnius ribojimus. Galbūt tai buvo susiję su rinkimų laikotarpiu. Šiaip ar taip, akivaizdu, kad, jei Lietuva pirmauja pagal užsikrėtimų skaičių, tai prilygsta parodymui pirštu, kad karalius – nuogas.

Nauja vyriausybė, praėjus vos porai dienų po priesaikos, ėmėsi griežtesnių ribojimų. Kodėl negalima buvo tų ribojimų imtis savaite, dviem savaitėmis, mėnesiu ar dviem mėnesiais anksčiau? Man tikrai keista.

– Bet juk opozicija rudens pradžioje nereikalavo griežtesnių ribojimų. Laisvės partija net gynė Vilniaus naktinius barus nuo siūlytų suvaržymų.

– Buvo, matyt, įvairių svarstymų. Negalėčiau komentuoti koalicijos partnerių nuomonės. Kai mes perėmėme valdžią, kai buvo suformuota vyriausybė, sprendimai buvo priimti greitai ir griežtesni. Tai rodo, kad dabartinės koalicijos valia yra būtent tokia. Ar jų reikėjo rugsėjo pradžioje? Nežinau. Galbūt reikėjo spalio pradžioje.

– Kaip vertinate aktyvų, palyginti su pavasario karantinu, prezidento Gitano Nausėdos įsitraukimą į sprendimus ir diskusijas kovoje su koronavirusu?

– Manau, prezidento vaidmuo vidaus politikoje daugiausia susijęs su viešaisiais ryšiais – tuo, kaip ši institucija sugeba pateikti savo nuomonę visuomenei, sustiprinti ją diskusijose su Seimu, vyriausybe.

Nedrįsčiau tvirtinti, kad ir per pastaruosius tris dešimtmečius prezidento institucija būtų vaidinusi svarbiausius vaidmenis Lietuvos vidaus politikoje. Išskirtinį vaidmenį prezidentai suvaidindavo nebent užsienio politikoje.

Nedrįsčiau tvirtinti, kad ir per pastaruosius tris dešimtmečius prezidento institucija būtų vaidinusi svarbiausius vaidmenis Lietuvos vidaus politikoje. Išskirtinį vaidmenį prezidentai suvaidindavo nebent užsienio politikoje.


– Apie užsienio politiką. Kaip jums atrodo, ar Lietuva turėtų palaikyti tokias šalis, kaip Lenkija ir Vengrija, ar atvirkščiai – palaikyti tuos, kurie nusiteikę jas bausti už liberaliosios demokratijos principų tikrus ar tariamus pažeidimus?

– Tai – labai subtilus klausimas. Užsienio politika yra, kaip minėjau, prezidento, užsienio reikalų ministro ir tik po to – Seimo kompetencijos sritis.

Manau, pirmiausiai turime pripažinti, kad Lenkija yra Lietuvos strateginė partnerė – energetikos, ekonomikos, saugumo atžvilgiu. Strateginė partnerė ir kaimynė, nuo kurios negalime niekur pabėgti ir su kuria privalome išlaikyti artimus, glaudžius bendradarbiavimo santykius. Turime statyti tiltus tarp dviejų valstybių, o ne sprogdinti juos.

– Vis dėlto kaip jūs asmeniškai atsakote į daug diskusijų keliantį klausimą – ar teisės viršenybės principas Lenkijoje yra kažkiek pažeidžiamas, o demokratija – iškraipoma?

– Tai mūsų strateginė partnerė, ir nuo kitos valstybės sprendimų vertinimo norėčiau susilaikyti.

– Iš ko šiandien galima spręsti, kad Lietuvą valdo krikščionys demokratai? Kur atsiskleidžia krikščioniškosios vertybės? Antai valstiečiai kovojo su alkoholiu, laužė ietis dėl pagalbinio apvaisinimo, embrionų šaldymo. O ką darys krikdemai? Drauge su Laisvės partija legalizuos marihuaną?

– Krikdemai kovoja su pandemija – kaip ir visa vyriausybė. Dabartinės valdžios pirminė užduotis, dėl kurios sutarėme ir formuodami vyriausybę, yra tie aiškūs prioritetai, kurie atsispindi vyriausybės programoje.

Dėl prioritetų visi sutarėme – tai yra tie darbai, kurie turi būti atlikti čia ir dabar. Ir po prioritetų – jau kiti klausimai, kurie papildomuose dokumentuose apibūdinti kaip klausimai, kurie svarbūs kuriai nors iš koalicijos partnerių; kurie bus svarstomi, bet kurių neįsipareigojama privalomai – visos koalicijos balsais – palaikyti.

Dėl marihuanos dekriminalizavimo – tikrai sudėtingas klausimas. Nepalaikiau šio įstatymo pateikimo. Tačiau tikrai ir toliau aktyviai įsitrauksiu į diskusijas, kai šis klausimas bus svarstomas. Manau, kad galėtume kažkiek dekriminalizuoti [marihuanos vartojimą] – nebūtina taikyti baudžiamąją atsakomybę kiekvienam paaugliui, pas kurį [jos] rado.

Tačiau neturėtume šitaip padėti išvengti atsakomybės [marihuanos] platintojams. Neturėtume nutraukti pradėtų tyrimų ir uždėti apynasrio policijai ir tyrėjams. Reikia išlaikyti balansą ir galimybę aiškintis, iš kur [vartotojas] gavo tą kiekį, kurį nešiojasi. Jo paties galbūt galima taip [kaip dabar] nebausti, bet tada – rasti mechanizmą, kuris leistų susekti platintoją, tikrąjį nusikaltėlį.

Ir aš sutinku, kad tam paaugliui, jaunuoliui nereikėtų griauti gyvenimo dėl jo padarytos klaidos. Bet kartu neturėtume nutraukti tyrimo grandinės. Jei rasime tokį aukso vidurį, tai šiuo atžvigiu viskas gali būti sutvarkyta.

– Per patį karantino įkarštį kai kurie jūsų kolegos valdžioje panoro naikinti prekybos alkoholiu laiko ribojimus. Jūs tam pritartumėte?

– Ne, aš nesu už ribojimų panaikinimą. Juolab kad pasidomėjau ir pasaulio sveikatos organizacijų rekomendacijomis šiuo klausimu. Atsisiunčiau medžiagą, išdalinau ją kai kuriems parlamentarams. Ten aiškiai sakoma, kad ypač pandemijos metu šalims nerekomenduojama švelninti ribojimų, susijusių su alkoholiu. Atvirkščiai – siūloma tuos ribojimus griežtinti.

Ne, aš nesu už ribojimų panaikinimą. Juolab kad pasidomėjau ir pasaulio sveikatos organizacijų rekomendacijomis šiuo klausimu. Atsisiunčiau medžiagą, išdalinau ją kai kuriems parlamentarams. Ten aiškiai sakoma, kad ypač pandemijos metu šalims nerekomenduojama švelninti ribojimų, susijusių su alkoholiu. Atvirkščiai – siūloma tuos ribojimus griežtinti.


Maža to, turiu statistinių duomenų, kurie rodo, kad per pastaruosius keletą metų yra sumažėjęs alkoholio vartojimas – jo mažiau perkama. Kritikai į tai atsako, kad prekyba alkoholiu pasitraukė į šešėlį. Tačiau esama ir antrinių rodiklių – apie susirgimus įvairiomis alkoholio sukeltomis ligomis ir su tuo susijusias mirtis. Šie rodikliai taip pat yra pagerėję. Vadinasi, absoliutus alkoholio vartojimas sumažėjo. Prekyba alkoholiu tiek nenusikėlė į šešėlį, kiek bando skaičiuoti ribojimų kritikai.

Vadinasi, turime rezultatus, kuriuos lėmė prekybos alkoholiu ribojimai. O kaip išskirti iš viso ribojimų paketo būtent tuos, kurie geriausiai suveikė? Nežinau, ar tai apskritai įmanoma. Nes buvo priimtas visas ribojimų paketas, ir bendra situacija sprendžiant alkoholizmo problemą Lietuvoje per keletą metų yra pagerėjusi. Nesiūlyčiau žengti žingsnio atgal.

– O kaip jūs planuojate sutarti su koalicijos partneriais? Ne tik dėl marihuanos ar alkoholio, bet ir dėl vienos lyties asmenų santykių, Stambulo konvencijos, kitų vertybinių skirtumų?

– O kodėl mes turėtume sutarti su koalicijos partneriais? Niekur nepasakyta, kad mes turėtume sutarti su koalicijos partneriais absoliučiai visais klausimais. Ir niekada taip nebuvo: jokia valdžia niekados nebuvo kaip monolitas. Seime vyksta diskusijos, balsavimai, ir kiekvienas Seimo narys išreiškia savo valią pagal sąžinę ir supratimą.